Teismų Praktika dėl Naudojimosi Tvarkos Privačioje Valdoje Žemės Sklypu Nustatymo

Lietuvoje, kaip ir kitose šalyse, žemės sklypų naudojimo tvarkos nustatymas yra svarbus klausimas, ypač kai kalbama apie privačią nuosavybę. Teismų praktika šioje srityje formuoja precedentus ir gaires, kurių laikosi tiek piliečiai, tiek valstybės institucijos.

Straipsnyje aptarsime, kokie veiksniai daro įtaką teismų sprendimams nustatant naudojimosi tvarką, analizuojant konkrečius atvejus ir teismų sprendimus.

P. Aršausko išgarsinta sodyba - Aršauskų šeimos oazė - puikioje vietoje, ant Asvejos ežero kranto. Šeimos sklypai išsidėstę Asvejos kraštovaizdžio draustinyje (konservacinė funkcinio prioriteto zona) ir Asvejos ežeryno (Natura 2000-BAST ir Natura 2000-PAST) teritorijoje. Sklypai išsidėstę miškingoje vietoje, Švenčionių rajone, Šakimo viensėdyje.

Kaip žinia, statybos draustinyje yra griežtai draudžiamos. Tačiau yra viena išimtis: galima atstatyti buvusias sodybas. Šia išimtimi dažnai stengiasi pasinaudoti ir nesąžiningi statytojai, mėgindami surasti sodybų, kurių draustinyje niekuomet nebuvo.

Būtent tokia situacija susiklostė Pajūrio regioniniame parke, kur keli sklypų savininkai draustinyje bandė ieškoti sodybų. Ir rado. Tačiau su tuo kategoriškai nesutiko Pajūrio regioninio parko direkcija ir viešąjį interesą ėmę ginti prokurorai. Galiausiai buvo išsiaiškinta, kad juridinis sodybos buvimo faktas buvo nustatytas neteisėtai.

Delfi jau rašė, kad Pajūrio regioninio parko atveju Lietuvos Aukščiausiasis Teismas sukūrė precedentą, kad sodybos buvimo faktas gali būti įrodytas tik faktiniais dokumentais, kartografija ar fotografija. Ir remiantis LAT sukurtu precedentu, nustatinėjant juridinį faktą turi būti identifikuota tiksli sodybos buvimo vieta. Taigi, reziumuojant, LAT užkėlė labai aukštą įrodinėjimo kartelę.

Vis dėlto ar Aršauskų šeimos atveju Švenčionių apylinkės teisme taip pat buvo vadovaujamasi nenuginčijamais įrodymais? Delfi susipažinus su šio teismo sprendimais, matyti, kad įrodinėjimo kartelė turbūt nebuvo labai aukšta. Tačiau apie viską iš eilės.

Padalinti sklypai

Registrų centro duomenimis, Aršauskų šeimai priklauso keturi sklypai ant Asvejos ežero kranto. Visi jie - Šakimo viensėdyje.

Paties didžiausio sklypo plotas - 20,4580 ha. Pagrindinė naudojimo paskirtis - miškų ūkio. Šis sklypas priklauso Virginijui ir Reginai Aršauskams. Antrojo sklypo plotas - 2,7300 ha. Naudojimo paskirtis taip pat miškų ūkio. Trečiojo - 0,6000 ha. Vis dėlto jis, nors žvelgiant į Regia.lt žemėlapį, atrodo visiškai apaugęs mišku, tačiau formaliai yra vienbučių ir dvibučių gyvenamųjų pastatų teritorijos. Ketvirtas sklypas priklauso R. Aršauskienei. Jo dydis - 1,6639 ha. Naudojimo būdas - miškų ūkio.

Vis dėlto matome, kad du sklypai buvo suformuoti padalijimo būdu. Taip atsirado 2,73 ir 0,6 ha du atskiri sklypai. Mažasis įsiterpęs į didįjį. Įsiterpusio sklypo forma labai neįprasta - „t“ raidės.

