Restitucijos Taikymas Kai Sklypo Pardavėjas Neįvykdo Sutartinių Įsipareigojimų

Civilinėje teisėje, siekiant užtikrinti sąžiningumą ir apsaugoti asmenų teises, tarp sandorių negaliojimo pagrindų įtvirtinti tariamieji ir apsimestiniai sandoriai. Šiame straipsnyje aptarsime restitucijos taikymą, kai sklypo pardavėjas nevykdo sutartinių įsipareigojimų, analizuojant tariamųjų ir apsimestinių sandorių ypatumus.

Pradedant analizuoti bet kokios teisinės konstrukcijos turinį, visada pravartu pasidomėti jos ištakomis - tokiu būdu galima lengviau suprasti jos paskirtį bei tikslus, kurių siekiama įtvirtinant minimą teisinį reguliavimą. Visiems žinoma, jog civilinės teisės tradicijai didžiausios įtakos turėjo romėnų teisės doktrina. Ši sukurta teisės sistema padėjo tvirtus pamatus daugeliui šiuolaikinės civilinės teisės institutų, todėl lieka aktuali ir aptariant mūsų nagrinėjamos temos ypatumus.

Jau romėnų teisėje, Digestuose, randama nuostata, jog civilinė teisė sukurta sąžiningiems ir rūpestingiems. Romėnų juristai savo darbuose suformulavo pagrindinius sandorių negaliojimo dėl valios trūkumų pagrindus, daug dėmesio skyrė valios raiškai.

Romėnų teisėje klausimus spręsdavo žinomas bei taikomas simuliacijos institutas (lot. simulare - apsimesti, imituoti, dėti). Nuo iocandi causa simuliacija skyrėsi tuo, jog pastaruoju atveju ašalys valios pareiškimas yra rimtas, suderintas, išreikšta ašalys valia sutampa. Simuliacija taip pat būdavo pripažįstami atvejai, kai sudarydamos pirkimo-pardavimo ar nuomos sutartis ašalys numatydavo, jog sutarties kaina bus lygi vienai monetai.

Teisiniu visų diskusijų pagrindu tapo Justiniano kodekso nuostata, jog didesnės reikšmės turi tai, kas padaryta, negu tai, kas išreikšta tik "dėl akis" (lot. Plus valere quod agitur quamquod simulate concipitur). Dengiamasis sandoris galėjo likti galioti, jei atitikdavo atskiriems sandoriams nustatytus turinio ir formos reikalavimus.

Tariamieji ir Apsimestiniai Sandoriai

Lietuvos Respublikos civiliniame kodekse (CK) įtvirtintas sandorio negaliojimo institutas. Pagrindinis sandorio požymis, skiriantis jį nuo kitų teisinių veiksmų, yra jo subjekto valia, nukreipta sukurti, pakeisti arba panaikinti civilines teises ar pareigas (CK 1.63 straipsnio 1 dalis). Neturintys esminio valios elemento - siekio sukurti tam tikras civilines teises ir pareigas - veiksmai nėra sandoriai.

Praktikoje būna situacijų, kai vedini vienų ar kitų tikslų asmenys simuliuoja sandorio sudarymą, t. y. šio teisinio tikslo. Tokioms faktinėms situacijoms reguliuoti CK 1.86 straipsnyje įtvirtinta, jog tik dėl akis (neketinant sukurti teisinių pasekmių) sudarytas sandoris negalioja. Sandoris negalioja ab initio (nuo sudarymo momento).

Ir nors tokie susitarimai laikomi fiktyviais, realiai nevykdomais (o įvykdyti jau negali būti pripažįstami tariamais), įstatymų leidėjas antroje minėto straipsnio dalyje įtvirtina taisyklę, jog tariamiesiems sandoriams taikomos CK 1.80 straipsnio 2 dalies nuostatos (t.y. restitucijos taisyklės). Tokia pozicija kvestionuotina, kyla klausimas dėl galimai atsiradusios prieštaros - jei tariamuoju sandoriu ašalys siekia sukurti tik išorinį tam tikrų santykių sukūrimo, pakeitimo ar pasibaigimo vaizdą, o jokie tokio sandorio vykdymo veiksmai negali būti atliekami, kodėl tuomet CK pateikiamas kilusis pasekmių išsprendimo būdas, nukreipiama į restitucijos taikymą?

Sandorio ašalys valios trūkumai gali pasireikšti ne tik simuliuojant patį sandorio sudarymo faktą, bet ir nuslepiant tikrąsias juo siekiamas pasekmes, imituojant kitokio pobūdžio susitarimo sudarymą. Tokių situacijų sprendimui CK 1.87 straipsnyje įtvirtintas apsimestinis sandoris negaliojimo institutas, jo nuostatas taikant atvejams, kai sandoris sudaromas kitam sandoriui pridengti. Šiuo atveju susiklosto „dvigubi“ teisiniai santykiai, iš esmės sudaromi du sandoriai - apsimestinis ir tikrasis.

