Tinkamiausias gruntas namo statybai: ką svarbu žinoti?

Pamatai - namo pagrindas, o jų statyba - vienas iš esminių namo statybos etapų, todėl labai svarbu pasirinkti tinkamus pamatus. Nuo pamatų konstrukcijos, hidroizoliacijos, grunto savybių priklauso ir namo ilgaamžiškumas. Netinkamai įrengus pamatus, juose atsivers plyšiai, į vidų skverbsis šaltis.

Paprastai dviejų aukštų pastato pamatų kaina sudaro 15-20 proc. viso statinio karkaso kainos, o jei statomas ir rūsys - iki 30 proc. Tiesa, jei namas statomas ant šlaito arba drėgnoje vietovėje, pamatai kainuos daugiau.

Planuojant namo statybą, reikia žinoti, kad nuo pasirinkto pastato konstrukcijų tipo priklausys namo svoris. Pamatai perima pastato svorį ir perduoda jį gruntui. Perduodant apkrovą, gruntas tankėja, ant jo stovintys pamatai nusėda. Skirtingos apkrovos, įvairaus dydžio ir formos pamatai sėda nevienodai. Pastatų laikančiosios sienos nevienodai sėsdamos įlinksta, išlinksta, susisuka, sienose atsiveria plyšiai. Todėl, planuojant namo statybą, svarbu pasirinkti tinkamus pamatus, kurių pagrindinė funkcija - perimti visas statinio apkrovas ir perduoti jas žemiau esančiam gruntui, užtikrinant stiprumo ir patvarumo reikalavimus.

Būtina atlikti grunto analizę

Dažnai tenka matyti sutrūkusias namo sienas. Tai atsitinka dėl sėdančių pamatų, o šio sėdimo priežastis - neištirtas gruntas. Todėl, prieš projektuojant namo pamatus, pirmiausia būtina atlikti inžinierinius geologinius tyrimus. Kiekvienas gruntas - smėlis, molis, ar priemolis - turi savo atsparumo savybes. Todėl tik nustačius grunto atsparumą bus aišku, kokį namo svorį atlaikys konkretus gruntas. Neatlikus geologinių tyrimų, skaičiavimai gali būti netikslūs, namas gali sėsti, deformuotis. Taigi, pamatų įgilinimas ir plotis priklausys nuo grunto stiprumo.

Daugelio užsakovų tipinė klaida yra ta, kad norėdami sutaupyti jie renkasi tipinį projektą. Tai nėra blogas pasirinkimas, tačiau tokiuose projektuose būna apskaičiuoti tipiniai pamatai, o juos kiekvienu atveju reiktų skaičiuoti atskirai. Prieš skaičiavimus būtina atlikti inžinierinius geologinius tyrimus, kurių metu bus ištirtos grunto savybės planuojamoje statybų aikštelėje. Norint projektą pritaikyti konkrečiai vietovei, reikia žinoti tos vietos grunto tipą, įšalimo gylį ir gruntinių vandenų kiekį, jų lygį, paviršiaus reljefą ir pan.

Būsimoje aikštelėje reikia atidžiai nužymėti būsimo pastato kontūrus, nes nedideli ir akiai nepastebimi netikslumai pasirodys statybų metu. Pamatų liejimą reikėtų patikėti profesionalams, nes nedideli po žeme paslėpti defektai išryškėja ne iš karto. Vėliau juos ištaisyti gali būti labai sunku arba net neįmanoma.

Pastato pagrindas būna dviejų tipų - natūralus ir dirbtinis. Natūraliu laikomas gruntas, esantis po pamatais ir pasižymintis laikančiosiomis savybėmis. Jos užtikrina pastato stabilumą ir tolygų sėdimą. Geromis laikančiosiomis savybėmis nepasižymintis gruntas, kurį reikia papildomai tvirtinti arba keisti, vadinamas dirbtiniu.

Pamatų įgilinimas

Įrengiant pamatus, svarbu įvertinti įšalo gylį. Žemės įšalo jėga sukuria milžinišką į viršų nukreiptą jėgą. Grunto kilsnumo priežastis yra jame esantis vanduo, kuris, esant neigiamai temperatūrai, virsdamas ledu plečiasi. Lietuvoje įprasta manyti, kad gruntas įšąla iki 1,2 m. Tačiau reikia nepamiršti, kad kiekvieno grunto įšalo gylis skirtingas, pvz., smėlio įšalo gylis yra 1,2 m, molio ar priemolio - 1,5 m. Todėl ir pamatų gylis priklausys nuo grunto.

