Privatizacija - tai valstybinės, savivaldybių ar visuomeninės nuosavybės (įmonių, jų padalinių ir turto, akcijų, gyvenamųjų namų ir butų, žemės, gamtinių išteklių ir kitos) perdavimas privačių subjektų nuosavybėn, t. p. šio turto valdymo perleidimas privatiems fiziniams ar juridiniams asmenims.
Monografijoje pateikiamos bendros privatizacijos prielaidos, privatizavimo teorija. Nagrinėjamas teisinis privatizacijos reguliavimas ir patirtis Lietuvoje, privatizacijos procesas, sąvokos, pagrindinės privatizavimo institucijų funkcijos, atsakomybė, veiklos sritys. Prognozuojama privatizacijos ateitis.
Privatizacija gali būti apibrėžta kaip didesnis rėmimasis privačiomis institucijomis ir mažesnis - vyriausybe, siekiant patenkinti žmonių poreikius.
A publicprivate partnership is defined as any arrangement between a government and the private sector in which partially or traditionally public activities are performed by the private sector.
Privatizacija pasireiškia įvairiomis formomis. Sutartys su privačiomis įmonėmis dėl atliekų surinkimo, viešųjų pastatų priežiūros, pretenzijų apdorojimo ar karinių orlaivių remonto yra privatizacijos forma, kaip ir sutartys su ne pelno siekiančia agentūra dėl „maitinimo ant ratų“ pristatymo pagyvenusiems žmonėms ar vaikų priežiūros centro eksploatavimo.
Miesto gyventojai praktikuoja privatizaciją, kai formuoja kaimynystės apsaugos patrulius, o priemiesčių gyventojai - kai prisijungia prie savanorių ugniagesių komandų. Tai taip pat yra privatizacija, kai vyriausybė pasitraukia iš būsto paskolų draudimo ar autobusų verslo ir leidžia rinkai teikti šias paslaugas.
Galiausiai, vyriausybei priklausančio geležinkelio, gamyklos ar anglių kasyklos pardavimas yra privatizacija - būtinas elementas pereinant prie rinkos ekonomikos posocialistinėse šalyse.
Privatizacijos Teorija
Privatizacijos šalininkai teigia, kad privačios įmonės veikia efektyviau ir valdomos geriau nei valstybės ir savivaldybių įmonės, gamina daugiau ir geresnės kokybės prekių ir paslaugų, jose didesnis darbo našumas, mažesnės gamybos sąnaudos, greičiau diegiamos modernios technologijos ir nauji vadybos metodai.
Teoriniai viešojo ir privataus sektorių partnerystės įgyvendinimo aspektai.
Teisinis Privatizacijos Reguliavimas ir Patirtis Lietuvoje
Privatizacijos sąvoka pradėta vartoti 20 a. viduryje. Didžiausią poveikį privatizacijos populiarinimui visame pasaulyje padarė M. Thatcher vyriausybės Didžiojoje Britanijoje (tečerizmas) 9 dešimtmetyje įgyvendinta plati privatizacijos programa, kurios metu privatizuota apie 60 % viso viešojo ekonomikos sektoriaus.
Iki 9 dešimtmečio pabaigos pagal Didžiosios Britanijos pavyzdį privatizaciją t. p. pradėjo įgyvendinti Prancūzija (bankai, telekomunikacijų, stiklo gamybos ir kitos bendrovės), Japonija (telekomunikacijų monopolija Nippon Telegraph and Telephone Corporation, geležinkelių, oro transporto, tabako pramonės įmonės), Vokietija, Australija, Argentina ir kitos šalys.
20 a. 10 dešimtmetyje-21 a. pradžioje dar didesnio masto privatizaciją įvykdė buvusios socialistinės Vidurio ir Rytų Europos bei Azijos valstybės.
Kaip paaiškėjo vėliau, privatizacija geriau pavyko Čekijoje, Slovėnijoje, buvusioje Vokietijos Demokratinėje Respublikoje, Lenkijoje, Kinijoje, Vietname, kur ji buvo vykdoma laipsniškai, ilgesnį laikotarpį.
Buvo privatizuojamos 3 svarbiausios grupės objektų (skirtinga tvarka): valstybinės įmonės, valstybinis butų fondas, kolūkių ir tarybinių ūkių turtas.
Pirmajame etape (vadinamosios pirminės privatizacijos) visiems šalies piliečiams nemokamai išdalyti investiciniai čekiai, kurie tapo privatizacijos pagrindine priemone (nuvertėjus gyventojų santaupoms SSRS rubliais dauguma jų neturėjo lėšų privatizuoti valstybės ir savivaldybių turto už pinigus).
Oficialiai privatizacijos svarbiausias tikslas buvo padaryti visus piliečius buvusio valstybinio turto savininkais.
Valstybinių įmonių privatizacija buvo vykdoma skelbiant viešą įmonės akcijų pasirašymą ar konkursą geriausiam verslo planui parengti (didelės ir vidutinės įmonės), parduodant įmones ir jų turtą viešuose ar uždaruose (dalyvaujant tik tos srities išsilavinimą turintiems potencialiems pirkėjams, pvz., privatizuojant medicinos, farmacijos, žiniasklaidos įmones) aukcionuose (mažesni iki 30 000 litų vertės objektai), rengiant už konvertuojamąją valiutą parduodamų objektų viešuosius konkursus.
Valstybinius butus galėjo įsigyti visi juos nuomojantys gyventojai. 1991-92 privatizuoti beveik visi gyvenamieji pastatai, 99 % kolūkių ir tarybinių ūkių turto.