Apsimestiniai sandoriai turi būti eliminuojami iš civilinės apyvartos sprendžiant dėl tikrojo (pridengiamojo) sandorio likimo. Todėl gali kilti klausimas, ar teisingai pasirinkta įstatymo leidėjo pozicija apsimestiniam sandoriui priskirti niekiniams sandoriams.

Pakanka vien trumpos apžvalgos, kad pastebėtume, jog tiek tariamojo, tiek apsimestinio sandorio ašalys valia turi trūkumų, abiem atvejais imituojamas skirtingos, nei iš tiesų siekiama, teisių ir pareigų apimties tarp ašalys atsiradimas. Analizuojant iškeltus klausimus, pravartu nagrinėti užsienio valstybių teisę įtvirtinant tariamus ir apsimestinius sandorius - kitų ašalių teisės praktikos ir doktrinos analizė gali padėti ne tik visapusiškai atskleisti nagrinėjamą temą, bet ir leisti pasinaudoti sukaupta gerąja patirtimi.

Kadangi CK 1.86 ir 1.87 straipsnių nuostatos, priėmus 2000 m. CK, išliko nepasikeitusios, manytina, kad Rusijos Federacijos teisės ir doktrinos analizė gali padėti geriau suvokti šiuo metu galiojantį tariamąjį ir apsimestinį sandorių institutą.

Tariamieji ir apsimestiniai sandoriai negalioja dėl ašalių valios ydingumo juos sudarant, yra niekiniai ir negaliojantys nuo pat sudarymo momento. Jei veiksmai pažeidžia trečiųjų asmenų teises ar sudaro prielaidas jų pažeidimui, civilinėje teisėje tarp sandorių negaliojimo pagrindų įtvirtinti tariamieji ir apsimestiniai sandoriai.

Remdamasis Digests ištraukomis, savo tyrime apie romėnų teisės įtaką šiuolaikinei civilinei teisei ir civilinio proceso teisei, M. Jonaitis daro išvadą, kad nagrinėdami sandorių negaliojimo klausimus romėnų juristai tariamąjį sandorį skyrė nuo apsimestinio. Pavyzdžiui, Gajus teigia - santuoka, sudaryta dėl akis, yra negaliojanti. Ulpianas nurodo, kad jeigu kas nors pardavimo atveju, turėdamas tikslą padovanoti, nustato atitinkamą kainą, tai nelaikoma pardavimu. Minėta taisyklė išreiškia apsimestinio sandorio esmę - sandoris, sudarytas kitam sandoriui pridengti, yra niekinis ir negalioja.

Nors atskirų terminų, tokių kaip tariamasis, apsimestinis sandoris ar panašūs, romėnų juristų darbuose neaptinkama, Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 1.86 ir 1.87 straipsniuose įtvirtinti sandorių negaliojimo pagrindai savo esme atitinka simuliacijos institutą, todėl dar Senovės Romos teisėje susiformavusios taisyklės padeda atskleisti tariamojo ir apsimestinio sandorių turinį, vienydamos šiuos susitarimus kaip padarytus su valios trūkumais, bei per atskirus kazusus apibrėždamos tokių sandorių negaliojimo ypatumus bei teisines pasekmes.

Nepaisant minėtų skirtumų, akivaizdu, kad simuliacijos susiformavimas senovės Romoje padėjo tvirtus pamatus bei sąlygojo šio instituto įsitvirtinimą bei išplitimą daugelyje vėlesnių teisinių sistemų.

Užsienio Valstybių Teisinis Reguliavimas

Užsienio valstybių įstatymų leidėjai pasirinko įvairius teisinio reglamentavimo modelius įtvirtindami aš sandorių negaliojimo pagrindus, savo turiniu artimus institutus galima rasti daugelyje valstybių. Vienose ašalyse civiliniuose kodeksuose, kaip ir Senovės Romos teisėje, įtvirtintas būtent simuliacijos mechanizmas (pvz. Italijos civilinio kodekso (toliau vadinama - Italijos CK) 1414 str.), kitose - atskiri sandorių negaliojimo pagrindai (pvz. Rusijos Federacijos civilinio kodekso (toliau vadinama - Rusijos CK) 170 str. Scheingeschäft, Austrijos civilinio kodekso (toliau vadinama - Austrijos CK) 916 str. dėl sandorių negaliojimo).

Europos privataus teisės principai (toliau vadinama - PECL) - ašalių asmens teisių ir interesų apsauga palikti nacionalinės teisės dispozicijai). PECL 6:103 straipsnis numato, kad „ašalims sudarius menamą susitarimą, kuriuo nesiekiama atskleisti tikrųjų jų ketinimų, ašalis įpareigoja tikrasis susitarimas“. Tokia ganėtinai glausta ir iš pirmo žvilgsnio paprasta formuluotė principų komentatorius išskaidoma į tris rūšis sandorius - tokius, kuomet sudarydamos apsimestinius sandorius ašalys nuslepia tikruosius ketinimus (santykinė simuliacija), tokius, kuomet sudarydamos tariamus sandorius ašalys apskritai nesiekia teisių ir pareigų sukūrimo (absoliuti simuliacija) ir tokius, kuomet sandoris sudaromas ne su tikruoju naudos gavėju, bet su jo agentu (subjektyvioji simuliacija).

