Šiame darbe aprašomi garsiausi XVIII-XIX a. ekonomikos mokslo tyrėjai bei kūrėjai, susiję su vadyba. Stengiamasi apžvelgti kuo daugiau mąstytojų idėjų, pateikiant išsamų jų svarbiausių darbų apibūdinimą ir pabrėžiant jų reikšmę šiuolaikinėms vadybos teorijoms. Didžiausias dėmesys skiriamas Adamui Smitui bei Robertui Ovenui, kiti mąstytojai aprašomi glausčiau.
Aprašoma Adomo Smito išreikšta svarba vadybai ekonomikoje, darbo pasidalijimo teorija, moralės jausmų teorija, bei samprotavimai apie rinką iš knygos „Tautų turtas“. Taip pat aptariami Oveno garsieji bendro darbo kaimai, bei kurtos profsąjungos. Glaustai aprašomi Deividas Rikardo, jo supratimas apie darbo vertę, bei požiūris į atlyginimus, Čarlzas Bebeidžas, laikomas modernaus skaičiavimo tėvu, pabrėžiamas jo įsitikinimas specializuoti protinį darbą, ir Endriu Ure ir jo didelės svarbos teikimas mechanizuotai gamybai. Henris R. Tounas ypač pabrėžia vadybos svarbą bei skaidrų, tiesioginį vadovo ryšį su darbuotoju.
Adamas Smitas
1. Adamas Smitas (1723 - 1790)
Adamas Smitas (Adam Smith) - vienas žymiausių anglų ekonomistų, išgarsėjęs savo darbais „Moralių pažiūrų teorija“ („The theory of moral sentiments“, 1759m.) ir „Tautų turto prigimties ir priežasčių tyrinėjimas“ („An Inquiry into the Nature and Causes of the Wealth of Nations“, 1776m.; toliau - „Tautų turtas“). Šie darbai buvo parašyti ankstyvoje D. Britanijos industrializacijos proceso stadijoje.
A. Smito idėjos turėjo nemenką įtaką ne tik jo laikais, tačiau ir šiandien išlieka svarbios, kalbant apie prekybos apsaugą, gamybos politiką bei verslo vadybą. Jo sumanyta socialinė sistema buvo daugiau nei vien tik ekonomikos teorija; tai buvo išsamus visuomenės funkcionavimo modelis, apimantis ir verslo vadybą.
A.Smitas gimė Škotijos muitininko šeimoje. Smitas buvo logikos profesorius; nuo 1752 m. Glazge dėstė ir filosofiją. Būdamas hercogo šeimos mokytojas, lankėsi Prancūzijoje (1764 - 1766 m.); čia susipažino su Švietimo epochos atstovais. Vėliau pasitraukė iš šios veiklos ir ėmėsi privačių studijų. Pradėjus plėtotis pramonei, mokslo populiarinimo veikaluose Smitas aprašė visas savo laikų ekonomikos teorijas bei kryptis.
A.Smitas tikėjo, kad ekonomikos augimas, valdomas funkcionuojančios rinkos sistemos ir palengvintas atitinkamų valdžios įstaigų, yra tautos turto ir piliečių gerovės esmė. Kadangi augimas priklausė nuo efektyvaus darbo su gamybos ištekliais, A.Smitas pastebėjo, kad vadovavimo vaidmuo yra itin svarbus. Todėl jis nusprendė išsamiau panagrinėti valdymo koncepciją. Kai kurie jo aptarti vadybos srities klausimai taip ir lieka nepaaiškinti, tačiau verta įsigilinti į jo pastebėjimus ir rekomendacijas.
18 a. pabaigoje atsirado ne tik naujos ekonominės sistemos poreikis, tačiau prireikė ir vadovavimo, kitaip tariant, vadybos, žinių. XVI ir XVII a. anglų tekstilės pramonėje vyravo rankų darbo sistema. Žmonės dirbdavo atskirai, su savo turimomis darbo priemonėmis. Išradus garo variklį ir kitas gamybos priemones, reikalaujančias didelių kapitalinių investicijų, iškilo darbo centralizavimo būtinybė.
