Vyskupo Jono Kaunecko prisiminimai apie gimtinę

Ak, koks deginantis tas noras prakalbinti senųjų laikų gimtinės žmones! Kaip jie gyveno, ką kalbėjo? Ką veikė ilgais žiemos vakarais? Kas manyje su jais bendra? Gal paaiškėtų, iš kur nuo pat mažumės manyje, kaimo vaikui, tokia karšta knygos meilė, kad iki dabar pasilikau knygose paskendęs? Iš kur tas troškimas padaryti pasaulį geresnį? Iš kur tas noras visiems padėti, tarnauti? Iš kur ta Tėvynės Lietuvos meilė, iš kur tas noras laisvos Lietuvos, laisvo lietuviško žodžio? Iš kur tas žavėjimasis lietuvių sukilimais? Kodėl taip slėgė liūdesys, kad nebėra Lietuvos didybės?

Tas mažytis, tas toks trumpas mano vaikystės dienoraštis: „Šiandien verkiau, šiandien taip liūdna, šiandien negalėjau išbūti be ašarų..." Vaike, tai kodėl gi? Kai kiti vaikai taip dūksta, šėlsta, o tu liūdi... Kas pasakys apie tai? Koks grūdas iš protėvių dvasios manyje išdygo? Tas liūdesys taip traukė prie knygų... Ir kodėl taip baisiai troškau pats mokytis ir kitus mokyti? Kodėl sakiau jau tada: „Mokysiuos, visada mokysiuos ir juos tada mokysiu, kad nebūtų tokie liūdni, tokie nelaimingi"? Kodėl, pradėjęs eiti mokyklon, jau rašiau pamokomas pasakėles ir pasirašinėjau „Lietuvos ašara"?.. Kodėl, dar nebuvęs mokykloje, užlipdavau klojime ant jaujos ir, užsimetęs kokią gūnią, sakydavau vaikams pamokslus? Keistas, keistas aš buvau. Prisimenu, seserys vieną sekmadienį juokėsi: „Tas mūsų Jonas net išsižiojęs klausė, nors tas pamokslas buvo baisiai nuobodus..." Kas ten mane tokį darė? Bet argi tik mane? Juk prisimenu tiesiog visų tuometinę nuotaiką.

Pasiuvo man avies šiltus kailinukus. Bet jie balti, išsiteps, bus negražūs. Tėtė sugalvojo. Rado kažkokią storą traktorinę gumą. Išlydė ją ir juoda derva nutepė tuos kailinukus. Kailinukai atrodo gražūs, blizga. Bet priglaudi ranką ir prisiklijuoja. Apsidžiaugiau: juk spaudžia bažnyčioje, manęs niekas nespaus, bijos prisiklijuoti. Vėliau, jau būdamas vyskupu, kartą lankydamas Krinčino parapiją, tai papasakojau ir pajuokavau: „Mano vaikystėje kiekvieną sekmadienį Krinčino bažnyčia būdavo kietai prisigrūdusi, o dabar, net atvykus vyskupui, pustuštė." Mama ir Tėtė pasakojo, kad ir jų vaikystėje vėliau atėjęs į bažnyčią vos galėdavai įsisprausti kur nors už pilioriaus. Krinčine tada buvo trys kunigai ir visi turėjo darbo. Gavėnioje išpažinčiai atlikti reikėjo viso sekmadienio. Štai tokie buvo tie mano protėviai! Tai jie, tie protėviai, vis neleido man nurimti, ir dabar vis degina ir degina troškimais. Jie kalti! Tad norisi vėl ir vėl pajusti jų nuotaiką.