Ir čia reikia priminti, kad saugomose teritorijose negalima atidalinti sklypų, jei po atidalinimo sklypai yra mažesni nei 7,00 ha. Taigi, Aukštaitijos saugomų teritorijų direkcijos paklausėme, kodėl šiuo atveju buvo atidalinti sklypai?

Įdomu ir tai, kad po atidalinimo mažojo sklypo naudojimo paskirtis tapo - „kita". Naudojimo būdas - vienbučių ir dvibučių gyvenamųjų pastatų teritorijos. Šis sklypas patenka į draustinį, todėl jame nėra galimybės statyti naujus statinius, galima tik atstatyti senus.

Direkcijos paprašėme paaiškinti, kaip draustinyje, miško žemėje, kuri buvo iki atidalinimo, atsirado „vienbučių ir dvibučių gyvenamųjų pastatų teritorijos“.

Miško žemė dingo

Dėmesio vertas ir trečias aspektas. Registrų centro NT išraše matyti, kad po atidalinimo miško žemės viename iš sklypų neliko. Tuo metu kitame atidalintame sklype miško žemė liko.

Taigi, paprašėme paaiškinti, kaip pirmame sklype po atidalinimo dingo miško žemė? Ir čia reikia priminti, kad statybos draudžiamos ir miško žemėje.

Aukštaitijos saugomų teritorijų direkcijos vadovė Adrijana Gasiliauskienė į Delfi klausimus atsakė taip: „Informuojame, kad Jūsų minimu atveju dar 2006 m. Švenčionių rajono apylinkės teismas priėmė sprendimą dėl buvusios sodybos juridinio fakto nustatymo.

Vadovaujantis Saugomų teritorijų įstatymu, valstybiniuose parkuose privačios nuosavybės teise priklausančio žemės sklypo padalijimui numatoma išimtis, kai pagal Miškų įstatymo nustatytas sąlygas atidalijama miškų ūkio paskirties žemės sklypo dalis buvusiai sodybai atstatyti.

Miško žemė gali būti paverčiama kitomis naudmenomis tik Miškų įstatyme nustatytais išimtiniais atvejais, tarp kurių - buvusioms sodyboms privačioje miško žemėje atstatyti Vyriausybės nustatyta tvarka.

Patvirtinus buvusios sodybos atstatymo faktą, gali būti „išmiškinta“ teritorija atidalijant sklypus. Žemės sklypui, kuriame planuojama atkurti sodyba, nustatoma kita žemės naudojimo paskirtis, būdas: „vienbučių ir dvibučių gyvenamųjų pastatų teritorijos”.

Švenčionių rajono savivaldybė savo ruože Delfi informavo, kad mažajame sklype, priskirtam vienbučių ir dvibučių gyvenamųjų pastatų teritorijoms, statybos leidimų nėra išduota.

Sklypo padalinime dalyvavo ir Nacionalinė žemės tarnyba. Jos atstovas Ruslanas Golubovas Delfi nurodė, kada tiksliai įvyko padalinimas: „2015 m. žemės sklypas buvo padalintas į du žemės sklypus, viename iš jų (0,6 ha) miško žemės plotą paverčiant kitomis naudmenomis, nustatant kompensavimo būdą - miško įveisimą kitame sklype.“

Valstybinės miškų tarnybos atstovas Ūdrys Staselka taip pat patvirtino, kad iki atidalinimo sklypas buvo laikomas miško žeme: „Jūsų minimų sklypų vietoje iki atidalinimo buvo miško žemė, registruota LR Valstybės miškų kadastre. <...>. Gavus sklypo savininkų įgalioto atstovo prašymą ir atitinkamus dokumentus, 2019-03-12 Valstybinės miškų tarnybos sprendimu miško žemė išregistruota iš LR miškų valstybės kadastro.“

Teismas konstatavo, kad sodyba buvo

Taigi sklypas atidalintas remiantis 2006 m. priimtu Švenčionių apylinkės teismo sprendimu. Suinteresuotos šalys byloje buvo Švenčionių rajono savivaldybės administracija ir Asvejos regioninio parko direkcija. Savivaldybei teisme atstovavo Elena Kliukaitė, parko direkcijai - Nerijus Brusokas.