Civilinėje byloje Nr. 2A-541-943/2015, Lietuvos apeliacinis teismas nagrinėjo atsakovo A. S. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo sprendimo, kuriuo buvo pripažinti negaliojančiais žemės sklypo pirkimo-pardavimo sandoriai ir taikyta restitucija. Ieškovas BUAB „Saulės labirintai“ teigė, kad sandoriai pažeidžia kreditorių teises, nes turtas parduotas už mažesnę nei rinkos vertę kainą. Teismas nustatė visas sąlygas sandorį pripažinti negaliojančiu actio Pauliana pagrindu egzistavimą.

Apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad byloje nėra tinkamai įvertintas ir aptartas restitucijos taikymo klausimas, be to, nurodė, kad nėra atitinkamo ryšio egzistavimo tarp restitucijos taikymo pagal negaliojančiu pripažinto 2010 m. spalio 20 d. sandorio ir 2010 m. gruodžio 6 d. sandorio pripažinimo negaliojančiu.

Šioje byloje buvo siekiama pripažinti tariamuoju 2010 m. gruodžio 6 d. pirkimo - pardavimo sutartį, kuria S. ir L. P. A. S. perleido už 17 000 Lt 0,89 ha ploto ginčo žemės sklypą. Ieškovo atstovė teigė, jog šis sandoris buvo sudarytas tik dėl akių, nesiekiant jokios ekonominės naudos. Pagal CK 1.86 straipsnį, kuriame pateikta tariamojo sandorio sąvoka, negalioja sandoris, sudarytas tik dėl akių, neketinant sukurti teisinių padarinių.

Esminis tariamojo sandorio požymis yra tai, kad jis realiai nevykdomas. Įvykdytas sandoris negali būti laikomas tariamu. Bylose dėl sandorių pripažinimo tariamais, siekiant patvirtinti ar paneigti sandorio fiktyvumą, nustatinėjamos dvi pagrindinės faktinių aplinkybių grupės: pirma, ar atsirado sandorio teisinę prigimtį atitinkantys teisiniai padariniai - ar sandorio dalyviai realiai įgijo atitinkamas civilines teises ir pareigas; antra, kokia buvo tikroji sandorio šalių valia, jų elgesio motyvai ir tikslai.

Šiuo atveju tariamuoju prašoma pripažinti nekilnojamojo turto pirkimo - pardavimo sandorį. Pirkimo-pardavimo sutartimi viena šalis (pardavėjas) įsipareigoja perduoti daiktą (prekę) kitai šaliai (pirkėjui) nuosavybės ar patikėjimo teise, o pirkėjas įsipareigoja priimti daiktą (prekę) ir sumokėti už jį nustatytą pinigų sumą (kainą). Taigi pirkimo - pardavimo sutartimi, kaip vienu iš CK 4.47 straipsnyje išvardintų nuosavybės teisių įgijimo pagrindų, yra sukuriama nuosavybės teisė į tam tikrą turtą.

Nagrinėjamu atveju 2010 m. gruodžio 6 d. pirkimo - pardavimo sutartimi atsakovai S. ir L. P. atsakovui A. S. perleido nuosavybės teises į ginčo žemės sklypą. Bylos medžiaga įrodo, jog atsakovas A. S. sandoriais įgytą turtą įregistravo Nekilnojamojo turto registre taip patvirtindamas apie nuosavybės teisių į 0,89 ha ploto žemės sklypą įgijimą. Kaip matyti iš šalių sudarytos pirkimo-pardavimo sutarties atsakovas A. S. už įsigytą žemės sklypą atsiskaitė.

Taip pat nustatyta, jog įgyvendindamas savo, kaip žemės sklypo savininko nuosavybės teises, jis tęsė ieškovo BUAB „Saulės labirintai“ pradėtą detaliojo planavimo procedūrą. Civilinėje teisėje, siekiant užtikrinti sąžiningumą ir apsaugoti asmenų teises, tarp sandorių negaliojimo pagrindų įtvirtinti tariamieji ir apsimestiniai sandoriai.

Lietuvos regionų žemėlapis

Dažnai pasitaiko atvejų, kai sklypo pardavėjas nevykdo sutartinių įsipareigojimų, pavyzdžiui, neįveda komunikacijų į parduodamą sklypą. Tokiais atvejais pirkėjas gali kreiptis į teismą dėl restitucijos taikymo, jei įrodoma, kad pardavėjas veikė nesąžiningai arba sąmoningai nuslėpė svarbias aplinkybes, susijusias su sklypo tinkamumu naudoti pagal paskirtį.

Žemiau pateiktoje lentelėje apibendrinami pagrindiniai skirtumai tarp tariamųjų ir apsimestinių sandorių:

tags: #taikyti #restitucija #nes #sklypo #pardavejas #neivede