Poreikis sutelkti daugybę darbininkų vienoje vietoje ir fabrikų sistema atsirado dėl to, kad dabar visos gamybos priemonės priklausė įmonės savininkui ir nebebuvo sąlygų dirbti atskirai. Gamyklinė sistema reikalavo sudėtingesnių kapitalo investicijų planavimo ir paskirstymo, gamybos proceso organizavimo ir darbuotojų veiklos reguliavimo metodų. Taigi, pramonės revoliucijos metu vadybos vaidmuo buvo ypatingai svarbus. Kai kas netgi teigė, kad gamyklai daugiau pranašumo suteikia geras vadovaujamasis darbas, negu pažangi techninė įranga.
Naujose gamyklose atsirado neatidėliotinų problemų, susijusių su darbo jėga - naujų darbuotojų priėmimas, jų apmokymas ir skatinimas. To meto žmonėms, pripratusiems dirbti žemės ūkyje, buvo nelengva prisitaikyti prie monotoniško, reikalaujančio tikslumo, kruopštumo ir tikslios priežiūros darbo. Buvo bandoma įvesti skatinimo sistemą bei nuobaudas už nusižengimus; šie dalykai beveik nepakitę išliko ir iki mūsų laikų.
A.Smitas susidomėjo naująja gamybos sistema ir pastebėjo, kad kylant visų piliečių gyvenimo lygiui, svarbų vaidmenį atlieka besiplečiančios rinkos ir didesnė darbo specializacija. Jis sukūrė modelį, kuriame vartotojo materialinė gerovė buvo apibrėžta kaip tikslas; turtas įvardijamas ne kaip valdžios „gėrybių sandėlis“, arba tautos verslo organizacijų galia, bet kaip gaminančioji, kuriančioji darbo jėga. Kaip A.Smitas pastebėjo, visos gamybos vienintelis tikslas yra vartojimo poreikių tenkinimas; kiekvienas gamintojas yra suinteresuotas gaminti tai, kas patenkintų vartotoją.
Smitas buvo įsitikinęs, kad tautos gerovė priklauso nuo to, kokį kiekį produkcijos kiekvienas gyventojas gali pagaminti. O tai labiausiai priklauso nuo darbo našumo, kuris yra vadovavimo rezultatas. Vienam gyventojui tenkančios produkcijos padidėjimo variklis buvo ekonomikos augimas. Taigi, kylant ekonomikos lygiui, kartu kyla ir gyvenimo lygis bei darbo jėgos paklausa, didėja darbuotojų atlyginimai. Jei nebūtų augimo, rinkos konkurencijos jėgos sumažintų atlyginimus iki pragyvenimo minimumo. Kaip pavyzdį A.Smitas pateikia XVIIIa. Kiniją. Nors tuo metu Kinija atrodė turtinga šalis, tačiau darbuotojai gaudavo minimalius atlyginimus ir, kaip teigia A.Smitas, taip buvo dėl ekonominio augimo stokos.
A.Smitas pabrėžė, kad verslininkų ir tautos interesai dažniausiai nesutampa, kadangi kai kurie vadovaujančiojo sluoksnio atstovai mėgavosi tokia pigios darbo jėgos pasiūla. Jis palaikė paprastus žmones, teigdamas, kad jokia visuomenė negali klestėti ir būti laiminga, jei didesnė jos narių dalis skurdi ir varginga.
A. Smitas laikėsi nuomonės, kad individai yra skatinami asmeninių interesų, taigi, laisvai veikdami, jie sieks sau geriausių prieinamų rezultatų. Visuomenės nariai turėtų aukščiausia kaina įvertinti savo pastangas, atsižvelgdami ir į konkurencijos poveikį, nustatantį tos kainos kitimo ribas. Smito ekonominėje sistemoje vyriausybės vaidmuo sumenkinamas, kadangi individai, siekdami maksimizuoti gaunamą naudą, patys aktyviai ieško veiklos būdų, naudingiausių visuomenei. Tuo būdu tautos poreikiai yra patenkinami automatiškai.