„Pareiškėjas kreipėsi į teismą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo, nes Švenčionių rajono savivaldybės administracijos sudaryta komisija nerado jo įsigytoje žemėje (kurioje pareiškėjas nori atstatyti sodybą) ryškių gyvenamojo namo bei kitų statinių liekanų.

Pareiškėjui teismui pateiktame ūkio knygos nuoraše pažymėta, kad buvusiai žemės (sodybos) savininkei 1957 metais priklausė 0,60 ha žemės bei gyvenamasis namas ir tvartas (pastatyti 1914 metais), esantys Šakimo kaime.

Tai 2006 06 05 akte pažymėjo ir Švenčionių rajono savivaldybės administracijos komisija, sudaryta tam, kad nustatytų išlikusių buvusių sodybų statinių ir (ar) sodų liekanų faktą saugomose teritorijose.

Iš pateikto Vilniaus apskrities Švenčionių rajono Šakimo viensėdyje Padubingio 8647 kadastro vietovės plano matyti, kad sklypas, pažymėtas 52 numeriu, priklausė (duomenys neskelbiami). Faktą, kad šioje vietoje (žemės sklype Nr.52) tikrai stovėjo pastatai, patvirtino ir teisme liudijęs (duomenys neskelbiami), ilgą laiką šiose vietose dirbęs miškininku. Teismas neturi pagrindo netikėti jo parodymais.

Šio juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymas reikalingas įstatymu nustatyta tvarka leidimui atstatyti sodybą regioniniame parke gauti. Kitu būdu, išskyrus teisminį, tai padaryti pareiškėjas neturėjo galimybės. Niekas iš suinteresuotų asmenų pareiškėjo prašymui neprieštarauja“, - konstatavo teisėjas Rimvydas Petrauskas.

Galiausiai jis nustatė juridinę reikšmę turintį faktą, kad žemės sklype iki 1957 metų stovėjo namas ir ūkinis pastatas. Vis dėlto reikia atkreipti dėmesį į tai, kad byloje nėra duomenų, jog būtų pavykę rasti buvusios sodybos pamatų faktą.

Senieji dokumentai rodo, kad buvusi sodybos savininkė tikrai turėjo sklypą Šakimo kaime. Tačiau klausimas, ar kaip tik toje vietoje, kur teismas, remdamasis liudininko parodymais, nustatė juridinį faktą?

Tačiau tokia abejonė, ar sodybos buvimo faktas nustatytas tikrai tame sklype, kuris anuomet priklausė buvusiai savininkei, regioninio parko administracijai nekilo. Ji šio teismo sprendimo neskundė.

Kaip bebūtų, šiandien Lietuvos Aukščiausias teismas suformavo praktiką, kad aiškiais įrodymais turi būti labai aiškiai identifikuota sodybos buvimo vieta.

Juridinį faktą nustatė, bet statybos leidimo negavo

Ir tai ne vienintelis atvejis, kai Šakimo kaime, ežero pakrantėje, Švenčionių rajono apylinkės teismo buvo nustatytas sodybos buvimo faktas. Analogiška byla nagrinėta 2005 metais. Tų metų kovo 14 d. teismas nustatė juridinę reikšmę turintį faktą, kad Padubingės kadastrinėje vietovėje, Šakimo kaime, esančiame žemės sklype, priklausančiame pareiškėjui V. A. (Delfi duomenimis - V. Aršauskui), iki 1950 metų buvo sodyba, t.y. grafui G. priklausanti sodyba, kurioje gyveno F.D. Gyventojams išvykus į Lenkiją statiniai esą sunyko.

Nors juridinis faktas ir buvo nustatytas, tačiau sklypo savininkui kilo keblumų planuojant statybas. Parko direkcija statyboms miške bandė užkirsti kelią.

