Toleikių Kaimo Aprašymas: Istorija, Paveldas ir Žmonės

Straipsnyje apžvelgiama Toleikių kaimo istorija, kultūros paveldas ir įžymūs žmonės, prisidėję prie jo istorijos ir kultūros.

Lietuvos apskritys

Kaimalės Kaimo Istorija Onutės Brazienės Knygoje

Pagryžuvyje (Kelmės rajonas) istorijos mokytoja Onutė Brazienė pristatė knygą apie savo gimtąjį kaimą Kaimalę, esantį netoli Pagryžuvio. Užtarnauto poilsio išėjusi ir į gimtinę sugrįžusi mokytoja keletą metų rinko informaciją, ieškojo po Lietuvą išsibarsčiusių buvusių Kaimalės gyventojų, užrašinėjo jų prisiminimus. O mintis parašyti knygą apie gimtąjį kaimą kilo Lietuvai atgavus Nepriklausomybę. Išleidusi 200 puslapių nuotraukomis gausiai iliustruotą knygą „Kelias į tėviškę: Kaimalės kaimo istorija“, O. Brazienė džiaugiasi, kad neapvylė žmonių.

Pirmą kartą Kaimalė paminėta Pagryžuvio dvaro užrašuose 1763 metais. Prikelti Kaimalės istoriją nebuvo lengva. Pirmoji gyventojų banga kaimą paliko, kai žmonės buvo keliami iš vienkiemių į gyvenvietes. Kiti išmirė arba išsikėlė atkūrus Nepriklausomybę. Mokytojai dar pavyko rasti 1930 metais Kaimalėje gyvenusių gyvų žmonių. Kai visa nuosekliai sudėliota informacija sugulė į knygos rankraštį, padėjo visa giminė. Kaimalės istoriją redaguoti sutiko O. Brazienės sūnus Gražvydas ir jo žmona Birutė atliko daug organizacinio darbo. Dukterėčia Rita Mažutavičienė knygos leidybą parėmė finansiškai. Kukli mokytoja savo kaimo istoriją išleido nedideliu tiražu. Baiminosi, jog niekas nepirks. Tačiau jau per pristatymą gimtajame kaime buvo išpirktas visas jos tiražas.

Onutės Brazienės Indėlis

Toleikių giminės vaikai skaitė O. Brazienės knygą. „Pasisekė Kaimalės kaimo žmonėms, kad tarp jų radosi O. Brazienė, kuri ryžosi surinkti medžiagą, parašyti ir išleisti knygą apie savo tėviškę. Mokytoja kolekcionuoja senus, praėjusių amžių buitį menančius daiktus. Daugelį jų rado XIX amžiaus pabaigoje ir XX amžiaus pradžioje gyvenusių savo senelių sodyboje. Vėliau sodyba sudegė.

Lietuvos etnografiniai regionai

Pagryžuvio Dvaras ir Jo Istorija

Šiuo metu išlikęs nerestauruoti centriniai dvaro rūmai ir pagalbiniai pastatai. Dvarui priklausė 63 valakai žemės, 7 ežerai, 2 palivarkai, 7 kaimai. Pirmieji užfiksuoti dvaro šeimininkai buvo Kozielos-Poklevskiai. 1872 m. Kozielos užgrobė Novynos viensėdį prie Toleikių kaimo. 1882 m. vasarą dvare subruzdo valstiečiai - atsisakė į dvarą eiti lažo, mojuodami kastuvais numušė atvykusiam pristavui antpečius. Valstiečiai pasipriešino dėl servitutų - teisės į ganyklas. Dvaro svirnas nuo kelio (šiaurės) pusėsDegsnėnus 1889 m. Steponas - valdė Degsnio dvarą, ilgokai čia gyveno, paskui išvyko į Lenkiją. Dvare buvę knygų pilnos spintos, turėjo paveikslų, kuriuose buvo vaizduojami Lietuvos kunigaikščiai. Tomas - valdė Kastulynę, buvęs apsišvietęs, nevedęs, turėjęs daug senų knygų. Iš dvaro buvęs išskirtas Taukelių dvarelis (čia buvusioj koplyčioj ir buvo laidojami dvarininkai). Vėliau Degsnio ir Jotaučių dvarų savininkai 2 valakus žemės Sudeikiuose paskyrė bažnyčiai. Poklevskių-Kozielų giminė buvo palaidota bažnyčios šventoriuje (yra išlikę paminklai).

