Lietuva - tai žalumos, ežerų ir plačių lygumų kraštas, todėl turėti nuosavą namą ar sodybą už miesto visada buvo populiaru. Daugelis gyventojų paveldi sodybas iš šeimų, tačiau nemaža dalis jų įsigyja kaip investiciją ar kaip vietą poilsiui savaitgaliais bei atostogoms. Tad nenuostabu, kad, vos tik atšilus orams, susidomėjimas nekilnojamuoju turtu užmiestyje auga, o kiekviena parduodama sodyba sulaukia didelio pirkėjų dėmesio.
Šiame straipsnyje panagrinėsime vienos tokios sodybos - esančios Piliuonoje - istoriją, kuri glaudžiai susijusi su Lietuvos rezistencijos laikotarpiu ir tragiškais žmonių likimais.
Lietuvos žemėlapis
Antaninos Garmutės vaikystės sodyba
Būsima garsi išradėja Antanina Garmutė gimė Marijos ir Jurgio Skučų šeimoje 1933 m. gegužės 30-ąją. Ji buvo ketvirtas vaikas šeimoje. Plačiai neaiškinama, bet greičiausiai dėl silpnos mamos sveikatos dar mažą ją įsidukrino vaikų neturėjusi teta, mamos sesuo, Kotryna Petrauskaitė ir jos vyras Kazimieras Garmus. Garmų šeima gyveno Piliuonos kaime, greta Prienų, maždaug 50-ies hektarų sodyboje vaizdingame slėnyje ant Nemuno kranto, turėjo namą ir Kaune. Mergaitei jie suteikė savo šeimos pavardę ir augino kaip savo dukrą. Pradžios mokyklą A. Garmutė ir baigė Piliuonoje, mokslus tęsė Kaune. Darbo dienomis ji nakvodavo Kaune esančiame tėvų name, Aukštojoje Panemunėje, o savaitgaliais miškais grįždavo į sodybą Piliuonoje.
Deja, idilišką vaikystę nutraukė tragiški įvykiai.
Tremtis į Sibirą
1948 m. gegužės 21-ąją, grįžtančią iš mokyklos keturiolikmetę, tiesiog gatvėje areštavo ir vieną, be tėvų, išvežė į Sibirą. Tėvai kaime spėjo pasislėpti“, - pasakojama knygoje „Antanina Garmutė: bibliografinė rodyklė: svarbesni mokslo darbai, išradimai, literatūriniai kūriniai“. Paauglė apkaltinta ryšiu su „ginkluota banda“ ir „kad savo namus pavertė banditų prieglobsčiu“.
Vėliau A. Garmutė savo prisiminimuose rašė, kad 1945-1946 m. pas jos tėvus studentaudamas gyveno partizanas Jurgis Lukša, kurį dažnai lankydavo brolis partizanų vadas Juozas Lukša-Daumantas ir kiti rezistencinio pogrindžio dalyviai. Atsidūrusi Usolje-Sibirskoje mieste, dvejus metus ji dirbo sunkų fizinį darbą druskos kasykloje. Tik po pustrečių metų didžiulėmis tėvų pastangomis ji, kaip nepilnametė, paleista iš tremties.
Lietuvos gyventojų trėmimas į Sibirą 1948 m.
Grįžimas į Lietuvą ir mokslinė karjera
Grįžusi į Lietuvą, A. Garmutė mokėsi dienomis ir naktimis, bet sugebėjo per dvejus metus baigti vidurinę mokyklą - prašoko 3 klases ir mokyklą baigė aukščiausiais pažymiais kartu su savo bendraklasiais. Ji įstojo į Kauno politechnikos institutą, Cheminės technologijos fakultetą, ir baigė studijas su pagyrimu, įgydama silikatų technologijos inžinierės kvalifikaciją.
Trejus metus A. Garmutė dirbo įvairiuose cechuose ir kombinatuose, nes tai buvo numatyta jai mokėtos stipendijos sąlygose. Vėliau tobulinosi Čekijoje, dirbo mokslinį darbą. 1964 m. ji apsigynė technikos mokslų daktarės laipsnį, parašiusi disertaciją tema „Klinkerio susidarymo procesų tyrimas degant anhidritines įkrovas“.
Du dešimtmečius A. Garmutė dirbo Kauno politechnikos institute, pakilo čia nuo asistentės, vyr. dėstytojos, docentės iki vyr. mokslinės bendradarbės. Ji ištyrė daugiau nei 30-ies fabrikų atliekas, parašė apie 100 mokslo darbų, publikuotų Lietuvos, SSRS ir Čekijos spaudoje.
A. Garmutė iki šiol yra daugiausiai išradimų registravusi moteris, jų skaičius įvairiuose šaltiniuose vyrauja, tačiau visuomet perkopia 110. Nepaisant to, ji taip niekada ir netapo mokslų daktare.
