Lietuvos liaudies buities muziejus, iki 2023 m. vadintas Lietuvos liaudies buities muziejumi, yra skanseno tipo muziejus po atviru dangumi, įsikūręs Kaišiadorių rajono savivaldybėje, prie Rumšiškių, ant Kauno marių kranto. Tai vienas didžiausių ir daugiausiai eksponatų turintis etnografijos muziejus Europoje po atviru dangumi. Muziejus įkurtas 1966 metais vaizdingoje Kauno marių pakrantėje, Pievelių kaimo vietoje, ir muziejininkų yra kuriamas iki šiol.
Šiame muziejuje galite susipažinti su įvairių Lietuvos regionų etnografija. Muziejus atspindi XVIII a. pab. - XX a. pirmos pusės visų Lietuvos regionų: Dzūkijos, Aukštaitijos, Suvalkijos, Žemaitijos ir Mažosios Lietuvos valstiečių bei miestelėnų buitį, darbus, tradicijas. Ekspozicija išdėstyta etnografiniais regionais, sukuriant tam regionui būdingas sodybas ir gyvenviečių fragmentus su gatvėmis, tvoromis, želdiniais ir tvenkiniais. Čia galima rasti 18 amžiaus pabaigos-20 amžiaus pradžios interjerus su baldais, namų apyvokos reikmenimis ir audiniais (apie 85 000 eksponatų).
Muziejuje pristatomi ir liaudies verslai bei amatai - bitininkystė, medienos apdirbimas, audimas, puodų žiedimas. Taip pat galima pamatyti perkeltus malūnus, kalvius ir milo vėlyklą. Be to, muziejuje auginami arkliai (žemaitukai, stambinti žemaitukai ir Lietuvos sunkieji), ožkos, avys ir bičių šeimos.
Ar kada teko artėjant atostogoms ar tiesiog laisvam savaitgaliui suvokti, jog norisi pakeliauti, tačiau kur? Artimiausi vandens telkiniai jau 100 kartų lankyti, miesto parkai ir alėjos senai atsibodę, norisi ištrūkti iš rutinos, pamatyti kažką naujo, patirti ryškesnių įspūdžių, traukia dar neištirti toliai… Pirma mintis šovusi į galvą dažniausiai būna aplankyti kurią nors užsienio šalį, tačiau dažnas susiduria su maža problemėle - piniginėje švilpauja lengvas vėjelis, o ir laiko kelionei dauguma turi nedaug. Atsidusus telieka dairytis į Lietuviškus kampelius. Dažnas nustembame suvokę jog Lietuvoje gausu vietų, kurių dar neaplankėme, kurios stebina savo istorija, kultūrine verte, tikrais ir įvairiais pasakojimais apipintais faktais.
Tad kur patraukti, kai taip norisi ištūkti iš namų, pamatyti kažką naujo? Kur nukeliauti Lietuvoje, pataria fotografas ir keliautojas Vytautas Kandrotas, kuris apkeliavo beveik visą Lietuvą, aplankė nemažai miestelių, kaimelių, ir surinko nemažą pluoštą maršrutų, kuriuos net sudėjo į kelionių žinyną „Įdomiausios kelionės po Lietuvą“. Tad, pasak V. Kandroto, norintiems turiningai praleisti laisvą dieną, verta aplankyti Rumšiškes. Šiame miestelyje įsikūręs Lietuvos liaudies buities muziejus. Tai vienas didžiausių etnografinių muziejų Europoje, po atviru dangumi eksponuojantis visų Lietuvos regionų XVIII a. pab. - XX a. pr. jaukias sodybėles, trobeles, ūkinius pastatus, darbo bei buities įrankius, puoselėtas tradicijas ir papročius. Visas muziejus suskirstytas regionais, kurių kiekvienas reprezentuoja senuosius kaimus ir jų tradicijas.
Taigi įėję pro pagrindinį muziejaus įėjimą, nusileiskime į Pravienos slėnį, pereikime per tiltą - ir mes jau Dzūkijoje. Dzūkija - pats gražiausias regionas visoje Lietuvoje. Liaudies buities muziejus supažindina su miškingu, grybų nusėtu kraštu ir dainingais žmonėmis. Dzūkijos sektoriuje pristatoma vienkieminė sodyba, kurioje - stuba (gyvenamasis namas), svirnas, tvartas ir klojimas - juos galime apžiūrėti iš išorės. Viena pirkia kadaise stovėjusi Musteikos kaime, dabar šioje pirkioje veikia dvi ekspozicijos: viena - primena anksčiau čia lankydavusio profesoriaus Tado Ivanausko gyvenimą, kita - skirta mirusiesiems (Dziedams) paminėti. Dzūkijoje galima apžiūrėti dzūkų bendrę - sodybas, kuriose įprastas ūkininkavimo būdas buvo toks: ūkiui vadovaudavo tėvas, o šiam mirus - vyriausias sūnus.
