Tado Ivanausko Obelynės sodyba-memorialinis muziejus - profesoriaus Tado Ivanausko ir jo žmonos Honoratos Paškauskaitės-Ivanauskienės sukurta gamtos ir kultūros erdvė. Nuo 2022 metų restauruotame gyvenamajame name veikia memorialinis muziejus, kviečiantis ne tik sužinoti apie Ivanauskų šeimos gyvenimą ir darbus, bet ir patirti pačią Obelynę: vaikščioti jos takais, stebėti augalus, susipažinti su vaismedžių veislėmis ir atrasti vietos sluoksnius gyvoje aplinkoje.
Sodybos Įkūrimas Ir Istorija
Ivanauskai šį žemės sklypą įsigijo XX a. 3-ajame dešimtmetyje ir pamažu pavertė ją savitu pasauliu: čia buvo puoselėjamas europinių veislių obelų sodas, formuojamas unikalus dendrologinis parkas, kaupiamos vaiskrūmių, vaismedžių kolekcijos ir brendo idėjos, vėliau tapusios svarbia Lietuvos gamtos pažinimo istorijos dalimi.
1920 m. Honoratos ir Tado Ivanauskų šeima įsigijo žemės sklypą pakaunėje. 1924 m. inžinierius Noachas Beras Joffė suprojektavo jiems gyvenamąjį namą, su profesoriui brangių vaikystės namų - Lebiodkos dvaro (Gardino srityje, Vosyliškių parapijoje) - elementais: erkeriais, bokšteliais, balkonėliais, terasomis. 1925 m. gegužės 25 d. buvo oficialiai pradėtos pastato statybos. T. Ivanauskas yra užsiminęs, kad statybos kiek užsitęsė, nes pritrūko lėšų. Galiausiai valdose atsirado gyvenamasis namas, sodininko namas, klojimas ir paukštidė. Buvo įkurtas sodas ir parkas.
Senasis paveldo obelų sodas - viena vertingiausių sodybos dalių. Čia auga daugiau nei šimtas penkiasdešimt vaismedžių, tarp jų obelų, atstovaujančių 22 Vakarų Europos istorines veisles. Sodas svarbus ne tik kaip kraštovaizdžio ir atminties dalis, bet ir kaip genetinis fondas: obelų veislės yra identifikuotos, o sodo medžiaga tyrinėta, siekiant tiksliai nustatyti veislių tapatybę ir išsaugoti jų genetinį kodą. Išskirtiniai sodo akcentai - prof. T. Ivanausko išvesta veislė „Vytis“ ir Lietuvoje itin reta „Vilhelminis“ (sin. „Kaizeris Vilhelmas“) - fiksuota kaip vienintelė šios veislės vieta Lietuvoje, kur auga 9 vaismedžiai.
4,03 ha Obelynės plote ypatingai svarbi dalis - parkas - viena turtingiausių šalies dendrologinių kolekcijų, kurioje sukaupta maždaug 250-300 rūšių ir formų medžių bei krūmų (tarp jų - gausi spygliuočių įvairovė). Prof. T. Ivanauskas šį parką kūrė ir augino kryptingai: sodinti vietiniai ir introdukuoti augalai, formuota mokslui ir pažinimui vertinga kolekcija.
Ilgainiui plyni laukai buvo apsodinti ąžuolais, eglėmis, liepomis, klevais, taip pat įvairiais egzotiniais spygliuočiais: pilkuoju ir sidabriniu kėniu, kuriliniu maumedžiu, kanadine cūga ir kt. Suvešėjo vaismedžių sodas. Obelynėje sukaupta viena turtingiausių šalies dendrologinių kolekcijų, kurioje - apie 250-300 rūšių, formų medžių ir krūmų. Teritorijoje auga vieni seniausių planetos medžių - dviskiautis ginkmedis ir metasekvoja. Yra keturi vandens telkiniai.
Šiandien čia auga tikri parko „senoliai“ ir raritetai: dviskiautis ginkmedis (minimas tarp storiausių Lietuvoje), metasekvoja, parko reliktai - europinis kukmedis, dygusis kukmedis ir kurilinis maumedis. Tarp vertingų introdukuotų spygliuočių minėtinos kanadinė cūga, didžioji tuja, įvairių rūšių kėniai, eglės ir maumedžiai. Parke gausu ir lapuočių: ąžuolų, bukų, lazdynų, riešutmedžių, mėlynžiedžių hortenzijų, ievų, vijoklinių augalų.
