Kaimų skirstymas į vienkiemius ir žemės reforma Lietuvoje

Apie tai, kad tokia reforma vyko, žino daugelis lietuvių - galų gale, ir reformos data yra viena tų, kurias būtina išmokti dar ruošiantis istorijos egzaminui mokykloje.

Kaimo gyvensenos kaita arba agrarinės reformos Lietuvoje buvo vykdomos keletą kartų. Tai Valakų ir P. Stolypino reformos, skirstymas į vienkiemius ir dvarų parceliacija, kolektyvinių ūkių kūrimas sovietmečiu, restitucinė reforma ir privačių ūkių kūrimas atgavus nepriklausomybę.

Valakų reforma (XVI a.)

Valakų reformos, vykdytos 1547-1570 m., tikslas buvo konsoliduoti valdovo žemių naudojimą, kad iždas gautų daugiau pajamų. Peržiūrėtos ir nubrėžtos didžiojo kunigaikščio žemių ribos, nes daug jo pavaldinių pamažu užimdavo ir naudodavo valdovo žemes.

Valakų reforma padarė didelę įtaką pertvarkant valstiečių gyvenimą ir jų ūkininkavimo būdą. Plačiai išsimėtę valstiečių žemės sklypeliai buvo konsoliduoti į tvarkingesnę žemės valdymo sistemą, sklypus sukeičiant ar sujungiant į patogesnius žemės darbui masyvus. Taip pat buvo nustatyta, kad valakas yra žemės valdymo vienetas, o jo dydis apie 20 ha. Jei žemė prastesnės kokybės, valako dydis galėjo būti atitinkamai didesnis.

Valako žemės plotas nebuvo ištisinis, o padalytas į tris sklypus, kurių vienas apsėjamas žieminiais javais, kitas vasarojumi, o trečias paliekamas pūdymui (vasaros pirmoje pusėje jame dar ir gyvulius ganydavo). Taip buvo įdiegta trilaukė sėjomaina visam kaimui. Kiekvienas tos sėjomainos laukas, priklausomai nuo ūkių skaičiaus, buvo suskirstytas į rėžius - taip siekta suvienodinti valakininkams žemę pagal jos kokybę ar rūšį.

Gausėjant augalų įvairovei, jau nepakako trilaukės sistemos, todėl žemės plotus pradėta dalyti į keturis laukus, o XIX a. pradžioje -ir į šešių, septynių ir daugiau laukų sėjomainą.

Įgyvendinant Valakų reformą buvo pertvarkytas valdymas ir teismai. Vieninteliu teisėju valstiečiams pasidarė dvarininkas, kurio nuosavybe jie buvo. Susidarė prielaidos tolesnei gamybinių jėgų plėtotei. Reformos metu įtvirtinti feodaliniai agrariniai santykiai gyvavo iki baudžiavos panaikinimo.

Kitas svarbus veiksnys, keitęs kaimo gyvenseną, buvo 1861 m. caro patvirtintas reformos įstatymas, skelbiantis baudžiavos panaikinimą. Pagal įstatymo nuostatas valstiečiams buvo suteikiama asmeninė laisvė, teisė disponuoti turtu, įsigyti kilnojamąjį ir nekilnojamąjį turtą, kreiptis į teismą, savo nuožiūra kurti šeimą, bet žemė liko dvarininkų nuosavybe. Tačiau dvarininkas negalėjo žemės iš valstiečių atimti.

Valstiečiams buvo palikta visa iki reformos turėtoji žemė su teise naudoti neterminuotai paveldimai, išskyrus laikinai naudotąją. Įstatymu valstiečiams net buvo suteikta teisė žemę išpirkti.

Žemę išpirkus, valstiečių prievoliniai santykiai su dvarininku nutrūkdavo, valstietis tapdavo žemės savininku ir pereidavo į valstiečių savininkų kategoriją. Žemę išpirkti valstiečiai galėjo tik dvarininkui leidus arba jam reikalaujant. Įstatymas nenumatė termino, per kurį reikėjo susitarti dėl žemės išpirkimo.

1861 metų įstatymai buvo skirti dvarininkų valstiečiams. Vėlesni normatyviniai aktai apėmė buvusius jėzuitų dvarų, lėnų, majoratų, valstybinius ir karališkuosius valstiečius bei laisvuosius žmones, jų prievoles, žemės išpirkimą bei perdavimą valdytojų nuosavybėn.

