Pagrindinis požymis, pagal kurį turtas skirstomas į trumpalaikį ir ilgalaikį, yra jo sunaudojimas per tam tikrą laikotarpį - laikotarpį, per kurį uždirbamas pelnas. Jei turtas per vieną ataskaitinį laikotarpį visiškai sunaudojamas, jis laikomas trumpalaikiu, o jei visas nesunaudojamas - ilgalaikiu turtu.
Kadangi pagrindinis ataskaitinis laikotarpis yra vieneri metai, tai ir ilgalaikiu turtu laikomas tas turtas, kuris naudojamas uždirbant pajamas ilgiau nei vienerius metus. Todėl ir laikomasi nuostatos, kad ilgalaikio ir trumpalaikio turto riba - vieneri jo naudojimo metai. Priskiriant turtą ilgalaikio rūšiai, atsižvelgiama į jo kainą.
Trumpalaikiu turtui priskiriamas per vieną ataskaitinį laikotarpį (vienerius finansinius metus) pajamoms uždirbti sunaudojamas turtas. Turtas trumpalaikiu laikomas ne kalendorine, bet ekonomine prasme. Turto priskyrimą trumpalaikiam arba ilgalaikiam lemia ne tiek to turto pobūdis, kiek įmonės veiklos aplinkybės.
Per vieną ataskaitinį laikotarpį visiškai sunaudojamas turtas laikomas trumpalaikiu, visiškai neatsižvelgiant į to turto kainą. Pavyzdžiui, aukso bei brangakmenių atsargos juvelyrinėje dirbtuvėje, be abejo, priskirtinos trumpalaikiam turtui, nors vieno akmens kaina gali būti kur kas didesnė už toje dirbtuvėje daugelį metų naudojamą ilgalaikį turtą - prekystalį.
Trumpalaikiu turtu gali būti net pastatai, jei jie naudojami ne pačios įmonės gamybinei ar prekybinei veiklai vykdyti, o skirti perparduoti. Pavyzdžiui, ilgalaikiu turtu prekiaujančioje įmonėje, kuri pastatų neįsigyja naudoti ilgą laiką, bet nuperka tikėdamasi perparduoti tuos pastatus už didesnę kainą. Įmonėje trumpalaikis turtas (pvz., atsargos sandėlyje) fiziškai gali būti ir labai ilgą laiką, net keletą ar keliolika metų.
Trumpalaikis, kaip ir ilgalaikis turtas priskiriamas skirtingoms grupėms, atsižvelgiant į turto naudojimo pobūdį.
Atsargų įkainojimas yra svarbus veiklos baras. Vertinant atsargas, padaryta klaida gali turėti nepageidaujamos įtakos ateinančių metų grynojo ir apmokestinamo pelno dydžiui. Trumpalaikis, kaip ir ilgalaikis turtas (taip pat atsargos) finansinėje atskaitomybėje parodomas įkainojus jį tuo turtu faktine savikaina, kitaip sakant, ta kaina, kuria įmonė sumoka už atsargas pirkdama arba pasigamindama jas.
Visos kitos išlaidos susijusios su atsargų pirkimu, taip pat turi būti įskaičiuotos į jų savikainą. Praktiškai būna labai sudėtinga netiesiogines išlaidas priskirti konkrečioms atsargoms. Todėl daugeliu atveju jos įtraukiamos į ataskaitinio laikotarpio veiklos sąnaudas.
Atsargos įkainojamos įvairiais būdais arba metodais. Vienas iš jų - konkrečių kainų metodas. Jis taikomas tada, kai konkretiems produkcijos vienetams ataskaitinio laikotarpio pabaigoje įmanoma nustatyti ir priskirti tų vienetų pirkimo ar pagaminimo savikainą. Šis metodas pasitvirtina apskaitant brangias prekes: automobilius, juvelyrinius dirbinius ir kita.
