Nuo 2019 m. vasario pabaigos iki gruodžio vidurio vyko 28 savaitgalinės kelionės pėsčiomis iš žemėlapių išbrauktomis (arba išbrauksimomis) vietomis, kur gyventa, mylėta, džiaugtasi, kentėta... kur laikas neatpažįstamai pakeitė kraštovaizdį ir užmaršties smėliu užpustė žmonių gyvenimus.
Šimtoji vietovė suskaičiuota Biržų girioje, einant nuo Lujėnų iki Stiklo pečiaus, t.y., vietos, kur būta kunigaikščių Radvilų stiklo manufaktūros. Trečioji kalva Biržų girioje, kurios gal ir nereikėtų „užskaityti“, nes tai nebuvo nei gyvenvietė, nei viensėdis, tačiau ne tik stiklą pūsti, bet čia pat ir gyventi tie stikliai turėjo...
O viskas prasidėjo, kai vaikai sugalvojo gimtadienio proga tėčiui padovanoti šiaurietiško ėjimo lazdas, kad savo įsiskaudėjusį sąnarį mankštintų. O kad vienam vaikščioti nenuobodu būtų, kitą lazdų porą įteikė ir mamai... Tuokart atrodė, kad tai pati kvailiausia dovana, nes Gintaras visiškai nemėgsta betiksio vaikščiojimo, ir tikrai nevaikščios ratais juokindamas žmones, vadinasi - ėjimui reikėjo kažkokio tikslo.
Ir įsišnekėjom, kad seniai norisi nueiti iki Svirpliškio palivarko vietos. O savaitgalis abiems buvo laisvas, tai sušalusiais arimais paėjėjom... sekmadienį - į kitą pusę... Ir taip beeinant Gintarui kilo mintis, kad būtų galima pabandyti vietovardžių metais apeiti 100 vietų, kurios kažkada buvo įvardintos, kur gyveno žmonės, o šiandien jos tuščios, jų vardai baigia nugrimzt užmarštin.
Iškart užduotis pasirodė per daug ambicinga ir vargu ar įmanoma, ar tikrai tiek vietovių bus, ar tikrai tiek savaitgalių bus?.. Mudviejų komandoje pasiruošiamuosius darbus nudirba Gintaras. Jis analizuoja žemėlapius, dėlioja maršrutą, jo galvoje jau rikiuojasi sąsajos su ten gyvenusių žmonių pavardėmis, kurios sugulusios jau daugiau nei 10 metų bevartant bažnyčių metrikų knygas.
Ir nors į žemėlapius eidami žiūrim abu, bet klėjojant miškuose mano orientacija visai sutrinka, tenka tik sekti iš paskos, tiktai kai girių monai visai susuka galvas ir nebelieka jokių orientyrų, tada, beprarandant viltį, prie ieškomos sodybvietės kartais nuveda ir mano intuicija.
Atėjus į buvusį viensėdį vidur miškų mūsų žiūrėjimo kampas irgi išsiskiria. Žinoma, pirmiausia ieškom nors kokių žmogaus gyvenimo ženklų, bet Gintarui labiausiai rūpi susidaryti vaizdą, kaip atrodė visa sodyba, kiek tradiciškai buvo išdėstyti pastatai, jis nenurimsta, jei atradus ūkinių pastatų pamatus, neatranda, kur stovėta gryčios.
Iš likusių pamatų perimetro galima suprasti, kokio didumo buvo ūkis, kiek turtingai žmonės gyveno, iš pamatų mūro, krosnių plytų, keramikos šukių, ar seniai čia žmonės gyveno, ar tai senbuvio, ar naujakurio sodyba.
Kaip atrasti vietas, kurios prieš pusę amžiaus, o kartais ir dar seniau, buvo ištrintos iš žemėlapių, išbrauktos iš vietovių registro? Jei ta vieta virtusi plynu lauku, tai mūsų lygiuose laukuose vis tiek gali įžiūrėti pakilimus, kalveles.Sodybos kūrėsi pačiose aukščiausiose vietose. Ieškai aukščiausios vietos, ir pažyra po kojomis dingusio pasaulio šukės.
