Lietuvos politikoje aktyviai reiškėsi nuo XIV a.
Lietuvos valstybė yra ilgaamžės istorinės tradicijos perėmėja. 1918 m. vasario 16 d. Aktas deklaravo valstybės atkūrimą, pabrėždamas Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valstybingumo tęstinumą.
Šiemet, minėdami atkurtos Lietuvos valstybės 90-metį, vis dar neturime aiškaus ir visų pripažinto atsakymo į klausimą, kada Lietuvos valstybė buvo įkurta?
Į šį klausimą bandė atsakyti ne viena istorikų karta, bet šaltinių trūkumas ir stereotipais virtę spėliojimai trukdo objektyviai pažvelgti į faktų visumą.
Ką skaitome mūsų istorinėje literatūroje? Skaitome apie tai, kaip Mindaugas krauju ir kalaviju vienijo Lietuvą, kaip naikindamas smulkesnius kunigaikštukus jis iškyla vienas suvienytos Lietuvos priešaky.
Prisiskaičius tokių vaizdingų istorijų, turbūt kaip akibrokštas nuskambės teiginys, kad nėra aiškių faktų, liudijančių, jog Mindaugas buvo pirmasis Lietuvos valdovas, kad neaišku, ar jis suvienijo Lietuvą, ar paveldėjo valstybę iš savo pirmtako.
Tai, beje, yra konstatavęs ne vienas objektyvesnis istorikas. Tai yra mažiausiai, ką reikėtų pasakyti prieš pradedant ieškoti Lietuvos valstybės pradžios. Deja, mūsų istorija tokia. Valstybės kūrėjai dar nepažinojo rašto.
Kaip ironizavo dar pirmasis Lietuvos istorikas Motiejus Stryjkovskis, pirmieji Lietuvos kunigaikščiai „savo gyvenimus paliko abejotinus todėl, kad dažniau kardais savo kaimynams ant kaktų rašydavo“.
Taip buvo beveik visuose kraštuose - valstybinės organizacijos visuomenei prireikė anksčiau nei rašto. Tai visai natūralu, bet istorikams, ieškantiems valstybių pradžios, kelia daug sunkumų, išskyrus tuos atvejus, kai problema sprendžiama paprastai - kuris valdovas pirmas minimas šaltiniuose, tas ir turi būti apskritai pirmasis valdovas ir valstybės įkūrėjas.
Dar gerai būtų, jeigu tai būtų aiškiai deklaruota metodologinė prielaida, bet paprastai problemos apskritai nenorima matyti ir bandoma ją paslėpti. Iš čia ir gimsta vaizdingi pasakojimai apie tai, kaip Mindaugas vienijo Lietuvą, kai iš tiesų nėra aišku, ar jis apskritai ją vienijo.
Pasakojimas konstruojamas iš atsitiktinių fragmentų - vienas ar du kunigaikščiai iš tiesų žuvo kovose su Mindaugu, keli buvo išvyti. Visa tai, beje, vyko tuomet, kai Mindaugas jau stovėjo visos Lietuvos priešaky.
Tokių faktų būtų galima pasirinkti ir kitų Lietuvos valdovų biografijose, nes vidaus kovų ir kivirčų niekada ir niekur netrūkdavo. Bet tik Mindaugo atveju iš tokių faktų bandoma nulipdyti „Lietuvos vienijimosi procesą“.
Truputis faktų, truputis fantazijos, skambūs apibendrinimai. Taip, deja, neretai rašoma ankstyvoji Lietuvos istorija.
Lietuvos, kaip ir bet kokios valstybės, susidarymas yra gana sudėtingas procesas. Paprastai dėmesys sutelkiamas į jo baigiamąjį etapą, kuris įvardijamas kaip „Lietuvos žemių suvienijimas“.
Šiandien mes maždaug žinome, kas yra tos vienijamos žemės ir koks buvo to vienijimo galutinis rezultatas. Tačiau žiūrint iš ano meto pozicijų, visai neakivaizdu, kad turėjo būti suvienytas būtent toks plotas - tiesą sakant, Lietuvos valstybės natūrali vienijimo erdvė buvo visos baltų žemės.
