Studentų žargonas, kaip ir bet kuris kitas socialinis dialektas, atspindi tam tikrą kultūrą ir pasaulėžiūrą. Šiame straipsnyje panagrinėsime, kaip studentų žargonas funkcionuoja Lietuvoje, ir palyginsime jį su sovietine patirtimi, kur ideologija stipriai veikė kalbą ir kasdienį gyvenimą.
Vilniaus universiteto Filologijos fakultetas
Ideologija ir Darbas Sovietinėje Sistemoje
Sovietų Sąjungoje ideologija buvo visur: mokyklose, spaudoje, gatvėse. Vienas populiariausių šūkių buvo: „Armija ir liaudis vieningi!“ Jų vienybę neva grindžia partijos valios vykdymas, o ši savo ruožtu buvo laikoma liaudies valios reiškėja, ir tai buvo užtvirtinta dar vienu šūkiu: „Partija ir liaudis vieningi!“ Žvelgiant matematiškai išeitų, kad partija vieninga ne tik su liaudimi, bet ir su armija, tačiau tai jau būtų totalitarizmo skelbimas, ir už tokį reikalų aiškinimą protingųjų laukė gulagai. Žvelgti į šios šalies reikalus reikėjo politiškai, ir ne bet kaip, o sąmoningai, t. y. Visų tų šūkių esmė buvo darbo propaganda, ir tam turėta pagrindo, nes socializme reikėjo dirbti pusvelčiui, o prie komunizmo turėjo būti dirbama iš viso veltui.
Tai buvo kalama į galvas mokyklose, šią tiesą propaguodavo visa sovietinė spauda, tos išminties buvo galima prisirankioti ir gatvėje, nes ją skelbė gausybė plakatų, kaip kad šiais laikais reklaminiai skydai įtikinėja vartotoją prekių ir paslaugų gėriu. O jau kariniuose daliniuose tų idėjinių plakatų buvo kiekviename žingsnyje. Vienas populiariausių šūkių: „Armija ir liaudis vieningi!“ Nuo piktnaudžiavimo graibstyti komunistinės ateities prekes turėjo atpratinti apytuštės parduotuvių lentynos (jos ugdė liaudies santūrumą, sveiką požiūrį į gyvenimą). Komunistinė ideologija buvo laikoma moralia ir kone šventa, nes užėmė religijos vietą.
Sovietinėje sistemoje tokio savaime kontroliuojančio veiksnio nebuvo, nes prie komunizmo pinigų apskritai neturėjo būti. Liaudies darbų planai, užduočių sukonkretinimas gimdavo partinėse viršūnėse ir iš ten jau leisdavosi žemyn, tarsi pasaulį kurianti dievų valia. Tai apie šimtą tūkstančių kalinių gyvybių pareikalavęs darbas ir - viskas veltui… T. y. tas kanalas nepasitvirtino funkcionaliai - nei kokybe, nei poreikiu. Tačiau buvo įvertintas ideologiškai - liaupsintas šūkiais, kalbomis, vadovų apdovanojimais ir t. t.
Buitinis apsitvarkymas buvo paverstas į kone liturginę ceremoniją, kurios esmė - papildomai varginti žmogų. Pavyzdžiui, rytais iš kiekvieno būrio paskirtieji du ar trys kareiviai kazarmoje turi pakloti ir sutvarkyti lovas, kurias vadinome kojkomis. Jos metalinės, spyruoklinės, vienodo standarto visoje Sąjungoje. Taigi klodavom tas lovas, tvarkydavom, bet svarbiausia buvo viską tobulai išlyginti. Ir ne bet kaip, o milimetriniu tikslumu. Tai atliekama ištempus siūlą. Lygindavome ir nukastą sniegą, takus, keliukus. Beprasmiško triūso „politika“ ima slėgti.
