Tradicinė Lietuvių Sodyba: Klėties Paskirtis Ir Ypatumai

Lietuvių etninė architektūra visuomet suvokiama sodybos kontekste. Sodybą sudaro pastatų (namas, klėtis, tvartas, klojimas ir kt.), želdinių (sodas, gėlių darželis, medžiai), kiemo erdvių ir mažosios architektūros (kryžius, vartai, šulinys, aviliai ir kt.) formų visuma, atspindinti regiono specifiką, gyvenseną ir vietinę gamtą. Lietuvos gyvenviečių struktūroje sodyba visą laiką išliko šeimos gyvenimo pagrindine vieta, stabiliu ūkio vienetu. Gyvenamąją ir ūkinę erdvę formavo aplink vieną, du, kartais net tris kiemus (gerąjį, ūkinį ir kluonieną) išdėstyti pastatai (gyvenamasis namas, svirnas, tvartas, klojimas, pirtis), želdiniai (sodas, gėlių darželis, pavieniai medžiai) ir smulkiosios architektūros statiniai (kryžiai, koplytstulpiai, tvoros, vartai, varteliai, šuliniai, suolai, aviliai ir kita).

Tradicinė lietuvių sodyba

Sodybos Formavimosi Istorija

Senąsias lietuvių sodybas sudarė 4-5 trobesiai: gyvenamasis namas, svirnas, tvartas, kluonas ir pirtis. Turtingų valstiečių sodyboje būdavo iki 20 pastatų, neturtingų - tik 1 arba 2. Iki Valakų reformos sodybos plėtojosi laisvai, pastatų išdėstymo tvarka nebuvo reglamentuota įstatymų. Gyventa didelėmis neišsidalijusiomis šeimomis, 40-50 žmonių vienoje sodyboje. Bendras didysis numas su atviru ugniakuru ir troba, atskiros klėtelės (vedusiųjų poroms miegoti) ir kiti įvairios paskirties ūkiniai ir gamybiniai pastatėliai sudarė į nedidelį kaimelį panašią sodybą.

Valakų reforma sunormino sodybos užstatymą. Taisyklingos formos sodybos rikiuotos viena prie kitos, trobesiai statyti abiejose gatvės pusėse: gyvenamieji namai ir svirnai - vienoje, ūkiniai pastatai - kitoje. Mažažemių sodybos turėjo 1-3, dideli ūkiai - 8-10 trobesių. Gatvinių kaimų sodybų planavimas priklausė nuo rėžio pločio. Platesniuose nesudalytų ūkių rėžiuose gyvenamieji namai statyti šonu (ilguoju fasadu), siauruose - galu į gatvę. Visi sodybos pastatai buvo grupuojami aplink 1 arba 2 kiemus. Gerajame kieme statyta namas, svirnas ir viralinė arba virtuvė. Prie tvarto būdavo formuojamas ūkinis kiemas gyvuliams - diendaržis, prie klojimo - kluoniena; kiemai būdavo atitveriami.

Saugantis gaisrų kluonai su jaujomis ir pirtys statyti atokiau, sodybinio sklypo gale. Į gatvę atsuktą namo fasadą puošė gėlių darželiai, kryžius arba koplytstulpis. Už namo arba kitapus kaimo gatvės auginta vaismedžiai, sodinta daržai. Netoli gyvenamojo namo (gerajame kieme) buvo kasamas šulinys, už tvartų - kūdros gyvuliams girdyti ir linams mirkyti. Dažnai kluoną ties galulauke jungė ūkinis pravažiavimas, vedantis į laukus.

Padrikojo plano kaimo sodybos formavosi iš vienos arba kelių sodybų, dažniausiai įsikūrusių kalvotose vietovėse, miškuose, prie upelių. Dalijantis šeimoms ir dėl gamtinių kliūčių nesant galimybės plėstis, tankintas užstatymas pačioje sodyboje.