Jas suvienijus, šiandien į jas žiūrėtume kaip į lietuvių etnines žemes, todėl, galimas dalykas, galutinio tų žemių suvienijimo būtų tekę palaukti dar bent keletą dešimtmečių.
Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė 1530 m.
Bet Vokiečių ordino ekspansija sutrukdė sujungti visas baltų žemes į vieną valstybę, todėl mūsų įsivaizduojamo „lietuvių žemių vienijimo“ apimtis liko mažesnė. Tai, žinoma, netrukdo ir šį mažesnės apimties junginį vadinti valstybe.
Bet kyla klausimas, o nuo kurio vienijimo etapo, galima jau kalbėti apie valstybės susikūrimą? Koks plotas turi būti suvienytas? Klausimas nėra vien teorinis, nes iki to vadinamo suvienijimo ir kurį laiką po jo egzistavo Lietuvos žemė siaurąja prasme - gerokai mažesnis politinis vienetas už tą, kurį šiandien esam įpratę įsivaizduoti kaip „lietuvių žemes“.
Tad, suprantama, Lietuvos valstybės pradžios tyrinėjimas neįmanomas, neapibrėžus pačios valstybės sąvokos.
Bet kuri žmonių visuomenė gali egzistuoti tik koordinuodama savo narių veiklą, todėl visoms visuomenėms reikalinga vienokia ar kitokia valdžios forma. Svarbiausios valdžios funkcijos (socialinio organizmo vientisumo išsaugojimas ir normalaus funkcionavimo užtikrinimas) niekada nekito - kito tik valdžios organizavimo formos.
Valstybe yra įprasta vadinti aukščiausią politinės organizacijos formą. Apibendrinant labiausiai paplitusius valstybės apibrėžimus, galima sakyti, kad valstybė yra regioninė politinė organizacija, vadovaujama profesionalių valdininkų sluoksnio, kuris yra išlaikomas iš mokesčių.
Teritorijos dydis čia didesnės reikšmės neturi, nebent tik tiek, kad labai maža teritorija galbūt nepajėgtų išlaikyti profesionalių valdininkų sluoksnio.
Šiuolaikinis valstybių formavimosi modelis išskiria kelias valstybės formavimosi stadijas. Žemiausia politinės organizacijos pakopa - lokalinė grupė, apimanti kelias šeimas, - būdinga medžiotojų visuomenėms, kokios Lietuvos teritorijoje gyveno maždaug X-V tūkstantmetyje prieš Kristų.
Ankstyvųjų žemdirbių bendruomenės jau sėslesnės, stabilesnės, todėl užmezga platesnius ryšius - jungiasi į laikinas regionines organizacijas - gentis, kurios, kilus išorės pavojui, veikia kaip viena jėga.
Kai tarp bendruomenių nusistovi stipresni ryšiai ir susiformuoja nuolatinė jas jungianti politinė organizacija, vadovaujama nuolatinio vado, galime kalbėti apie vadystes - jau visai artimas valstybei organizacijas.
Vadystę galima apibūdinti kaip nedidelę pastovią regioninę politinę organizaciją, kuri apima tik kelias bendruomenes, todėl valdymo funkcija joje dar nereikalauja profesionalaus valdžios aparato.
Lietuvos archeologinėje medžiagoje tokių vadų atsiradimą greičiausiai atspindi turtingų diduomenės kapų išsiskyrimas. Vakarų Lietuvoje jie atsirado II a., Žemaitijoje, Šiaurės ir Vidurio Lietuvoje - III-IV a., Rytų Lietuvoje ir Sūduvoje - IV-V a.
Vadysčių kūrimosi laikotarpis susijęs su suintensyvėjusia karine veikla - kapuose randama nemažai ginklų. Vadystės savo ruožtu jungėsi į didesnes pastovaus valdymo aparato neturinčias organizacijas - gentis.