Jei buvusių gyvenimų ieškai miške, tai pirmieji orientyrai - melioracijos grioveliai - nuoroda, kad čia prieš dešimtmečius buvo dirbama žemė. Kitas orientyras - medžiai… Jei užmatai ąžuolą, liepas ar senus klevus, vadinasi jau atėjai, ieškok buvusios gyvenimo ženklų.
Kur miške tenka pamesti kelius, takelius, galima dar eiti palei upelius, taip pat išlygintus, ištiesintus, melioratorių paverstus grioviais.
Ką atrasime, pamatysime, pajausime, emociškai išgyvensime, pradėję vaikščioti pamirštomis vietomis nelabai įsivaizdavome. Kadangi pirmosios kelionės buvo baigiantis žiemai ir ankstyvą pavasarį, kai galima buvo toliausiai nueiti plačiausiais laukais, tai pirmiausia atėjo suvokimas, kaip priverstinis iškeldinimas iš namų ir melioracija pakeitė kraštovaizdį.
Juk kaimai, viensėdžiai buvo uždari pasauliai, ribojami medžių alėjų, miškelėlių, krūmynų, dabar gi kai kur platūs laukai primena stepę, o dar kai vėjas pakelia ir pradeda nešti per laukus pakeltų smėlingų žemių vis didėjančius sūkurius, nuo kurių turi slėpti savo akis…
Kai ieškojom į miškus įaugusių viensėdžių, pamatėme, kad smarkiai pasikeitė miškų ribos: daugybė miško proskynų pačios savaiminiu mišku užaugo, kitos gi apsodintos ir, kaip buvę pamiškės laukai, dabar pavirtusios eglių jaunuolynais.
Retoje sodyboje nebuvo ąžuolo (jie, buvusių gyvenimų liudytojai, kai kur ir plikuose laukuose stebuklingai palikti), tad jei nėra ąžuolo - atmintį saugo senas klevas, Kalpokuose - vinkšnos, daugelyje sodybų prie linmarkų - galingi gluosniai.
Jautriausi žingsniai buvo savo senelių pėdsakais… Senelių Šarkiūnų (iš mamytės pusės) viensėdis Dominiškyje dar išlikęs mano atminty, čia prabėgo mano vaikystė nuo 1 iki 9 metų, atmintis tebesaugo ir jau išraustus melioracijos griovius, per kuriuos grįždami iš mokyklos šokinėdavom paskutinį buvimo prosenelių žemėje rudenį… šiandien irgi tik aukštumėlė lygiam lauke, ne per toli nuo vaikystės upės Dunojėlio, o žvilgsnis per laukus siekia net Mieleišių, kur ilsisi seneliai bei proseneliai, koplyčios bokštą.
Dominiškis, Mantvydai, Bartašiškis - brangiausios ir skaudžiausios, bet ne vienintelės apeitos protėvių buvimo vietos.
Nors pagrindinis kelionių tikslas buvo surasti buvusius kaimus, viensėdžius, tačiau negalėdavome pakeliui neaplankyti ir kitų objektų - istorijos, kultūros, gamtos paminklų. Tai užlipome ir į Žiobų piliakalnį, ir mįslingąjį Dijokalnį, suradome jau valstybės nebesaugomą, sudaužytą Salos akmenį su laumės pėda ir Čebatorių, taip pat gerokai aptašytą… apėjome Biržų girioje 1863 metų sukilimo vietas, Laisvės kovų dalyvių žūties vietas, stovyklavietę girioje, aplankėme buvusius dvarus, palivarkus, senas kapinaites, kaimus, kažkada priklausiusius Vilniaus universitetui, ne vienos žinomos asmenybės tėviškę ar kapą…
O kiek asmenybių nežinomų, neįvardintų tuose kiemuose užaugo, žemę dirbo, duoną augino, įvairiausius likimo smūgius atlaikė?.. Bene įspūdingiausią apčiuopiamą radinį aptikome Užuvalkyje (arba Pukinėj), tikriausiai, gryčios vietoje, ant kalvelės iš žemių kyšantis kryžius-saulutė, koplytstulpio viršūnė…
Pradėję domėtis Dūdomis, kurių sodybos ten būta, pamatėme, kad tai būta tikrų šviesuolių kiemo. Čia gimė kalbininkės Bronės Vosylytės mama, pirmojo tarpukarinio Vilniaus burmistro Konstantino Stašio mama, čia ir mokytojos tremtinės, buvusio Papilio mokyklos direktoriaus Romualdo Klasčiaus žmonos, Stefanijos Lukinskaitės-Klasčiuvienės močiutės, taip pat Dūdaitės, tėviškė. Mokytojos tremtinės Eugenijos Binkytės-Volbekienės senelis taip pat buvo Dūda iš šio kiemo…
Čia šaknys ir Lietuvos kariuomenės savanorio, pulkininko Alfonso Baniulio, jo močiutė taip pat iš šito kiemo išėjo, iš čia ir Ramaldavos partizanų Ažubalių, tapusių A.