Šis metodas reikalautų per daug darbo, nes taikant reikia tiksliai žinoti, už kokią sumą pirkta kiekviena sandėlyje esanti prekė. Jeigu įmonės sandėlyje būtų likę tiek pat, pvz., 400 vienetų, bet kitomis dienomis pirktų prekių anksčiau pateiktų apskaičiavimai visiškai kitokie. Taikant šį būdą galima manipuliuoti pelnu, t.y.
Atsargų įvertinimo metodas taikomas tada, kai tiksliai nežinoma, kurios prekės per ataskaitinį laikotarpį buvo parduotos (sunaudotos), o kurios liko sandėlyje. Jis remiasi sutartine nuostata, kad anksčiausiai pirktų prekių kainos priskiriamos pirmiausiai parduotų prekių savikainai. Iš to matyti, kad ataskaitinio laikotarpio pabaigoje likusių prekių savikainai priskiriamos paskutinių pirkinių kainos, nes šiuo atveju daroma prielaida, kad anksčiausiai pirktos prekės parduodamos (ar atsargos sunaudojamos) anksčiausiai.
Taigi šių anksčiausiai pirktų atsargų ataskaitinio laikotarpio pabaigoje įmonėje paprasčiausiai nelieka. Atsargų įvertinimo metodas pagal pirmųjų pirkinių kainas. Šis metodas taikomas tada, kai tiksliai nežinoma, kurios prekės per ataskaitinį laikotarpį buvo parduotos (sunaudotos), o kurios liko sandėlyje. Šis metodas remiasi sutartine nuostata, kad parduotų prekių savikainai priskiriamos vėliausiai piktų prekių kainos, t.y. daroma prielaida, kad vėliausiai pirktos prekės parduodamos pirmiausiai, o anksčiausiai pirktų prekių kaina priskiriama atsargų likučio savikainai ataskaitinio laikotarpio pabaigoje. Apskaičiuojant parduotų prekių savikainą vadovaujamasi paskutinių pirkimų kainomis.
Mažmeninės ir didmeninės prekybos bei perdirbimo įmonės prekių ar kitų atsargų vertė sudaro didelę įmonės turto dalį. Parduotų prekių savikaina sudaro didžiausią įmonės sąnaudų dalį pelno ataskaitoje.
Įmonė gali turėti ne tik prekybos atsargų tiesiogiai įskaičiuojamų į prekybinės veiklos sąnaudas per parduotų prekių savikainą. Įmonėje gali būti ir daugybė medžiagų arba žaliavų sąskaitų. Medžiagos nuo prekių skiriasi tuo, kad jos tiesiogiai neparduodamos, o tik apdorotos įmonės patenka į parduotų prekių savikainą.
Perdirbimo įmonės vietoj perparduoti skirtų prekių į parduotų prekių savikainos rodiklį įskaičiuojamos dvi perdirbimo ir prekybos procese sujungiamos į medžiagas ir darbo jėgą.
Kiekvienai įmonei labai svarbu nustatyti, kaip bendrasis pelnas ir parduotų prekių savikaina susiję su išlaidomis, padarytomis perkant prekes, atsargas. Bendrasis pelnas, uždirbtas per ataskaitinį laikotarpį, nustatomas iš visų per tą laikotarpį uždirbtų pajamų atėmus parduotų prekių savikainą. Pastaroji apskaičiuojama iš per laikotarpį parduoti skirtų prekių vertės (ji lygi pradinio prekių likučio ir visų ataskaitinio laikotarpio pirkimo sumai) atėmus laikotarpio pabaigoje likusį neparduotų prekių likutį.
Kuo didesnė likučio savikaina ataskaitinio laikotarpio pabaigoje, tuo mažesnė parduotų prekių savikaina ir atitinkamai didesnis bendrasis pelnas. Vadinasi, nuo galutinio likučio įvertinimo priklauso, kokia parduoti skirtų prekių savikainos dalis bus atimta iš grynųjų pardavimo pajamų ir kokia dalis bus perkelta į ateinantį ataskaitinį laikotarpį kaip to laikotarpio pradinis prekių likutis, todėl mažiausiai vieną kartą per metus būtina nustatyti atsargų apimtį natūriniais prekių vienetais.