Vienkiemiai skirstomi į senąsias (žemaičių, užnemuniečių) ir po 20 a. žemės reformų susikūrusias sodybas. Senąsias žemaičių sodybas (iki Valakų reformos) sudarė laisvai aplink 2 arba 3 erdvius kiemus išdėstyti pastatai, keli tvenkiniai, gausūs želdynai. Suvalkijos vienkiemiai susidarė 19 a. išskirsčius gatvinius kaimus ir perėmus Mažosios Lietuvos sodybos planavimo tradiciją trobesius statyti aplink vieną keturkampį kiemą: pietų arba vakarų pusėje statyta stuba, šalia, jai statmenai - svirnas, toliau kluonas ir tvartai. Stačiakampis kiemas būdavo pertvertas į švarųjį ir ūkinį.

20 a. 3-4 dešimtmetyje statyti vienkiemiai yra itin aiškios struktūros. Pastatai, kaip ir Užnemunėje, dažniausiai statyti apie vieną keturkampį kiemą. Namus stengtasi sustatyti patogiai, sausoje vietoje, su geru privažiavimu. Sudarant sodybų planus buvo laikomasi gaisrų saugos taisyklių, reikalauta, kad pastatai būtų komponuojami taip, kad jie būtų gerai matomi iš gyvenamojo namo. Atstumas tarp pastatų turėjo būti nuo 6 iki 50 metrų. Sodybas leista kurti ne arčiau kaip 50 m nuo vieškelio ir 25 m nuo gretimos žemės ribos. Tokio tipo sodybų išliko visoje Lietuvoje.

Klėtis: Svarbus Sodybos Elementas

Svirnas - antras pagal svarbą pastatas sodyboje (daugelyje regionų vadintas klėtimi); tai nešildomas pastatas, skirtas grūdams, miltams, kitoms žemės ūkio gėrybėms, įvairiems daiktams laikyti. Svirne miegodavo jaunesni šeimos nariai, jaunavedžiai, kartais samdiniai arba svečiai. Svirnų būta įvairių dydžių ir formų: Vakarų ir Pietvakarių Lietuvoje didesni, platesni, 3-5 patalpų, Rytų ir Pietryčių - mažesni, 1-3 patalpų.

Seniausi svirnai būdavo vienos patalpos, kvadratinio plano (4-5 m ilgio sienomis) su tradiciniu priesvirniu ir įėjimu iš galo, be langų ir lubų. Priešais duris buvo įrengti aruodai, šonuose stovėjo skrynios, lovos arba spinta. Turtingesniuose ūkiuose būdavo du svirnai, vienas skirtas grūdams, kitas - daiktams laikyti; jie statyti netoli vienas nuo kito, dažnai sujungti vienu bendru stogu. Tarp svirnų buvo įrengiamos ratinės (vazaunės, lazaunės). Žemaitijoje svirnas kartais būdavo trobos galinėse patalpose.

Svirnai statyti iš geros kokybės medienos, ant pavienių didelių akmenų arba medžio trinkų, 0,5-1 m pakelti nuo grunto paviršiaus, kad gerai vėdintųsi. Kartais po pastatu būdavo įrengiamas akmenų mūro rūsys. Svirnai buvo pirmieji pastatai su grindimis, jos darytos iš skeltinių (kol nebuvo paplitę pjūklai) sandariai suleistų storų lentų arba tašų. Abipus durų būdavo išpjaunami nedideli įvairių formų (rombiniai, apskriti, pusapskričiai, stačiakampiai) langeliai. Visos patalpos turėjo į vidų atidaromas dvigubas duris.

Mažiausiai per sovietinę kolektyvizaciją pasikeitė žemaičių svirnai (klėtys). Svirnuose buvo laikomi grūdai, miltai, rūkyta mėsa, o atskiroje patalpoje miegodavo šeimynos nariai. Svirne guldydavo jaunavedžius. Gegužės mėnesį svirnuose rengdavo pamaldas.

Štai keletas pagrindinių klėties funkcijų:

• Grūdų ir miltų laikymas
• Žemės ūkio gėrybių sandėliavimas
• Įvairių daiktų saugojimas
• Jaunesnių šeimos narių apgyvendinimas
• Jaunavedžių apgyvendinimas
• Religinių apeigų vieta (gegužės mėnesį)

Klėtis

Žemaitiškos Sodybos Ypatumai

Iš namų statybos matyti, kad žemaičių kraštas priklauso vakarų baltų kultūrai. Ilgą laiką vienos patalpos namas su moline duonkepe krosnimi ir pakura aslos lygyje buvo pagrindinė gyvenamoji patalpa. Netoliese stovėjo ir senasis namas su atvira ugniaviete. Tai ūkinis su gyvulių numogaliu ir iš dalies gyvenamasis (vasarą) pastatas. Ilgainiui atvira ugniavietė perkelta į priemenę, kur buvo duonkepė krosnis. Apmūryta molio ir akmenų sienelėmis atvira ugniavietė tapo kaminu. Gyvenamasis namas buvo svarbiausias sodybos pastatas.