Taigi, valstybės užuomazga gimė genties viduje. II-IV a. rašytiniai šaltiniai jau fiksuoja tokias baltų gentis, kurios žinomos ir XIII a. rašytiniuose šaltiniuose - tai galindai, sūduviai, galbūt sėliai ir kuršiai.
Baltų žemėse politinės organizacijos stiprinimo pareikalavo poreikis organizuoti gynybą nuo IX-X a. susidariusių didelių slavų valstybių - Lenkijos ir Rusios.
Europa apie 1200 m.
Iš visų baltų žemių sėkmingiausiai politinę organizaciją plėtojo Lietuva. XII a. ji vis aktyviau ima reikštis Polocko kunigaikščių vidaus kovose, apie ją atsiranda vis daugiau žinių Rusios metraščiuose.
Ji vienintelė pajėgė peraugti į didžiąją kunigaikštystę ir apginti savo nepriklausomybę.
Lietuvos valstybės branduoliu tapo aukštaičių žemės - pirminė Lietuvos kunigaikštystė buvo viena iš jų. Aukštaitijoje galima priskaičiuoti iki 5 žemių.
Lietuvos vardas pirmą kartą paminėtas Saksonijos šaltiniuose, rašančiuose apie Šv. Brunono mirtį Lietuvos ir Rusios pasienyje. Pastaruoju metu kelta versija, kad Brunono pakrikštytas kunigaikštis Netimeras valdė Lietuvoje, nėra pagrįsta.
Patikimiau jį sieti su Lietuvos kaimynystėje buvusiomis jotvingių žemėmis. Pakrikštijęs Netimerą, Brunonas patraukė į Lietuvą, bet žuvo jos pasienyje.
Brunono gyvenimo aprašymai neatskleidžia, ar tuometinės jotvingių ir lietuvių žemės buvo valstybinio pobūdžio organizacijos. Tačiau nemaži Netimero įgaliojimai ir kelių pakopų valdymo hierarchija rodo, kad Netimero kunigaikštystė jau galėjo turėti ir valstybinę struktūrą.
Nuo Vladimiro I laikų per visą XI a. Lietuva juto pastovų Rusios spaudimą, bet suintensyvėję kontaktai sudarė sąlygas ir civilizacinei Rusios įtakai, juo labiau, kad tarp abiejų šalių užsimezgė politinis ryšys - duoklių mokėjimas. Dėl šių karinių ir politinių santykių Rytų Lietuvoje pradedamos statyti medinės pilys.
XI-XII a. Lietuvoje ir gretimose srityse jau atsirado kunigaikščių rezidencijų tipo piliakalniai (tokie kaip tyrinėtuose Mažulonių ar Kaukų piliakalniuose). XIII-XIV a. tokiuose pačiuose piliakalniuose būdavo įrengiamos ir didžiojo kunigaikščio rezidencijos, kuriose jis apsistodavo, nuolatinių kelionių po savo valstybę metu (Ukmergė, Palatavys).
Tad gali būti, jog tokie piliakalniai nuo pat savo atsiradimo tapo duoklių surinkimo punktais. Pačių pilių priežiūra ir išlaikymas taip pat buvo susijęs su ištisu prievolių kompleksu.
Pažymėtina, kad XIII a. viduryje duoklės rinkimas jotvingių žemėse jau buvo pakankamai išvystytas - duoklė rinkta ne tik kiaunių kailiukais, bet ir sidabru, be to, jotvingiams jau buvo įprasta atlikti ir įvairias darbo prievoles, tame tarpe statyti savo žemėje pilis.
Greičiausiai ši prievolių sistema jau nuo XI a. vystėsi į Netimero „karalystę“ panašiose jotvingių kunigaikštystėse.
Pilys - kariniai objektai. Vadų įsikūrimas jose tiesiogiai buvo susijęs su jų pareiga rūpintis krašto gynyba, kuri tuo metu pasidarė aktualesnė ir sudėtingesnė.