Todėl V. A. padavė Vilniaus apygardos administraciniam teismui skundą, kuriuo prašė įpareigoti Asvejos regioninį parką ir Švenčionių rajono savivaldybės administraciją parengti pareiškėjui projektavimo sąlygas atstatomai sodybai žemės sklype, Šakimo vs., Pabradės seniūnijoje, Švenčionių rajone.

Švenčionių rajono savivaldybės administracijos teritorijų planavimo ir architektūros skyrius 2007-02-28 raštu pareiškėją informavo, kad projektavimo sąlygos nebus rengiamos, kadangi sodybos atstatymui projektavimo sąlygų neišduoda Asvejos regioninio parko direkcija, kurios nuomone, miškų ūkio paskirties žemės sklype naujų pastatų statyba buvusių sodybų vietoje negalima.

Parko direkcija teisme laikėsi pozicijos, kad statybos miško žemėje negalimos: „Taip pat vertina, kad pats juridinio fakto nustatymas nesukuria teisinių pasekmių, įpareigoti išduoti projektavimo sąlygas ar kitokias ūkinei veiklai vykdyti reikalingas priemones.

Pareiškėjo sklypas yra miškų ūkio paskirties, kuriame statyti pastatus yra draudžiama, t. y LR Miškų įstatymas pastatų statybos miško žemėje nenumato.

Nurodo, kad pageidaujant statyti pastatus miškų ūkio žemės sklypuose turėtų būti pakeista naudojimo paskirtis, tačiau saugomose teritorijose draudžiama keisti pagrindinę tikslinę konservacinę ir miškų ūkio žemės naudojimo paskirtį, išskyrus atvejus kai tai daroma visuomenės poreikiams arba siekiama išsaugoti gamtos ir kultūros paveldo objektus.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos Konstitucinio teismo 2006 m. kovo. 14 d. nutarimu bei LR Miškų įstatymo 2 straipsnio 3 dalies nuostatomis, vertina, kad miškų ūkio paskirties žemės sklypuose (taip pat ir esančiuose saugomose teritorijose) naujų pastatų (statinių) statyba, taip pat ir buvusių sodybų vietose, negalima.“

Teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Arūno Kaminsko, teisėjų Laimės Baltrūnaitės ir Raimondo Blauzdžiaus, nusprendė V. Aršausko skundą atmesti kaip nepagrįstą. Taigi, V. Aršauskas teisme nieko nepešė ir šios teismo nutarties neskundė.

Liudininkai įtikino teismą

Delfi surinko duomenų, kad buvo ir trečias bandymas Šakimo kaime nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą dėl buvusios sodybos. Pareiškėjas - tas pats asmuo, kurio vardo ir pavardės inicialai - V.A. Delfi šaltinių teigimu, tai yra V. Aršauskas.

Pareiškėjas prašė nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad žemės sklype anksčiau stovėjo J. L. priklausęs statinys - namas su valgomuoju ir virtuve.

„V. A. paaiškino, kad su sutuoktine R. A. ir bendrasavininkais valdo žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini). Šis sklypas anksčiau priklausė J. V. D., buvusio sklypo savininko J. L. anūkei. Ji ir papasakojo, kad buvo senelio sodyba ir pastatai.

Nurodė, kad su sutuoktine savo žemės sklypo dalyje siekia statyti kaimo turizmo sodybą, ko pagrindu siekia gauti statybą leidžiančius dokumentus, nes sklypas yra saugomoje teritorijoje - Asvejos regioniniame parke, o pagal Lietuvos Respublikos saugomų teritorijų įstatymą statyba ten galima tik esant duomenų apie buvusią sodybą, todėl reikalinga nustatyti tokį juridinę reikšmę turintį faktą.

Prieš tai dokumentus sodybos statybai pradėjo tvarkyti sklypo bendraturtis V. R. Dar anksčiau leidimą statyti sodybą siekė gauti buvusi sklypo savininkė J. V. Dubauskienė.