Vasario 20 dieną 17.30 val. kviečiame visus, norinčius virtualiai pasivaikščioti po dingusius kaimus ir viensėdžius, į Biržų krašto muziejų „Sėla“, į popietę „Vietovardžių metus palydint. 100 dingusių vietų vardų“.
Dvaras yra 32 km į šiaurės vakarus nuo Kėdainių. Terespolio dvaro rūmai statyti XIX amžiaus pabaigoje-XX amžiaus pradžioje. Rūmus įkūrė Chrapovickiai. Dvaras modernaus stiliaus. Chrapovickiai buvo labai turtingi, dvare turėjo banką, kuriame aplinkiniai žmonės laikė savo pinigus. Jie taip pat turėjo banką ir Kėdainiuose.
Rūmus supa bene gražiausias Kėdainių rajone peizažinio tipo parkas. Teigiama, kad parko projektuotojui Antanui Zaleckiui padėjo žinomas kraštovaizdžio architektas, Rygos sodų ir parkų direktorius Georg Friedrich Ferdinand Kuphaldt.
1926 m. Terespolio dvaras buvo išdalintas į atskirus kaimus: Gabrilavos, Gudžiūnų, Tremtinių ir kt. Nuo tada prasidėjo dvaro smukimas. Dalyje buvusių rūmų gyvena šeimos, dalį įsigijo nauji savininkai. Jie mėgina nupūsti dulkes nuo dvaro istorijos ir prikelti jį naujam gyvenimui.
Terespolio dvaras
Aplankytos vietovės
Štai sąrašas vietovių, aplankytų 28 savaitgalinių žygelių metu:
- Svirpliškis
- Gudeliai
- Dirvoniškis
- Pariškiai
- Žardeliai
- Goželiškis
- Garšvos
- Kojugalis
- Ilgabrados
- Grundeliškis
- Galinis
- Šakdė
- Striošiai
- Ažubaliai
- Pavariškis
- Dominiškis
- Keibiškis
- Judiškis
- Vijoliškis
- Čyžiškis
- Savučiai
- Variškiai
- Kapliškis
- Terespolis
- Pakaušinė
- Šližiai
- Oseniškis
- Gidiškis
- Pukniškis
- Sviesteliškis
- Tatulynė
- Žvagučiai
- Šakiškis/Ajutiškis
- Mališauskai
- Dūdos/Ramaldava
- Žiobos
- Prūdelis
- Mikolaitiškis
- Januškiškis
- Janiškis
- Ažuvalkis/Pukinė
- Patūpiškis
- Bagdalava
- Griaužiai
- Paberžynė
- Abazorynė
- Urnėniškis
- Vaidegynė
- Dijokalnis
- Gyvačdvaris
- Bartašiškis
- Buožiai
- Petrošiškis
- Kuodiškis
- Trišakiai
- Jaunučiai
- Jasiukiškis
- Čebatorius
- Miliūnai
- Vilniogala
- Roksal
- Garbarnė
- Šukiškis
- Vinkšna
- Šiliškis
- Rimšiai
- Kaukolynė
- Medinėla
- Pepliškiai
- Kojeliškis
- Variakojai/Gegužiai
- Pūtiškis
- Palendiškis
- Liepalotai
- Čygai
- Rudėnai
- Paskevitiškis
- Diliai
- Diliavos dvaras
- Purleškių dvaras
- Čečiškiai
- Muntvydai
- Kuciūnai
- Kalpokiškis
- Vaidagynė
- Ažugariniškis
- Galintiškis
- Ciplintiškis
- Gudiškis
- Racinava
- Brigiškiai
- Kuginiai
- Beržynė/Kopeliškis
- Kalpokai
- Paneretys
- Gikonių dvaras
- Pūtiškių malūnas
- Lujėnai
- Stiklo pečius
… ir tai tik 28 savaitgaliniai žygeliai ne didesniu nei 20 km spinduliu nuo atskaitos taško - Papilio, daugiausiai po Biržų rajoną, kartais užsukant į Kupiškio ir Rokiškio rajonų pakraščius.
