Etninės kultūros globos taryba (toliau - Taryba arba EKG taryba) yra Lietuvos Respublikos Seimui atskaitinga valstybės institucija. Jos teisinį statusą nustato Etninės kultūros valstybinės globos pagrindų įstatymas ir Lietuvos Respublikos Seimo 2004 m. birželio 2 d. nutarimas Nr. IX-2532 „Dėl Etninės kultūros globos tarybos nuostatų patvirtinimo“. Šiuose teisės aktuose apibrėžti EKG tarybos veiklos tikslai ir uždaviniai, kompetencija ir funkcijos, sudėtis, pagrindinės darbo kryptys ir formos.
Etninės kultūros globos tarybos misija - užtikrinti tautos etninio identiteto apsaugą ir etninės kultūros valstybinę globą. Etninės kultūros globos taryba yra LR Seimo ir Vyriausybės ekspertas ir patarėjas etninės kultūros valstybinės globos bei politikos klausimais. Per ataskaitinius metus EKG tarybos personalinė sudėtis nepakito.
Rūpinantis EKG tarybos sekretoriato darbuotojų kvalifikacijos kėlimu, vyriausioji specialistė (vyriausioji buhalterė) Jolanta Bulotienė ir vyresnioji specialistė Jolita Eidikonienė dalyvavo programos „Personalo valdymas viešojo administravimo įstaigose“ mokymuose, kurie organizuojami pagal Valstybės tarnybos departamento prie Vidaus reikalų ministerijos inicijuotą Europos socialinio fondo paramos projektą „Valstybės tarnautojų gebėjimų stiprinimas personalo valdymo srityje“. J. Bulotienė dalyvavo kursuose „Biudžetinės įstaigos buhalterinės apskaitos ir finansinės atskaitomybės reformos įgyvendinimas. Biudžetinės įstaigos buhalterinės apskaitos aktualijos“.
Pagrindinis EKG tarybos darbas - tai Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtintos valstybinės Etninės kultūros plėtros programos koordinavimas kartu su LR Kultūros ministerija. Taip pat dalyvaujama vykdant Ilgalaikę pilietinio ir tautinio ugdymo programą, koordinuojamą Švietimo ir mokslo ministerijos. EKG taryba aktyviai reiškiasi ir rengiant Tautinio paveldo produkto įstatymą bei jo įgyvendinimo poįstatyminius aktus.
Šiandienos kultūros gyvenime pabrėžtinai deklaruojama, kad saugomas nacionalinis paveldas, papročiai bei tradicijos. Juk Europos ateitis - daugiakultūrinė įvairovė, tarpkultūriniai dialogai, o ne nacionalinės kultūros niveliacija. Lietuvių etninėje kultūroje turime paveldėję tokių unikalių dalykų, kurie gali papuošti bet kokio lygmens europinį renginį. Lietuva stebina tarmės įvairove sąlyginai nedidelėje teritorijoje, išsaugotomis gyvai itin senovinėmis dainomis - sutartinėmis, unikaliais tautodailės artefaktais - vilnietiškomis verbomis, Kuršių marių vėtrungėmis, Žemaitiškos Užgavėnių kaukėmis ir nemažai kitų dalykų.
Išskirtinį bruožą europiniame kontekste turi ir istorijos pėdsakai mūsų žemėje. Tarkime, Lietuva - piliakalnių šalis; gražiai su natūralia gamta susilieja dvarų ir jų parkų architektūra. Akivaizdu, kad nemokame didžiuotis nei savo gamtos grožiu (ir puoselėti bei tausoti jo), nei archajiškų kultūros formų raišką.
Dar 1999 m. LR Seimas priėmė Etninės kultūros valstybinės globos pagrindų įstatymą, kuris apibrėžia valstybės ir jos institucijų, savivaldybių prievoles saugant ir plėtojant etninę kultūrą - nacionalinės kultūros pamatą. Svarbu tradicinių kultūros reiškinių išsaugojimas ir perteikimas jaunajai kartai.
Tradicinės kultūros, jos dvasinės dalies išsaugojimo prielaidas dar labiau sustiprino UNESCO nematerialaus kultūros paveldo apsaugos konvencija, kurią viena pirmųjų 2003-iais metais ratifikavo ir Lietuvos valstybė. Šioje konvencijoje įsakmiai pabrėžiama būtinybė globoti gyvąją tradiciją, imtis visų priemonių išsaugant tradicinės kultūros židinius. Todėl itin svarbu, kad valstybė bei savivaldybės remtų tokias programas, tokius projektus, kuriais siekiama perteikti vaikams ir jaunimui tradicinius amatus, liaudiško muzikavimo, dainų ir šokių tradicijas, paskatintų burtis į folkloro kolektyvus.