Gimiau derlingose ir turtingose Aukštaitijos lygumose, netoli vysk. Juozapo Skvirecko ir poeto Bernardo Brazdžionio Tėviškių, Krinčino parapijoje, pasižyminčioje gyvu žmonių tikėjimu, darbštumu. Rodos, begalinės Tėviškės lygumos nedavė man ramybės: jose horizontas beribis, gali žvelgti tolyn dešimtis kilometrų... O gal Tėviškės žmonių tokia nesuvaržoma, beribė dvasia?.. Seneliai dar pasakojo apie ugningąjį pamokslininką kun. Antaną Strazdą, tokį neturtingą kaip šv. Pranciškus. Jis yra dirbęs Krinčine, krikšto metrikų knygose randama jo įrašų. Ir Daujėnų didžiuosiuose Sekminių atlaiduose jis pasirodydavo kartkartėmis iš Vabalninko ar Apaščios, sutraukdamas žmonių minias ir iš sakyklos šaukdamas, kad „ponai, kurie lupa devynias skūras vargdieniams, nors jiems po mirties sviestu tepa ir lašiniais grindžia kelią į dangų, spirgės pragare". Žmonės net į Vabalninką bene dvidešimt kilometrų keliaudavo jo klausytis. Ir kitas kovotojas už teisybę, kun. Visa tai pasakojo vyresnieji man mažam, kai verkdavau, pokario metais siautėjant stribams.

Tad suprantama, kartkartėmis užsidegu nenugalimu noru: namo! Ak, būtinai reikia eiti namo. Eisiu, eisiu namo. Taip, tik namo, kur nuo seno gyveno mano tėvai, seneliai, protėviai. Eisiu. Vėl pareisiu į Tėviškės laukus, sustosiu prie buvusių namų vartų, prie tos šimtametės klėties, kur klegėdami ant prieklėčio visi fotografavosi. Ir, rodos, eis vėl gyvenimas, kaip ėjęs, ir, rodos, bėgiosiu vėl po mūsų kiemą, ar gyvensiu ir mąstysiu, kaip tada vaikystėje mąstęs... Ėjau ieškoti tos dvasios, vis ėjau ir ėjau! Kai mane paskyrė Telšių kunigų seminarijos dvasios tėvu, supratau, kad nepajėgsiu tiems studentams, būsimiems Lietuvos kunigams, perduoti Žmogaus dvasios didybės, per menkas esu.

Tėviškėje nepajėgiu perduoti ir lietuvių protėvių dvasios, net to, kaip toji dvasia mane palietė, kas mane tokį darė... Tad sunkiai, labai sunkiai ėjau į pokalbius su klierikais... Tiesiog blaškiausi. Labai, labai nenorėjau... O juk kasdien reikėjo prabilti klierikų dvasion, reikėjo uždegti juos kasdieniams mąstymams. Taip norėjosi tiems jauniems žmonėms perduoti, kas mūsų protėvių nuo amžių sukaupta. Tai vis parkeliaudavau per klierikų atostogas namo. Ne kartą klajojau po savo Tėviškės žemę, kur žmonių daugybės gyventa, kur džiaugsmas ir skausmas liejosi, kur žmonės kalbino mane, auklėjo, augino, padarė tuo, kuo esu. Eidavau per Kalniškio, Gaidinės, Lapiškių sunaikintus kaimus, kur nebebuvo jokio trobesio, kur niekas nebegalėjo išsakyti jokio skausmo, jokio džiaugsmo. Ten, kur tiek daug vaikščiota, bėgiota, vis klausiau jų: ką pasakyti tiems jauniems vyrams. Klausiau ten, kur vaikščiojo tas vargšų kunigas Antanas Strazdas, kur graudžiai dainavo poetas Vienažindys.

Nuėjau ir pas Julių Janonį Biržuose, ir Radvilų pily klajojau, ir į grafo Tiškevičiaus išblėsusius rūmų langus žvalgiausi. Vaidoto Spudo žodžiai vis skambėjo ausyse: „Susitikt tave norėčiau vėlei ties gimtaisiais Apaščios krantais." Klausiau jų visų: ko norėtų jie iš šiandienų tautos vadų? Ką kalbėti jiems diena iš dienos metus, dvejus, trejus?.. Ką? Klausiau ir Žemaitijoje bėgdamas aplink Masčio ežerą senųjų ir Naujųjų metų sandūroje. Ko Tėvynė laukia iš jų jaunų? Vis kalbėjausi su jais, nebematomais; klausinėjau ir savęs... Ir vėl: 2000-ųjų balandžio pabaiga ar gegužės pradžia. Jau žinau, kad gegužės 13-ąją paskelbs mane vyskupu; sunkiai, su skausmu tai priėmiau. Tad skubu pasiguosti Tėviškės laukams, gal protėvių dvasiai. Juk aš toks netinkamas vyskupo tarnybai. Kaip gali būti vyskupu Trajoniškio kaimo vaikas?