Kitaip sakant, reikia tas atsargas inventorizuoti, t.y. suskaičiuoti ir gautus rezultatus palyginti su buhalterijos informacija. Nors įmonėje inventorizacija gali atlikti bet kuriuo momentu, (pvz., įtarus grobstymu už atsargų apsaugą atsakingus asmenis). Dauguma tai daro ataskaitinio laikotarpio pabaigoje.
Nuolatinės atsargų apskaitos vedimas - tai nuolatinis duomenų apie visas operacijas su kiekviena prekių partija, registravimas buhalterinėse sąskaitose.
Pagrindinė įmonės perdirbimo funkcija - tai žaliavų, medžiagų bei pirktų detalių perdirbimas į parduoti skirtas prekes ir šių prekių pardavimas. Kiekvienoje įmonėje parduotų prekių savikaina sudaro atsargų pirkimo išlaidų suma ir gamybos sąnaudos: kadangi prekybos įmonės paprastai nieko negamina (išimtis tik perparduoti skirtų prekių įpakavimas arba labai nežymus jų perdirbimas, pvz., siekiant pagerinti prekybinę išvaizdą) atsiranda skirtumų tarp parduotos produkcijos savikainos apskaičiavimo prekybos ir perdirbimo įmonėse.
Pastaresnė į parduotos produkcijos savikainą turi būti įskaičiuojama ne tik produkcija gaminant sunaudotų atsargų kaina, bet ir visų atsargų apdorojimo darbo sąnaudos (darbo užmokestis, darbo sąnaudos) bei kurios kitos gamybos išlaidos. Tose sąskaitose atsispindintys gamybos elementai perdirbti tampa pagamintos parduoti skirtos produkcijos dalimi.
Šios atsargos įkainojamos jų įsigijimo savikaina (įvertinant įvairias nuolaidas, grąžinimus, atsivežimo išlaidas). Didesnėse įmonėse į atskirų sąskaitų grupę išskiriamos komplektavimo gaminių sąskaitos taip numatyta tik sąskaitų plane. Kai kuriose įmonėse šalia žaliavų išskiriamos ir medžiagų sąskaitos. Tokios grupės išskyrimas yra technologinis, tačiau kiekviena įmonė pasirenka pati, kaip detalizuoti atsargų sąskaitas.
Nebaigtos gamybos sąskaitose atsispindi gamybos procese esantys ir dar nebaigti apdoroti gaminiai. Jų savikaina susideda iš žaliavų kainos bei tų gaminių apdirbimo išlaidų.
Pagaminta produkcija - tai baigtos gaminti, bet dar neparduotos prekės, tai trumpalaikis turtas, saugomas įmonės sandėliuose ir skirtas uždirbti pajamoms, pardavus jį ateinančiais laikotarpiais.
Atsargas apskaitant periodiškai, jų išlaidų savikaina nustatoma iš perdirbimui skirtų žaliavų (jų likutis laikotarpio pradžioje plius visi pirkimai per ataskaitinį laikotarpį) atėmus žaliavų likutį laikotarpio pabaigoje. Likutis nustatomas laikotarpio pabaigoje atlikus inventorizaciją.
Atsargų sunaudojimas produkcijai gaminti perdirbimo įmonėse vadinamas išlaidomis ir tik parduotai produkcijai pagaminti tenkančiai išlaidų dalį reikia pripažinti sąnaudomis.
Pagamintos produkcijos savikaina. Sunaudota žaliavų savikaina tiesioginio darbo apmokėjimo išlaidos ir kitos tiesiogiai su gamybos procesu susijusios išlaidos sudaro pagamintos produkcijos savikaina.
Parduotų prekių savikaina. Nustačius pagamintos produkcijos savikainą ir žinant pardavimo apimtį galima apskaičiuoti ir parduotų prekių savikainą. iš gautos sumos atimamas laikotarpio pabaigoje pagamintos (bet dar neparduotos) produkcijos likutis.