Balandžio 14 d. Vijoliškis... šįkart atsispiriam čia. Gerai, kad žvyro karjero plėtros darbai pasisuko į kitą pusę ir nesulygino su žeme Viksvų- Švegždų dvaro likučių. Nors dvare neliko ąžuolų, dėl ko labiausiai Švegždų palikuonims, Papilio gydytojo Alfredo Švegždos vaikams, skaudėjo širdį, seni mūrai ir užžėlęs parkas mena per šią vietą ėjusius knygnešių kelius ir į rimtus mokslo vyrus užaugusius daraktorių mokyklos auklėtinius (vienas jų - biologijos mokslų daktaras Jonas Dagys (1906-1993), Biržų gimnazijoje vadintas Mažuoju Jonu, nes tuo metu mokėsi dar vienas Jonas Dagys - Didysis...), ir paslaptingą poeto V.Rekašiaus istoriją...
Nuo dvaro beieškodami tiesesnio kelio nuklystam pernelyg į kairę ir beeidami atsiremiam į Apaščią, palei kurią tenka eit iki pat Galvokų tilto, dėkojant bebrams, kad jų suręstos užtvankos ar paguldyti medžiai padeda įveikt vandens pilnus griovius.
Rimtu miško keliu eiti paprasčiau, tiktai miške turim atrasti Čyžiškį, kur buvo ir grafų Tiškevičių Biržų majorato valda, palivarkas, o palydoviniame žemėlapyje dar matyti likę statinių pamatai. Pataikom... pasitinka įspūdingas ąžuolas, jie net keli įrėmina sodybą, o buvęs didžiulis sodas - liūdnesnis už liūdną. Namo pamatai rodo, kad pasiturinčiai šiame kieme gyventa. Iš Čyžiškio einam link to paties tilto per Apaščią, kadaise jungusio Papilio ir Vabalninko parapijas, nes šios dienos tolimiausias taškas - garsusis Paliulių kiemas Savučiuose, kur ir skudučius pūtė, ir sutartinės skambėjo. Ir Savučiuose būta dvaro palivarko.
Ties Paliulių sodyba Apaščia paslaptinga, vadinta Raganyne, sakoma, kad čia raganas skandindavę (apie tai rašo ir A.Sabaliauskas-Žalia Rūta savo poemoje „Savu keliu ėjusių Apaščios ir Nemunėlio vaizdai Žalios Rūtos piešti)... tad atrodo, kad tos raganos mus aplink balas ir vedžioja, bet pavyksta išeiti į laukymę, kur atsiveria vaizdas į buvusią Paliulių sodybą. Didžiulio kamino likučiai, akmeninis šulinys ir... ąžuolas... senas senas, buvęs galingas, bet jau ilgai nebestovės...
Balandžio 22 d. Pariškiai... nei kaimo, nei kapelių... nukasė dar sovietmečiu kartu su žvyru ir pabarstė kažkur po tiesiamu asfaltu kaulus. Prieš gerus metus taip nukasė ir senkapį ant Rovėjos kranto... tą vietą paskutinė šių kraštų gyventoja vadino Milžiniškiu, tik jau nei milžinų, nei milžinkapio.