***Valakų reforma įtvirtino feodalinę žemės nuosavybę - valstybiniai valstiečiai buvo paversti baudžiauninkais, o didysis kunigaikštis tapo jų žemės savininkas. Įsigalėjo baudžiaviniai santykiai: valstybės piliečiais kaime imta laikyti tik bajorus, visi kiti dvaro ir valsčiaus gyventojai, per reformą gavę skirtingus sklypus, tapo prastojo luomo žmonėmis; magnatai ir šlėktos savo nuožiūra galėjo disponuoti žeme ir baudžiauninkais, o laisvi liko tik tie, kurie neėmė valakų. Įvykdžius reformą buvo suvienodintas valstiečių ūkių pajėgumas: sumažėjo nieko neturinčių ir turtingų valstiečių skaičius.

Stolypino reforma (XX a. pradžia)

Didžiulę įtaką Lietuvos agrariniam vystymuisi turėjo Rusijos reformatoriaus P. Stolypino reforma. Šios reformos nuostata buvo labai paprasta: valstiečiai įgijo teisę iš kaimo bendruomenės gausiuose rėžiuose suskaidytą žemės plotą „išsinešti" į vieną masyvą, į kurį iš kaimo „ūlyčios" jie perkėlė ir trobesius.

Lietuvoje, Suvalkų gubernijoje, šis skirstymasis pradėtas dar XIX a. 3-iame dešimtmetyje, jis puikiai pasiteisino. Tai davė impulsą visoje Rusijoje imtis kaimo reformos - naikinti rusiškąją „obščiną" ir kurti vienkiemę ūkininkų ūkių sistemą. Reformą skatino ir Kėdainių krašte sparčiai progresuojantys ūkininkai (Šlapaberžėje buvo reformos iniciatoriaus P. Stolypino dvaras).

Kaimų skirstymui į vienkiemius Lietuvos ūkininkai buvo pribrendę, ypač jei prisiminsime savarankišką jų skirstymąsi į vienkiemius dar prieš 1906 metus. Tai buvo naujas kaimo ir viso kraštovaizdžio raidos etapas, nauja gyvenviečių forma, nes keitėsi vidinė kaimo bendruomenių teritorinė organizacija, t. y. sodybų išsidėstymas joms priklaususioje teritorijoje.

Kiekviena šeima gavo suvestinį sklypą, atitinkantį iki tol turėtą žemės kiekį, į kurį perkeldavo ir savo sodybas. Taip kaimai su kompaktiškomis gyvenvietėmis transformavosi į vienkieminius kaimus.

Iš rėžių į vienkiemius valstiečiai išsikėlė su nevienodu turimos žemės kiekiu, nes po XVIII a. demografinės krizės, atsikuriant gyventojų skaičiui, valstiečiams už činšą (nuomą) buvo dalinama laisva žemė, siekiant taip atstatyti suirusį krašto ūkį. Tokia žemė buvo vadinama priimtine, ir tai buvo laisvi rėžiai tuose pačiuose ar gretimuose kaimuose.

Kadangi duokles imdavo nuo kiemų, tai šeimos vengdavo skirstytis, o didesnės imdavo ir daugiau priimtinės žemės. Vėliau ši žemė nebuvo perdalijama ar atimama, todėl pamažu, dar rėžinei žemėnaudai tebesant, vyko valstiečių turtinė diferenciacija. Su taip įgyta žeme XIX a. pab.-XX a. pr. buvo keliamasi į vienkiemius.

Vienkiemiais išsisklaidžiusieji kaimai pagal sodybų išsidėstymą taip pat nebuvo vienodi. P. Stolypino reformos metu pertvarkomuose kaimuose žemė sklypais dažnai būdavo padalijama taip, kad jie siektųsi su kaimu, t. y. gyvenvietėje esančiomis sodybomis ir nereikėtų jų perkelti.