Molio ir priemolio grunte, turinčiame savybę išbrinkti, pamato gylis turi būti 10-25 cm žemiau įšalo gylio. Smėlio grunte pamato gylis, nepriklausomai nuo įšalo gylio, turi būti 0,5 m žemiau įšalo lygio. Po vidinėmis sienomis gali būti ir seklesnis, nei po išorinėmis, bet negali būti sekliau kaip 0,4 m nuo žemės paviršiaus.

Norint, kad namas būti tvirtas ir ilgai stovėtų, būtų apsaugotas nuo per didelio sėdimo, svarbu apskaičiuoti, kiek pamatai turi būti įgilinti. Labai dažnai pamatų tipą ir dydį lemia grunto tipas. Kiek gruntas įšąla, priklauso ne tik nuo geografinės vietos padėties, bet ir nuo gruntinių vandenų. Temperatūrai tapus minusine, drėgnas gruntas peršąla, ledu tampantis vanduo išsiplečia maždaug 10 proc. ir dėl to vyksta grunto plėtimasis.

Žiemą gruntas tarsi mėgina išstumti pamatus iš žemės ir, atvirkščiai, mėgina įtraukti pavasarį, kai tirpsta ledas. Kadangi skirtingose pamatų vietose tai vyksta nevienodai, gali prasidėti pamatų deformacijos ar net atsirasti įskilimų. Besiplečiantis gruntas gali pakelti net ir visą pastatą, tačiau skirtingose sklypo vietose skirtingu intensyvumu.

Pamatų hidroizoliacija

Siekiant apsaugoti namo pamatus nuo gruntinio ir kritulių vandens, būtina tinkamai įrengti hidroizoliaciją. Izoliacijos būna dviejų tipų: vertikalios ir horizontalios.

• Vertikali hidroizoliacija įrengiama, kad pamato betonas nešlaptų ir būtų išvengta sušalimo-atšalimo ciklų, nes tai palaipsniui ardo vientisą betono masę ir pamatai yra. Ši hidroizoliacija įrengiama išorinėje pamato pusėje.
• Horizontali hidroizoliacija įrengiama tam, kad drėgmė, esanti konstrukcijose, nekiltų į viršų ir nepereitų į sienas. Tokia hidroizoliacija įrengiama pamato viršuje.

Šiuolaikinėje statyboje naudojamas platus spektras hidroizoliacinių medžiagų: bitumo pagrindu pagamintos klijuojamos, tepamos, ruloninės medžiagos, plastikinės membranos, sintetinės geotekstilinės medžiagos. Specialistai išskiria kelias esmines hidroizoliacinių medžiagų grupes: klijuojamos arba tepamos (pagrindas - bitumas), įsiskverbiančios į mūrą (cheminės kilmės) ir bentonitinės dangos (molio pagrindu).

Svarbu atminti, kad reikia ne tik tinkamai parinkti hidoizoliacinę medžiagą, bet ir kokybiškai atlikti statybos darbus. Jei pamatus hidroizoliuosime atmestinai, po kelių metų gali tekti iš naujo atkasti pamatus ir įrengti naują hidroizoliacinę dangą. Be pamatų atkasimo, nuvalymo, ypač didelę problemą sudaro plyšių, pro kuriuos drėgmė veržiasi į pastatą, radimas.

Pamatų šiltinimas

Siekiant sumažinti šilumos nuostolius, pamatus būtina apšiltinti per grunto įšalo gylį. Paprastai apšiltinant pamatus naudojamas ekstrūdinis putų polistirenas. Šiltinamasis sluoksnis turėtų būti ne mažesnis kaip 10 cm.

Pamatų tipai

Pagal konstrukciją pamatai skirstomi į juostinius, stulpinius ir ištisinius. Pastaruoju metu mažaaukščiams namams vis plačiau imami naudoti poliniai pamatai.

Išskiriami trijų tipų pamatai: poliniai, seklieji ir gilieji.

• Poliniai pamatai pastato apkrovą pagrindui perduoda padu ir šonais, todėl įtempimai sklinda apimdami didelį grunto tūrį. Poliniai pamatai nusėda mažai, jų pagrindo laikomoji galia didelė, todėl yra tinkami statiniams, kurie yra jautrūs nuosėdžiams. Šie pamatai dažniausiai įrengiami, kai žemės paviršiuje slūgso silpni gruntai (smėlis, priesmėlis, mišrus gruntas). Polių gylis dažniausiai yra nuo 6 iki 12 m.
• Seklieji pamatai statomi iškastoje duobėje, kurios kraštai, pastačius pamatą, užpilami gruntu. Jie perduoda apkrovą pagrindui tiktai padu, todėl jų medžiagos stiprumas išnaudojamas neefektyviai. Sekliųjų pamatų gylis techniniu ir ekonominiu požiūriu turėtų būti ne didesnis kaip 3-5 m.
• Gilieji pamatai naudojami, kai stiprus gruntas slūgso giliai (10-60 m). Jie pastato apkrovą pagrindui perduoda padu ir šonais. Gilieji pamatai yra standūs, gali priimti dideles horizontalias jėgas. Tokie pamatai sėda nedaug, todėl įrengiami pastatams, kurie pagrindui perduoda dideles vertikalias bei horizontalias apkrovas ir kai arti žemės paviršiaus slūgstančių gruntų stiprumas nepakankamas.