Sudeikių Bažnyčia

Prieš pastatant Sudeikių bažnyčią jie melsdavosi akmeninėje Taukelių koplyčioje, kur buvęs altorėlis. 1806 m. Sudeikiuose pastatyta laikina bažnyčia ir pradėta statyti akmeninė bažnyčia. Baigta tik 1825 m. 1835 m. bažnyčios stogas buvo dengtas šiaudais, nes jaunesnysis Koziela-Poklevskis bažnyčios statybai neskyrė lėšų. Klėtis ir varpinė, bokšteliai bažnyčios priekyje ir gale buvo pastatyti valstiečių lėšomis. O klebonija, špitolė, kumetynas ir kiti ūkiniai pastatus - už parapijiečių aukas. Dvarininkai bažnyčiai dovanojo 2 valakus (apie 40 ha) Sudeikių kaimo žemės. XIX a. pradžioje veikė parapinė mokykla. 1822 m. bažnyčioje buvo apgedę 9-ių registrų vargonai. Užfiksuoti pasakojimai, jog bažnyčios statybai reikėję daug akmenų, jie vežti iš visų aplinkinių kaimų. Bažnyčios šventoriaus tvoroje esą net aukuro akmenų, atvežtų iš šalimais esančio Alkų kalno. 1825 m. pastatyta dabartinė klasicistinio stiliaus tinkuoto akmenų mūro bažnyčia. 1917 m. abiejuose stogo galuose uždėti mediniai bokšteliai su kryžiais. 1944 m. gerokai sužalota, vėliau suremontuota.

Jono Šimonėlio Skulptūrų Parkas

Jono Šimonėlio (1955-2011) skulptūrų parkas (Dvaro g. 30, Sirutėnų k., Sudeikių sen., Utenos r., GPS: 55.545328, 25.622848) įkurtas šalia skulptoriaus sodybos Sirutėnuose.

Bikuškio Dvaro Sodyba

Bikuškio dvaro sodyba - architektūrinis paminklas, įsikūrusi Alaušo ežero pusiasalyje. Rašytiniuose šaltiniuose dvaras minimas jau XIV a. viduryje. Dvaras susiformavo XVII-XIX a. keliais etapais - ankstyvuoju (XVII-XVIII a.) ir pagrindiniu (XVIII a. pab. - XX a. pr.). Abu etapai paliko pėdsakus dvaro kompozicijoje - pirmasis suformavo reljefą ir sodybos struktūrą (įvažiavimą, pagrindinio reprezentacinio kiemo vietą), antrasis - suteikė vietinės architektūros ir klasicizmui būdingų bruožų. XVII a. dvaras priklausė Radviloms, vėliau Trakų vaivadai Tadui Oginskiui, dar vėliau XVIII a.- Prošinskiams, išsirūpinusiems iš valdovo Stanislovo Augusto Poniatovskio privilegiją prie dvaro įkurti miestelį. Remiantis istoriniais šaltiniais, 1782 m. Elžbieta Prošinskienė šalia ežero pastatė koplyčią, kurioje gyveno kunigas - dvaro kapelionas.

XVIII a. pab. dvaras priklausė Plevakams, XIX a. pr.- Beneckiams, vėliau - Beneckių palikuonims Drazdauskams. 1863 m. sukilimo metu dvare slėpėsi sukilėliai. XIX a. pab. dvarui priklausė Juliškio, Kiemeniškių, Malėnų, Novosiolkų, Sirutiškio, Toleikių kaimai, veikė spirito gamykla, didžiulė kalvė, taip pat dvarui priklausė daugiau nei 500 ha žemės. XX a. pr. sodybą valdė Puzinauskai, tarpukario metais - gydytojas Svilas, vedęs Puzinauskaitę. Po II Pasaulinio karo dvaro sodyba priklausė Sudeikių kolūkiui, nuo 1974 m. - Utenos statybos trestui. 1976-1979 metais Bikuškio dvaro sodyba patyrė smarkias rekonstrukcijas. Rekonstruotas dvaro namas, nugriautos XVII a. mūrinių pastatų liekanos, nugriautas kumetynas (1980 m.) ir tvartas, pristatyta darkančių naujadarų - laiptai, pirtis, sporto aikštelė. 1992 m. klaipėdietis R. Svilas atgavo Bikuškio dvarą: rūmus, svirną, kluoną, 77 ha žemės, vietoje turėtos 150 ha. Po jo mirties, dvarą testamentu paveldėjo Gintaras Eugenijus Gruodis.