Tarp Dzūkijos ir Aukštaitijos yra Tremties ir pasipriešinimo sektorius. Šis sektorius skirtas 1941-1953 m. trėmimų iš Lietuvos laikotarpiui. Jis įrengtas atokiau nuo kitų lankytinų muziejaus objektų, miškelyje. Šiame sektoriuje atkurti autentiški eksponatai: tremtinių vagonas, jurta ir bunkeris. Jakutijoje tremtiniai gyvendavo jurtose, kurias patys ir pastatydavo. Tokios jurtos, dengtos gruntu, pavyzdys stovi Lietuvos liaudies buities muziejuje. Vienas įdomesnių Liaudies muziejaus eksponatų - tremties vagonas. Šiuo gyvuliniu vagonu, apraizgytu spygliuota viela, su mažais langeliais buvo tremiami Lietuvos gyventojai. Tolėliau, Pravienos upelio šlaite, - partizanų bunkeris. Šiltuoju metų laiku šiame sektoriuje galime sutikti buvusią tremtinę Ireną Saulutę Valaitytę-Špakauskienę, kuri mielai mums papasakos Lietuvos trėmimų istoriją.
Toliau traukime į Aukštaitiją - tai didžiausias etnografinis regionas, jame eksponuojamas gatvinis rėžinis kaimas su sodybomis, tvartai, o užsukę į namo gryčią susipažinsime su buities rakandais. Aukštaitijos regione taip pat galime apžiūrėti pėdinį klojimą. Jaujoje susipažinsime su linų apdorojimo procesu. Šis nedidelis kaimo architektūros paveldas primena vestuvių, Velykų ir kitas liaudies tradicijas, dainuotas sutartines, alaus bei rėčių ir pintinių gamybą, kitas kasdienio gyvenimo dalis.
Už Aukštaitijos, muziejaus teritorijos pakraštyje, stovi restauruoti mediniai Aristavėlės dvaro rūmai. Mediniai dvaro rūmai vertingi dėl savo tradicinės statybos, kuria buvo statoma iki XX amžiaus. Šis paveldo objektas dar iki galo nėra įrengtas, tačiau buvusius dvaro rūmus jau galima apžiūrėti iš išorės.
Apžiūrėję unikalią dvarvietę, vykime vakarų kryptimi į Suvalkiją. Čia anksčiausiai buvo panaikinta baudžiava (1807 m.), o XIX a. čia gyveno turtingiausi šalies ūkininkai. Suvalkijos regiono ekspozicijoje stengiamasi kiekvienam lankytojui papasakoti apie taupų, sumanų ir racionalų suvalkietį, kuris gyveno gausiai medžiais apsodintoje sodyboje. Muziejuje po atviru dangumi eksponuojamas ir stiebinis malūnas.
Lietuvos etnografiniai regionai
Derlingi laukai, darbštumas bei anksčiau nei kitose Lietuvos vietose panaikinta baudžiava leido suvalkiečiams tapti turtingiausiais ūkininkais XIX - XX a., duoti Lietuvai tuo laikotarpiu bene daugiausiai išsilavinusių žmonių. Majoratinė teisė ir kitos sąlygos greičiausiai turėjo įtakos suvalkiečių charakteriui - dauguma jų racionalūs, sumanūs, be galo taupūs. Suvalkiečių stubos, kitų pastatų architektūra tarsi tarpinė tarp aukštaičių ir žemaičių.
Muziejaus Suvalkijos sektoriuje eksponuojamos trys sodybos: Obelinė (vidutinioko ūkis), Paluobiai (miško darbininko sakuotnugario sodyba), Žalvėderiai (nebaigta formuoti šimtamargio malūnininko sodyba) su vėjiniu stiebiniu malūnu bobmalūniu. Rodomas technikos paveldas: aliejinė, vilktas, lokomobiliai. Obelinės sodyba turi Suvalkijai būdingą stačiakampį kiemą ir perimetrinį vienkiemio užstatymą.