Išlipęs iš autobuso Pasvalyje, einu link Tėviškės. Prisimenu taką: lieptas per Pyvesą, takelis pro Ragujų kapelius. (Ten gi močiutės Kastancijos Zdanevičienės-Bedalytės protėviai guli. Ach, ta močiutė. Sekminių antrą dieną skubėjo suvežti šieną. Ir priėmei mane, močiute, ir sakei: „Šitas turės būti kunigėlis, nes Sekminėse gimė.") Šimtus, o gal tūkstančius kartų čia vaikščiota visų mūsų krašto žmonių. Ir atėjau prie Pyvesos. O Dieve, liepto tai nėra! Žinau, nebėra mūsų krašte kaimų, nebėra ir žmonių. Ėjo ir ėjo jie per tą lieptą. Ir išėjo su visu lieptu, išsinešė ir lieptą, nes niekam jo nebereikia, niekas ir niekada nebeis juo... Perbridau Pyvesą, nuo kapelių dar septyni kilometrai. Ir jokio keliuko, net ir takelio nebėra, jokios sodybos nebėra. Einu link Trajoniškio tiesiai laukais (dar neužaugę javai, dar neišbraidysiu, niekas neims bartis). Kaip gera, kad tuščia, kad jokio žmogaus, jokio žvilgsnio.

Meldžiuosi, o iš saulutės, rodos, jie, tie senieji mano protėviai, šypsosi, nuo debesėlių moja man ir kalbina, kalbina vieversių balsais... Ak, bet jie man nesako, ar būti vyskupu, ar bėgti kuo toliau. Ne, negali jie nieko man pasakyti. Gal aš negirdžiu ir nesuprantu jų dvasios. Kurgi Gaidinės Duliebų gražioji sodyba, Antano Kazilionio? Ne, nebėra jų, kaip ir visų Kalniškio, Gaidinės, Lapiškių kaimų. Tik beržynėlis šlama kaip šlamėjęs vaikystėje, kai mes maži bėgiojome. O, jau ir Trajoniškis, bet nebėra liepų aukštųjų, į kurias su broliu Juliumi įlipę matydavome net Daujėnus. Nebėra ir kitų medžių. Nebėra Trajoniškyje ir kitų didelių, ūksmingų sodybų, nebėra ir mielosios mano pirmosios mokyklos. Išeinu į Lasasiekų miškus. Nebegaliu rasti net žymės miškuose buvusių didžiulių sodybų, sodų. Pamiršau net tų kaimų pavadinimus. Kažkur čia buvo Suntautai, Sereikiai, Vytautai. Bet jaučiu, kad Tėviškės dvasia nesunyko. Gyvena ji, išvaryta, išsibarsčiusi po Lietuvą ir pasaulį tėvynainių širdyse. Ji gyva, kaip sako poetas B. O, koks tuščias Trajoniškis! Nebėra mūsų kūtės, klojimo, jaujos, daržinės, klėties, pirties, net vištidės ir kiaulidės. Ar vakarais dar ūbauja pelėda? Kur jai beūbauti, nebėra nei senų drevėtų medžių, nei senų pastatų. Mūsų tik pasenusi, tokia sumažėjusi gryčia likusi ir šulinys. Mano buvusi pradinė mokykla Kazilionio sodyboje - jau tik didelis prūdas. Bet Černų ne tik gryčia, dar ir klėtis, ir pirtis yra, ir kūtės likučiai. ža mane pavasarį iš Panevėžio, verkiu: kaip iš Sibiro sugrįžusi. Pasišnekėjome ir einu į Daujėnus: ten tėvų, protėvių kapai.