Skirstytini buvo kaimai, bajorkaimiai, bažnytkaimiai ir miesteliai. Skirstymo į vienkiemius metu tarp kaimų ir bajorkaimių skirtumų nebuvo, tačiau bajorkaimiai senesnės kilmės. Jų gyventojai - smulkieji bajorai (šlėktos) seniau buvo privilegijuotas luomas. Šio luomo atstovai dar didžiųjų Lietuvos kunigaikščių laikais ir vėliau, per amžių grandinę už įvairias karines ir kitokias valstybines tarnybas įgijo asmens ir turto privilegijų.

Šis smulkiųjų bajorų luomas taip pat išvengė baudžiavos ir jos padarinių. Žemės tvarkymo požiūriu tarp paprastų valstiečių kaimų ir bajorkaimių buvo didelis skirtumas. Per Valakų reformą, taip pat ir vėlesniais laikais, didelė dalis Lietuvos kaimų ir miestelių įgavo šablonines formas.

Jiems buvo suteiktas vienodas (gatvinis) sodybų išdėstymas ir taisyklingų rėžių laukų santvarka. Bajorkaimiai, priešingai, nebuvo paliesti valakinės reformos ir savo žemės valdymo santvarką paveldėjo nuo neatmenamų, gal pradinio įsikūrimo laikų.

Rusijos vyriausybė prieš Pirmąjį pasaulinį karą jau buvo pradėjusi intensyviai naikinti kaimus ir kurti vienkiemius. Rusijos Ministrų Tarybos pirmininko P. Stolypino 1906 m. parengtas ir išleistas įstatymas suteikė kiekvienam valstiečiui - šeimos galvai teisę išeiti iš bendruomenės ir atsiskirti asmeninėn nuosavybėn savo skirtinės žemės sklypą. Apskritai Stolypino reformos laikotarpiu vienkiemių kūrimasis Lietuvoje labai paspartėjo. Tuo rūpinosi carinės valdžios įsteigtos vadinamosios žemės tvarkymo komisijos, kurių uždavinys buvo sumoderninti ir suintensyvinti žemės ūkio gamybą.

Oficialiosios to meto statistikos duomenimis, Kauno gubernijoje išskirstyti 1 743 kaimai, t. y. 428,7 tūkst. ha plotas. Vilniaus gubernijoje išskirstyti 717 kaimų, su 158,9 tūkst. ha.

Tarpukario Lietuvos žemės reforma (1919-1939 m.)

„Kas laikytina žemės reforma? Siaurąja prasme - tai dvarų žemių dalijimas bežemiams ir mažažemiams valstiečiams.

Reformos vykdymas prisidėjo 1919 m., dar iki priimant įstatymus. Jų buvo ne vienas, galutinis buvo priimtas 1922 m.

Galutiniai sprendimai dėl reformos pobūdžio ir gylio priimti po 15 metų susirinkusiame Steigiamajame Seime. Idėja apie žemės reformą bene pirmą kartą buvo oficialiai iškelta Didžiajame Vilniaus Seime 1905 m.

Dalis dvarų žemės, kuri žemės reformos metu atiteko valstiečiams, buvo išdalyta iš karto kuriant vienkiemius. Žemės ūkio specialistams ir tiems, kas nepriklausomybės metais stojo vadovauti Lietuvos žemės ūkiui, pagrįstai atrodė akivaizdu, kad ūkininkavimas rėžiuose ekonomiškai ne tik netikslingas, bet ir žalingas. mažinti jos kaštus. Vienkiemių sistema leidžia įvesti daugialaukes sėjomainas ir palengvina perėjimą nuo grūdų ūkio prie gyvulininkystės, be to, ūkininkui lengviau nudirbti ūkio darbus, kai nuo namų iki laukų maži atstumai. Valstiečiai šitai taip pat gerai suprato.

Todėl tuoj po nepriklausomybės atgavimo kaimams į vienkiemius skirstyti prie Lietuvos Žemės ūkio ministerijos buvo suorganizuota speciali žinyba, kuri tęsė prieš Pirmąjį pasaulinį karą pradėtą darbą.

Vidutinis vienkiemio dydis 1919-1922 m. buvo lygus maždaug 15 ha, 1923-1926 m. - 13,1 ha, 1927-1930 m. - 11,6 ha, 1931-1934 m. - 9,7 ha, 1935-1938 m.

