Gyvenimas su kitais žmonėmis viename bute gali būti tiek iššūkis, tiek puiki galimybė. Studentams tai dažnai yra pigiausias ir įdomiausias būdas gyventi studijų metais. Tačiau, nepriklausomai nuo amžiaus ar statuso, bendras gyvenimas reikalauja tam tikrų kompromisų ir supratimo.
Gyvenimas bendrabutyje - puiki galimybė susipažinti su naujais žmonėmis.
Studentiškas gyvenimas bendrabutyje
Turbūt, kaip ir daugelis, pačiais pirmais metais gyvenau kolegijos suteikiamame bendrabutyje. Žinoma, bendrabučio kambarys tikrai nebuvo penkių žvaigždučių viešbutis, tačiau to „barako“ šoko, kai ateini į kambarį ir nori verkti, tikrai neteko patirti, apskritai buvo smagu susipažinti su naujais žmonėmis, išmokti savarankiškumo. Keletą metų gyvenau bendrabutyje. Taip pasirinkau, nes taip buvo pigiau ir įdomiau.
Visą studijų laikotarpį gyvenau bendrabutyje, to nė kiek nesigailiu. Laimei, visi mano kambariokai pasitaikė panašiai mąstantys, kaip ir aš, todėl didelių ginčų, kokią tvarką kambaryje palaikysime ir kada yra ramybės valandos, niekada nekilo. Turbūt didžiausi konfliktai, jei juos taip galima pavadinti, kildavo tada, kai kažkuriam būdavo prasta diena ir tiesiog ieškodavai prie ko prikibti. Apkritai bendrabutis yra labai pigus būdas gyventi studijų metais.
Būsimiems studentams rekomenduočiau atsižvelgti į savo asmeninius poreikius, sveiką protą ir kiek kokiais resursais jie apdovanoti. Galiu pasidžiaugti bent jau tuo, kad niekada nebuvau apvogtas. Galiausiai sugebėjau ir pats už savo būstą susimokėti.
Visgi, nors gyventi bute man patiko, tačiau dažnai iš bendrakursių ar pažįstamų girdėdavau, kad gyvenimas bendrabutyje kur kas įdomesnis, čia nutinka daugybė nuotykių, studentai geriau susipažįsta vieni su kitais.
Saulėtekio bendrabutis Nr1 gyvenimo ypatumai
Nuomojamo būsto ypatumai
Daugeliui jaunų žmonių tam tikru gyvenimo etapu teko dalintis nuomojamu būstu su nepažįstamu ar pažįstamu žmogumi. Tačiau gyvenimas su kambarioku turi privalumų ir trūkumų.
„DELFI Būstas“ kalbinta vilnietė Vytautė pasakojo, kad jos buto dalinimosi patirtį galima mažų mažiausiai pavadinti „nejaukia“. „Tai nebuvo pirmas kartas, kai tenka gyventi su kambariokais, tačiau tai buvo pirmas kartas, kai gyvenu Lietuvoje bei pirmas ir paskutinis kartas, kada gyvenau viename bute su pora“, - pasakojimą pradėjo mergina.
Vytautė tęsė, kad iš pirmo žvilgsnio porelė atrodė maloni, bendraujanti: „Būdavo, apie ką su jais ir vakare pakalbėti.“ Tačiau netrukus mergina pajuto, kad nėra lygiavertė buto gyventoja. „Visos bendros erdvės buvo „užgyventos" jų daiktais. Nesvarbu, kur kokią spintelę atidarysi - ten jų daiktai. Tad gyveni ir jautiesi tarsi svečias. Ir tai ganėtinai logiška, juk jie jau ne pirmus metus kartu gyvenanti pora. Atrodo, lyg būtų metas jiems jau atskirai gyventi, o ne su nuomininku, kuris yra lyg svečias, nors moka tą pačią sumą“, - pastebi Vytautė.