Dvaro Architektūra ir Parkas

Pamatai ir mūro liekanos žymi nugriautus pastatus. Jie sudarė du stačiakampius kiemus: vakaruose dvi daržinės, tvartas ir išlikęs svirnas, rytuose kampinio plano arklidė, kumetynas, dvaro namas ir kalvė. Šiandien sodyboje išlikę trys dvaro laikotarpio pastatai ar jų liekanos - XIX a. pr. dvaro rūmai (liaudiško klasicizmo pastatas), XVIII a. kluonas, kuris perstatytas XIX a. pab. ir XIX a. pab. Taip pat likę daržinės liekanos, išretėjęs parkas. Bikuškio dvaro parkas - senojo dvaro parko dalis. Bendras plotas - 10,9 ha, 3,5 ha apaugęs medžiais. Užregistruota 18 medžių ir krūmų rūšių. 7 iš jų - introdukuotos. Auga klevai, bukai, guobos, liepos, uosiai, erškėčiai ir kt. Bikuškio dvaro sodyba - viena iš nedaugelio mūriniais pastatais užstatytų XVII a.

Bikuškio dvaras

Archeologiniai Paminklai Toleikių Apylinkėse

Pagrindiniai šaltiniai, suteikiantys tiesioginių duomenų apie seniausius Strėvos vidurupio teritorijoje gyvenusius žmones - senosios gyvenvietės, kurios archeologų dažnai vadinamos įvairiais pavadinimais (stovyklomis, senosiomis gyvenvietėmis ir t.t.), priklausomai nuo jų laiko ir pobūdžio. Pirmajai grupei skirtinos visos gyvenvietės, neturėjusios jokių įtvirtinimo žymių. Tokių gyvenviečių mūsų nagrinėjamoje teritorijoje yra 7: Pugainių-Papiškių (IX tūkst. pr. Kr., Vievio sen.), Kareivonių (VIII-V tūkst. pr. Kr., Kietaviškių sen.), Zabarijos (VIII-V tūkst. pr. Kr., Kazokiškių sen.), Kloninių Mijaugonių (pagal vienus radinius galime datuoti III tūkst. pr. Kr. pab - II tūkst. pr. Kr. pr., pagal kitus - X-XII a., Kietaviškių sen.), Toleikių (I tūkst., Pastrėvio sen.), Mitkiškių (I tūkst., Kazokiškių sen.) bei Gojaus (Kalninių Mijaugonių) (I tūkst. vid.).

Ankstyviausios Gyvenvietės

Pačios ankstyviausios iš jų, datuojamos paleolitu ir mezolitu, paprastai vadinamos „stovyklomis“, nes žmonės, gyvenę klajoklinį gyvenimą, gyvenamąją vietą dažnai keisdavo, dėl to ji buvo laikino pobūdžio. Pirmoji iš jų - Pugainių, dar kitaip vadinama Papiškės stovyklavietė (Vievio sen.) datuojama vėlyvuoju paleolitu. Ji yra apie 300 m aukščiau Bražuolės įtekėjimo į Nerį, kairiajame krante, į vakarus nuo kaimo. Stovyklavietė įkurta ant III viršsalpinės Neries terasos pakraščio (į šiaurės vakarus nuo aukštos įtampos elektros perdavimo linijos). Ji yra nedidelė, 150×70 - 90 m dydžio. Jos paviršius apaugęs tankiu mišku. Šis archeologijos objektas priskirtinas smėlinių gyvenviečių tipui. Kultūrinis sluoksnis gana neintensyvus, sunkiai išsiskiriantis. Ryškesnis jis tik pietinėje dalyje. Šurfuose aptikta po keletą titnago dirbinių (skelčių ir nuoskalų), jie nerinkti.

Antroji - Kareivonių stovyklavietė (Kietaviškių sen.) datuojama VIII-V tūkst. pr. Kr. Ji yra Girelės numelioruoto uždurpėjusio ežero krante, aukštutinėje terasoje, pietinėje kaimo dalyje, 400 m į šiaurę nuo spėjamo Kareivonių (Girelės) piliakalnio, 500 m į rytus nuo bevardžio melioruoto upelio (dešiniojo Kiementos intako), ariamoje smėlėtoje dirvoje, klonyje tarp dviejų kalvelių. Dalis stovyklavietės kultūrinio sluoksnio pažeista arimo. Sveikas kultūrinis sluoksnis išliko tik 30-35 cm storio apatinėje dalyje - tai rusvas smėlis. Stovyklavietėje ištirtas 1 m2 šurfas. Apie 35-40 cm gylyje, rusvame smėlyje, rasta mezolito titnaginių dirbinių. Šurfe buvo aptikti 3 dirbiniai: skeltė, retušuota skeltė ir skaldytinio dalis.