Prasidėjus Sąjūdžiui, nuo 1989 m., Antanina pasitraukė iš mokslo ir atsidavė kūrybai - ji viena pirmųjų aprašė tremtį, išleido autobiografinę apybraižą „Ešelonai“.
Antanina mirė 2011 m. birželio 28 d., eidama 79-uosius metus, palaidota Išlaužo kapinėse.
Piliuona ir partizaninis judėjimas
Sodybos Piliuonoje istorija neatsiejama nuo pokario partizaninio judėjimo Lietuvoje. Šiame krašte veikė Didžiosios Kovos apygarda, kurios kovotojai, vadovaujami Žalio Velnio, aktyviai priešinosi sovietinei okupacijai.
Žalias Velnias ir jo kovos
Jonas Misiūnas, pasivadinęs Žaliuoju Velniu, buvo vienas iš pagrindinių partizanų vadų, veikiančių Trakų, Ukmergės ir Kauno apskrityse. Jo vadovaujami kovotojai vykdė diversijas, puldinėjo okupantų pareigūnus ir stribus, siekdami išlaisvinti Lietuvą iš sovietinės priespaudos.
Kovos rinktinė, o vėliau ir apygarda, susibūrė tarp Kauno ir Vilniaus. Okupantų pareigūnai ne kartą buvo užpulti šiame kelyje. Galima teigti, kad būtent čia buvo nuspręsta pradėti provokaciją.
Žalias Velnias nešė kovos vėliavą Trakų ir Ukmergės apskrityse 1944 metų vasarą. Jam vadovauti iš Vilniaus buvo atsiųstas Serbentas dėl to, kad jis buvo karininku. Vienuose šaltiniuose jis vadinamas kapitonu, kitur - majoru. Alfonsas Svilas (g. 1906 m.) pradėjęs organizuoti partizanus Musninkų valsčiuje, taip pat prisidėjo prie apygardos formavimosi.
Apygarda 1946 metų pradžioje jau veikė pilnu pajėgumu. Pasak liudininkų atsiminimų, įvykių, faktų ir istorijų aprašyta labai daug. Tačiau autoriaus straipsniuose pasikartos kai kurie pasipriešinimo kovų epizodai, datos, išdavystės. Deja, 1948 metais apygarda faktiškai nustojo gyvuoti.
Lietuvos partizanai 1946 m.
Kovos metodai ir represijos
Partizanai, primenantys gerai apmokytos armijos kareivius, turėjo savo pratybas ir čempionatus. Vyrai ruošėsi karui. Tačiau žūtį pranešama retai, ataskaitose kalbama tik apie sugautus dezertyrus.
Už pagalbą partizanams buvo žiauriai baudžiama. Sunaikintos ištisos šeimos, o jų sodybos buvo sunaikintos ir išgrobstytos. Todėl sunkioje būklėje atsidūrė žmonės, ištuštėjus vienkiemiams.
Žuvo daug kunigų, bažnyčios patarnautojų ir jų šeimų. Sovietiniai istorikai, keldami klasių kovos teoriją, mėnesiais persekiojo vietoves, kur rezistencija veikė aktyviausiai.
Šioje knygoje pateikiame žuvusių „A" rinktinės partizanų ar jų ryšininkų sąrašą. Taip pat kiekvienas, kuris susipažins su šioje knygoje pateiktais skaičiais, supras, kad skaičius 1944-1948 metais yra gerokai sumažintas.
Šaltinius pateikiame žuvusių „A" rinktinės partizanų ar jų ryšininkų sąrašą. Taip pat kiekvienas, kuris susipažins su šioje knygoje pateiktais skaičiais, supras, kad skaičius 1944-1948 metais yra gerokai sumažintas.
Darsūniškio krašto atminimas
Darsūniškio miestelio žmonės pokaryje atkakliai priešinosi rusiškiesiems okupantams. Tai visų pirma partizanų būrio vadas Alfonsas Aliukevičius-Saulė, kurio vyrams Albino motina dažnai nešdavo į mišką maistą, teikė žinias apie stribų judėjimą, slėpė tai vieną, tai kitą kovotoją.
Žinoma, kad 1945 metais balandžio mėnesį Pakuonio partizanai užmezgė ryšius su Saulės būrio B. Šipulio-Ąžuolo grupe, o gegužę prie Darsūniškio buvo suorganizuotas LIT atstovų susitikimas, kuriame siūlyta darsūniškiečiams ir pakuoniečiams sudaryti bendrą jungtį. 1945 metų vasarą į Darsūniškio ir Užgirėlio miškus iš Užnemunės dažnai atklysdavo Geležinio Vilko rinktinės Viesulo kuopa, vadovaujama V. Marčiulaičio, turėjusi 60 partizanų. Jie palaikė glaudžius ryšius su Saulės būrio kovotojais.