Nėra išlikę dokumentai, pagrindžiantys faktą, kad bendrosios dalinės nuosavybės teise priklausančiame žemės sklype anksčiau stovėjo statiniai. Tokio fakto nustatymas pareiškėjui reikalingas, siekiant gauti statybą leidžiančius dokumentus iš valstybės institucijų.

Lietuvos centrinis valstybės archyvas 2014-03-25 išdavė pažymą apie nekilnojamąjį turtą, kurioje nurodė, kad rytų Lenkijos ir vidurio Lietuvos finansų įstaigų archyviniame fonde, Švenčionių iždo valdybos (inspektorato) 1923 m. byloje esančių asmenų gyvenančių ir turinčių nuosavybę Joniškio vis. (Janiskos gm.), 1923-07-01 sąraše (dokumentas lenkų kalba) įrašytas L. J., (duomenys neskelbtini) km turėjęs 10 deš. Žemės (8 deš. Ariamos, 2 deš. Pievų), namą su valgomuoju ir virtuve.

Pažymoje nėra nurodyta konkreti vieta (tik (duomenys neskelbtini) k.), kur būtent stovėjo L. J. priklausantis statinys. Siekia nustatyti juridinį faktą, kad minėtas statinys, anksčiau priklausęs J. L., stovėjo būtent žemės sklype, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančiame (duomenys neskelbtini) remdamasis pateiktais rašytiniais įrodymais ir liudytojų parodymais.

2014-03-25 pažymoje nurodyta, kad daugiau dokumentų apie J. L. (duomenys neskelbtini) turėtą žemę ir pastatus žemės plano archyve nerasta.

Iš aplinkinių žmonių sužinojo, kad iš karto po karo žemė tose vietovėse buvo nacionalizuota, buvę likę sodybos akmenys buvo iškasti, išrinkti ir išvežti fermoms statyti. Todėl nėra likę nei rūsių, nei pamatų pastatų. Sodo obelys išrautos, žemė suarta, liko tik kelios obelys prie pat ežero. Buvęs namas sudegė, tik iš aplinkinių pasakojimų žino, kad toje vietoje niekas daugiau namo neatstatinėjo dėl prietarų.

Prašo pareiškimą patenkinti“, - rašoma teismo sprendime.

Kaip ir 2006 m., bylą nagrinėjo teisėjas R. Petrauskas. Nors tiesioginių įrodymų, kur tiksliai sodyba stovėjo, nebuvo, teisėją įtikino liudininkų parodymai ir jis priėmė pareiškėjui palankų sprendimą: nustatė juridinę reikšmę turintį faktą.

Šios teismo nutarties niekas neskundė, todėl ji įsiteisėjo.

Parko direkcijai klausimų nekilo

Taigi, šiai dienai Šakimo kaime prie Asvejos ežero yra bent 3 kartus nustatyti juridiniai faktai dėl sodybų egzistavimo. Ir visi šie sklypai susiję su Aršauskų šeima.

Aukštaitijos saugomų teritorijų direkcijai uždavėme klausimą ir dėl 2015 m. teisme nustatyto juridinio fakto. Tačiau direkcijos vadovė A. Gasiliauskienė situacijos detaliau įvertinti negalėjo: „Direkcija Jūsų minėtame teisminiame procese nedalyvavo, todėl pasisakyti dėl Jūsų keliamų klausimų negali. Direkcijai nėra žinomos nei vienos, nei kitos bylos aplink...“

Apibendrinant, galima teigti, kad teismų praktika dėl naudojimosi tvarkos privačioje valdoje žemės sklypu nustatymo yra sudėtinga ir priklauso nuo daugelio veiksnių. Svarbu atsižvelgti į įstatymus, teismų precedentus ir konkrečias bylos aplinkybes. Taip pat būtina užtikrinti, kad būtų laikomasi viešojo intereso ir saugomų teritorijų apsaugos reikalavimų.

tags: #teismai #del #naudojimosi #tvarkos #privcacioje #valdoje