1.1. Vadybos svarba ekonomikoje
A.Smitas savo ekonominiame modelyje pabrėžė vadovavimo (arba vadybos) funkcijos svarbą. Merkantilistai pripažino efektyvios gamybos naudą, bet laikėsi įsitikinimo, kad efektyvumo turi būti siekiama per valstybės valdymą, o pajamos turi atitekti ne vartotojui, bet vyriausybei. Fiziokratai įsitikino tiek perteklinės prekybos, tiek gamybos nauda, tačiau sumenkino pramonės reikšmę. A.Smitas suvokė tiesioginę priklausomybę tarp prekybos, pramonės produkcijos ir turto. Būtent darbas ir jo efektyvus panaudojimas buvo proceso varomoji jėga.
Jeigu, kaip teigė Smitas, darbas yra tautos turto šaltinis, tai turto apimtis priklauso nuo „meistriškumo, sumanumo ir sprendimų“ bei jų pritaikymo galimybių. Tai reiškia, kad tauta gali pagerinti savo padėtį naudodamasi gamybos skatinamu ekonomikos augimu, neplėsdama teritorijos ir nenaudodama grobuoniškų prekybos metodų. Taigi, turtinio pranašumo įgijimo procese kolonijinius karus pakeičia taikūs progreso metodai, tokie kaip gamybos proceso tobulinimas ir rinkos apimties didinimas. Šios užduotys - vadovo (dabartiniais terminais kalbant - vadybininko) pareiga. Vadovavimo proceso tobulinimas tampa ekonomikos augimo ir tautos turto didėjimo varikliu.
1.2. Moralės jausmų teorija
1759 metais Smithas išleido knygą, akimoju sukėlusią sensaciją - „Moralės jausmų teorija“; ji bematant iškėlė Smithą į priešakines Anglijos filosofų gretas. Teorijoje buvo nagrinėjama moralinio pritarimo ir nepritarimo kilmė. Kaip atsitinka, kad žmogus, kuris yra savanaudiška būtybė, susikuria moralinę nuostatą, ignoruojančią savus interesus arba kilstelinčią juos į aukštesnį lygį? Smithas teigė, kad atsakymas glūdi mūsų sugebėjime persikelti į trečiojo asmens, nešališko stebėtojo padėtį ir šitaip susidaryti prielankią nuomonę apie objektyvias (priešingas savanaudiškoms) kokio nors dalyko ypatybes.
Knyga ir Jos tiriamos problemos sukėlė didžiulį susidomėjimą. Vokietijoje das Adam Smith problem tapo mėgstama diskusijų tema.
1.3. Darbo pasidalijimas
A.Smitas savo knygoje „Tautų turtas“ akcentavo darbo pasidalijimo svarbą. Šio mąstytojo gyvenamuoju laikotarpiu didžiausią susirūpinimą kėlė klausimas, kaip geriausiai valdyti gamyklą. Ankstyvojo laikotarpio gamykloms vadovaudavo pats įmonininkas-kapitalistas. Sparčiai didėjant įrengimų apimtims, prireikė papildomų darbuotojų, kurie atliktų priežiūrą. Smitas pastebėjo, kad „priežiūra ir vadovavimas“ buvo ypatingas darbo pobūdis, kurio funkcijos skyrėsi nuo savininko pareigų. Jis taip pat suprato, kad didžiausias našumo padidėjimas pasiekiamas tada, kai gamybos procesas nėra atliekamas vieno izoliuoto asmens nuo pradžios iki galo, bet kai padalinamas į specializuotus gamybos etapus.
Darbo pasidalijimo naudai suvokti, A.Smitas pateikia pavyzdį apie smeigtukų gamyklą. Smito teigimu, dešimt individų, atliekančių specializuotas užduotis, per vieną dieną sugebėtų pagaminti apie 48000 smeigtukų. Tačiau jei kiekvienas jų dirbtų atskirai ir nepriklausomai, vargiai pagamintų apie 200 - ar netgi tik 10 - smeigtukų per dieną. Toks staigus gamybos apimties pokytis atsirastų todėl, kad kiekvienas darbuotojas turėtų ištempti vielą, ją sukarpyti, pagaminti galvutes kiekvienam smeigtukui, išaštrinti smaigalį ir pritvirtinti galvutes.