Be darbo tiesiog nebuvo egzistencijos. Iššlavei, išplovei grindis - švaru! Plauk dar kartą, ypač jeigu išplovei per greitai, nes taip primetei karininkams galvosūkį - ką čia tam kareiviui dar suorganizavus? Tačiau gausi velnių ir jei plausi per lėtai. Tada nukasto sniego šūsnis po keletą kartų pernešinėdavome iš vieno aikštės krašto į kitą. Savo ruožtu kareiviai stengėsi pagal galimybes tų darbų išvengti ir turėjo kitokį posakį: soldat spit, služba idiot5. Tačiau sėkmingai pasislėpti, išvengti tų darbų retai kam pavykdavo. Be abejo, aukštesnieji vadai apie kareivį dažnai žinodavo tik apytikriai, pavyzdžiui, kad tas ar anas būrys kasa sniegą. Ir jei pamatys tave kažkodėl sniego nekasantį - iškart būsi sulaikytas ir apklaustas! Kas toks? Iš kokio būrio ir kodėl be darbo?
Armijos darbų intensyvumą lemdavo ir nuolatinis baimės veiksnys. Kadangi tai vis dėlto armija, kurioje viskas turi būti atlikta tiksliai ir laiku, kiekvienam rūpėjo nebūti nubaustam už blogai atliktą darbą, neįvykdytą įsakymą. Tačiau vos tik pakilai subordinaciniais laipteliais aukščiau - jau tenka atsakyti ir už žemesniuosius. Todėl rangu aukštesnieji neką mažiau susirūpinę. Jie ir atrodo visuomet reikšmingesni už eilinius kaip tik dėl to nuolatinio rūpesčio išraiškos veide. Ir kol įsakymai iš pačių aukščiausių smegeninių nusileidžia iki kareivio, visa virtinė vienas kitam pavaldžių asmenų įsitempę vienas kito bijo; žemesnis - aukštesnio. Nes jei tik kas nors ne taip, tuoj gauni, kaip sakydavom rusiškai, - pizdiulej (t. y. Todėl karininkams ir seržantams prasmingiausios būna dienos, kai jiems pasitaiko proga duoti tų velnių kažkam kitam.
Generolai, aišku, svajojo apie galingą, disciplinuotą, pareigingą kariuomenę, bet kaip ir kokiais kriterijais nustatyti armijos vertę? Juk patys vadai tebuvo ideologijos produktas, gyveno savo iliuzijomis - ką jie galėjo padaryti? Todėl armijoje nebuvo nieko tikra, išskyrus paviršinius efektus, išorišką vaizdą. Kareivių batai blizga, lovos siūlu išlygintos, takai atvykstantiems aukštiems generolams kastuvais suploti - ko daugiau reikia? Kitkam nei laiko, nei sveikatos nebelieka. Paviršinis konjunktūrinės sistemos blizgesys tenkino visus su kaupu.
Ta nesibaigiančių tuščių darbų rutina karinėje mokykloje buvo tokia svarbi, kad užgožė net karių fizinį ir kovinį parengimą. Visuomet svarbiausia - dienos darbų realijos. Kažkur kažką padaryti, išvalyti, išplauti, atkasti, užkasti… O tokiems dalykams kaip šaudymo pratybos, lauko kovos įgūdžiai - skurdus laiko minimumas.
Karinis Parengimas ir Ideologija
Sovietinėje armijoje praėjome ir ideologinį grūdinimą. Turėjome išmokti ne tik kariauti, bet ir suprasti idėjinę darbo vertę. Tiesa, veltui dirbo ir kaliniai, tačiau jie nebuvo laikomi sąmoningais, nes dirbo per prievartą. O kariai triūsė sąmoningai ir pačią tarnybą jie turėjo vertinti kaip garbingą pareigą (tik pabandytum ją aiškinti kitaip…). Armijos garbė ir jos auklėjamoji funkcija dar buvo tvirtinamos remiantis Rusijoje labai populiaria nuostata, kad jaunuolis tampa vyru tik po karinės tarnybos. Fiziologiniu aspektu - taip, per tuos dvejus ar trejus metus jaunuoliai subręsdavo (iškart po Antrojo pasaulinio karo buvo privalomi, rodos, šešeri tarnybos metai). Bet kalbant apie konkretų karinės tarnybos vaidmenį brendimui, būdavo pabrėžiami du veiksniai: disciplina, kurios esmė - klausyti įsakymų su smegenimis kepurėje, ir darbinis auklėjimas.