Vilnietė pasidalijo ir nejaukiausia bendro gyvenimo su pora istorija: „Jie turėjo savo kambarį, aš savo. Ir dar buvo svetainė. Tačiau mūsų kambariai dalinosi bendru balkonu. Jis įstiklintas, buvo vasara, karšta, todėl tiek aš, tiek jie laikėme atviras duris į balkoną. Taip garsai sklinda laisvai. Buvo vakaras, pradėjau ruoštis eiti miegoti. Aš gana ilgai vakare užtrunku, kol nueinu miegoti. Tad mano kambariokai buvo įpratę, kad aš bent 40 min užtrunku vonioje. Tačiau tą vakarą aš greitai nusiprausiau, išsivaliau dantis ir išėjau iš vonios. Užtrukau gal 15 minučių. Sugrįžusi į savo kambarį, išgirdau garsus iš kambariokų kambario. Kokie tai garsai, plačiau pasakoti turbūt jau nebereikia.“
Panašia nejaukia istorija pasidalijo ir kita „DELFI Būstas“ kalbinta vilnietė Monika. Mergina su dar dviem nepažįstamomis gyveno apie pusę metų. Pasak jos, gyvenimas trims merginoms klojosi puikiai: jaukūs vakarai, kakavai, filmai. Tačiau viskas pasikeitė vienai iš jų susiradus vaikiną.
„Gyvenome trise. Buvome suplanavusios kartą per savaitę filmų vakarą, gerdavome kakavą, jaukiai leisdavome laiką. Tai truko apie pusę metų, kol viena iš mūsų susirado vaikiną“, - pasakoti istoriją pradėjo Monika. Mergina tęsė, kad vieną vakarą ji darbe užtruko iki vėlumos. Grįžusi namo ir atidariusi buto duris, koridoriuje pamatė išmėtytus drabužius.
„Supykau, nes pagalvojau, kad viena iš mano kambariokių tvarkėsi spintą ar ruošėsi skalbti ir po visą butą išmėtė drabužius. Sekiau išmėtytų drabužių taku ir priėjusi prie jos kambario durų išgirdau garsus, kurių smulkiau apibūdinti nereikia“, - prisiminė Monika.
Anot jos, tą vakarą ji pasijuokė ir kitą rytą dar paerzino kambariokę, tačiau istorija čia nesibaigė: „Po to prasidėjo dažnesni apsilankymai, tas vaikinas pas mus nakvodavo, porelė negerbė mano ir kitos kambariokės privatumo, kartą naktį pamiršo uždaryti kambario duris ar specialiai jų neuždarė, sklido garsai. Sakykime, visiškai prie mūsų nesivaržė. Man to buvo per daug ir aš nusprendžiau išsikraustyti.“
Monika tikino, kad po šios istorijos ji išsinuomojo vieno kambario butą ir gyveno jame viena. „Nenoriu daugiau kambariokų, nes kai kurios situacijos būna tikrai labai nejaukios. Tokių pokštų daugiau nenoriu“, - sakė mergina.
Butų nuomos kainos Kaune.
Nuomininkų tipai ir tendencijos
Nors nuomotis būstą su pažįstamais ar nepažįstamais žmonėmis yra pigiau, tačiau įvairios nemalonios situacijos anksčiau ar vėliau priverčia apsispręsti apsigyventi vienam.
Nekilnojamojo turto agentūros „Capital Smart“ biuro valdantysis partneris, NT brokeris Justinas Vaitiekus sako, kad, pavyzdžiui, Vilniuje dažniausiai butus nuomojasi 25-35 metų amžiaus žmonės: dirbti pradėjęs jaunimas, studentai, žmonės, persikraustantys gyventi į kitą miestą ar šalį, taip pat jaunos šeimos, poros, kurioms tai yra pirmasis laikinam gyvenimui būstas ar žmonės, kurių keičiasi šeimyninė padėtis.
Anot eksperto, butus nuomai renkasi nemažai ir tokių žmonių, kurie negali gauti paskolos, kurie stato sau namą ar laukia pakankamo darbo stažo, kad galėtų gauti paskolą. „Vilniuje dominuoja mažos kvadratūros butai. Dažniausiai žmonės renkasi, pavyzdžiui, 3 kambarių butą 50 kvadratinių metrų ploto ar 2 kambarių butą - apie 40 kvadratinių metrų ploto, 1 kambario - apie 25 kvadratinių metrų ploto. Pastebime, kad yra labai pasikeitęs poreikis ir požiūris į būsto infrastruktūrą. Vienas svarbiausių šiuo metu kriterijų renkantis butą nuomai yra parkavimo vieta šalia jo“, - būsto nuomos tendencijas vardija J. Vaitiekus.