Poliniai pamatai

Įrengiant polinius pamatus gerokai sumažėja žemės darbų mastas, nes polio vietoje gruntas išgręžiamas lokaliai, tik tiek, kiek užima polis. Be to, sumažėja medžiagų kiekis - betono reikia net 40 proc. mažiau. Dėl šių priežasčių pasirinkus polinius pamatus galima sumažinti ne tik žemės darbų išlaidas, bet ir laiko sąnaudas.

Poliniai pamatai pagal įrengimą skirstomi į: gręžtinius, spraustinius ir kaltinius polius.

• Labiausiai paplitę yra gręžtiniai poliai, nes jie nereikalauja ypatingos įrangos. Gręžtinių polių skerspjūvių, priklausomai nuo rangovo turimos įrangos, skersmuo kinta nuo 300 mm iki 1200 mm. Populiariausias skersmuo lengvų konstrukcijų statiniams yra 400-600 mm. Gręžtiniai poliniai pamatai tinkamiausi lengvų konstrukcijų pastatams. Tačiau juos galima įrengti ne visur, gręžtiniai pamatai netinka smėlio ar durpiniams gruntams.
• Spraustiniai poliai įrengiami neiškasant ar kokiu kitokiu būdu nešalinant grunto. Tokie poliai įspaudžiami taikant kalimą, vibravimą arba šių metodų derinį. Spraustiniai poliai gali būti įrengiami bet kokiame grunte.
• Kaltiniai poliai yra surenkami, jie gaminami gamykloje. Tokio tipo poliai į gruntą gramzdinami kalant.

Gruntas kaip statybinė medžiaga

Visi gruntai skirstomi į dvi grupes: besiplečiančius gruntus ir nesiplečiančius. Besiplečiantiems gruntams priskiriami molingi, smėlingi (smulkaus ir dulkinio smėlio), stabiablokiai gruntai, kuriuose yra daugiau kaip 15 proc. molio priemaišų. Smulkaus smėlio drėgnas gruntas vadinamas plaukiojančiu ir ant tokio statyti negalima. Stambiablokiai gruntai su smėlio priemaišomis, stambaus ir vidutinio stambumo žvyringas smėlis, kuriame nėra molio priemaišų, priskiriami prie nesiplečiančių.

Uolinius gruntus, kurie yra ypač tvirti, nesispaudžia, atsparūs vandeniui ir šalčiui, neišplaunami ir nesiplečiantys. Smėlio gruntus sudaro dalelytės nuo 0,1 iki 2 mm. Jie skirstomi į žvirgždėtus, stambius, vidutinio stambumo ir dulkinius. Molinguose gruntuose (smėlio ir molio mišinys) yra labai smulkių dalelyčių (mažiau negu 0,005 mm), todėl lengvai sugeria vandenį. Tokie gruntai greitai peršlampa ir atšalus orams labai plečiasi.

Ganėtinai dažnai klojami pamatai, kurių pagrindas yra žemiau norminio peršalimo lygio, tačiau tokia konstrukcija efektyvi tik tada, kai pats pastatas yra ne mažiau kaip 2 aukštų ir statytas iš plytų ar blokelių. Jei namas bus medinis ar iš dujų silikato blokelių, plėsdamasis gruntas vis tiek gali sukelti deformacijas, tačiau dabar jų priežastis bus trintis. Lengviems namams yra kitas variantas: kloti pamatus tiesiai į peršąlantį grunto sluoksnį, tačiau aukščiau, negu teka gruntiniai vandenys.

Renkantis aikštelę statyboms, vertėtų rinktis vietą su nesiplečiančiu arba mažiausiai besiplečiančiu gruntu. Jis peršalimo lygyje, kuriame bus klojami pamatai, yra vienalytis. Prieš klojant pamatus reikėtų paruošti pagalvę iš nesiplečiančio grunto (smėlio, žvirgždėto smėlio ir pan.). Pagalvė drėgname grunte veiks kaip drenažas. Jei pamatai nebus gilūs, pagalvė gali būti ir įsprausta, ir patiesta paviršiuje.(ruošiant pagalvę smelis labai gerai sutankinamas)

Virš pamatų ir hidroizoliacijos, kuri saugo pamatus nuo kapiliarinės drėgmės, eina ne žemesnis kaip 0,5 m cokolis. Nulinį ciklą užbaigia aplink visą namą einanti maždaug 1,5 m pločio su nuolydžiu į lauko pusę nuogrinda, sauganti pamatus nuo kritulių ir gruntinių vandenų.