Taigi valdžios atstovų persikėlimas į pilis buvo svarbus žingsnis į profesionalią valdžią. Pilių atsiradimo ryšį su valdžios specializacija netiesiogiai liudija ir socialinės diferenciacijos pagilėjimas, pastebimas šiuo laikotarpiu.
Visa tai, kaip ir netrukus prasidėjęs Lietuvos reikšmės augimas, leidžia manyti, kad Lietuvos kunigaikštystė susiformavo ar pradėjo formuotis apie XI a.
Pastovios Rusios ekspansijos į Lietuvą centru tapo Polocko kunigaikštystė. Būtent jai priklausė pagrindiniai šios ekspansijos atramos centrai - Minskas ir Iziaslavlis. XI a. Polocko kunigaikštystė labai sustiprėjo ir rodė nemažą savarankiškumą Kijevo atžvilgiu.
XI a. - šios kunigaikštystės klestėjimo šimtmetis. Didžioji žygių dalis, kuriuos vykdė patys Polocko kunigaikščiai, mums lieka nežinoma, bet kartais įsikišdavo ir Kijevo didieji kunigaikščiai.
1038-1047 m., kai Mazovijos kunigaikštis Meclavas dėl savarankiškumo kovojo su Lenkijos kunigaikščiu Kazimieru Atnaujintoju, Kijevo didysis kunigaikštis Jaroslavas suteikė pagalbą Kazimierui.
Vladimiras Didysis
Pirmieji jo smūgiai buvo nukreipti prieš Meclavo sąjungininkus jotvingius ir lietuvius: 1038 m. pulta Jotva, 1040 m. - Lietuva, 1041 m. - Mazovija, 1044 m. - turbūt vėl Lietuva, o 1047 m. Meclavas buvo galutinai įveiktas.
XII a. pradžioje Nestoras „Senųjų laikų pasakojimo“ įvade išvardino tautas (gentis), mokėjusias Rusiai duoklę, tarp kurių yra ir lietuviai. XII a. tarp Polocko kunigaikščių prasidėjo vaidai ir Polocko galybė ėmė smukti.
Tai Lietuvai atvėrė naujas raidos galimybes. 1130 m. įsiveržęs į Polocką, didysis kunigaikštis Mstislavas ištrėmė į Konstantinopolį mirusio Polocko kunigaikščio Boriso Rogvolodo sūnus Rogvolodą Vasilijų bei Ivaną ir užėmė Polocką.
Siekdamas pakirsti Polocko kunigaikščių pasipriešinimą 1131 m. Mstislavas surengė žygį ir į Lietuvą. Jo suburta kunigaikščių koalicija nusiaubė kraštą ugnimi ir paėmė „daug belaisvių“, tačiau jiems grįžtant lietuviai sumušė nuo pagrindinių jėgų atsilikusį kijeviečių dalinį.
Lietuviai čia veikė kaip Polocko kunigaikščių sąjungininkai, taigi jų ryšiai su Polocku tebebuvo stiprūs. Visi šie neramumai turėjo didinti lietuvių reikšmę, nes už pagalbą kovose jie galėjo reikalauti atpildo.
1140 m. iš tremties Bizantijoje grįžo Borisovičiai, o apie 1146 m. vienas iš jų, Rogvolodas Vasilijus, tapo Polocko kunigaikščiu. Tačiau nuo 1158 m. tarp Borisovičių ir Minsko kunigaikščių Glebovičių įsiliepsnojo kova dėl valdžios.
Į šią kovą įsitraukė ir lietuviai. Rinkdamiesi sąjungininkus, jie galėjo kelti jiems savo sąlygas. 1159 m. Volodaris Glebovičius „žygiavo, vedamas lietuvių, miškais“, kad gautų jų pagalbą. 1162 m. įvyko lemiamas jo susidūrimas su Rogvolodu prie Gorodeco.
Su lietuvių pagalba Volodaris įveikė Rogvolodą, bet į valdžią Polocke atėjo Vasilkovičiai, iki tol nedalyvavę kovose. Jie tęsė kovą su Glebovičiais ir galiausiai juos įveikė. Lietuviai, atrodo, jau anksčiau paliko Glebovičius.