Šiais metais Vyriausybė patvirtino Etninės kultūros plėtros valstybinę programą, kuri bus vykdoma iki 2009-sųjų. Programos priemonėms įgyvendinti iš valstybės bei savivaldybių biudžetų kasmet buvo skiriama iki 4 mln. litų. 2007 metais šią kultūrinės veiklos sritį gerokai sustiprino Ilgalaikė pilietinio ir tautinio ugdymo programa, kurią kuruoja Švietimo ir mokslo ministerija. Nemažai projektų, teikiamų šiai programai, yra etnokultūrinio pobūdžio. Etninės kultūros globos taryba prisidėjo rengiant šią programą, yra ir viena iš jos vykdytojų. Šiemet projektams šios programos rėmuose skirta 5 mln. litų; tikrai nemažai, lyginant su Kultūros ministerijos ištekliais. Programa veiks iki 2011 m.; pusė jai skiriamų lėšų paskirstoma savivaldybėms nuožiūra, antra pusė atitenka dideliems bendresnio taikymo projektams.
Prioritetinės kryptys:
- Lietuvos regionų kultūros ir etninės kultūros plėtros rėmimas.
- Kultūros įstaigų kaime stiprinimas.
- Visuomenės kultūrinių iniciatyvų skatinimas.
Praktinei šių nuostatų realizacijai teisinį pagrindą neabejotinai sustiprins LR Seimo 2007 m. priimti Tautinio paveldo produkto įstatymas. Nelieka be valstybinių struktūrų dėmesio nuopelnai etnokultūros srityje.
Nuo 1993 metų kasmet skiriama Valstybinė dr. Jono Basanavičiaus premija. Kultūros ministerija kasmet skiria 3 premijas tradicinės kultūros puoselėtojams; nuo 2005 m. skiriama premija geriausiam kultūros centro darbuotojui; 4 premijos - geriausiems kultūros centrams. Nuo 2007 m. skiriami, žanrų kolektyvams apdovanojimus „Aukso paukštė“ ir „Aukso vainikas“ (tautodailininkams). Belieka tikėtis, kad laureatai ir nominantai taps Lietuvos nacionalinės televizijos reportažų bei laidų herojais, o jų darbai ir veikla - žiniasklaidos dėmesio objektais.
Etninės kultūros plėtros valstybinės programos priemones gražiai įgyvendina šalies muziejai. Juose sukaupta gausybė etninės kultūros paveldo, kuris pristatomas visuomenei ekspozicijose, parodose, leidiniuose. 2007 m. išleista 24 katalogai. Etninės kultūros vertybės pristatomos edukacinėse programose, kurias rengė beveik visi valstybės ir savivaldybių muziejai. Reikšminga šioje srityje Lietuvos nacionalinio, M. K. Čiurlionio dailės, Šiaulių „Aušros“, Panevėžio kraštotyros muziejų veikla.
Šiaulių „Aušros“ muziejus turi parengęs Etninės kultūros veiklos plėtros programą. Ją įgyvendindamas, finansiškai remiant valstybės biudžeto lėšomis, muziejus perkėlė Šiaulių kraštotyros draugijos etnografijos archyvą į elektroninę saugojimo laikmeną (89 bylos, 1581 psl.). Šį archyvą UNESCO nacionalinė komisija pripažino nacionalinės reikšmės kolekcija ir įtraukė į Lietuvos nacionalinį registrą „Pasaulio atmintis“.
Etninės kultūros plėtros savąsias programas parengė ir patvirtino tarybose 25 savivaldybės. Programų turėjimas tiesiogiai susijęs su etninės kultūros situacija savivaldybėje: tuomet biudžetuose atsiranda lėšos etninei kultūrai, ne tik etatams, bet ir veiklai.
2007 m. buvo išskirti šie prioritetai:
- Tradicinių kultūros reiškinių išaiškinimas ir jų apsaugos priemonių kūrimas etnografiniuose regionuose. Vienas iš šio darbo rezultatų turėtų būti, pagal UNESCO rekomendacijas, bendradarbiaujant metodikos srityje su kitomis Baltijos šalimis, sukuriamas registras. Kartu tuo procesu būtų aktyvinama ir gyvosios tradicijos židinių veikla.