Mažai įgilinto pamato konstrukcinę schemą reikia sudaryti tik apskaičiavus galimas gruntinio pagrindo deformacijas. Šios deformacijos turi būti mažesnės už leidžiamas pasirinktos konstrukcijos namui, todėl antžeminė namo dalis vertinama ne tik kaip apkrova, bet ir kaip aktyvus konstrukcijos elementas: standesnio statinio mažesnės sąlyginės gruntinio pagrindo deformacijos.

Namo sienų medžiaga tiesiogiai susijusi su grunto plėtimusi: mažesniam yra didesnis sienojų pasirinkimas. Viena išimtis - jei gruntas nesiplečiantis, galima kloti pigiausius mažai įgilintus pamatus - stulpinius. Sienojai privalo būti tik mediniai. Juostiniai pamatai atlaikys plytinę apdailą ar dujų silikato blokelių sienas. Jei gruntas linkęs plėstis, po pamatais teks įrengti išlyginamąją aikštelę. Abiem atvejais namo pagrindas neturėtų būti didesnis kaip 8x8 metrų. Jei gruntas vidutinio ar didelio plėtimosi, sienos galės būti tik medinės. Beje, rastinį namą bus galima statyti tik naudojant blokus su monolitiniu pagrindu.

Kokie bus juostiniai pamatai, priklauso nuo grunto plėtimosi. Jei gruntas labai plečiasi, galima naudoti tik monolitinį gelžbetonį arba tarpusavyje tvirtai sujungtus gelžbetoninius blokus. Jei vidutiniškai - monolitinį betoną arba sumūrytus betoninius blokus, jei silpnai - monolitinį betoną, laisvai sudėtus blokus, butonobetoną arba cementinį gruntą. Jei gruntas plečiasi vidutiniškai arba labai, juostiniai pamatai turi sudaryti vientisą tvirtą rėmą. Jei pastato sienos pasirodys per mažai standžios, reikia numatyti ir gelžbetonines juostas perdangų lygyje.

Taip pat reikia įvertinti gruntinio vandens lygį, nes jam kylant grunto plėtimasis stiprėja. Šį efektą susilpnina sutankintas pamato pagrindas. Sutankinimas padidina grunto tvirtumą. Tokį pat efektą galima pasiekti įkalus į gruntą stulpus, tačiau stulpinius pamatus tikslinga naudoti tik mediniams namams.

Taip pat iš molio galima sukurti nuo vandens apsauganti ekraną, kuris neleistų prasisunkti vandeniui į peršalimo zoną ir apribotų gruntinio vandens patekimą ant pamatų. Drėgnose ar šlapiose vietose reikia dirbtinai pažeminti gruntinio vandens lygį.

Ekonominiai motyvai

Įvairių tipų pamatus galima vertinti pagal jų kainą, darbo ir medžiagų sąnaudas. Ekonomiški yra tokie pamatai, kuriuos įrengus galima kuo geriau panaudoti pagrindo gruntų ir pamato medžiagos stiprumą, o jiems pastatyti reikia mažiausiai darbo.

Pamatų tipai: privalumai ir trūkumai

Pamatų tipai ir jų tinkamumas skirtingiems grunto tipams bei statybos sąlygoms:

Kiekvienam namui pamatus reikia parinkti individualiai, atsižvelgiant į grunto savybes, pastato konstrukcijų tipą bei sklypo reljefą. Šiuo metu statybose populiarėja poliniai pamatai. Šių pamatų įvairovė bei panaudojimo lankstumas leidžia naudoti juos ne tik kai reikia perimti dideles vertikalias apkrovas, jie pasiteisina ir kai apkrovos nėra didelės. Poliniai pamatai naudojami ir nedidelio svorio mediniams namams, skydiniams ar karkasiniams namams. Jie įrengiami ten, kur stiprus gruntas slūgso giliai. Norintiems name turėti rūsį, klojami surenkami juostiniai pamatai. Pamato tvirtumui užtikrinti dedama pamatų plokštė, o ant jos montuojami blokeliai. Jeigu gruntas netvirtas, galima kloti kombinuotus pamatus - ant gręžtinių dėti juostinius.

tags: #tinkamiausias #gruntas #namo #statybai