Augalų Įvairovė Obelynės Parke
| Augalų Grupė | Rūšys ir Formos |
|---|---|
| Spygliuočiai | 59 (pilkieji, sibiriniai, europiniai, balzaminiai, kaukaziniai ir japoniniai kėniai, 15 rūšių svetimšalių eglių, 6 rūšys maumedžių) |
| Lapuočiai | 250 (ąžuolai, beržai, bukai, lazdynai, 6 rūšių riešutmedžių, šilkmedžių, hortenzijų, 5 rūšių ievos, mandžiūrinė aralija, įvairūs vijokliniai augalai) |
Dendrologiniame parke veikia Obelynės lauko galerija - parodų erdvė po atviru dangumi.
Memorialinis Muziejus
Lankytojai kviečiami užeiti į restauruotą Honoratos ir Tado Ivanauskų gyvenamąjį namą - užmiesčio vilą, kurioje šiandien veikia memorialinis muziejus. Ypatinga namo vertė - interjeras, kuriame išlaikytas tarpukario Kauno modernizmo dvasia: lankytojai mato autentiškus baldus ir namų apyvokos ir buities reikmenis, atpažįsta to meto estetiką - lietuvišką art deco stilių: aiškiomis formomis, santūriai elegantiškomis linijomis ir dekoru, atkartojančiu liaudies meną.
Interjero tyrimų metu buvo atidengta, kruopščiai konservuota ir restauruota sienų polichromija: po sovietinio laikotarpio sienų apkalimais atsivėrė nuo XX a. 3 - 4 dešimtmečių išlikę frizai su stilizuotomis tulpėmis, augaliniais ir geometriniais motyvais. Kiekvienas kambarys turi savitą ornamentiką ir spalvinę paletę.
Kauno rajone tvarkomas gamtininko, biologo Tado Ivanausko Obelynės sodybos namas. Kaip praneša Kultūros paveldo departamentas (KPD) prie Kultūros ministerijos, gamtininko, biologo T.Ivanausko Obelynės sodybos name vyksta tvarkybos (konservavimo, restauravimo, remonto) darbai. Jau pakeista Obelynės sodybos namo stogo danga, atliktas pusapskričių švieslangių ir tūrinių švieslangių remontas, restauruotos stogo konstrukcijos ir kaminai, įrengta nuogrinda su sanuojančiu tinku, įrengti lietloviai ir lietvamzdžiai, vykdoma pietrytinio fasado rizalito su atviru prieangiu ir balkonu remontas, supančios terasos tvarkyba, atlikti darbo kambario ir valgomojo grindų remonto darbai.
T. Ivanausko valgomajame atidengtas daugiaspalvis sienų dekoras. Tvarkybos darbų projekto rengėjas - atestuotas nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos specialistas Aurimas Vengris, tvarkybos darbams vadovauja atestuotas nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos specialistas Audrius Janušauskis.
KPD Kauno teritorinis skyrius patikrino, kaip vykdomi tvarkybos darbai šiame nacionalinio reikšmingumo lygmens valstybės saugomame kultūros paveldo objekte. Obelynės sodyboje saugoma sodybinio užstatymo plano struktūra, tūrinė erdvinė kompozicija, kurią sudaro namas, ūkvedžio namas, paukštidė, klojimas, rūsys, parkas, sodas.
Kauno rajono muziejaus direktorius Zigmas Kalesinskas pasakojo, kad Obelynėje T. Ivanauskas su profesoriumi Vladu lašu 1933 m. atidarė pirmąjį Lietuvoje lapyną. Kailinių žvėrelių fermoje jie augino juodsidabrines lapes, nupirktas iš Vokietijos. Iš lapių kailių buvo siuvami kailiniai Kauno ponioms.
„Visos Kauno ponios XX a. 3-4 deš. vilkėjo V. Lašo ir T. Ivanausko užaugintų juodsidabrinių lapių kailius. Jie aprūpino visą Kauną. Lapių kailiai buvo prabangos prekė, ne kiekviena ponia galėjo juos įpirkti. Kauno ponios orientavosi į Paryžiaus madas, traukiniu galėjo parsisiųsti bet ką iš Paryžiaus. Kursavo net traukinys Kaunas-Paryžius. Kiekviena Kauno ponia norėjo turėti tokius kailius arba visą lapę užsimesti ant pečių“, - pasakojo Z. Kalesinskas. Sovietmečiu ferma buvo uždaryta.
Profesorius Obelynėje augino ir kitų gyvūnų: daug ančių, žąsų, vištų, fazanų, laikė arklį. Šiuo metu Obelynės ūkyje gyvena būrelis vištų, gaidys, du auksiniai fazanai ir trys katės.
Profesorius T. Ivanauskas savo 8,3 hektaro valdose įveisė įspūdingą kelių šimtų obelų sodą, o užaugintais obuoliais sėkmingai prekiavo. Profesorius augino 22-jų veislių obelis. Gausiame sode samdyti ir talkininkai. Likę darbininkų atsiminimai, kuriuose pažymima, kad T. Ivanauskas rudenį rengdavo derliaus šventę, iš kurios kiekvienas išeidavo su gėrybe: medumi, obelų sodinuku ir pan.
