Šumerų civilizacijos gyvenamieji namai: architektūra, menas ir technologijos

Nuo senų senovės žmogus kuria grožį, jam neužtenka pavalgyti, šiltai apsirengti ir turėti pastogę. Žmogui maža gamtos sukurto grožio, jis linkęs savaip išreikšti tikrovę. Ilgą laiką menas buvo tapatinamas su grožio sąvoka, o menininkai buvo tie, kurie iš savo amžininkų skyrėsi itin subtiliu “grožio formulės” suvokimu ir gebėjimu garsais, vaizdiniais, judesiais ją perteikti. Būtina priminti, kad įvairiais laikotarpiais ir įvairiose pasaulio šalyse grožio suvokimas ir pateikimas buvo skirtingas.

Ypač vertingi yra senieji meno kūriniai, nes juose tautos ir kūrėjai įkūnijo kilniausius savo siekius, estetines pažiūras ir meninius idealus. Meno kūriniai veikia žmogaus gyvenimą. Tų dailininkų kūryba darė didžiulę įtaką šalių pažangai, kultūros raidai.

Ankstyviausios pasaulio civilizacijos gimė Artimuosiuose Rytuose, derlinguose Tigro ir Eufrato upių slėniuose, dabartiniame Irake su sostine Bagdadu, susiformavo pasaulinės kultūros židinys, graikų vadintas Mesopotamija.

Šumerų civilizacija ir jos menas

Geriausiai išlikusi dailės dalis - gliptika. Ji atskleidžia, kad ankstyvoji šumerų meninė kultūra glaudžiai susijusi su mitais, totemine ir ritualine kultūra. Pasaulio valdovais šumerų mitologijoje skelbiami antropomorfiniai dievai.

Svarbiausia senųjų civilizacijų menininko savybė yra kanoninių taisyklių pažinimas ir sugebėjimas jomis remtis, o ne originalumas ar individualumas. Susiformuoja savitas šumerų estetinis žmogaus figūros vaizdavimo kanonas, sutinkamas gliptikos ir menkai išlikusiuose reljefinės ir apvaliosios-visatūrės skulptūros kūriniuose. Juose žmogaus nosis vaizduojamas iš profilio, akis - iš priekio, o kojos - iš šono.

Daugelis šumerų valstybėje susiformavusių estetinių pažiūrų, meno kanonų bei stilistinių bruožų tik nežymiai pakitę išliko babiloniečių kultūroje.

Babilonijos valdovai zikuratus statydindavo ne sau, o maldininkams, kurie plūsdavo čia su dovanomis dievui. Zikuratai nuolat būdavo atstatomi ir vėl išpuošiami. Nė vienas iš zikuratų negalėjo lygintis su Babelio bokštu, įamžinusiu šalies galybę. Jo statybai sunaudota 85 mln. saulėje džiovintų plytų.

Valdant karaliui Nabuchodonosarui II, Babilonas buvo turtingiausias, galingiausias pasaulio miestas su glazūruotos plokštelės, dekoruotos drakonų bei jaučių atvaizdais. Nuostabūs kabantieji sodai - vienas iš septynių pasaulio stebuklų.

Senovės Egipto menas ir architektūra

Nuo seniausių laikų Egiptas traukė keliautojų, mokslininkų, kaimyninių tautų dėmesį. Graikai Egipto civilizacijos smukimo laikais stebėjo jo paminklus ir gyvenimo būdą, sukūrusia nuostabios konstrukcijos pastatus. Į šį kraštą ėmė veržtis ir plėšikai.

Senovės Egipto meno samprata apėmė amatus, mokslus ir menus. Menas turėjo aukštą socialinį statusą, jis laikytas dieviškos kilmės. Susijusiose sferose ypač svarbus vaidmuo teko menui. Žmogaus gyvenimo šiame pasaulyje esmė - pasiruošimas pomirtiniam gyvenimui, kuris rėmėsi mitais ir spalvingais vaizdiniais.

Architektūra - pagrindinė senovės Egipto meno šaka. Ji sąlygojo visų dailės rūšių raidą ir lėmė jų charakterį. Senovės egiptiečiai rytinį Nilo krantą laikė “gyvybės” krantu, o vakarinį - “mirties”. Pagrindiniai senovės Egipto statiniai buvo šventyklos, piramidės, obeliskai ir rūmai.