1179 m. kilo konfliktas tarp dviejų kunigaikščių, pretendavusių į Kijevą - Riuriko Rostislavičiaus ir Sviatoslavo Vsevolodovičiaus. Sviatoslavą parėmė daugelis Polocko kunigaikščių.
1180 m. prie Sviatoslavo brolio apgulto Drucko atvyko Polocko kariuomenė, kurios sudėtyje buvo „ir lyviai, ir lietuviai“. Taigi lietuviai tuo metu dar klausė centrinės Polocko valdžios. Šiuo požiūriu iškalbingas lietuvių sugretinimas su lyviais.
Pastarieji dar XIII a. pradžioje pripažino Polocko kunigaikščio valdžią ir mokėjo jam duoklę. Visuose XII a. įvykiuose lietuviai pasirodo kaip gana silpna jėga. Jie niekada neveikia savarankiškai, tik remia Polocko kunigaikščius.
Visai kitokia padėtis susiklostė 1183 m., kai lietuviai savarankiškai pradėjo rengti didelio masto žygius. Taigi kodėl Polocko kunigaikščių vaidų fone vos pastebima Lietuva staiga tapo patiems polockiečiams grėsminga jėga?
XII a. - Rusios susiskaldymo metas, tačiau lietuvių ekspansija prasidėjo ne kritiškiausiu Rusiai metu. Bene didžiausia krizė Polocko kunigaikštystės istorijoje buvo Borisovičių ir Glebovičių karas 1158-1167 m., bet lietuviai juo nepasinaudojo.
Nepasinaudota ir neramumais Rusioje 1169 m. bei 1179-1180 m. Kai pastaroji kova pasibaigė Sviatoslavo ir Riuriko duumvirato įteisinimu, Rusios kunigaikščių vaidai kuriam laikui liovėsi. Tačiau kaip tik tuo metu prasidėjo lietuvių ekspansija.
Taigi jos priežasties reikia ieškoti ne Rusios silpnėjime, o pačios Lietuvos sustiprėjime. Polocko kunigaikščių vaidai įtraukė lietuvius į Polocko vidaus gyvenimą.
Lietuviai galėjo rinktis, kuriai kunigaikščių grupuotei paklusti, o tai priklausė nuo atlygio. Jame ir reikėtų ieškoti Lietuvos iškilimo paslapties. Polocko kunigaikščiai lengviausiai galėjo atsilyginti tuo pačiu - karine parama, kurios Lietuvai reikėjo siekiant į savo įtakos sferą įtraukti kaimynines aukštaičių kunigaikštystes.
1159 m., kai Rogvolodas privertė Rostislavą Glebovičių sudaryti taiką, „Volodaris nebučiavo kryžiaus, nes žygiavo, vedamas lietuvių, miškais“. Ir tik po to lietuviai jam atėjo į pagalbą. Taip, besinaudodami Polocko kunigaikščių vaidais, lietuviai dėjo pamatus Lietuvos Didžiajai Kunigaikštystei.
Lietuvos karinės galios išaugimą apie 1183 m. galima paaiškinti tuo, kad į Lietuvos įtaką patekusios kunigaikštystės galutinai susijungė į vieną valstybę. Santykinis Rusios sustiprėjimas po 1180 m. ir naujos ekspansijos grėsmė galėjo paspartinti šių kunigaikštysčių susivienijimą apie Lietuvą.
Be to, XII a. II pusėje veržlią ekspansiją pietinėse ir rytinėse Baltijos jūros pakrantėse pradėjo ir danai. Taigi iš vienos pusės - santykinai sustiprėjusi Rusia, iš kitos - Danijos ekspansija kėlė grėsmę Lietuvos kaimynams ir vertė juos rūpintis apsauga.