- Bendruomenių veiklos skatinimas etnokultūrinės veiklos pagrindu; bendruomenių vaidmens ir įtakos, saugant vietos tradicinę kultūrą, stiprinimas. Šis prioritetas yra labai susijęs su etnografinio kaimo išsaugojimo problema. Šiai kaime labai smarkiai veikia tradicinį kraštovaizdį, naikina dar iki mūsų dienų išlikusius senojo kaimo statinius. Negrįžtamai prarandame krašto savitumą; tai labai skaudi problema, nes iki šiol nesurasta rakto jai spręsti. Realių žingsnių ieškant sprendimo gali būti padaryti tik per bendruomenių veiklą; tad labai reikia iniciatyvos vietose. Šis kaimo Šiaulių rajone patirtis, - visokeriopai ji palaikytina ir skleistina. Labai aktualus uždavinys - parengti etnoarchitektūros rekomendacijas atskirai kiekvienam etnografiniam regionui arba net subregionui. Jos tiek rajonų architektams, tiek norintiems remontuoti senus statinius (gal atstatyti ir planinę sodybos struktūrą), tiek statantiems naują būstą. Pravartu būtų taip pat parengti statybos saugomose teritorijose reglamentą su griežtesniais reikalavimais etnografiškumui.
- Etnokultūrinės tradicijos tęstinumo ir perimamumo užtikrinimas (vaikų folklorinių ansamblių steigimas, vasaros stovyklos, edukacinės programos). Vaikų ir jaunimo įtraukimas į etninės kultūros veiklą. 2007-ieji buvo paskelbti vaikų kultūros metais. Etninės kultūros gyvastis išties priklausys nuo to, ar pavyks išugdyti jaunimą, norintį ir gebantį perimti bei puoselėti tautos tradicijas. Geroji patirtis yra vasaros stovyklos, kur, pavyzdžiui, jauniausi kaimo muzikantai moko vaikus groti retai besutinkamais instrumentais - cimbolais, dūdmaišiu, bandonija, o meistrai - užmirštų amatų darbeliais. Taip, tarkime, pavyko atgaivinti garsųjį Eržvilko bandonijos ansamblį. Verta pagirti „Vėlungio“ vasaros stovyklą Klaipėdoje, organizuotą jau septintą kartą. Vaikai susipažino su etnokultūros grožiu: pasimokė liaudiškų šokių, dainų ir žaidimų, pramoko muzikuoti, išbandė savo jėgas pynimo, lipdybos, drožybos, audimo ir kt. darbeliuose. Tai etnomuzikavimo bei liaudies amatų kursai Kelmėje. Didelį visuomenės susidomėjimą sukėlė pirmą kartą suorganizuotas vaikų ir mokinių - liaudies kūrybos atlikėjų - konkursas „Tramtatulis“, išryškinęs visoje Lietuvoje gražų būrį galimų tradicijos perėmėjų. Su pasisekimu vyksta ir vaikų folkloro festivaliai: „Martynas“ - Visagine, „Aš pasėjau linų sėmenį“ - Telšiuose, „Eglynaitis“ - Varėnoje, „Skranda gegutė“ - Ignalinoje, „Vieversiukas ant dirvono“ - Jurbarke. Etnokultūrinės pakraipos stovyklos kasmet organizuojama ne tiek jau ir mažai - apie pusantro šimto. Šiaip vaikų jose galėtų dalyvauti daugiau.
- Tradicinių amatų palaikymas, jų centrų steigimosi skatinimas. Etninės kultūros globos tarybos nariai aktyviai dalyvavo kuriant Tautinio paveldo produkto įstatymą. Juo siekiama palaikyti tautodailininkus, tradicinių amatų mokovus. Tai padėtų išsaugoti ir tam tikrus tautinės kultūros elementus mūsų kasdieniame gyvenime bei buityje.
Įvardytasis prioritetinis darbas, sėkmė ir tolimesnė etnokultūros plėtros perspektyva neabejotinai priklausys nuo etnologų rengimo Lietuvos aukštosiose mokyklose. Todėl Etninės kultūros globos taryba ypatingą dėmesį skyrė šiai problemai, matydama a priori nepatenkinamą padėtį. Šią nuomonę patvirtino ir išsamesnė analizė, atlikta po susitikimų su aukštųjų mokyklų dėstytojais ir suinteresuotų įstaigų vadovais bei specialistais. Pagrindinis pasitarimas - seminaras „Etnologija Lietuvoje: studijos ir tyrimai“ įvyko 2007 m. balandžio 13 d.
Lietuvos etnografiniai regionai
tags: #trakiskio #kadastro #vietoves #refomros #projektas #patvirtintas