NT brokeris pabrėžia, kad nuomininkai, kurie nori išnuomoti butą su kambarioku - kitą laisvą kambarį, dažniausiai tai daro patys, išimtinais atvejais kreipiasi į agentūrą pagalbos. „Tokios buto dalies nuomos sąlygos būtinai turi būti paskelbtos reklamose, nepažįstamojo „kambarioko“ gyvenimas tame pačiame bute turi įtakos ir mažesnei kainai“, - tikina specialistas.
Gyvenimas su kambariokais Kaune
Nekilnojamojo turto agentūros „Capital Kaunas" biuro NT brokerė Ieva Meilutė pasakoja, kad Kaune studentams nuomotis būstą su kambariokais nekyla jokių problemų, nes viską lemia kaina. Anot jos, Lietuvos studentai mielai gyvena ir su užsieniečiais, jiems tai nesukelia jokių problemų.
„Žinoma, jei studentas gali sau leisti privatumą - visuomet ieškos atskiro būsto, net jei tai ir 20 kvadratinių metrų ploto butas. Tačiau jaunuoliai, kurių finansinės galimybės ribotos, turi pasirinkti prioritetą - gyventi prasčiau, bet vienam ar tenkintis žavesniu būstu ir dalintis erdvėmis su kitais“, - sako NT specialistė.
I. Meilutė Kaune išskirtų dvi kategorijas populiariausių nuomininkų: studentai 18-25 metų amžiaus ir atvažiuojantys dirbti į kitą miestą, vidutiniškai nuo 30 metų amžiaus.
„Dabar pastebiu ne tik migraciją darbo rinkoje iš užsienio, kai užsienio kompanijos kviečiasi terminuotam kontraktui darbuotojus iš kitų šalių, bet ir migraciją tarp Lietuvos miestų darbuotojų. Žmonės nebėra prisirišę prie savo darbovietės ar gyvenamosios vietos, nebijo pokyčių, kad ir trumpalaikių. Kaip naują kategoriją žmonių, ieškančių buto nuomai, išskirčiau išsiskyrusias šeimas: tiek vyrai, tiek moterys, su vaikais ar be jų. Dažnai tai būna jų antras sakinys apie skyrybas, kai skambina pasiteirauti dėl nuomojamo būsto“, - tendencijas vardija pašnekovė.
Ji tęsia, kad studentai įprastai nuomojasi būstą tuomet, kai keliasi studijuoti į kitą miestą. Dažniausiai jie ieško pigių butų aplink centrą ar šalia universitetų.
„Teko nuomoti klientės kotedžą ne pačiame patraukliausiame rajone. Šeimininkė pageidavo jį išnuomoti kokiai nors šeimai, bet buvo neįmanoma rasti nuomininkų. Tačiau padalijus kotedžą kambariais ir paskelbus apie tai universiteto bendruomenei, būstą išnuomojau per dieną ir netgi dar už didesnę mėnesinę sumą nei klientė pageidavo“, - pasakoja NT brokerė.
Socialinė atskirtis ir pagalba benamiams
Vieni paliko vaikų globos namus ir „išėjo į niekur“, kiti viską prarado dėl priklausomybių ar nukentėjo nuo sukčių. Šie žmonės, dėl įvairių priežasčių netekę namų, saugų prieglobstį randa Vilniaus „Vilko pėdos“ namuose.
„Tvarka tai čia griežta. Kiekviename aukšte - ilgas koridorius ir keturviečiai kambariai. Be to, dvi virtuvės ir dušai bei tualetai, jais dalijasi aukšto gyventojai. Ketvirtajame aukšte yra bendra knygų lentyna, kambarys, skirtas įvairiems užsiėmimams, mankštai.
Pasikalbėti su namų gyventoju Gintaru atsisėdame vienoje namų virtuvėje. „Gavau socialinį butą. Man didžiausia naujiena, kad išeisiu iš čia ir gyvensiu vienas atskirai, - LRT.lt pasakoja šešerius metus šiuose namuose gyvenantis vyras. - Laukiu savivaldybės pritarimo, kad pasirašyta.