Šiuo metu sodybai priklauso 4,3 hektaro žemės, likusią dalį privatiems vystytojams pardavė profesoriaus sūnus iš trečiosios santuokos (trečioji gamtininko žmona - Marija Natkevičiūtė-Ivanauskienė) - Algirdas Ivanauskas. Dabar Obelynėje auga 147 vaismedžiai, iš kurių - 9 kriaušės. Sode galima rasti retų Lietuvoje obelų veislių: „Kaizeris Vilhelmas“, „Vytis“ ir kt. Auga ir vienintelė „Roter Eiserapfel“ veislės obelis.
Sienose - „Art Deco“ Elementai
Kauno rajono muziejaus direktorius Zigmas Kalesinskas skaičiuoja, kad restauratoriai ant sienų rado devynis sluoksnius. Skirtingais laikotarpiais sienos buvo dažytos, glaistytos, tinkuotos, tapetuotos.
„Kaip pasakoj: už devynių jūrų, marių - visi gražumai paslėpti, taip ir čia - už devynių sluoksnių atsiveria visas dailumas“, - teigė Z. Kalesinskas, pažymėjęs, kad Obelynės sodyboje lankytojams atsivers pirmas ir antras sienų sluoksniai.
Sienų tapybos restauratorė Siuzana Janavičienė atkreipė dėmesį, kad visame pastate išorinės sienos sovietmečiu buvo apšiltintos presuoto kartono plokštėmis, todėl polichrominis dekoras liko nepaliestas, galima džiaugtis jo autentiškumu.
Kaip ir būdinga tarpukariui, sienų spalvos sodrios, ryškios, kiek patamsintos. Sienas puošia geometrinės figūros, stilizuoti augaliniai motyvai. Kiekvienam kambariui naudoti skirtingi trafaretai. Sienos dažytos kalkiniais dažais.
Polichromistė Nijolė Būraitė pažymėjo, kad sienų dekorai keitėsi, nes maždaug kas 8 metus namo šeimininkai darydavo remontą. „Atliekant remontą, pagal to laikotarpio madą buvo padaromas ir sienų dekoras, tapetavimas, dažymas. Augalinis holo ornamentas buvo labai populiarus Kauno pastatuose. Šis dekoras buvo paimtas iš dvarų. Meistrai dekoratoriai turėjo daugybę trafaretų ir dekorų pavyzdžius dažnai skolindavosi iš dvarų, nusižiūrėdavo iš kitur, patobulindavo, pakeisdavo pagal vyraujančias madas, pasidarydavo trafaretus, ir siūlydavo klientams“, - teigė polichromistė N. Būraitė.
Buvusioje svetainėje yra ornamentas, kuris atkartotas iš Šešuolėlių dvaro, tik kitos spalvos panaudotos.
Anot muziejininko Z. Kalesinsko, dvaruose daugiausiai įtakos interjerams turėdavo ponių skonis, jos diktuodavo madas. „Kai naujas šeimininkas nusipirkdavo dvarą, ponia išsakydavo savo norus ir vyras erdves įrengdavo pagal jos skonį. Paradoksalu, tačiau Honoratos kambarys yra pats asketiškiausias, tik viena siena nudažyta mėtine palva, o kitos sienos baltos. Kai tuo tarpu kiti namo kambariai kupini sluoksniais bepersidengiančių dekoro elementų“, - stebėjosi Z. Kalesinskas.
Slėptuvė Su Istoriniais Radiniais
Kol name gyveno Ivanauskai ir paveldėtojai - antras aukštas buvo užvertas lankytojams. Ten buvo įrengti šeimininkų miegamieji ir laboratorija.
Lankytojams šis aukštas atsivėrė 2020-aisiais. Niekas negalėjo net pagalvoti, kad 2024-aisiais atliekant pastato restauraciją, elektrikai netikėtai atras slėptuvę sienoje su tikru lobiu - tarpukario šaulės uniforma, įdėta pintoje dėžėje. Paaiškėjo, kad tai pirmoji šaulės Honoratos Ivanauskienės uniforma: suknelė, kepurė, raištis. Uniformą ji nusižiūrėjo nuo šiaurės šalių šaulių ir pasisiuvo. Uniformą puošia inicialai „VP 1“, kurie galėtų reikšti „Pirmasis vadų pulkas“. Kaip žinia, H. Ivanauskienė Lietuvos šaulių sąjungoje įkūrė moterų šaulių sekciją.
Palėpėje dėžėse rasti ir T. Ivanausko frakas, H. Ivanauskienės suknelė, spauda.