Trečioji - Zabarijos stovyklavietė (Kazokiškių sen.) datuojama VIII-V tūkst. pr. Kr. Ji yra apie 1,5 km į pietus nuo Neries bei 2 km į šiaurės vakarus nuo Kazokiškių miestelio, dabartinės gyvenvietės šiaurinėje pusėje. Teritorijos plotas - 0,33 ha. Stovyklavietės kultūrinis sluoksnis stipriai pažeistas arimo. Kasinėjimų metu pavyko rasti pavienių radinių ir jų sankaupų: titnago skeltės ir nuoskalos.

Gyvenvietės Neolito Laikotarpiu

Žmonių gyvenimas ženkliai pasikeitė neolite: gyvenimas tapo sėslus, žmonės nustojo kraustytis iš vienos vietos į kitą paskui gyvulių bandas, apsigyveno pastoviai vienoje vietoje. Taip stovyklos tapo gyvenvietėmis. Iš to laikotarpio turime Kloninių Mijaugonių gyvenvietę (Kietaviškių sen.), kuri yra ypač įdomi dėl to, jog joje rasti du skirtingai datuoti kultūriniai sluoksniai: viršutinis - vėlyvuoju geležies amžiumi, apatinis - vėlyvuoju neolitu. Pati gyvenvietė yra Ilgio ežero šiauriniame krante, 320 m į pietus nuo kelio Elektrėnai-Kudonys. Ežero pakrantės šlaite, ariamoje ir dirvonuojančioje dirroje, aptikta 65 lipdytos ir 10 žiestos keramikos puodų šukių lygiu paviršiumi, skaldytų akmenų. Gyvenvietės kultūrinis sluoksnis pažeistas arimo, vietomis išlikęs tik 10-15 cm storio. Gyvenvietės teritorijoje buvo iškasti 3 1×1 dydžio šurfai. Visuose šurfuose pastebėtas vienodas žemės susisluoksniavimas. Taip pat gyvenvietės sluoksnyje aptikta ir 30 titnaginių dirbinių: gremžtukų, peilių, rėžtukas, retušuotų skelčių ir nuoskalų, ašmenėlių nuo medžioklės ir žvejybos įrankių, skaldytinių, keramikos. Rastos keramikos molio masėje yra stambiai grūsto granito priemaišų. Titnaginiai dirbiniai, ankstyvosios keramikos puodų šukės daugiausia buvo aptiktos priesmėlyje, po pilku žemės sluoksniu. Matyt, vietomis akmens ir geležies amžių kultūriniai sluoksniai dengia vienas kitą.

Kita gyvenvietė - Toleikių senovės gyvenvietė (Pastrėvio sen.), datuojama I tūkst. Ji yra apie 0,7 km į pietus nuo Toleikių kaimo, 1,9 km į šiaurės vakarus nuo Gilūšio ežero, 1,4 km į rytus nuo Elektrėnų marių ir 0,65 km į pietryčius nuo Toleikių kaimo kapinių, į vakarus nuo Belezų - Toleikių kelio, Antabraščio upelio dešiniajame krante. Gyvenvietė yra kalvų apsuptoje žemumoje. Iš pietų senovės gyvenvietę riboja Antabrasčio upelis, iš vakarų - šlapios, krūmais apaugusios pievos. Ji užima 130 m ilgio šiaurės rytų- pietvakarių kryptimi, 50-120 m pločio trikampį sklypą. Aukštumėlės pakraščiuose yra iki 0,6 m storio kultūrinis sluoksnis. Jame rasta lipdytinės, brūkšniuotosios ir grublėtosios keramikos, molio tinko, apdegusių akmenų.