Žemaičių pastatai monumentalūs, pasižymėję ne puošnumu, bet dydžiu, proporcijų darnumu, - iki 9 m pločio, 20 m ilgio. Pastatai aukšti - iki 8 m. Daug įvairios paskirties patalpų. Dominuoja sunkūs stogai, dažnai keturšlaičiai, su čiukurais. Plačios pastogės atitiko pusę namo pločio. Pastatų sienos ilgų rąstų, reta pridūrimų. Puošybos elementai kuklūs. Gražiai profiliuoti gegnių ir išsikišusių sijų galai. Būdinga trobos dalis - centre buvęs ir aukščiau stogo iškilęs kaminas. Būdavo ir duonkepė krosnis, o kartais duonai kepti pastatydavo atskirą pastatėlį su krosnimi - ubladę.

Lietuvos liaudies buities muziejuje esanti troba iš Kretingos rajono, Imbarės seniūnijos, Erlėnų kaimo, statyta XIX a. antrojoje pusėje, atspindi to laikotarpio žemaitiško gyvenamojo namo raidą. Centrinė dalis - priemenė su virene. Ant žemės įrengta ugniavietė sienomis neapsaugota, o pro lubas ir stogą išvestas dūmtraukis. Toliau - durys į lauką. Dešinėje - pagrindinė gyvenamoji patalpa, t. y. geroji troba. Prie užpakalinės sienos kadaise pristatyta užpečinė paplatinta ir padalyta į dvi patalpas - alkierių ir virtuvę su virene. Iš jos - durys į priemenę. Gerojoje troboje prie kamino sienos sumūrytas nedidelis atviras židinys, pakeltas nuo grindų. Čia galėjo paruošti šiek tiek maisto. Vakarais židinys apšviesdavo patalpą. Kairėje pusėje - šviesi priešininkė, tinkama gyventi, dar vadinama lungine. Toliau - išplėsta priešininkė su duonkepe krosnimi ir įgilintu rūsiu. Erlėnų troba - monumentali, tašytų rąstų, su didžiuliu puskliautiniu stogu, lėkiais, turi septynis šešiarūčius langus su baltai dažytomis langinėmis.

Į Lietuvos liaudies buities muziejų yra perkelta troba iš Maloniškių kaimo, Darbėnų seniūnijos. Ji statyta 1865 m. turtingo ūkininko Juozo Jurgučio. Tai tipiškai įrengta žemaičių troba. Krosnis šildo gerąją ir šeimyninę trobas. Alkieriams šildyti sumūryta stačiamalkė koklių krosnis. Patalpų sienos tapetuotos. Trobos dydis - 10,2 x 22,6 m.

Vienas vertingiausių Lietuvos liaudies buities muziejaus objektų - atstatyta unikali XIX a. pradžios žemaičių ūkininko nuo Grūšlaukės sodyba su neblogai išsilaikiusiais pastatais. Tai vienintelė nekompiliuota sodyba, perkelta ir pastatyta taip, kaip stovėjo Dirgalio kaime.

Žemaitijos Kraštovaizdžio Pokyčiai

Prieškario žemės reforma stipriai pakeitė Žemaitijos kraštovaizdį, išardė tradicinius gatvinius kaimus, sunaikino daug etnoarchitektūrinių sodybų, diegė naujas, Vakarų Europoje nusižiūrėtas kaimo architektūros tradicijas. Sovietinė kolektyvizacija išdraskė tradicines žemaičių sodybas. Varžomi įvairių draudimų ir kolūkinio gyvenimo reikalavimų, žemdirbiai buvo priversti atsisakyti savo tradicinių pastatų - kluonų, žardų, nomalių, nugriauti dalį tvartų. Keičiantis gyvenimo būdui ir žmonių poreikiams, daugelis gyventojų keitė senųjų namų suplanavimą, fasadinę išvaizdą, statėsi naujus gyvenamuosius būstus ir ūkinius statinius.