Taigi, šiuolaikinėse įmonėse būtų sunku įsivaizduoti bet kokią veiklą be darbo pasidalijimo. Henrio Fordo automobilių gamybos sistema buvo gerai išvystytas pavyzdys to, apie ką A.Smitas vaizdingai rašė jau 1776m.. Darbo pasidalijimas buvo įvestas ne tik gamyklose. Jis tapo rinkos sistemos kaip visumos operacijų pagrindu. Kiekvienas prekybininkas specializuojasi kurioje nors ekonomikos srityje, atlieka tam tikrą funkciją. Jis parduoda perteklinę produkciją arba paslaugas; tada rinkoje už turimus pinigus įsigyja poreikius tenkinančių ekonominių gėrybių.
Smitas darė prielaidą, kad prekyba išauga iki rinkos masto. Kuo didesnė rinka, tuo didesnės specializavimosi galimybės, skatinančios kapitalo investicijas, mechanizaciją ir kitus gamybos proceso pagerinimus. A.Smitas įžvelgė tiek palankių galimybių, tiek problemų reiškinyje, kuris dabartine terminologija įvardijamas kaip žmoniškųjų išteklių valdymas gamybos sistemoje. Konvejerio darbuotojai, kurie buvo geriausiai susipažinę su darbo procesu, turėjo puikią galimybę patobulinti gamybos sistemą. Čia Smitas pateikia pavyzdį apie jaunuolį, atsakingą už garo mašinos vožtuvų darbą, kuris išrado paprastą prietaisą, automatiškai reguliuojantį vožtuvus.
Kita vertus, A.Smitui kilo abejonių dėl darbo pasidalijimo naudos. Jis tyrinėjo, kokį poveikį sukelia gyvenimo tarpsnis, praleistas dirbant kruopščiai specializuotą, ypatingų sugebėjimų nereikalaujantį darbą. Asmuo, įtrauktas į gamyklinį darbą, „natūraliai tampa toks kvailas ir neišprusęs, kokia tik gali būti žmogiška būtybė“. Smitas pripažino, kad tai buvo laisvos šalies problema; šalies, kuri priklausė nuo piliečių nuomonės ir sprendimų. Nesant jokių šios problemos sprendimo būdų, jis pasiūlė mokyti vaikus prieš tai, kol jie įsidarbina. Smitas iškėlė klausimą, kaip reikia valdyti darbuotojus, dirbančius monotonišką gamyklos darbą, tačiau nesugebėjo rasti atsakymo. Problema lieka neišspręsta.
Ekspertų nuomone, „Tautų turtas“ yra tiesiogiai siejamas su moderniosios vadybos teorijos atsiradimu.
1.4. „Tautų Turtas“, mintys apie rinka
Knyga sunkiai skaitoma. Dėstoma su visu enciklopedinės minties apdairumu, bet joje nerasime enciklopediškumui būdingo tikslumo ir tvarkos. Tai buvo amžius, kai autoriai neapkamšydavo savo minčių visokiais “jei”, “o” ir “tačiau”, ir kai žmogui su Smitho intelektu faktiškai buvo visiškai įmanoma pasinaudoti visomis iki jo sukauptomis žiniomis. Todėl knyga nieko nevengia, nieko nemenkina ir nieko nebijo. Kokia erzinanti knyga! Kiek kartų joje atsisakoma glaustu sakiniu formuluoti išvadą, kuri kruopščiausiai buvo įrodinėjama ištisus penkiasdešimt puslapių.
Įrodyme taip gausu smulkmenų ir pastabų, kad nuolat tenka lupinėti visas puošmenas, norint prisikasti iki plieninio karkaso, laikančio visą struktūrą. Ėmęsis sidabro klausimo, Smithas skiria septyniasdešimt penkis puslapius vien “ekskursui” apie jį; perėjęs prie religijos, jis parašo visą skyrių apie moralės sociologiją. Nors tekstas sunkiasvoris, bet išmargintas giliomis įžvalgomis, pastebėjimais ir taikliomis frazėmis, kurios pagyvina šią didžiąją studiją. Kaip tik Smithas pirmasis pavadino Angliją “krautuvininkų nacija”; kaip tik jis parašė, kad “iš esmės filosofas genialumu ir sugebėjimais skiriasi nuo paprasto gatvės nešiko perpus mažiau negu šuo pėdsekys nuo šuns kurto”. O apie Rytų Indijos bendrovę, kuri tais laikais niokojo Rytus, jis rašė: “Labai keista tokia valdžia, kurioje kiekvienas ministerijos darbuotojas trokšta išvykti iš šalies… kuo greičiausiai ir jau kitą dieną, vos išvykęs ir išsiveždamas savo laimę, tampa visiškai abejingas savo šaliai, nors JĄ praryti grėstų žemės drebėjimas”.