Gyvenvietės Geležies Amžiuje

Vėlesnės gyvenvietės datuojamos jau geležies amžiuje. Pirmoji iš jų yra Mitkiškių senovės gyvenvietė (Kazokiškių sen.), datuojama I tūkst. Ji yra 0,15 km į pietryčius nuo Sukros ir Neries upių santakos bei 0,1 km į rytus nuo Neries kairiojo kranto, ta pačia kryptimi nuo Paparčių-Kazokiškių kelio Sukros dešiniajame krante. Gyvenvietė gana smarkiai apardyta - laukas ilgą laiką artas. Antroji-Gojaus-Kloninių Mijaugonių senovės gyvenvietė (Kietaviškių sen.), datuojama I tūkst. viduriu - 2 puse. Ji yra 400 m į pietus nuo automagistralės Vilnius-Klaipėda, 400 m į šiaurės vakarus nuo Gojaus pilkapių, dešiniajame melioracijos kanalo krante prie A. Janavičiaus sodybos.

Apibendrinant galima būtų pasakyti, kad nagrinėjamoje teritorijoje esančios 7 neįtvirtintos stovyklavietės-gyvenvietės buvo tik žvalgytos. Nė viena iš jų nėra rimčiau tyrinėta, todėl ateityje, jei bus atliekami detalesni šių archeologinių paminklų tyrinėjimai, galime sulaukti įdomios bei naudingos informacijos apie Strėvos vidurupio teritorijoje gyvenusius žmones bei jų kasdieninį gyvenimą. Nepaisant to, iš stovyklavietėse-gyvenvietėse aptiktų radinių, galime tvirtinti, kad pirmieji žmonių pėdsakai aptinkami Strėvos vidurupio teritorijoje yra jau nuo vėlyvojo paleolito (IX tūkstantmetis pr. Kr.) laikų. Tą puikiai atspindi mūsų aprašytoji Pugainių, dar kitaip vadinama Papiškės gyvenvietė (Vievio sen.). Vėliau žmonių gyvenimą liudijančių pėdsakų tik daugėja. Iš to galime spręsti, kad mūsų nagrinėjama teritorija buvo gana palanki gyventi anų laikų žmonėms. Ir nors gyvenviečių nėra itin daug, tačiau jos svarbios mūsų senajai praeičiai pažinti.

Profesorius Aloyzas Toleikis

Nobelio Taikos premijos laureatas, Tibeto šventikas Dalai Lama, paklaustas, kaip tapti nemirtingam, labai taikliai atsakė, kad tereikia savo žinias ir patirtį perduoti kitiems… Profesorius gerb. Aloyzas Toleikis balandžio 12 d. pasitiko savo garbingą 85 - metį. Tai - puikus žmogus. Be brandžios veiklos pasiekimų, kiekvienas iš mūsų turėjo ir vaikystę, kurioje prisilietė prie mus supančios aplinkos, žengė pirmus gyvenimiškus ir kūrybinės veiklos žingsnius.

Kazimieros ir Simono Toleikių šeimoje gimė ir užaugo penki vaikai. Aloyzas šeimoje gimė priešpaskutinis. Tėvų ir dar dvi kaimynų sodybos buvo įsikūrusios tarp miškų, 2,5 kilometro atstumu nuo tuometinio Gvaldų kaimo Šilalės rajone, Kvėdarnos valsčiuje. Gerb. Aloyzas šypsodamasis mena sunkų, bet labai įdomų laikotarpį, mokslus Gvaldų kaimo pradinėje mokykloje. Nuo Toleikių sodybos iki mokyklos vaikams reikėdavo kulniuoti pustrečio kilometro.

Gvaldų kaimo pradžios mokykloje Toleikis baigė 3 klases. A. Besimokydamas pradžios mokykloje, Aloyzas pajuto potraukį piešimui. Todėl ir įstojo į tuometinę Telšių taikomosios dailės vidurinę mokyklą (vėliau Telšių taikomosios dailės technikumas, dabar - Vilniaus dailės akademijos filialas). Dailės mokykloje Toleikis mokėsi šešerius metus. Baigęs mokslus, Aloyzas įgijo dailiojo medžio apdirbimo meistro specialybę. Skulptūra, kurios Aloyzą mokė dėstytoja Lušpinytė, tuo metu buvo tik papildomas užsiėmimas. Teko mokytis ir pažinti žmogaus anatomiją, gilintis į piešimo bei tapybos paslaptis. Dėstytojas Liukpetris mokė Aloyzą tapybos, o drožybą jam tuomet dėstė Vebras.

Aloyzas buvo paskirtas į Kėdainių rajone įsikūrusius Kalnaberžės vaikų namus. Pamestinukai - pokario vaikai vokiečių, čigonų ir lietuvių tautybės, nuskriausti likimo ir likę be tėvų, buvo auklėjami pradėti naują gyvenimą ir savotiškai kurti mūsų ateitį.