Įdomu tai, kad krosnies pakura suvalkiečio namuose visada būdavo virtuvėje - ten, kur nemiega gyventojai. Stuboje stovinčios krosnies su zelikiu (šildomu krosnies priestatėliu) pakura virtuvėje - suvalkietis nekūrens krosnies tame pačiame kambaryje, kuriame miega. Taip pat būdavo taupomos malkos: mėsos rūkykla įrengta virš krosnies. Rūpestingo ir taupaus šeimininko mėsos rūkykla įrengta virš krosnies ant aukšto, kibiras ant šulinio svirties kablio turi įtaisytą užraktą. Įdomi ir šuns būda - ji su durelėmis, kad augintiniui būtų šilčiau. Šuns būda su durelėmis - kad per speigus augintinis nesušaltų. Kluone pristatoma žemės ūkio mašinų - kreteklių, kuliamųjų, arpų, fuchtelių - paroda.
Šalia Suvalkijos - ir Žemaitija, kurią įamžina čia įrengtos šešios autentiškos sodybos: viena priklausiusi turtingajam, antra - vidutiniam didžiažemiui ir trečia - mažažemiui, ketvirta ir penkta sodybos skirtos edukaciniams užsiėmimams, o šeštoji reprezentuoja žemaitišką namo tipą - numą. Žemaitijoje taip pat galima apžiūrėti puodžiaus ir klumpiaus dirbtuvėlę, pakelės smuklę, unikalų namą su atviru ugniakuru, kuriame buvo gyvenama. Regiono pakraštyje galima aplankyti ir arklius - žemaitukus, kurie XIX a. buvo gerai vertinami užsienio ir Lietuvos žemės ūkio parodose.
Iš Žemaitijos traukime pietryčių link, į stilizuotą miestelį. Senasis etnografinis miestelis - tai XVIII-XX a. gyvenvietės pavyzdys su tipine miestelio aikšte, aplink ją išsirikiavusiomis krautuvėlėmis, pakelės karčemomis. Lankytojus traukia puodžių, pynėjų dirbtuvės, kuriose galime išbandyti jų amatą. Taip pat galima apžiūrėti valsčiui skirtą ekspoziciją, pradžios mokyklą, bričkas karčemos ratinėje. Turgaus aikštėje stovi Šv. Florijono koplytstulpis, tikima, saugodavęs miestelį nuo gaisrų. Švč. Užsukime ir į miestelyje stovintčią atkurtą Sasnavos bažnytėlę. Tai senovinė medinė bažnyčia, Sasnavoje statyta 1817 m. Bažnyčios atkūrimo darbai Rumšiškėse vyko gana lėtai - buvo stengiamasi ją atstatyti pagal senąsias medinių šventovių statybos tradicijas. Atkurta buvusi aštuonkampė bažnyčios forma. Bažnyčioje esantys daiktai surinkti iš įvairių senųjų Lietuvos bažnyčių. Du altoriai, klausyklos ir zakristijos baldai yra iš senosios Sasnavos bažnyčios. Šalia stovi ir medinė varpinė, karstinė, šventorius aptvertas žemaitiško stiliaus tvora.
Kelionę baikime Rumšiškių prieplaukoje. Nusileidus prie Kauno marių, atsiveria įspūdingos atodangos, išplatėjusio Nemuno vingiai, marių vandenų užlieti užutėkiai. Tolumoje matyti Kruonio hidroakumuliacinės elektrinės įrenginiai - generatorių blokas ir aštuoni dideli vamzdžiai. Daugiau maršrutų mėgstantiems keliauti po Lietuvą rasite knygoje „Įdomiausios kelionės po Lietuvą“.
Ekspozicijos ir parodos Lietuvos liaudies buities muziejaus Miestelyje per 50 metų
Lietuvos liaudies buities muziejus
Lietuvos Liaudies Buities Muziejaus Lankomumas
Lietuvos liaudies buities muziejus sulaukia didelio lankytojų susidomėjimo. Štai statistika:
- Per metus muziejų aplanko daugiau kaip 90 000 lankytojų.
- 2019 m. - 99 995 lankytojai
- 2020 m. - 50 508 lankytojai
- 2021 m. - 80 422 lankytojai
- 2022 m. - 142 216 lankytojų
- 2023 m. - 132 295 lankytojai
- 2024 m. - 130 300 lankytojų
- Per visą muziejaus veiklos laikotarpį apsilankė daugiau kaip 3 mln.
tags: #suvalkiecio #sodyba #liaudies #buities #muziejus