Kūno temperatūra - tai kūno šilumos bei medžiagų apykaitos aktyvumo balanso skaitinė išraiška. Dėka smegenyse hipotalame (pagumburyje) esančio termoreguliacijos centro žmogaus temperatūra yra gana stabili ir nepriklauso nuo aplinkos temperatūros. Šis termoreguliacijos centras reaguoja į žmogaus kraujo temperatūrą. Temperatūros matavimas slaugytojams yra įprastinė procedūra, kurios pagalba galima nustatyti infekciją, pažeidimą, šoką, ovuliaciją, reakciją į medikamentus ar medicinines procedūras.
Termoreguliacijos mechanizmai
Nukritus kūno temperatūrai žemiau normos, šis centras nerviniais impulsais verčia odos kraujagysles susitraukti. Tuomet oda pašiurpsta, pasišiaušia odos plaukai ir taip prie odos sulaikomas izoliuojantis oro sluoksnis, taupoma šiluma. Pakilus kūno temperatūrai aukščiau už normalią, termoreguliacijos centras priverčia odos kraujagysles išsiplėsti. Tuomet daugiau šilumos išskiriama į aplinką, be to, suaktyvinamos prakaito liaukos, prakaitavimas taip pat sumažina temperatūrą.
Normali žmogaus kūno temperatūra
Normali kūno temperatūra suaugusiems žmonėms paprastai svyruoja nuo 36,1 iki 37,2 laipsnių Celsijaus. Ši temperatūra gali kisti priklausomai nuo įvairių veiksnių, tokių kaip dienos metas, fizinė veikla, emocinė būsena ir individualios organizmo savybės. Vaikams normali kūno temperatūra gali būti šiek tiek aukštesnė, dažnai siekianti iki 38 laipsnių Celsijaus.
Kūno temperatūra priklauso nuo lyties, amžiaus bei aplinkos poveikio. Paprastai moterų kūno temperatūra yra aukštesnė nei vyrų, o ypač ovuliacijos, nėštumo metu dėl didesnio progesterono kiekio. Vyresnio amžiaus žmonių temperatūra paprastai yra žemesnė nei kūdikių. Greičiausiai pradedate drebėti.
Normali kūno temperatūra gali skirtis kiekvienam žmogui individualiai priklausomai nuo jo metabolizmo greičio - kuo greitesnė medžiagų apykaita, tuo aukštesnė normali žmogaus kūno temperatūra ir kuo lėtesnė - tuo normali žmogaus kūno temperatūra yra žemesnė. Kiti rodikliai, turintys įtakos normaliam žmogaus kūno temperatūros rodikliui - dienos metas, kada matuojama temperatūra - rytais temperatūra yra mažesnė nei vakarais (dienos metu, dirbant raumenims ir organizmui apdorojant suvalgytą maistą, žmogaus kūno temperatūra padidėja). Dar didelę įtaką temperatūrai turi hormonų lygis - taigi skirtingu menstruacinio periodo laikotarpiu moters temperatūra taip pat gali būti pakilusi ar žemesnė nei įprastai.
Be to žmogaus kūno temperatūra skiriasi matuojant skirtingose kūno vietose. Pažastyje temperatūra visuomet yra apie 0,5ºC mažesnė, nei burnoje ar išangėje. Tačiau, laikoma, kad tiksliausiai ir greičiausiai kūno temperatūra matuojama išangėje ir turėtų būti apie 37,0ºC. Suaugusiems, karščiavimu laikoma temperatūra, aukštesnė nei 38ºC (matuojant burnoje), 37,7ºC (matuojant pažastyje) ar 38,3ºC (matuojant išangėje arba ausyje). Vaikui nustatomas karščiavimas, temperatūrai esant aukštesnei nei 38ºC (išangėje).
Kaip teisingai matuoti temperatūrą?
- Pamatuokite savo kūno temperatūrą, tuomet kai jaučiatės gerai, keletą kartų.
- Pamatuokite ir įvertinkite temperatūrą ryte (bent 3-5 kartus mažiausiai 2 savaičių laikotarpyje, kai nesergate ir jaučiatės gerai) ir vakare.