Vienerius metus išdirbęs pirmoje darbovietėje, Aloyzas gerai užsirekomendavo ir įstojo tobulintis į Vilniaus dailės institutą skulptūros srityje. 1956 m. Tapęs studentu, Aloyzas mokėsi skulptūros specialybės. Jam per šešetą mokslo metų teko pažinti ir susidraugauti su daugeliu gerų žmonių - dėstytojų ir studentų. Toleikiui dėstė garsūs to meto skulptoriai: Vyšniauskas ir Petrulis. Draugavo su savo bičiuliais skulptoriais: šviesios atminties Donatu Lukoševičiumi, Donatu Valatka, profesoriumi Juozu Mikėnu, palaiko ryšius su Juozu Kalinausku, fotografu Rimantu Dichavičiumi bei keramiku Romualdu Budriu.

Baigęs Vilniaus dailės institutą, Toleikis buvo paskirtas į Šiaulių pedagoginį institutą dėstyti skulptūrą. Tarp daugkartinių parodų Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje ir Šiauliuose, įsimintina Toleikiui paroda vyko 1967 metais Maskvoje. Į ją iš visų respublikų buvo atrinkti patys geriausi savo srities meistrų darbai, o tarp jų Aloyzo Toleikio iš bronzos nulietas „Vėjas“. Ši skulptūra po parodos „nutūpė“ ir džiugina praeivių akis Palangoje.

Už ilgametį produktyvų darbą, ugdant jaunąją kartą, svarų indėlį Lietuvos meno srityje, kūrybinę veiklą 1969 m. gerb. Aloyzui Toleikiui institute kolegos rekomendavo suteikti profesoriaus vardą. 1971 m. tarptautinėje parodoje, surengtoje Vokietijos Demokratinėje Respublikoje, pats Aloyzas vėl negalėjo dalyvauti, bet buvo išvežtas jo darbas „Mergaitės portretas“, iškaltas iš marmuro. Po 1980 metų tarptautinės parodos Prancūzijoje, kurioje autorius taip pat vėl negalėjo dalyvauti, sugrįžęs darbas nupirktas ir saugomas Vilniuje, Dailės muziejaus fonduose.

Personalinę pirmąją parodą skulptorius surengė savo 50 -mečio proga. Ji vyko Šiaulių parodų rūmuose 1981 m. 2011 m. 80 - mečio proga Šiaulių universiteto dailės galerijoje plačiajai visuomenei pristatyta personalinė Aloyzo Toleikio paroda. Taip įvertintas jo nueitas kūrybinis kelias, garsinant Lietuvą ir Šiaulių miestą už tai, kad šiuo metu Šiauliuose veikia net dvi dailės galerijos, šiauliečiai turėtų būti dėkingi Aloyzui Toleikiui.

Su gerb. Aloyzu Toleikiu 2013 m. rudenį apsilankėme Šiauliuose, ten pirmą kartą prisiliečiau prie Skulptoriaus - Menininko darbų. Mudu, žingsniuojančius Šiaulių centrine gatve, pasitiko ir kelią pastojo skulptūra „Jaunystė“. Atminimui autorius ir įsiamžino prie savo darbo. Praeidami miesto centre apžiūrėjome išlietą biustą „Motinystė“, kuris skirtas garsiai aktorei Potencijai Pinkauskienei atminti.

Menininkas Aloyzas Toleikis yra universalus, įvaldęs daugelį medžiagų, jo skulptūros pagamintos iš medžio, akmens, granito, marmuro, metalo: bronzos, vario , kalto vario. Akvareliniais dažais Aloyzas nutapęs apie 30 darbų. Aliejiniais tapė tik jūros motyvus. Birštoniečiams belieka džiaugtis, kad mūsų kurorte gyvena toks menininkas ir nuoširdus žmogus, kurio patarimai, palaikymas paskatina kurti kitus. Jo man dovanoti darbo įrankiai akmens ir medžio skulptūroms kalti naudojami ir tęsia kilnią misiją svetur.

Sveikindamas gerb. Aloyzą Jo jubiliejaus proga, prisimenu ir jo žmoną Vydą, kuri vyrui yra dvasinis ir kūrybinis ramstis bei pagalbininkė.

Ši lentelė apibendrina svarbiausius faktus apie Toleikių kaimą ir jo apylinkes:

tags: #toleiku #kaimaa #sodyba