Tad nuo Pariškių neriam į mišką link Variškių (ta pati Janytė sakiusi, jog ten varinės gyvatės rangydavusios...), miško takeliu prieinam ir sodybos liekanas: tvartelis dar likęs, didelis klevas - buvęs gyvenimas po klevu... dvikamienis beržas toks galingas, kad kamienas praradęs baltumą, ir... sodybos pakraštį ženklina ąžuolas, kaip be jo?.. Ar ne čia į pirtį pas eigulį važiuodavo grafienė Matilda su gražuole dukra Irena, ar ne čia joms purvo vonias „ištaisydavo“ , o grafas ar ne čia nerdavo nuogas miškan iš pirties, išbaidydamas visas uogautojas (iš eigulio dukros pasakojimo)?..
O miškas išties gražus, tad einam, kur veda tikras miško keliukas, o kai išneriam į palaukę, matyti Kupriai ir Žvirbliai. Sukam pamiške, kur pastatyta miškavežių mašina, kažkur toliau urzgia pjūklai (Didįjį Šeštadienį...), o mes tiesiai į didžiulį pliką lauką - Kapliškis... ant kalvelės būta kalvės - iš radinių dirvoje gali perskaityti, o į mišką įaugusi buvusi didžiulė sodybą su dar nematyto storumo šermukšniu...
Pereinam didžiulį lauką ir, radę takelį, - vėl per mišką. Išneriam į laukymę prie Rovėjos beveik ties anoj pusėj sunaikintu pilkapiu - Milžiniškiu, atrodo, kad vienas milžinkapis likęs, čia, šiapus Rovėjos. Ir dar kartą į mišką - išneriame į didžiulį lauką ir keliaujame iki aukščiausios vietos - Terespolio.
Laukas tokio platumo, kad įsilaidavęs vėjas neša žemes lyg smėlį stepėse, tačiau nuo Terespolio kalvos viskas aplink matyti: Kaušiškės, Kyliškiai, Gudeliai, Papilys, Valkiškiai...
Terespolio dvaro rūmai statyti XIX amžiaus pabaigoje-XX amžiaus pradžioje. Rūmus įkūrė Chrapovickiai. Dvaras modernaus stiliaus. Chrapovickiai buvo labai turtingi, dvare turėjo banką, kuriame aplinkiniai žmonės laikė savo pinigus. Jie taip pat turėjo banką ir Kėdainiuose.
1926 m. Terespolio dvaras buvo išdalintas į atskirus kaimus: Gabrilavos, Gudžiūnų, Tremtinių ir kt. Nuo tada prasidėjo dvaro smukimas.
Štai keletas įmonių, minimų tekste:
- NIJOLĖS GĖLĖS - GĖLĖS VISOMS PROGOMS. PAKRUOJO R.
- PAMINKLŲ GAMYBA, KAPAVIEČIŲ TVARKYMAS UKMERGĖJE.
- A. VYNO KODAS XII - VYNO DEGUSTACIJA, VYNINĖ.
- A. MEDA LT, UAB - PREKYBA REABILITACINE MEDICINOS ĮRANGA.
Adresai, minimi tekste:
- Fabijoniškių g.
- Medeinos g. 49 A, LT-53348, AKADEMIJOS MSTL. AKADEMIJOS SEN.
- E. Ožeškienės g.
- Sodų g.
- Vilniaus g. 13 A-7, LT-81153, KURŠĖNAI KURŠĖNŲ MIESTO SEN.
- Ramučių g.
- Lukiškių g.
- Dvaro g.
- Liepų g. 5, LT-60209, BETYGALOS MSTL. BETYGALOS SEN.
- Šeimyniškių g. 23 / Raitininkų g.
- Smolensko g.
- Architektų g.
- Vaduvos g.
- Sakalų g. 22 / Liepyno g.
- Skroblų g.
- Bernardinų Plytinės g.
- Konstitucijos pr.
- El.
- Laisvės al.
- Žalgirio g.
- Šilutės pl.
- Palangos g. 31 / Akacijų aklg.
- Antakalnio g.
- Ežeraičio g.
- Liaudies g.
- El.
- Matulaičių g.
- Maironio g.
- Parko g. 3-6, LT-54388, VANDŽIOGALA VANDŽIOGALOS SEN.
- Trakų g.
- Birvėtos g. 2-21, DIDŽIASALIO K. DIDŽIASALIO SEN.
- El.
- Smėlio g.
tags: #terespolis #sodyba #nuoma