Nors žinia apie socialinį būstą suteikia daug džiaugsmo, yra ir baimės: „Pradėsiu vienas gyventi, o čia gyvename draugiškai kambaryje, dalinamės. O dabar vienas. Jis atvirauja prie gyvenimo šiuose namuose pripratęs - atsikeli, tvarkaisi kambarį, vėliau eini į miestą ar bendrauji su kitais gyventojais.
Gintaras prisimena ir persikraustymą į nakvynės namus: „Mano gyvenime įvyko skyrybos, paskui trauma, tapau neįgalus, dirbti negalėjau, išsilaikyti savęs negalėjau. Paklaustas, kaip jautėsi tik atsikraustęs gyventi čia, Gintaras pasakoja: „Be abejo, sunku. Visokių žmonių yra, ir pritapti prie kiekvieno yra sudėtinga.
Mums lankantis „Vilko pėdos“ namuose, Vidas laiką leidžia lauke. Jis šiuose namuose gyvena trejus metus, domisi Lietuvos aktualijomis, skaito naujienas ir noriai pasakoja apie save.
„Ne vienas antstolis, o vienas po kito pradėjo man sąskaitas teikti, teko butą parduoti, kad atsiskaityčiau su antstoliais. Čia mane teta apgyvendino. Mažai mokėjau už šildymą, už vandenį, prasidėjo didesni mokesčiai už šiukšles, valytojai. Visos krūvos. Paklaustas, kiek laiko čia gyvena, Vidas nustemba. „Atvedė į kambarį, keturios lovos. Sako, rinkis vietą, kurią nori.
„Yra televizorius, yra mobilusis, internetas, žinios, galiu bet kuriuos žurnalus, laikraščius skaityti. Rusiškai skaityti moku, angliškai silpnai, lenkiškai moku. Viskas yra internete, vis tiek moku už internetą. Jis teigia, kad bandė ieškotis darbo, tačiau dažniau būna lauko darbų, tad šiuo metu laukia pasiūlymų. Pasigiria, kad yra ne tik santechnikas - moka ir dažyti, yra išmokęs daug specialybių.
„Terminas artėja, tam tikrą laiką čia prabuvęs, kažkuriam laikui turėsiu išvažiuoti pagyventi kitur. Mano teta turi mano pinigų, bet žiemai buto nenoriu pirkti, nes šildymas brangus, geriau pavasarį žiūrėti, per vasarą ir darbą normalų susirasiu. O šiaip atlyginimai, tai patys žinote kokie, minimalūs, pridėjo gal 60 eurų. Kol kas, anot jo, gyvenimas šiuose namuose neblogas - su kitais gyventojais vyras sutaria, tik tvarka griežta: „Normaliai, jei nori šnekėti, aš pašneku, atsakau. O ko su jais ginčytis? Du senukai mūsų kambaryje. Sutariame. (...) Tvarka tai čia griežta.
„Vilko pėdos“ namų direktoriaus pavaduotoja Audronė Luneckienė čia dirba nuo 1994 metų, kai buvo pradėti steigti nakvynės namai. „Kaip ir visur, taip ir čia nėra išskirtinumo. Būna, nesutaria, tada išskirstome į skirtingus kambarius, kad nebūtų konfliktų. Ji šypsosi, kad namų taisyklės nėra tokios griežtos, kaip įvardijo Vidas, tačiau jų yra nemažai. Jei per pusmetį užfiksuojami trys vidaus tvarkos taisyklių pažeidimai, sprendžiama dėl žmogaus iškeldinimo. Tačiau A. Luneckienė priduria, kad paprastai iš pirmo karto gyventojai neiškeldinami - duodamas įspėjimas. Su gyventoju gali būti atsisveikinama iš karto, jei pažeidimas labai grubus, pavyzdžiui, sužalojamas kitas žmogus.
Dažnesni pažeidimai - alkoholio vartojimas: „Į namus draudžiama atvykti neblaiviems ir vartoti alkoholį - šią taisyklę žmonės dažniausiai pažeidžia. Jei žmogus atvyksta neblaivus, jis paprastai neįleidžiamas į įstaigą - jei geras oras, jo paprašoma porą valandų pasivaikščioti. Žiemą sąlygos paprastai lengvesnės, kai šalta, suteikiama galimybė pabūti bendrose patalpose, kad kambaryje nebūtų konflikto.