- Prieš matuodami temperatūrą, bent 20-30 minučių nerūkykite, nevalgykite, negerkite šiltų ar šaltų gėrimų.
Termometrai: tipai ir naudojimas
Karščiuojantiems pacientams temperatūra matuojama kas dvi valandas, o jeigu reikia ir dažniau stikliniu termometru. Jų išskiriamos dvi rūšys - gyvsidabrio ir Galinstano. Šiuo metu gyvsidabrio termometrų rinkoje nebėra dėl jų toksiškumo, tačiau buityje jie vis dar naudojami, nes gana tiksliai išmatuoja temperatūrą. Vertėtų nepamiršti, jog sudužus termometrui, gyvsidabris virsta bekvapėmis toksiškomis dujomis, kurios įkvėptos gali sukelti negrįžtamų pakitimų centrinei nervų sistemai, kepenims bei inkstams. Priešingai nei gyvsidabrio termometras, Galinstano termometras yra visiškai saugus. Jo sudėtyje esantys skystieji metalai - galis, indis, alavas yra visiškai netoksiški ir nepavojingi žmogaus sveikatai net ir sudužus termometrui.
Elektroninis termometras yra nedidelis, plastikinis, su langeliu, rodančiu temperatūrą. Prieš naudojimą būtina perskaityti instrukciją, nes įvairių gamintojų naudojimas gali šiek tiek skirtis. Šiuo termometru temperatūra gali būti matuojama pažastyje, burnoje, tiesiojoje žarnoje. Infraraudonųjų spindulių termometrais temperatūra gali būti matuojama ausies kanale arba nesiliečiant prie kūno per atstumą priklausomai nuo termometro tipo. Skystųjų kristalų termometrai - tai juostelės dedamos prie paciento kaktos. Šių termometrų sudėtyje yra skystųjų kristalų bei cheminių medžiagų, kurios reaguodamos į kūno šilumą keičia spalvas.
Išsirinkę tinkamiausią termometrą, visų pirma atidžiai perskaitykite informacinį lapelį, kaip jis turėtų būti naudojamas.
Termometrų tipai:
- Elektroninis termometras
- Ausies termometras
- Čiulptuko formos termometras
- Bekontaktis skaitmeninis termometras
Ekstremalios temperatūros ir jų poveikis
Kūnas gali pakęsti trumpalaikius hipotermijos ar hipertermijos periodus, tačiau ilgesni ekstremalūs kūno temperatūros pokyčiai gali sukelti sisteminius audinių bei organų pažeidimus ir baigtis mirtimi. Nukritus kūno temepratūrai žemiau 35°C, visada reikalinga skubi medicininė pagalba. Pakilusi kūno temperatūra iki 45,5°C yra laikoma nesuderinama su gyvybe.
Hipotermija
Jei žmogui yra hipotermija, jo kūnas bandys pagaminti šilumą drebėdamas. Hipotermija prasideda nukritus kūno temperatūrai ties 35°C padala, o pasiekus 32,7°C, žmogus netenka sąmonės. Labai žema kūno temperatūra turėtų kelti didelį susirūpinimą, kadangi gali sukelti rimtas problemas ir netgi mirtį. Hipotermija laikoma kūno temperatūra, kuri yra žemiau 35oC. Kūno temperatūra stipriai nukrenta ilgai pabuvus šaltame ore ar vandenyje. Taip pat stiprų temperatūros sumažėjimą gali lemti alkoholio, narkotikų vartojimas ar tam tikros ligos, pavyzdžiui, diabetas ar nepakankama skydliaukės veikla.
Hipertermija ir karščiavimas
Karščiavimas yra organizmo prisitaikomoji reakcija, apsauganti organizmą nuo žalojančių veiksnių. Neseniai atliktos studijos atskleidė, jog prasidėjus karščiavimui suaktyvinama imuninė sistema, padidėja leukocitų bei interferono baltymų gamyba. Karščiuojant kraujyje sumažėja geležies, cinko, vario jonų, o tai neigiamai veikia bakterijų augimą. Aukšta temperatūra sukeldama lizosomų destrukciją, o tuo pačiu ir ląstelių, stabdo virusų replikaciją. Karščiuojant padidėja širdies susitraukimų dažnis.