Skirstymo į vienkiemius darbas negalėjo būti forsuojamas, nors stengtasi nedelsti. Tačiau susidurta ir su problemomis. Išeidami į vienkiemius, valstiečiai netekdavo anksčiau bendrai trobesius, įsigydami daugiau inventoriaus. Be abejo, atskirus ir patogios formos sklypus gavę ūkininkai, galėdami juose tvarkytis kaip tinkami, paprastai ūkininkaudavo daug intensyviau.

Tačiau ne iš karto. Pirmaisiais po išsikėlimo metais daugelis turėdavo nemažai pavargti ir į skolas įlįsti. Tik susitvarkius galima buvo pasijusti geriau negu kaimuose su privalomu senovišku ir nedaug teduodančiu ūkininkavimu.

Valdžia, suinteresuota vienkiemių sistema, stengėsi besiskirstančius į vienkiemius valstiečius paremti kreditais, tačiau, ypač pirmaisiais nepriklausomo gyvenimo metais, laisvų lėšų nebuvo. Juk tuo pat metu reikėjo ir dvarų žemę dalyti, o tai taip pat reikalavo nemažų finansinių išteklių, žmonių ir laiko. Dėl to III dešimtetyje kasmet būdavo išskirstomi ne itin dideli plotai, ir darbas užtruko.

Pagal 1922 metų žemės reformos įstatymą kaimų skirstymas vienkiemiais buvo privalomas visam kaimui, jei skirstytis nutarė ne mažiau kaip vienas trečdalis to kaimo ūkininkų. Pirmiausia buvo skirstomi tie kaimai, kur to reikalavo dauguma valstiečių. Skirstant kaimus, pirmiausia buvo naikinami žemės rėžiai, sudaromi kompaktiški sklypai, likviduojami servitutai ir bendros ganyklos, ištiesinamos ribos.

Dvarų parceliacija buvo pagrindinis žemės reformos akcentas valdžioje buvusiems krikščionims demokratams, todėl jų valdymo laikotarpiu (1920-1926 m.) šis procesas labai ryškus, nes išparceliuota 65 proc. visos parceliuotinos žemės.

Į valdžią atėjus tautininkams (nuo 1926 m.), svarbiausias reformos akcentas tapo kaimų skirstymas vienkiemiais. Pagrindinis vaidmuo čia teko J. Aleksai, ilgamečiam žemės ūkio ministrui (1920-1923 m. ir 1926-1935 m.), kuris jau 1925 metais, kalbėdamas apie žemės reformos vykdymą, taip paskirstė darbų svarbą: dvarų parceliavimui - 20 proc., kaimų skirstymui vienkiemiais - 60 proc., servitutų likvidavimui ir kitiems žemės reformos darbams - 20 proc.

Į vienkiemius išskirstytas žemės plotas sudarė 38 proc. Kartu su kaimų skirstymu vienkiemiais ir dvarų parceliavimu buvo panaikinti miško medžiagos ir ganiavų servitutai tarp kaimo ir dvaro bei valstybinių žemių.

Iki 1926 m. panaikintų servitutų plotų statistika nebuvo tvarkoma. Apytikriai skaičiuojama, kad iki 1926 m. tokių servitutų plotas galėjo būti apie 20 tūkst. ha. 1926-1937 metais buvo panaikinti 3 374 servitutai, apėmę 73,3 tūkst.

Apie 90 proc. Lietuvos kaimų 1944 metais buvo išskirstyta į vienkiemius.

Reformos priežastys ir politinis kontekstas

- Kokios buvo svarbiausios reformos priežastys? - Reformos idėja brendo seniai ir buvo aktuali didžiajai gyventojų daliai, nes apie 80 proc. Kaip žinia, XIX a.

Tarp ekonominių priežasčių pirmiausia paminėtina tai, kad valstiečių gyvenimas gatviniuose kaimuose ir nuo XVI a. Be to, per Pirmąjį pasaulinį karą ypač nukentėjo dideli dvarai. Daugelio dvarų pastatai karo metu buvo sugriauti, o savininkai neturėjo lėšų jiems atstatyti. Dažnai dvarų žemė buvo apdirbama tik smulkių nuomininkų, valstiečių, rankomis. Lėšų stygius vertė kai kuriuos dvarų savininkus pradėti pardavinėti žemes ar mišką.

Kita priežastis buvo susijusios su socialiniu teisingumu. 1919 m. Lietuvos dvarininkams, kurie sudarė 1 proc.