Sodybos Apželdinimas

Sodybų apželdinimas buvo itin svarbus jos gyventojams. Gyvenamasis namas (pirkia) ilgas ir siauras (6x15 m). Tai dvigalis namas, kurio pagrindinis įėjimas kaip paprastai įkomponuotas namo ašyje. Planavimas būdingas Rytų Lietuvos dvigalėms pirkioms: centre priemenė, viename gale pirkia, kitame - kamara. Tik šiame name ji padalyta į dvi patalpas (vadinamas „svirneliu“ ir „kamara“), juose sandėliuoti maisto produktai, rakandai. Patalpų langeliai itin maži. Svarbiausia patalpa, kur vyko šeimos gyvenimas, čia vadinama ne pirkia, o stuba (gretimo Užnemunės regiono įtaka). Čia stovi duonkepė krosnis, užimanti didelę dalį patalpos. Namas trijų narvelių, suręstas iš tašytų rąstų, sujungtų į nelygias kertes. Namo stogas nevienalytis. Gyvenamojo galo stogas dvišlaitis, o kito galo - keturšlaitis su čiukuru.

Kiti Sodybos Elementai

Vienas svarbiausių sodybos elementų ‒ tvoros. Jomis buvo skiriami kiemai, tveriami gėlių darželiai, kluoniena, daržai, sodas, pievos, ganyklos, takai gyvuliams išginti. Gerojo kiemo, darželio ir sodo tvoros būdavo tankios, dažniausiai žiogrių (vertikaliai arba horizontaliai išpintų žabų, šakų, plonų kartelių, 1,2-1,6 m aukščio) arba statinių (tankiai prikaltų prie horizontalaus skersinio arba tiesiog sukastų į žemę vertikalių rąstelių, karčių, pusrąsčių, lentų, 1,2-1,3 m aukščio), skirtos smulkiems naminiams gyvūnams sulaikyti. Daržai ir pakelės būdavo aptveriami retesnėmis, dažniausiai gulstinėmis ar pusgulstinėmis įvairios konstrukcijos 1-1,2 m aukščio tvoromis. Ties takais tvorose rengtos lipynės.

Vartai ir varteliai būdavo įrengiami tarp atskirų kiemų, ties įvažiavimais į sodybą, kluonieną, daržus. Paprasti vienvėriai vartai dažnai gaminti iš horizontalių karčių arba lentų. Gerojo kiemo vartai ir varteliai daryti iš tašytos medienos, puošti raižiniais, dekoratyviai sukaltais elementais. Senesnėse sodybose būta vartų su antvartėmis (aukštesniais stulpais šonuose ir skersiniu viršuje).

Šuliniai dažniausiai rengti tarp švariojo ir ūkinio kiemo. Kartais gatviniuose kaimuose šulinys būdavo kasamas prie gatvės, juo naudojosi keli ūkiai, didesniuose ūkiuose buvo keli šuliniai. Jie būdavo tvirtinami mediniais rentiniais arba akmenų mūru. Virš žemės ręstas 0,8-1,2 m paaukštinimas, šulinio anga dengta dangčiu ir dvišlaičiu stogeliu. Senesni šuliniai buvo su svirtimis, nuo 19 a.

Kiti smulkiosios architektūros elementai - aviliai, balandinės (karvelidė), inkilai, lesyklos, lauko baldai - teikė sodybai jaukumo, jungė visus pastatus, kartu su jais sudarė vientisą sodybos ansamblį.

Kryžiai, stogastulpiai, koplytstulpiai, koplytėlės - vieni unikaliausių etninės kultūros ir architektūros statinių. Jie statyti sodybose (švariajame kieme), pakelėse, kapinėse.

Koplytstulpis su Rūpintojėliu Šiluvoje

Šioje lentelėje apibendrinami pagrindiniai sodybos elementai ir jų funkcijos:

Aukštaitijos regiono gyvenamojo namo architektūra yra unikalus kultūros paveldas, atspindintis regiono istoriją, gamtą ir gyvenseną. Šiame kontekste verta panagrinėti Aukštaitijos regiono gyvenamojo namo architektūrą, jos ypatumus ir išraišką.