Lietuvos valdžiai nebereikėjo daug pastangų įtikinti ar priversti savo kaimynus pasiduoti jos globai. Jungtinė Lietuvos valstybė, apimanti Lietuvos kunigaikštystę ir kelias kitas kunigaikštystes, sąlyginai gali būti vadinama Lietuvos Didžiąja Kunigaikštyste - rusinų tradicijoje didžiaisiais vadinti kunigaikščiai, kuriems buvo pavaldūs keli smulkesni kunigaikščiai (taip Rusios metraščiuose buv...
Žymūs kunigaikščiai
- Vytautas Didysis (1350-1430) - Lietuvos didysis kunigaikštis (1401-1429), Čekijos (Bohemijos) karalius (1421-1423).
- Švitrigaila (~1370-1452) - Lietuvos didysis kunigaikštis (1430-1432), Algirdo sūnus.
- Bona Sforca (1494-1557) - Lenkijos karalienė ir Didžioji Lietuvos kunigaikštienė (nuo 1518 m.).
Svarbios datos
- 1263 - Mindaugo nužudymas.
- 1382 - Kęstučio nužudymas.
- 1399 - Vorkslos mūšis, (Vytautas pralaimi mongolams totoriams.
- 1401 - Vilniaus - Radomo sutartis tarp Vytauto, Jogailos ir lenkų bajorų.
- 1410 07 15 - Žalgirio mūšis.
- 1411 - Torūnės taika. (LDK ir Lenkijos taika su kryžiuočiais.
- 1429 - Lucko suvažiavimas (Šv.
- 1522 - išspausdinta pirmoji knyga LDK teritorijoje (P.
- 1569 - Liublino unija.
Pagrindinės sąvokos
- Aukso Orda - mongolų-totorių valstybė, įkurta XIII a.
- Centralizacija - procesas, kurio metu kaupiama, telkiama į vieną vietą.
- Feodalizmas - visuomeninė santvarka viduramžių ir naujųjų amžių pradžioje, paremta vasaline lenine sistema: monarchas perleisdavo feodo (leno) teise žemės ir dalį valdžios vasalams, o pastarieji - žemesniesiems savo vasalams.
- Gotika - XII-XVI a.
- Investitūra - ceremonija, kurios metu vasalui suteikiami įgaliojimai.
- Kijevo Rusia - IX-XII a. vid.
- Kryžiaus žygiai - Vakarų Europos riterių karinės kampanijos, vykdytos XI-XVI a.
- Lauko etmonas - samdomosios (algininkų) kariuomenės vadas.
- Lenas - feodalizmo epochoje žemės valda, kurią vasalas gaudavo iš senjoro ta sąlyga, kad turėjo atlikti (karinę) tarnybą, dalyvauti teisme, atlikti pinigines ar kitas prievoles.
- Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė - XIII-XVIII a. gyvavusi feodalinė Lietuvos valstybė, XV a.
- Lietuvos Metrika - XIV a. pab. - XVIII a. pab.
- Magdeburgo teisė - viena iš labiausiai paplitusių senųjų miestų teisės sistemų, miesto teisė turėti savivaldą, susiklosčiusi XII-XIII a. Magdeburge. Šios teisės suteikimas atleisdavo miestus nuo valstietiškų prievolių. Būdavo skiriamas vaitas, renkami tarėjai ir burmistrai.
- Ponų taryba - Lietuvos didžiojo kunigaikščio patariamoji taryba, XVa. įgyjusi vykdomąją valdžią; rinko Lietuvos didįjį kunigaikštį. Nuo XV a.
- Prekariumas - alodo savininko specialus raštas - pagalbos prašymas iš turtingesnio kaimyno ar žemvaldžio; pasirašęs prekariumą, alodo savininkas netekdavo žemės kaip privačios nuosavybės.
- Romanika - IX-XIII a. Europos meno stilius, pradėjęs formuotis Prancūzijoje; romanikos architektūrai būdinga masyvumas, griežtas geometrizmas, skliautiniai denginiai, dailei (susijusiai su architektūra) - religinė tematika, apibendrintos stilizuotos formos, plokštuminis vaizdas.
tags: #tokie #turtingi #kariai #vadinami #kunigaiksciais #nors