Egzistavo ir politinės priežastys. Dauguma dvarininkų labiau palaikė ne nepriklausomą nacionalinę 1918-ųjų Vasario 16-osios Lietuvą, o Lietuvos kaip sudedamosios Lenkijos valstybės dalies idėją. Be to, Lietuvai buvo pavojingas ir joje egzistavęs nepasiturintis, nuosavybės neturintis kaimo žemės ūkio darbininkų sluoksnis. Jis buvo imlus bolševikinėms idėjoms.

- Ar visos politinės jėgos pritarė reformai, gal buvo prieštaravusių? Reformai tokiai, kokia ji vyko, pritarė ne visos politinės srovės.

Teoriškai ne visi jie atstovavo dvarininkų interesus. Lenkų politikai reformą vertino kaip nukreiptą prieš lenkų tautinę grupę ir savininkus. Šaltai reformą vertino ir pirmasis Lietuvos prezidentas Antanas Smetona bei jo šalininkai, susibūrę į Lietuvių tautininkų sąjungą. Skepsį jie argumentavo privačios nuosavybės principo pažeidimu. Bet tautininkai taip pat suvokė, kad nuosaiki reforma būtina.

Manoma, kad viena iš 1919 m. V. Mickevičiaus-Kapsuko bolševikų nesugebėjimo įsitvirtinti Lietuvoje priežasčių - atsisakymas valstiečiams dalinti žemę. Ir priešingai, 1919 m. Nuo tada prasidėjo intensyvus savanorių pajėgų skaičiaus augimas. Dar nepatikliai žemės reformą vertino konservatyvūs visuomenės sluoksniai. Vienas aktyviausių reformos vykdytojų, žemės ūkio ministras Mykolas Krupavičius, buvo dvasininkas, jis turėjo įrodinėti, kad reforma yra teisėta ir būtina.

Galutinis 1922 m. vasario 15 d. priimtas reformos įstatymas numatė, kad žemė bus nusavinta iš visų, kas turi daugiau kaip 80 ha. Nusavintos žemės fondą sudarė apie 25 proc valstybės teritorijos (be Vilniaus ir Klaipėdos kraštų). Vykdant reformą kasmet žemės ūkio reikalams skirta apie 10 proc.

Žemės gavo daugiau kaip 34 000 bežemių valstiečių. Žemės priedą gavo daugiau negu 26 000 mažažemiai valstiečiai. Bet gavo ne visi. Istoriko Gedimino Vaskelos skaičiavimais žemės negavo apie trečdalis bežemių ir mažažemių, kurie 1919 m. jos prašė. Naujakuriai vidutiniškai gavo apie 10 ha žemės.

- Kaip buvo atrenkami bežemiai ir mažažemiai, kurie gavo žemės? Ar buvo kriterijai, kuriuos jie turėjo atitikti? - Pirmiausia sklypus gavo 1919-1920 m. Nepriklausomybės kovų dalyviai - karininkai ir kareiviai. Iš 38 tūkst. naujakurių jie sudarė apie 10 tūkst. Taip pat žemės gavo nusipelnę nepriklausomai Lietuvai politikai, kitų sričių asmenys. Beje, 1939-1940 m.

Tuo laikotarpiu imta svarstyti antrosios žemės reformos idėja. Šias idėjas perėmė sovietinė liaudies vyriausybė ir 1940 m. Keli šimtai tūkstančių valstiečių teikė prašymus LTSR valdžiai gauti papildomos žemės. Gavusieji žemę turėjo ją išsipirkti per 36 metus. Tie mokesčiai mokėti lėtai. Buvo numatyta, kad valstiečiai už gautą žemę valstybei iš viso sumokės apie 34 mln litų. Bet iki 1940 m.

Mokesčių valstiečiai nemėgo. Ypač žemės nuosavybės mokesčio. Šis mokestis buvo prasčiausiai mokamas. 1940 m.

Dvarininkų pasipriešinimas

- Įsivaizduoju, kad dvarininkams nelabai turėjo patikti, kad didelė jų žemės dalis yra nusavinama. Ar jie kažkaip bandė priešintis reformos įgyvendinimui, išsaugoti žemę?

Žemės reformos Lietuvoje etapai

tags: #sudetine #zemes #reformos #dalis #buvo #kaimu