Aplinka Asvejos regioniniame parke, netoli vieno gražiausių Lietuvos ežerų įkvėpė sukurti tradicinę rąstinę sodybą. Čia architektūra prisitaiko prie kraštovaizdžio, šiuolaikiškas interjeras įsilieja į natūralią gamtą. Išraiškingas kraštovaizdis su miško ir ežero peizažu, ryškus reljefas padiktavo ūkininko sodybos statinių išdėstymo struktūrą. Sklype išsidėstė eilė ūkiui reikalingų statinių - gyvenamasis namas, garažo statinys su pagalbinėmis patalpomis, pirtis-svečių namelis ir dar vienas pagalbinis ūkio statinys. Pagrindinis pastatas, gyvenamasis namas, tradicinės „dviejų galų“ trobos formos.

Pasak Valstybinės saugomų teritorijų tarnybos direktorės Rūtos Baškytės, labai norisi, kad saugomose teritorijose išliktų kuo daugiau autentiškų sodybų arba nauji pastatai būtų statomi, tęsiant tradicijas. Tik taip galima išsaugoti nacionalinių ir regioninių parkų savitumus. Džiugu, kad vis daugiau žmonių suvokia tradicinių sodybų privalumus.

Konkursu „Gražiausios etnografinės sodybos saugomose teritorijose“ buvo siekiama atkreipti visuomenės dėmesį į saugomose teritorijose esančias autentiškas ir naujas, pastatytas laikantis tradicijų, etnografines sodybas, skatinti saugoti tradicinės architektūros paveldą, pateikti visuomenei gražiausius etnografinės architektūros pavyzdžius valstybiniuose parkuose.

Konkurso laureatai buvo apdovanoti padėkos raštais Europos paveldo dienų metu vykusiame seminare „Etninės kultūros, gyvosios tradicijos, tradicinės architektūros išsaugojimas Lietuvos saugomose teritorijose“.

Lietuvių sodybų pastatų pagrindinė statybinė medžiaga iki 20 a. buvo mediena, dažniausiai spygliuočių (pušies ir eglės). Apatiniai sienojai, polangiai ir šulai gaminti iš ąžuolo. Iš medžio ręstos sienos, stogai, gaminti langai, durys, klotos grindys ir lubos, daryta pastato apdaila.

Pamatams naudoti akmenys, stogo dangai - šiaudai, nendrės, meldai arba įvairūs medžio gaminiai (skiedros, lentutės, malksnos), vidaus įrangai, aslai, krosnims, kaminams - molis.

Pagrindiniai statybos įrankiai - kirvis, oblius, nuo 18 a. pabaigos imtas naudoti skerspjūklis (dvirankis pjūklas). Senųjų gyvenamųjų namų ir svirnų sienojai buvo tašomi kirviu arba skliutu. Luboms, durims naudotos skaldytos ir obliuotos lentos.

Ėmus naudoti skerspjūklį palengvėjo statyba, aslas pakeitė medinės grindys, priemenėse imta dėti lubas, sienas ir skliautus apkalti lentomis.

19 a. pabaigoje atpigus metalo ir molio gaminiams, jie gausiau naudoti buityje. Senkant medienos ištekliams 19 a. pabaigoje pradėta mūro statyba.

Molingose Šiaurės Lietuvos vietovėse plito molinių gyvenamųjų namų ir tvartų statyba. Pastatai buvo krečiami iš molio arba statomi iš nedegtų molio plytų. Kluonų arba tvartų sienoms dažnai naudota mišri technika - molio stulpai su rąstų intarpais.

Po I pasaulinio karo vėl statyti mediniai gyvenamieji namai, o moliniai tvartai, daržinės apkalinėtos karkasinėmis lentomis. Moliniams pastatams sutvirtinti (iš pradžių sienoms ir kertėms, langų ir durų angoms) pradėta naudoti betoną ir plytas.

Daugėjo plytinių namų, pastatus pradėta statyti ant betono ir akmenų pamato, stogus dengti lentelėmis, skarda, čerpėmis.