Vilniaus „Vilko pėdos“ namai gali apgyvendinti 170 žmonių. Šiuo metu namuose gyvena maždaug 100 žmonių. Anot A. Apgyvendinimo paslaugos teikiamos Vilkpėdės gatvėje, čia ir lankomės. Vietos kambariuose yra mokamos, o dėl galimybės apsigyventi sprendžia speciali komisija.
„Vilko pėdos“ namuose su gyventojais individualiai dirba socialiniai darbuotojai, rengiami įvairūs užsiėmimai, išvykos. Siekiama, kad žmonės galėtų įgauti arba atkurti reikiamus įgūdžius, būtų užimti.
„Labai norėtųsi, kad keistųsi visuomenės požiūris, dėl to labai aktyviai dirbame. A. Luneckienė apgailestauja, kad ir darbdaviai ne visada nori įdarbinti, sužinoję, kad žmogus gyvena tokioje įstaigoje. „Yra labai daug skirtingų žmonių. Kai pradedi gvildenti žmogaus istoriją, susimąstai, kad jis nuo vaikystės gyveno tokį gyvenimą, o mes iš jo kažko reikalaujame. Bendradarbiaujame su seniūnijomis, organizuojame miesto švarinimo akcijas. Patys nustebome, kad žmonės labai noriai ėjo ir rinko šiukšles, puikiausiai gelbėjo miestą.
Kodėl žmonių gyvenimas pasisuka taip, kad tenka apsigyventi nakvynės namuose? A. „Kai paskelbėme nepriklausomybę, žmonėms reikėjo persilaužti ir priprasti prie naujų sąlygų. Tokie žmonės, kuriems anksčiau buvo duotas darbas ir jį staiga prarado, negebėjo savęs realizuoti esant naujai tvarkai ir atsirado užribyje. Buvo etapas, kai žmonės būstą prarasdavo dėl sukčių - butus parduodavo, o pinigų arba negaudavo, arba gaudavo labai mažai.
Jai įsiminęs pokalbis su jaunu vaikinu, vartojusiu alkoholį. Tada, kalbėdamasi su dvidešimtmečiu, A. „O jis taip žiūrėjo į mane tokiomis akimis, supratau, kad jis žiūri ir galvoja „ką tu čia pasakoji?“. Jis visą gyvenimą gyveno taip, kad jo aplinkoje visi išgėrinėjo, tai buvo norma, o staiga aš jam bandau parodyti kitą gyvenimo pusę. Pagalvojau, ką aš galiu tam vaikinui papasakoti, jeigu jam tai yra norma, jei jis į mane žiūri kaip į ateivį, kuris pasakoja kažkokias pasakas. Jei jis taip augo ir iki 20 metų matė tokį pavyzdį, tai normalu, kad jis nemano, jog yra priklausomas“, - pokalbį prisimena A.
„Iš tų, kurie galėjo persikelti gyventi į globos namus, buvo labai daug pasipriešinimo, tad reikėjo įrodyti, kad globos namai yra geresnė išeitis. Jiems buvo nesaugu“, - sako A. Ir savarankišką gyvenimą pradėję žmonės neretai palaiko ryšius su socialiniais darbuotojais, paskambina jiems.
Nuo 1994 metų, kai pradėti steigti nakvynės namai, įvyko daug pokyčių, teigia ji. „Kai buvo naikinama blaivykla, iškilo problema, kur vežti neblaivius asmenis. Į filialą „Saugūs namai“ iš miesto gatvių atvežami apsvaigę žmonės, jie gali ten pernakvoti, nekeldami pavojaus savo sveikatai.
Ji pabrėžia, kad per šiuos metus daug kas pasikeitė: „Kai pradėjome dirbti, buvo labai daug nežinomybės ir tiems, kurie atsidurdavo gatvėje. O dabar ir iš įkalinimo vietų žmonės išeina žinodami, kas jų laukia“, - teigiamą pokytį pastebi A.