Vis dėlto toje šventos misijos armijoje, kur kardai dažnai keičiami į arklus, dar buvo galima paklausti - ką, kaip ir kiek dirbti? Tai grynai ideologinis klausimas. Palyginimui - kapitalistinėje sistemoje darbų būtinumą lemia ne ideologinis, o ekonominis veiksnys ir susidaro pusiausvyra, kai dirbama pagal atitinkamą poreikį.
Be specifinės bet kokios technikos valdymo, kariams priklauso dar ir turėti šaunamąjį ginklą. Mus tikino, kad sovietinis karabinas, kaip ir Kalašnikovo automatas, yra geriausias iš visų tos rūšies ginklų pasaulyje. Tai tikėtina, nes tas karabinas pasižymi menka atosmūgio jėga ir dideliu taiklumu. Vis dėlto, nepaisant sovietinių ginklų kokybės, kareivių praktiniai įgūdžiai buvo silpni. Galima sakyti, kad kariams „inteligentams“ jėgos kautynės su šautuvais ir nėra būtinos (visas karas jiems vyksta lokatorių ekrane), bet čia aiškios ir darbinės ideologijos pasekmės.
Kaip minėjau, socializmo žygis į komunizmą turėjo būti taikus, tad gal kad ir save tuo įtikintų, jie karius laikė įkinkytus į darbus, o elementarias kovines pratybas organizuodavo tik pripuolamai, kada ne kada. Visas kario lauko kovos parengimas iš tikrųjų buvo daromas dėl tokio ženkliuko - GTO7. Armijoje daug kas netgi paprasčiau - tik atsispaudimai nuo žemės ir prisitraukimai prie skersinio. Kas įstengia - gerai, kas ne - apsieis. Nors jį reikėjo išsikovoti tarsi kokį ypatingą sporto medalį, jį turėjo įsisegę absoliučiai visi kareiviai.
Kitas svarbus ideologinis veiksnys, lėmęs aplaidų, formalų karių parengimą, buvo žmogaus laikymas bandos (kolektyvo) dalimi. „Viskas žmogui ir jo gerovei!“ - skelbė sovietiniai plakatai, tačiau tas žmogus egzistuoti tegalėjo masės pavidalu. O dėl šventų masės interesų individui ...
| Šūkis | Prasmė |
|---|---|
| "Armija ir liaudis vieningi!" | Pabrėžiama kariuomenės ir žmonių vienybė, grindžiama partijos valia. |
| "Partija ir liaudis vieningi!" | Partija laikoma liaudies valios reiškėja. |
| "Viskas žmogui ir jo gerovei!" | Žmogus egzistuoja tik kaip kolektyvo dalis. |
Studentų Žargonas Šiandieninėje Lietuvoje
Šiandieninėje Lietuvoje studentų žargonas atspindi kitokias realijas nei sovietmečiu. Jis yra mažiau ideologizuotas ir labiau orientuotas į kasdienius studentų rūpesčius, akademinę aplinką ir socialinius santykius. Studentų žargonas gali būti tiek skurdas, tiek turtas, priklausomai nuo to, kaip jis naudojamas. Jis gali skurdinti kalbą, jei tampa pernelyg ribotas ir neleidžia reikšti minčių tiksliai ir aiškiai. Tačiau jis gali būti ir turtas, jei padeda studentams greitai ir efektyviai bendrauti, kurti bendruomenę ir išreikšti savo identitetą.
Studentų žargonas nuolat kinta, atspindėdamas naujas tendencijas ir technologijas. Svarbu, kad studentai mokėtų naudotis įvairiais kalbos stiliais ir žargonas nebūtų vienintelė jų bendravimo priemonė. Tai padės jiems sėkmingai integruotis į visuomenę ir profesinę veiklą.