Sodybos pastatų statybos tradicijoje skiriami trys sienų konstrukcijų tipai: stulpinė (seniausia; išliko Rytų Lietuvos kluonų ir daržinių statyboje), karkasinė ir rentininė. Karkasinėms konstrukcijoms naudota mažiau medienos, užpildui - įvarios medžiagos: medis, molis, plytos, šiaudai.

Sienos ręstos dvejopai: Rytų Lietuvoje sienojai jungti sąlaidomis (naudoti trys kerčių nėrimo variantai), Vakarų Lietuvoje - lygiomis kertėmis. Sienojų kampų nėrimo ir rentinių jungimo būdai lėmė trobesių dydžius.

Vyravo trys stogų konstrukcijų tipai: pėdinė (seniausia; išliko statinių Rytų Lietuvoje), sijinė (išliko archajiškų formų svirnų architektūroje Rytų Lietuvoje), gegninė (taikyta gyvenamųjų namų ir tvartų statyboje, būdinga Vakarų Lietuvos trobesių stogams).

Rytų Aukštaitijos ir Žemaitijos trobesiams būdinga pusskliaučiai arba keturšlaičiai, Vidurio Lietuvos ir Suvalkijos - dvišlaičiai, Mažosios Lietuvos - laužtiniai stogai. Tradiciškai gegnių ilgis sudarydavo 2/3 pastato pločio, todėl stogų nuolydis būdavo 42-49° (Vakarų Lietuvoje stogai statesni, Rytų Lietuvoje - lėkštesni).

Dėl konstrukcinių ypatumų susiformavo saviti aukštaitiško gyvenamojo namo bruožai. Pirkių sienos aukštos, atviros, pastogės/stogų užlaidos nedidelės todėl langai daryti siauresni aukštesni, lyginant su Vakarų Lietuvos trobesiais, jų nedengė krintantis šešėlis ir tai leido išplėtoti viršlangių puošybą.

Statybos būdu nusakoma konstrukcinė pastato struktūra, iš esmės - sienų ir stogo junginiai, kurie lemia trobesio formas bei elementų raišką/puošybą. Statybos būdų įvairovė ir paplitimas liudija apie nevienodą statybos plėtros intensyvumą regionuose ir dvi iš esmės skirtingas Rytų ir Vakarų Lietuvos statybos raidos tendencijas.

Štai keletas esminių skirtumų tarp Rytų ir Vakarų Lietuvos architektūros:

Tradicinis aukštaitiškas gyvenamasis namas (gryčia), statytas 1880 m. Šio regiono namų planavimui būdingos trys pagrindinės patalpos: centre priemenė ir du gyvenamieji galai.

Paprastai gryčia ir priemenė turėjo pastovią paskirtį, o antrasis namo galas galėjo būti naudojamas kaip antroji gryčia (gyvenamoji patalpa), kamara (daiktų ir maisto podėliui) arba seklyčia (švari patalpa). Šiame name gryčia nepakitusi: tai svarbiausia gyvenamojo namo patalpa su duonkepe krosnimi. Duonkepė krosnis daugiafunkcinė - joje virė valgį, kepė duoną, ja apšildė patalpą, ant jos miegodavo. Gyčioje vykdavo šeimos gyvenimas. Šio namo priemenėje įrengti du įėjimai. Vienas „paradinis“, o kitas „prastasis“ (į kiemą, tvartą).

Priemenėje atidalintos dvi patalpos: „kuknia“ ir „maltuvė“ (čia stovėjo girnos). Iš „maltuvės“ patenkama į kamarą, kur buvo laikomos maisto atsargos. Kitame namo gale atidalyta gyvenamoji zona, nors vadinama kamara, bet pagal savo funkciją atitinka seklyčią: joje stovi geresni baldai (sofa, apvalus stalas ir pan.). 1980 m. gryčioje dar buvo išlikęs tradicinis baldų sustatymas: ties langais kampe stovėjo stalas, o pasieniais - suolai.

Modernios interpretacijos: Norėjosi, kad naujasis statinys natūraliai įsilietų į kraštovaizdį, o ne dominuotų jame, taip pat daug aspektų reikalavo ir Lietuvos Respublikos įstatymai bei savivaldybės išduoti specialieji archi...

tags: #tradicine #lietuviu #sodyba #kletis