Vaizduojamosios dailės srityje vyravo apvalioji - visatūrė skulptūra, reljefas, monumentali ir dekoracinė tapyba bei grafika. Dar jam gyvam esant tūkstančiai valdinių kirto iš uolų, tempė ir tvirtino didžiulius akmeninius blokus karališkajam kapui. Tai truko dešimtmečius.

Seniausia yra Džoserio piramidė Sacharoje. Įžymiausi Egipto piramidės yra trys, esančios Al Gizos vietovėje: Cheopso, Chefreno ir Mikerimo. Gizos piramidės pastatytos Senosios karalystės laikais tiksliai pagal kononų reikalavimus. Jos stovi architektūrinio ansamblio viduryje, aptvertos mūro siena. Mažesni pastatai - šventyklos, gyminių piramidės bei diduomenės mastabos - išdėstyti taip, kad pabrėžtų jų didingumą. Rytinėje pusėje yra kapo šventykla, kuri dengta galerija jungiasi su slėnio arba vartų šventykla.

Didžiausios -Cheopso- piramidės aukštis šiandien siekia 147 m, 9 m viršunės jau nubyrėjo. Jos statybai panaudota 2 mln. 300 tūkst. akmens blokų, sveriančių po 2,5 tonos. Piramidės viduje sumaniai išdėstyti koridoriai, galerijos, mirusiųjų salės ir aukų sandėliai. Statyba vyko daugiau kaip 20 metų. Faraono Cheopso sarkofagas užgrizdintas apie 2,5 mln. m3 smiltainio kalnu.

Piramidės prilygsta Kelno katedrai Vokietijoje, yra aukštesnė už Šv. Stepono katedrą Vienoje, daug aukštesnė už Petro katedrą Romoje, kuri faraono kape lengvai sutilptų kartu su Londono Šv. Pauliaus katedra. Įdomu tai, kad piramidės briaunos nukreiptos tiksliai į keturias pasaulio šalis.

Vėliau faraonai kapus kaldinosi uolose ir statėsi klasikinio stiliaus kapų šventyklas.

Viena nuostabiausių egiptiečių meno savybių yra tai, kad visos skulptūros, tapybos ir architektūros formos čia dera taip, tarsi paklustų vienai taisyklei, kūriniui suteikiančiai rimties ir griežtos harmonijos.

Apvalioji-visatūrė skulptūra turėjo atitikti egiptiečių žmogaus idealo supratimą - dievai ir žmonės vaizduojami liekni, jauni ir žavūs. Buvo tiksliai aprašytas kiekvieno dievo pavidalas: Horą, saulės dievą, reikėjo vaizduoti sakalo pavidalo ar bent su sakalo galva. Sėdinčios figūros būtinai susidėjusios rankas ant kelių, vyrai vaizduojami tamsesnės nei moterų odos.

Statulos neatspindi psichologinių išgyvenimų, jose akcentuojamas socialinis statusas: valdovai - didingi, žyniai - besimeldžiantys ar berašantys, darbo žmonės - dirbantys. Be apvaliosios, Egipte daug reijefinės skulptūros. Reljefai puošė statinių sienas bei kolonas.

Egipto dailėje labai svarbi dydžių hierarchija. Sieninės tapybos paveiksle ar reljefe pats didžiausias vaizduojamas faraonas arba dievas.

Karalius vardu Amenhotepas sulaužė daugelį papročių, tradicijų, nenorėjo šlovinti daugybės keistų pavidalų dievų. Darbai turėjo sukrėsti amžininkus savo naujumu. Jie dvelkė paprastu nuoširdžiu žmogiškumu, gyveniniška tematika. Tada sukuriami ir nuostabūs faraono dukterų, taip pat žmonos - gražuolės Nefertitės - portretai. Šis portretas yra moters grožio idealas ir dabar.

Šiandien senovės Egipto tikrovės nebėra.

Senovės Indijos kultūra ir menas

Senovės Indijos kultūra pradėjo formotis III tūkst. Pr. Kr. Prieš 5000 metų Indo upės slėnyje klestėjo aukštą raidos lygį pasiekusi miestų kultūra. Senovės miestai Harapa, Mohendžo Daras. Juos supo sienos, gatvės buvo tiesios ir plačios.