Tautų turtas jokiu būdu nėra vadovėlis. Smithas rašo savo amžiui, o ne savo mokiniams; jis dėsto doktriną, kuri gali būti reikšminga valdant imperiją, o ne abstraktų traktatą akademiniams svarstymams. Drakonai, kuriuos jis medžiojo (sakykim, merkantilizmo filosofija, kuriai sutriuškinti jis skiria daugiau kaip du šimtus puslapių), jo laikais tebebuvo gyvi, tebealsavo, nors buvo jau truputėlį pavargę.
Ir paskutinė pastaba - knyga yra revoliucinė. Žinoma, Smithas vargiai būtų pritaręs perversmui, griaunančiam kilmingųjų klases ir į sostą keliančiam vargdienius. Nepaisant to, Tautų turto reikšmė yra revoliucinė. Smithas nėra, kaip paprastai manoma, apsukriosios buržuazijos gynėjas, jis žavisi jos veikla, bet įtariai žvelgia į jos motyvus, ir jam labai rūpi didžiųjų darbo masių kasdienės reikmės. Tačiau jis neturi tikslo palaikyti kurios nors vienos klasės interesus. Jam rūpi, kaip padidinti visos tautos turtą. O turtas Smithui susideda iš prekių, kurias vartoja visi tos visuomenės žmonės; atkreipkite dėmesį į žodį visi - tai demokratinė, vadinasi, radikali turto filosofija. Nebėra aukso, lobių, karališkų turtų kategorijų; nebėra pirklių, fermerių arba cechų meistrų privilegijų. Mes esame moderniame pasaulyje, kuriame kiekvieno žmogaus vartojamos prekės ir paslaugos yra galutinis ūkinio gyvenimo tikslas ir prasmė.
Ko moko mus Smitho knyga?
Smitho dėmesys sutelktas į dvi didžiules problemas. Pirma, jis stengiasi atskleisti mechanizmą, kuris palaiko visuomenės vienovę. Kaip gali būti, kad bendruomenė, kurioje kiekvienas užsiėmęs vien savu interesu, neišsidraiko į šalis nuo išcentrinės.
2. Robertas Ovenas (1771-1858)
Robertas Ovenas
2.1. Nuo lino audinių iki bendro darbo kaimų
2.2. Pirmosios Profsąjungos
3. Deividas Rikardo (1772-1823)
Deividas Rikardo
4. Čarlzas Bebeidžas (1792-1871)
Čarlzas Bebeidžas
5. Endriu Ure (1778-1857)
Endriu Ure
6. Henris R. Tounas
Šiame referate rašoma apie XVIII-XIX a. gyvenusius ir prisidėjusius prie ekonomikos bei vadybos mokslo vystymosi bei plėtojimo. Ekonomika ir vadyba yra gana glaudžiai susiję mokslai.
Bet kad įsigilinti į mokslo šaką, reiktų ištirti ne tik nagrinėjimo objektą, tyrimo metodus, definicijas, bet ir žmones, kurie tą mokslą kūrė, vystė populiarino. Būtent šiame referate ir supažindinsime su tų laikų (XVIII- XIX) garsiausiaisiais mąstytojais, kurie prisidėjo prie vadybos teorijų kūrimo, vadybos minties raidos, kurios padėjo ateities kartoms įsisavinti vadybos esmę ir ekonomikos veikimo principus.
Šiame referate plačiau nagrinėjama didžiųjų mąstytojų idėjos, svarbiausi veikalai, gyvenimo aplinkybės, kuriose gimė idėjos, dabar neatsiejamos nuo vadybos bei ekonomikos mokslų.
tags: #tautu #turto #prigimties #ir #priezasciu #tyrinejimas