Kūno temperatūrai pakilus vienu laipsniu aukščiau normos, medžiagų apykaita paspartėja 10-14 proc. Karščiuojantys pacientai dažnai neturi apetito dėl prastos savijautos, todėl jie turėtų valgyti dažnai nedidelėmis porcijomis. Tinka vištiena, kiaušiniai, liesa mėsa, žuvis, riešutai, sėklos, pupelės. Šie produktai turi daug baltymų bei vitaminų B6, B12, cinko ir seleno, o tai stiprina imuninę sistemą. Galima vartoti citrusinių vaisių - apelsinų, citrinų, greipfruktų arba gerti jų sultis, jie turi priešuždegiminių medžiagų. Be to, nereiktų pamiršti vištienos buljono, kuris taip pat pasižymi priešuždegiminiu poveikiu. Per parą pacientas turėtų išgerti 2,5 - 3 l skysčių.
Dėl padidėjusio prakaitavimo ir vandens netekimo, sumažėja cirkuliuojančio kraujo kiekis, padidėja kraujo hematokrito vertė. Karštesnis kraujas, rūgštūs medžiagų apykaitos produktai ir padidėjęs CO2 kiekis audiniuose veikia kvėpavimo centrą. Dėl simpatinės nervų sistemos padidėjusio tonuso karščiuojant, mažėja seilių, virškinimo sulčių ir tulžies sekrecija, sutrinka žarnyno motorika ir maisto medžiagų rezorbcija, ligonis netenka apetito. Sumažėjus seilių sekrecijai, džiūva burna, atsiranda apnašų, nemalonus skonis ir kvapas burnoje. Užsitęsęs karščiavimas gali sutrikdyti inkstų funkciją.
Vaikams iki 6 metų temperatūros pakilimas virš 38°C, gali sukelti traukulius.
Šilumos smūgis
Šilumos smūgis ištinka kūną, kai jis nustoja kontroliuoti savo vidinę temperatūrą ir ji nepaliaujamai kyla. Šilumos smūgio simptomai apima ir protinius sutrikimus, tokius kaip susipainiojimas mintyse, kliedėjimas, sąmonės netekimas), taip pat odos paraudimus, išsausėjimą ir odos karštumą. Šilumos smūgis taip pat gali baigtis mirtimi, kadangi gali sukelti rimtą dehidrataciją ir sustabdyti organų veiklą. Šilumos smūgį patiriančiam žmogui reikalinga itin skubi medicininė pagalba.
Klasikinis šilumos smūgis gali ištikti žmogų ir nieko nedarant, tiesiog būnant per karštoje aplinkoje, kuomet kūnas nesugeba pakankamai atvėsti prakaituodamas. Žmogus gali netgi išvis nustoti prakaituoti. Paprastai klasikinis šilumos smūgis pasireiškia per kelias dienas. Kūdikiai, senoliai ir žmonės, turintys chroniškų sveikatos problemų turi didesnę riziką nukentėti nuo šilumos smūgio.
Taip pat šilumos smūgis gali ištikti itin didelio fizinio krūvio metu, sportuojant per šiltoje aplinkoje. Net ir stipriai prakaituojančio žmogaus kūnas galimai pagamina per daug šilumos, nei gali išgarinti ir netekti.
Aukščiausia užfiksuota kūno temperatūra
Aukščiausia kūno temperatūra buvo užfiksuota 1980 m. Vilui Džonsui iš Atlantos (JAV) - 46,5 Celsijaus laipsnio. Į ligoninę jis pateko patyręs šilumos smūgį ir joje praleido 24 dienas.
Kaip slaugyti karščiuojantį pacientą?
Kai pacientas karščiuoja, slaugytojų pagrindinis tikslas - kiek įmanoma labiau atvėsinti pacientą, tačiau nesukelti šilumos gamybos. Pirmiausia būtina palatoje palaikyti vėsią temperatūrą bei gerą oro cirkuliaciją. Pacientas turėtų vilkėti kuo lengvesniais, natūralaus pluošto rūbais, lengvai apkloti. Galima kūną apšluostyti drėgnu skudurėliu, suvilgytu kūno temperatūros vandeniu.