Okupantų valia į Sibiro tremtį iškeliavo nemažas skaičius darsūniškiečių. Pokario metais žuvo 20 iš Darsūniškio kilusių partizanų, buvo nuteista 17 ir ištremta 33 asmenys.
Alfonsas Aliukevičius-Saulė gyveno Darsūniškyje. Buvo baigęs vietos pradžios mokyklą, iki vedybų dirbo tėvų ūkyje. 1937 metais vedė iš miestelio kilusią Antaniną Lapinskaitę, gimusią 1921 metais, abu augino dvi mergaites: Eleną ir Genovaitę. Sako, Nepriklausomoje Lietuvoje Alfonsas buvo būtinos tarnybos puskarininkis, sumaniai rikiavo vyrus ir pokario metais. Dalyvavo daugelyje mūšių, o Kruonio stribai jo labai bijojo. Žuvo su keturiais draugais išduoti kareiviams 1946 metais, kai ilsėjosi sodyboje įrengtame bunkeryje. Puolantieji sodybą sudegino, partizanus nukovė. Kur jie buvo užkasti, niekas dar ir dabar nežino.
Sako, Saulės ir jo ginklų draugų bunkerius išdavęs žmogelis po to dar ilgai gyveno Piliuonoje.
Bačkininkėlių kaime gyvenęs Antaninos Lapinskaitės-Aliukevičienės brolis Jeronimas Lapinskas dar ir dvidešimties neturėjo, kai stribų 1946 metų pavasarį buvo nušautas prie Guogos rėvos. Tada pas juos į kaimą atėjo partizanai. Jeronimas atbėgo pas Televičių pasižvalgyti, ar nėra stribų. Jie, matyt, laukė pasaloje. Tad Antaninos tėvą ir brolį Jeronimą Lapinskus nusivedė ir sušaudė. Kūnus numetė Pakuonyje. Po kelių dienų išsiaiškino, kad tie žmonės nebuvo partizanai, tai atidavė jų kūnus saviesiems. Jau pavasarėjo, tad per Nemuną plonu ledu sunkiai pervežė Jeronimo karstą, palaidojo Darsūniškyje.
Žmonės domisi pokario partizaniniu karu. Kartą Alfonso Aliukevičiaus- Saulės žuvimo vietoje apsilankė jaunimas ir taip aprašė susitikimo detales: „Mes partizano Saulės (Alfonsas Aliukevičius) žūties vietoje ir artimųjų akistatoje, kur stovi kraupiais pokario įvykiais paženklinta sodyba. Joje augę obelys vis dar veda vaisius... Čia gyvenusi Marcelė Juškevičienė rodė, kur stovėjo kluonas (jame žuvo partizanas ir dar keturi vyrai), kur troba. Tiesa, miško čia nebuvo, ir štai juosta beržų, kuriuos ji pati čia pasodino. Sodybą moteris paliko prieš 46 metus..."
Sodybos šiandien
Pirkėjai dažniausiai ieško sodybų, kurios būtų arti vandens - ežero, upės ar tvenkinio. Kitas svarbus kriterijus - atstumas nuo miesto. Vilniečiai dažniausiai domisi Aukštaitijos rajonais, tokiais kaip Zarasai, Molėtai ar Utena, kur gausu ežerų ir gamtos ramybės. Pajūryje ir kurortuose (Druskininkuose, Birštone, Trakuose) esančios sodybos - vienos brangiausių, o pigiausios dažniausiai randamos šiaurinėje Lietuvos dalyje, kur atstumas nuo didmiesčių yra didesnis.
Sodybų kainos Lietuvoje yra labai įvairios. „Parduodu sodybą“ skelbimas gali reikšti tiek nedidelį ir paprastą užmiesčio kampelį už 5 tūkst. eurų, tiek prabangų, moderniai įrengtą namą su dideliu sklypu, kurio vertė siekia daugiau nei 1 mln. eurų. CAPITAL nekilnojamo turto agentūros platformoje galima rasti tiek autentiškų rąstinių pastatų su istorija, tiek naujai renovuotų sodybų, pritaikytų kaimo turizmui ar moderniam gyvenimui gamtos apsuptyje.
Galite filtruoti pagal miestą, savivaldybę, kainą, plotą, kambarių skaičių, įrengimo būklę ar net pagal konkrečią gatvę. Taip pat visus pasiūlymus patogu peržiūrėti žemėlapyje, kuriame aiškiai matomas atstumas iki artimiausio vandens telkinio ar miesto.
tags: #sena #sodyba #piliuonoje