Privatizacijos procesą ideologiniais ir politiniais motyvais dažnai siekta vykdyti kuo skubiau, nepagrįstai sumažinant privatizuojamų objektų kainas.
Iš viso 1991-95 privatizuota 5714 įmonių, iš jų 2928 (didelės ir vidutinės įmonės) - viešo akcijų pasirašymo būdu, 2726 (mažesni objektai) - parduota aukcionuose, 12 - pagal geriausio verslo plano konkursą, 48 - už laisvai konvertuojamą valiutą.
Antrajame etape (nuo 1996) valstybės ir savivaldybių turtas parduodamas už pinigus rinkos verte, įsigyti jį gali lygiomis teisėmis ir Lietuvos, ir užsienio šalių fiziniai ir juridiniai asmenys.
Privatizaciją reglamentuoja Valstybės ir savivaldybių turto privatizavimo įstatymas (1997, nauja redakcija 2014 - Valstybei ir savivaldybėms priklausančių akcijų privatizavimo įstatymas), pagal kurį numatyti 6 galimi privatizacijos būdai: viešas akcijų pardavimas, viešas aukcionas, viešas konkursas, tiesioginės derybos, valstybės ar savivaldybės kontrolės perdavimas jų kontroliuojamoje įmonėje, nuoma su išsipirkimu.
Tam pačiam objektui gali būti derinama 2 ar daugiau skirtingų privatizacijos būdų.
Už privatizuotą objektą pirkėjas turi sumokėti iš karto arba dalimis: už nuomos su išsipirkimu būdu privatizuotą materialųjį ilgalaikį turtą - iki dešimties metų, privatizuotą kitais būdais - iki dvejų metų, už akcijas - iki penkerių metų laikotarpiu.
Privatizuota daugiau didelių įmonių: 1996 - Lifosa, 1998 - Lietuvos telekomas, 1999 - Mažeikių nafta, Lietuvos draudimas, 2001 - Lietuvos taupomasis bankas, 2002 - Lietuvos žemės ūkio bankas, 2003-04 - alkoholinių gėrimų gamybos bendrovės, Lietuvos dujos, 2005 - Lietuvos avialinijos ir kita.
Antrasis privatizacijos etapas vyko sklandžiau už pirmąjį, davė daugiau pajamų valstybei ir savivaldybėms, padidino užsienio investicijų Lietuvoje mastą.
Įvyko dalinė viešųjų paslaugų privatizacija (ypač teisinių, komunalinių).
Privatizacija tęsiasi ir 21 a.
Privatizavimo sandoryje turi būti nustatyti ne mažesni kaip 0,05 procento dydžio delspinigiai už pirkėjo praleistą piniginių įsipareigojimų įvykdymo terminą, delspinigius skaičiuojant už kiekvieną pradelstą dieną, taip pat numatytos adekvačios padarytai žalai teisinės pasekmės pirkėjui, jeigu jis nevykdytų prisiimtų įsipareigojimų, tarp jų privatizavimo sandorio nutraukimas, kai nevykdomos privatizavimo sandoryje nustatytos sąlygos, įsipareigojimai ir (ar) prievolių užtikrinimo priemonės, taip pat privatizavimo objekto valdytojo atsakomybė už prisiimtų įsipareigojimų nevykdymą.
Pardavėjui nutraukus sutartį, kai pirkėjas jos nevykdo ar vykdo netinkamai, privatizavimo objektas grąžinamas pardavėjo nuosavybėn, o pirkėjo sumokėta privatizavimo objekto pirkimo kainos dalis kartu su pradine įmoka, išskaičius pardavėjo patirtus nuostolius, įskaitant netesybas, grąžinama pirkėjui.
Privatizacijos Problemos ir Efektyvumas
Lietuvos visuomenė privatizacijos rezultatus vertina labai prieštaringai. Privatizacija dažnai kritikuojama dėl to, kad buvo vykdoma skubotai (dauguma gyventojų nespėjo susiorientuoti kintančioje ekonominėje aplinkoje ir tinkamai panaudoti turimus investicinius čekius ir pinigus) ir neskaidriai (privatizacijos procesui, ypač jo pradžioje, valstybinių įmonių ir kolūkių vadovai, biurokratai, politikai, šešėlinės ekonomikos atstovai turėjo didesnę įtaką nei paprasti piliečiai).
Vienos privatizuotos įmonės iš tikrųjų pradėjo efektyviau naudoti jų turimą ekonominį potencialą, padidino gaminamų prekių ir teikiamų paslaugų įvairovę ir kokybę, kitos, priešingai, jau per kelis mėnesius ar metus po privatizacijos patyrė finansinių sunkumų, sumažino darbuotojų skaičių ar nemokėjo jiems darbo užmokesčio, galiausiai pakeitė ekonominės veiklos profilį, buvo suskaidytos į mažesnes bendroves ar bankrutavo.
Dauguma privatizuotų įmonių nebuvo suskaidytos, sėkmingai tęsia veiklą, gerina savo finansinius rodiklius ir paslaugų kokybę.
Privatizacijos Ateitis
Visais atvejais valstybė turi išsaugoti nuosavybės teisę į vadinamuosius strateginius ūkio objektus, svarbius šalies kariniam, ekonominiam, energetiniam saugumui, ir įmones, teikiančias socialines paslaugas, kurios turi būti prieinamos visiems gyventojams.
Privatizuojant kai kuriuos kitus objektus (pvz., žemę, gamtinius išteklius) teisė juos pirkti gali būti apribota užsienio fiziniams ir juridiniams asmenims.
tags: #teise #valstybes #turto #privatizavimo #srit