Septyni kilometrai, bet kelias geras, žvyruotas vieškelis. Ak, kaip skauda širdį, kad ir pakely į Daujėnus nebėra Dirvoniškio bei tokios didelės Patrakės. Gerai, kad gegužės tokia ilga diena: sustoju Daujėnuose prie tėvų bei protėvių kapų. Pasimeldžiau prie Kauneckų kapų, prie Kazilionių, Zdanevičių. Meldžiuos ir susimąstau: kas gi daro žmogų galingą, net nenugalimą... Taip malonu vėl bristi per Pyvesą. Už Ragujų kapinaičių kukurūzų laukas. Išlaužiau pora burbuolių, meldžiausi ir valgiau eidamas laukais. Tarsi dalijaus su čia gyvenusiais, vis prisimindamas juos. Tokios nuostabios ramumos pripildė mano dvasią, turbūt tai jie, čia gyvenusieji ir užgesusieji, dėkingi už mano maldas. Tikiu, mano malda juos pasiekė. Ir nesvarbu, kada ir kur jie mirė ir palaidoti. Ar čia užgeso jų gyvybė, ar iškeliavus iš šių kraštų? Visur mes maldoje kartu. Visur bendraujame. Ir daugiau jie nieko man nebepasako... Nieko nebeprakalbinsi! Nebėra ne tik gimtojo Trajoniškio, bet ir aplinkinių kaimų... Nebėra ir nebebus. Jeigu buvo, tai kažkas yra, kažką dar turiu rasti ir pajusti. Ak, eisiu dar. Negaliu kitaip. Eisiu, būtinai eisiu. Ir niekas nesulaikys. Eisiu jau vyskupas senelis, jau senelis. Į tą seną, jau numirusį Trajoniškį. Jau ant mirties slenksčio vyskupas senelis turi eiti, būtinai eiti. Ir niekas nesulaikys, nes kitaip jau vargiai kada begalėsiu. Juk jau aštuoniasdešimties metų... Reikia, būtinai reikia nukeliauti paskutinį kartą. Ir taip nukeliauti, kaip eidavau į mokslus, ar iš mokslų, ar lankydamas tėvus... Ir taip paskutinį kartą einu, paskutinį kartą - 2018 metų vasario 8 dieną.

Vėl atvažiavau į Pasvalį autobusu ir per laukus žengiu į Trajoniškį. Kiek kartų čia eita, kiek šimtų ar tūkstančių žingsnių? Ir jau paskutinis kartas. Kodėl paskutinis? Dėl to, kad niekas ten nebegyvena, nebėra jokio kelio ar takelio. Kas gi čia bevaikščios? Žinau, kad niekada ir niekas nebeis iš Pasvalio į Trajoniškį ir iš Trajoniškio į Pasvalį. Kokie baisūs žodžiai: niekada ir niekas. Bet teisingi tie žodžiai, nes niekada ir niekam to nebeprireiks, nes niekas ten nebegyvena. O jei kam prireikia Trajoniškio ar kitos vietos, tai sėda į mašiną ir važiuoja per Krinčiną ar per Smilgius. Jei ir būtų kokie keliukai, takai, vis tiek čia niekas nebeitų. Dabar niekas pėsčiomis nebevaikšto taip toli. Kokia man brangi toji Šiaurės Lietuva, jos begalinės lygumos! Niekur kitur nemačiau tokio tolimo horizonto, nes jo neužstoja joks kalnas. Ko gero ir mūsų, sėlių, dvasią išaugino beribę tos beribės platumos. Juk sakoma, kad beribis Fiodoro Dostojevskio talentas - neaprėpiamų Pinsko lygumų vaisius (beje, jo giminė lietuvių ir, ko gero, sėlių kilmės)... O sėlių žemėje tiek daug talentų: B. Brazdžionis, J. Skvireckas, Eugenijus Matuzevičius. Jonas Mikelinskas, Balys Sruoga, J. Janonis, Mykolas Karčiauskas, Alfonsas Lipniūnas...