Likvidžiausias yra piniginis turtas ypač reikšmingas kiekvienai įmonei, nors jo lyginamoji dalis būna labai nedidelė. Norint racionaliai ūkininkauti, pinigai nuolat turi būti apyvartoje.
Piniginis turtas buhalteriniame balanse atvaizduojamas aktyvo dalyje turto dalyje (aktyve). Jam skirta balanso turto dalies grupė - gryni pinigai sąskaitoje ir kasoje.
Pinigų ekvivalento sąskaitoje apskaitomi įvairūs čekiai, obligacijų kuponai, pašto ženklai, įsigyti loterijos bilietai ir brangiųjų metalų luitai. Šioje sąskaitoje visada apskaitomi tikrieji pinigų ekvivalentai.
Kiekvienai įmonei labai svarbu sąskaitos. Sąskaitos bankuose ir kasa, juose apskaitomi pinigai, kuriais realiai disponuoja įmonė banke ir kasoje įmonė pinigus gali laikyti ne tik litais, bet ir kuria nors kita valiuta. Todėl abi šios sąskaitos turi tiek subsąskaitų, kiek valiutų turi įmonė.
Visa buhalterinė apskaita Lietuvoje vedama viena nacionaline valiuta - litais, tačiau daugumos valiutų kursai lito atžvilgiu nuolat keičiasi dėl tos priežasties: būtina kiekviena valiuta apskaityti atskiroje sąskaitoje. Kiekvienai įmonei svarbu žinoti, kiek ji turi konkrečios valiutos, kuria gali atsiskaityti su savo pirkėjais.
Sąskaitų pale pateikta po vieną litinę sąskaitą Nr. 271 sąskaitos bankuose (litais) ir Nr. 2720 litai kasoje.
Ilgalaikis turtas - tai įmonės nuosavybė, kuri naudojama ilgiau nei vienerius metus veiklos tikslams ir generuoja ekonominę naudą. Ilgalaikio turto apskaita ir tinkamas jo valdymas yra esminė kiekvienos įmonės finansų valdymo dalis.
Arba paprasčiau pasakius - tai yra viskas, kas nepriskiriama trumpalaikiam turtui.
Pagrindinės ilgalaikio turto kategorijos yra:
- Ilgalaikės investicijos.
- Grynasis ilgalaikis turtas.
- Prestižas ir kitas nematerialus turtas.
- Ilgalaikės gautinos sumos.
Ilgalaikės Investicijos - tai kompanijos investicijos į obligacijas, kurių išpirkimo terminas ilgesnis nei metai ir investicijos į akcijas bei kitus vertybinius popierius, kurių neplanuojama parduoti einamaisiais metais. Šios investicijos yra ne tokios likvidžios kaip grynieji pinigai ar pinigų rinkos priemonės.
Grynasis Ilgalaikis Turtas - Šioje ilgalaikio turto klasėje nurodomas svarbiausias fizinis kompanijos turtas: žemė, pastatai, gamyklos, įrenginiai, transporto priemonės ir t.t. Tai turtas, būtinas kompanijos veiklai vykdyti.
Svarbu paminėti, kad fizinis turtas (išskyrus nekilnojamąjį) nuolat nuvertėja. Kompanija įvertina įrangos naudingo tarnavimo laiką ir palaipsniui apskaitoje nurodo sumažėjusią fizinio turto vertę. Nusidėvėjimas netaikomas tik žemei. Dėl skaičiuojamo nusidėvėjimo tikroji nekilnojamojo turto vertė gali skirtis nuo nurodytos apskaitoje.
Prestižas ir Kitas Nematerialus Turtas - Nematerialus turtas, kaip sako pats pavadinimas, yra turtas, kurio fiziškai negalima paliesti. Kalbant apie nematerialųjį turtą dažniausiai turima omenyje prestižas, prekinis ženklas, intelektinė nuosavybė, patentai ir programinė įranga.
Vienai kompanijai įsigyjant kitą, paprastai sumokama daugiau nei apskaitoje nurodytas parduodamos kompanijos turtas. Skirtumas tarp už kompaniją sumokėtos kainos ir kompanijos turto buhalterinės vertės yra vadinamas prestižu.