Jokiu būdu negalima šios procedūros atlikti šaltu vandeniu, nes pacientui tai bus nemalonu, o be to, gali prasidėti raumenų drebulys, kurio metu prasidės šilumos gamyba ir temperatūra kils dar labiau. Stambiųjų arterijų vietose ( pažastyse, kirkšnyse ) galima išdėlioti ledo pakelius, įvyniotus į puspaklodes, kad vietinis šalčio poveikis nebūtų odai per stiprus. Šis metodas labiau tinka ramiai gulintiems pacientams. Gana efektyvus būdas yra kūno vėsinimas drėgnomis paklodėmis, jos taip pat sudrėkinamos kūno temperatūros vandeniu ir užklojamos ant paciento. Kuo drėgnesnis yra žmogus, tuo šiluma atiduodama greičiau.
Paprastai jei karščiuojama virš 38° C, gydytojas paskiria karštį mažinančių vaistų - antipiretikų. Jie tiesiogiai veikia galvos smegenų pagumbarį ir slopina prostaglandinų sintezę. Karščiuojantys pacientai gausiai prakaituoja, todėl svarbu gerai prižiūrėti jų odą bei dažnai keisti drabužius, patalynę. Jei paciento būklė leidžia kelis kartus dienoje patariama odą apšluostyti drėgnu skudurėliu.
Karščiavimo metu padažnėja pacientų kvėpavimas, dažnai kvėpuojama per burną, todėl džiūsta burnos gleivinė, lūpos, ant liežuvio susidaro apnašų, sutrūkinėja lūpų kampučiai, gali prisidėti ir herpes virusas. Tad būtina burnos gleivinę nuolat drėkinti, o lūpas tepti vazelinu ar aliejumi. Liežuvio apnašas valyti dantų šepetėliu ar specialiu liežuvio valikliu.
Įdomūs faktai
Nuostabių istorijų nutinka ne tik serialuose apie gydytojus:
- Žemiausia pasaulyje kūno temperatūra - 14,2 Celsijaus laipsnio - buvo užfiksuota 1994 m. vasario 23 d. dvejų metų kanadietei Karli Kozolofski, kuri 6 valandas praleido 22 laipsnių šaltyje. Vaiką pavyko išgelbėti.
- Seniausias operuotas žmogus buvo Džeimsas Henris Bretas jaunesnysis iš Hjustono (JAV) - 111 metų ir 105 dienų. Jam buvo sėkmingai atlikta klubo operacija.
- Daugiausia tablečių išgėrė K.Kilneris iš Zimbabvės. Per 21 gydymo metus - nuo 1967 m. birželio 9 d. iki 1988 m. birželio 19 d. - jis išgėrė 565 939 tabletes.
- Daugiausia injekcijų gavo Semiuelis Deividsonas iš Didžiosios Britanijos - 78 900 insulino injekcijų.
- Rekordinio kraujo kiekio operacijos metu prireikė 50-mečiui Vorenui Džiričiui iš Čikagos, sirgusiam hemofilija. 1970 m. gruodį atliekant širdies operaciją jam buvo perpilta 1080 litrų kraujo.
- Nuo 1954 iki 1994 m. Čarlzui Jensenui iš JAV buvo atlikta 970 naujų darinių šalinimo operacijų.
- Per 10 metų, nuo 1979 iki 1989 m., Normos Vikvair (JAV), sirgusios reumatoidiniu artritu, aštuoni didieji sąnariai buvo pakeisti dirbtiniais.
- Ilgiausiai buvo sustojusi žvejo Jano Revsdalo iš Norvegijos širdis, kai jis žiemą Bergeno rajone iškrito iš laivo. Dėl per stipraus kūno atšalimo jo širdis neplakė 4 valandas.
- Patyręs avariją per "Formulės-1" lenktynes 1977 m. liepą britas Deividas Perlis (David Purley) buvo rekordiškai sužalotas - 29 lūžiai, 3 išnirimai, o jo širdis ligoninėje stojo 6 kartus. Pasveikęs jis toliau dalyvaudavo automobilių lenktynėse. D.Perlis žuvo 1985 m.
tags: #kokia #auksciausia #temperatura #gali #buti #zmogui