Harapos kultūrai sunykus, Indo ir Gango upių slėniuose iškyla nauja kultūra. Apie XV-XII a. pr. Kr. Iš šiaurės vakarų į Indiją, apgyvendintą senųjų gyventojų dravidų, kėlėsi arijų gentys, atsinešusios savo kalbą ir tradicijas. Ankstyvuoju laikotarpiu vyrauja Vedų religija - vedizmas. Vyriausi dievai Brahma, Višnu ir Šyva sudarė trejybę.

Valdovų mediniai statiniai išsiskyrė didele prabanga. Pačio galingiausio valdovo Ašoko rūmai stovėjo ant akmeninio pamato, turėjo 80 smiltainio kolonų. Rūmai buvo išpuošti skulptūromis ir medžio drožyba. Trijų aukščių pastatas turėjo didžiules sales, tapytas sienas, išpuoštas brangakmeniais, auksiniais ir sidabriniais augalų ir gyvūnų atvaizdais. Nuo rūmų Gango link ėjo terasų kelias, apsodintas sodais su fontanais ir baseinais.

Įsivyravus budizmui, pradėta statyti akmeninius kulto statinius: šventyklas ir vienuolynus, kuriems taikytos jau susiklosčiusios architektūros tradicijos. Graikijos meno dominuojanti ypatybė - grožis, o Egipto - religija. Tauriausias formas kuriančiam Indijos menui grožis nėra svarbiausia, religija taip pat nėra viršūnė.

Į senovės Indiją nuolatos veržėsi arijai, persai, graikai, arabai, mongolai ir kiti užkariautojai, kurie paliko pėdsakų indų kultūros istorijoje. Taigi Indijos menas - tai dabartinės Indijos, Afganistano, Pakistano, Kašmyro ir Nepalo menas.

Pagal vyravusias brahmanizmo ir induizmo ideologijas svarbiausiais dvasinės kultūros elementai - dievybių formomis - menas turi išreikšti ne grožio idėjas, bet aukščiausias kosmines jėgas ir energijas, kurias įkūnija dievybės.

III a. pr. Kr. atsirado pirmosios stupos, pastato architektūrinis tipas, įsitvirtinęs visose budistinėse šalyse: pusrutulio formos pastatai, imituojantys Budos kapą, juose paprastai laikomos relikvijos. Ant stupos viršūnės statomas kubinis “dievo namas” arba relikvija iš brangaus metalo. Viršus užbaigiamas strypu su skėčiais. Statinys simbolizavo nirvaną. Jo paskirtis - relikvijų saugojimas.

Kitas monumenalus kultinis statinys - tai monolitinis akmeninis stupas, užbaigiamas kapiteliu su skulptūra. Ant stulpo išraižomi ediktai su budizmo religinėmis ir moralinėmis nuostatomis. Stulpo viršus puošiamas lotoso pavidalo kapiteliu su skulptūromis, simbolizuojančiomis šventus gyvūnus.

Urvų vienuolynai - tai urvuose iškaltos daugianavės salės su kolonomis, puoštos apvaliavisatūre skulptūra, akmens reljefais ir tapyba.

Guptų laikais induistų šventykla įgavo klasikinę formą: pirmasis aukštas su laiptai, viršuje celė kulto atvaizdui, virš jos - pakopinis bokštas, simbolizuojanti Meru - pasaulio kalną. Vėlesniais laikais šios šventyklos buvo išplėstos, vartų bokštais.

I-III a. Indijos architektūroje formos tampa dekoratyvesnės. Statybinė medžiaga - plytos, vienas svarbiausių pastato architektūrinių elementų - skliautas. Iš pradžių skliautai formuojami iš išsikišančių akmens eilių ir mūro sienų be skiedinio. Tik XIII a., veikiant islamo kultūrai, pradedamas naudoti skiedinys ir atsiranda tikrų skliautų.

Vienas iš didžiausių architektūrinių ansamblių, sukurtų II a. pr. Kr. - VII a. , yra budistinė Adžantos šventykla. Andžanta - tai savotiškas vienuolynas-universitetas, kur gyveno ir mokėsi vienuoliai. Adžantos šventyklos, ištašytos 29 uolose, yra šalia vaizdingo Vaghoros upės slėnio.

Adžantos skulptūriniai paminklai tęsia senas tradicijas, tačiau formos daug laisvesnės, tobulesnės. Tapybos siužetai paimti iš Budos gyvenimo ir supinti su senovės Indijos mitologinėmis scenomis.

Indų skulptūros pradmenis siekia III tūkst. pr. stovinčio Budos skulptūros tipas.