„Elektrikai norėjo pravesti laidą. Gręžė sieną, bet vis neįgręžė kietosios dalies, traukė vis ilgesnį grąžtą. Tada pakvietė muziejininką Simoną Stašaitį ir pastebėjo, kad sienoje yra užsukamas sukutis ir dangtis. Jį atkėlus paaiškėjo, kad tai slėptuvė, kurioje, beje, gali laisvai tilpti žmogus“, - sakė muziejininkas Z. Kviečia mokslininkus tyrinėti. Namas turi 115 į kilnojamųjų vertybių registrą įtrauktų daiktų. Dar galybė jų laukia inventorizacijos proceso. Laukia didžiulis mokslinis tiriamasis darbas juos aprašyti, suregistruoti ir pateikti visuomenei.
Muziejininkas kviečia į Obelynę tyrėjus, istorikus, paveldo specialistus - Obelynė atvira naujiems atradimams.
„Mokslo institucijoms, ypač kultūros paveldo srities, šis namas gali tapti studijų objektu. Dėmesio reikalauja ir Honoratos Ivanauskienės asmenybė, anot prof. V. Daujotytės, jos rankraščiai nepelnytai netyrinėti, ji gali būti laikoma pirmąja moterimi filosofe šalyje. Be to, ji yra Montessori ugdymo sistemos pradininkė Lietuvoje, ponia Varnelienė tik perėmė darbus. Čia gali būti parašyta ne viena daktaro disertacija. Kviečiam visus mokslininkus į Obelynę! Galbūt daugkur perrašysime istoriją, kai ištyrinėsime rastus dokumentus“, - kalbėjo Kauno rajono muziejaus direktorius Z.
Tado Ivanausko Indėlis Į Lietuvos Gamtos Mokslus
Obelynės sodyboje 1920-1970 m. gyveno ir mokslinius tyrimus vykdė Lietuvos biologijos mokslų daktaras, akademikas profesorius Tadas Ivanauskas (1882-1970). Žinomas gamtininkas 1919 m. liepos 15 d., padedant prof. P. Matulioniui, įsteigė Gamtos tyrimų stotį ir Zoologijos muziejų Kaune, jam vadovavo iki 1945 m., 1922-1940 m. buvo Lietuvos universiteto (nuo 1930 m. - Vytauto Didžiojo universitetas) profesorius, Zoologijos ir lyginamosios anatomijos katedros vedėjas.
Su žmona Honorata organizavo pirmąją „Nacionalinę paukščių dieną“ bei „Medžių sodinimo šventes“, per kurias buvo pasodinti Petrašiūnų, Panemunės, Lampėdžių pušynai, apželdinti Nemuno šlaitai. 1921-1939 m. įkūrė „Taisyklingosios medžioklės ir žūklės draugiją“ ir buvo jos pirmininkas. 1927-1938 m. redagavo žurnalą „Medžiotojas“. 1929 m. Obelynėje įkūrė kailinių žvėrelių fermą, 1938 m. - Zoologijos sodą Kaune. 1940 m. tapo biologijos mokslų daktaru. Organizavo mokslines ekspedicijas į daugelį pasaulio šalių. 1941 m. buvo išrinktas Lietuvos mokslų akademijos tikruoju nariu. 1945 m. jam suteiktas Lietuvos nusipelniusio mokslo veikėjo vardas. 1952-1954 m. T. Ivanauskas buvo LŽŪA Miškininkystės katedros vedėjas, 1954-1965 m. - KMI Bendrosios biologijos katedros vedėjas, 1954-1970 m. Profesorius parašė 37 knygas ir brošiūras. Svarbiausias veikalas - „Lietuvos paukščiai“ (3 knygos).
Jo darbų sąraše - 2 vadovėliai, 15 mokslinių veikalų, daugiau nei 600 straipsnių periodiniuose leidiniuose „Kosmos“, „Kultūra“, „Trimitas“, „Mūsų rytojus“, „Mūsų girios“, „Tautos ūkis“ ir kt. T. Ivanausko vardu pavadinta nauja vabzdžių gentis Ivanauskella. Už Zoologijos muziejaus įkūrimą apdovanotas Gedimino ordinu, įvairiais raštais, medaliais ir kitais apdovanojimais. Įkūrė Žuvinto rezervatą.
1973 m. po profesoriaus mirties Obelynėje įdukros Eleonoros Baltuškevičienės iniciatyva įrengta T.Ivanausko memorialinė sodyba-muziejus.
Remiantis testamentu, savivaldybė galės neatlygintinai naudotis daugiau kaip 4 ha žemės sklypu su jame esančiais pastatais ir įsipareigos saugoti T.Ivanausko (1882-1970) sukauptą dendrloginę kolekciją, parką, kitas vertybes. Kamšos botaninio-zoologinio draustinio teritorijoje įkurtas botanikos parkas yra respublikinės reikšmės istorijos, kraštovaizdžio ir architektūros paminklas.