Ir eina per laukus paskutinis trajoniškietis. Dar daugiau - eina paskutinis sėlis, aš paskutinis iš sėlių giminės, paskutinė atžala išrauto sėlių kamieno. Taip, aš sėlis. Mano gimtinė 1218 metais priklausė Sėlos vyskupijai. Sėliai visi laidojami į tą patį kapą. Visi mano protėviai taip palaidoti. Į tą patį kapą atsigulė ir tėveliai, ir sesuo Stasė. Taip juos aš palaidojau. Norėčiau, kad ir mane tame pačiame kape palaidotų. Ir jų žodžiai seniai užmiršti? Ar ne sėlių vardai - tie upių pavadinimai: Pyvesa, Lėvuo?.. Tik tie pavadinimai, daugiau nieko, nieko. O, kokie baisūs laukai. Ne, ne laukai, baisus arimas. Suversti tokiais aukštais volais (mat rudenį buvo labai šlapia, lietingas ruduo) ir sušalę, sušalę tie arimai tokiais aštriais smaigaliais. Tik ant tų jų viršūnės reikia dėti koją, nes kitaip parkrisi. Dieve, niekada niekas čia taip nėjo. Ir man net ir jaunystėje niekada neteko taip eiti... Ir nuėjau tą porą kilometrų, dar prailgindamas, nes be kelio, be takelio taip neaiški kryptis. Bet vis tiek nuėjau iki Pyvesos ties Ragujais. Pyvesa, deja, neužšalusi, nors dvidešimt laipsnių šalčio, taip baisiai patvinusi, lyg didžiausia upė. Krantuose suvarytos ledo lytys. Matyt, buvo kiek užšalusi. Nebepereisi jos. Nejau baigsis mano kelias? Nejau tik svajonė - mano šios dienos žygis? Ne, eisiu į Kiemelius. Ten juk pastatytas tiltas.

Už Kiemelių, vėl į Ragujus, toliau vėl tokie pat arimai, tik tarpais užšalusios balos. Lyg tai lygiau, geriau užšalusia bala eiti. Bet vietomis išsausėjęs ledas lūžta ir kojos klimpsta purve arba vandeny... Geriau kabarotis tais smaigaliais. Nors dar septyni kilometrai, jau matyti Lapiškių beržynėlis, už jo Trajoniškis. Tik tiesiai negaliu eiti, dvasia neleidžia, vis kviečia kalbėtis. Štai ąžuolas, nusikapstau prie jo ir kalbinu: „Sakyk, sakyk, ąžuole, kas čia gyveno, kieno čia buvusi sodyba? Kaip nejauku tau liko vienam!" Antai ir kryžius. Ar tik ne Duliebų? Juk toliau matyti likę keli medžiai. Ak, kokia graži, kokia ūksminga čia buvo sodyba, koks didelis nuostabus Duliebų sodas! Einu, einu prie to kryžiaus, apkabinu jį: „Ak, jau tu gyveni paskutines dienas; jau susenęs, iššerpetojęs ir pakrypęs. Matau, net kliudytas traktoriaus, nubrozdintas. Tavo kryžmoje nebėra nei kančios, niekas apie tave nebeaptveria tvorelės, nebepasodina nė menkiausios gėlelės. Niekas, o niekas nebeateina prie tavęs!.. Tu žvelgi į tuos tuščius, baisius laukus. O tavo atminty Duliebos, 1944 metais bėgę nuo sovietų okupacijos. Tu, kryžiau, žvelgi į juos jau amžinybėje esančius, nežinia kur paguldžiu-sius savo kaulelius. Bet tu, kryžiau, paskutinis iš visų kryžių likęs šiuose begaliniuose laukuose. O juk visose gryčiose kabėjo kryžiai, daugelyje kiemų stovėjo kryžiai. O dabar tu likęs vienintelis. Ir ruošiesi iškeliauti. Tu paskutinis iškeliausi." Dieve, kaip man graudu: išėjo žmonės iš mūsų laukų ir paskutinis išeina Dievas. Ir šituose laukuose niekur, o niekur nebebus Dievo atminimo... „Sudie, sudie, kryžiau! Jau paskutinis tave aš aplankiau. Bet, Dieve, negali taip būti, Trajoniškyje pastačiau aš kryžių. Nišoje įdėjau ir Mariją. O kryžiaus viršūnę menininkas apjuosė metaliniu papuošimu: atrodo, rankomis susikabinę žmonės. Skubu kniubdamas prie nuskurusių medžių eilės - tik tiek likę didžiosios Duliebų sodybos! Kalbinčiau, kalbinčiau, bet jūs nieko negalite man pasakyti. Jūs, medžiai, nematėte Duliebų didybės, jūs vėliau išaugę, gal iš kokių atžalų ar sėklelių. Bet vis tiek sustoju ir, rodos, mano dvasia surenka visus čia dainavusius, svajojusius, verkusius... Ir pabūnu su jais...

tags: #tomas #bandza #turto #deklaracija