Tapybos srityje verta dėmesio vienuolynų sienų tapyba bei XI-XVI a.

Kinijos kultūra ir menas

Kinijos kultūros istorija apima ilgą 5000 metų laikotarpį. Kinija sukūrė daug reikšmingų dalykų. XVI-XI a. pr. Kr.-Šango periode pradėjo formuotis sienomis apjuosti stačiakampio plano miestai, kurių centre statomi valdovų rūmai, šventyklos.

Gyvenamieji namai ir rūmai statomi iš tvirtai suplaktos žemės ir medžio mišinio bei akmenų. Šango periode rasta daug dirbinių iš bronzos, ypač buitinės ir kultinės paskirties indų, puoštų ornamentais. Būtent šiuo laikotarpiu susiformavęs ornamento stilius išsilaikys dar ilgus amžius. Paprastai bronziniai indai iš išorės padengiami simboliniais vaizdais, o viduje - hieroglifiniais įrašais, žyminčiais savininko vardą ar dovanojimą.

Šango periodo simboliniai vaizdai tolimi realybei ir pasižymi abstrakčia forma. Ypač paplitę žaibo ir debesų spiralių vaizdiniai, fantastinių gyvūnų, drakonų debesyse atvaizdai, simbolizuojantys gamtos jėgų galybę.

Džou dinastijos laikotarpiu kultūrai ir menui didelę įtaką darė religinės-filosofinės daosizmo ir konfucianizmo sistemos. I tūkst. pr. Kr. viduryje susiformavo pagrindiniai architektūros ir miestų planavimo principai. Statoma daug fortifikacinių įrenginių, atskiros apsauginės šiaurės karalysčių sienos pradėtos jungti į vieną ištisinę Didžiąją kinų sieną su keturkampiais sargybos bokštais.

Formuojasi karkasinės konstrukcijos, medinio stačiakampio plano pastato tipas. Plinta požeminiai dviaukščiai mauzoliejai, jų sienos ir lubos puošiamos sienų tapyba, inkrustacijomis, prie durų statomos akmeninės fantastinių gyvūnų statulos.

Atsiranda būdingiausio kinų tapybos rūšys - tušo ir lako tapyba. Skulptūros daromos iš molio, medžio, bronzos. Didžiulį vaidmenį kinų kultūros istorijoje suvaidino seniausia kinų išminties ir likimo spėjimo knyga, vadinama “Permainų knyga”. Joje simbolių, metaforų ir aiškinama ištisa pasaulėžiūros sistema. Čia pasaulis suvokiamas kaip savotiškas gemalas, kurio viduje jungėsi vyriškoji šviesi jėga - jan ir moteriškoji tamsi, pasyvi - in. Šie du padariai neegzistuoja vienas be kito, jie nuolatos papildo ir keičia vienas kitą.

Valdant Cinų ir Chanų dinastijoms meno kalba norėta priminti žmonėms praėjusių “aukso amžių” dorybes. Sukuriami konstrukciniai ir dekoratyviniai architektūros pastatų elementai. Nedidelio formato paveikslai tapomi ant šilko, vėduoklių, širmų, ritinėlių, albumų lapuose. Paveikslams būdingi glaudūs tapybos, poezijos ir kaligrafijos ryšiai, kuriuos lėmė dekoratyvūs kinų rašmenys ir visoms trims meno šakoms bendra priemonė - teptukas.

Chanų periodu paplinta keraminiai indai, puošti geometriniu ornamentu. Atkeliavus budizmui statomos pagodos, medinės šventyklos. Imperatorių kapų alėjose,vadinamosiose Dvasių gatvėse, statomos gyvūnų akmeninės statulos.

Tangų dinastijos laikotarpio architektūra ir dailė pasižymi formų didingumu ir tobulumu. Tapyboje susiformuoja naujos paveikslų rūšys: portretas, gėlių ir paukščių, aninalistinis.

Sungų dinastijos laikotarpio pagodos aukštesnės, lengvesnės, miestuose įrengiami dirbtiniai sodai su ežerai, skulptūrai būdingos ištęstos formos, manieringi judesiai.

Mongolų Jaunų dinastijos laikotarpio architektūra ir dailė laikėsi Tangų ir Sungų meno tradicijų.

Mingų ir Cingų dinastijų laikotarpiais susiformuoja simetriško, taisyklingo plano miestai su...

tags: #sumeru #gyvenamieji #namai