Ilgalaikės Gautinos Sumos - Į ilgalaikes gautinas sumas investuotojai turėtų pasižiūrėti ypatingai skeptiškai. Ilgalaikės gautinos sumos - tai yra klientų skola kompanijai, kurią klientas turi sumokėti vėliau nei po metų. Į ilgalaikes gautinas sumas reikia žiūrėti atsargiai, kadangi klientui bankrutavus, kompanija pinigų gali ir neatgauti.
Pavyzdžiai:
- Pastatai ir statiniai: administraciniai pastatai, sandėliai, gamybinės patalpos.
- Transporto priemonės: automobiliai, sunkvežimiai, krautuvai.
- Gamybos įranga: staklės, presai, konvejeriai.
- Baldai ir biuro įranga: stalai, kėdės, kompiuteriai, spausdintuvai.
Nematerialusis Ilgalaikis Turtas - tai turtas, kuris neturi fizinės formos, bet yra vertingas dėl teisių, leidimų ar intelektinės nuosavybės. Nors toks turtas nematomas, jis dažnai yra itin svarbus įmonės konkurencingumui ir inovacijų plėtrai.
Pavyzdžiai:
- Programinė įranga: apskaitos sistemos, gamybos valdymo sprendimai, individualiai kurtos programos.
- Prekės ženklai ir prekiniai vardai: registruoti prekių ženklai, įmonės logotipai.
- Licencijos ir leidimai: veiklos licencijos, technologijų naudojimo sutartys.
- Patentai ir autorinės teisės: išradimų apsauga, kūrybiniai projektai.
Finansinis Ilgalaikis Turtas - tai investicijos ar finansiniai instrumentai, kuriuos įmonė planuoja laikyti ilgiau nei vienus metus. Skirtingai nuo materialaus ar nematerialaus turto, šio turto tikslas - generuoti grąžą arba turėti įtaką kitų įmonių veiklai.
Pavyzdžiai:
- Akcijos: įmonės gali turėti kitų bendrovių akcijų paketą, kuris suteikia teisę į dividendus ar balsą akcininkų susirinkime.
- Obligacijos ir investiciniai fondai: įmonė investuoja lėšas, tikėdamasi stabilios grąžos.
- Ilgalaikės paskolos: suteiktos kitoms įmonėms ar susijusiems subjektams.
- Indėliai su terminuotais susitarimais: kai įmonė laiko pinigus banke ilgesniam laikotarpiui su nustatyta palūkanų norma.
Ilgalaikio turto vertės nustatymas yra pirmas ir vienas svarbiausių žingsnių turto apskaitoje. Vertė įtakoja ne tik apskaitos įrašus, bet ir vėlesnį nusidėvėjimo skaičiavimą, mokesčius bei įmonės finansinių ataskaitų tikslumą.
Dažniausiai ilgalaikio turto vertė nustatoma pagal įsigijimo savikainą - tai bendra suma, kurią įmonė sumokėjo už turtą, įskaitant:
- Pirkimo kainą (be PVM);
- Transportavimo ir montavimo išlaidas;
- Draudimo, muito ir kitas papildomas išlaidas;
- Vidaus darbų vertę, jei turtas buvo sukurtas įmonės viduje.
Ilgalaikio turto apskaita
Turto vertė gali būti:
- Perkainojama - jei rinkos vertė ženkliai pasikeičia (pvz., NT perkainojimas);
- Nurašoma - kai turto vertė sumažėja dėl nusidėvėjimo ar praradimo (dėl gaisro, vagystės ir pan.);
- Didinama, jei buvo atliktos reikšmingos investicijos į turto atnaujinimą ar pritaikymą.
Ilgalaikio turto apskaita apima visą turto gyvavimo ciklą - nuo įsigijimo iki nurašymo. Ši apskaita leidžia įmonei ne tik kontroliuoti turtą, bet ir tiksliai planuoti finansinius srautus.
Pagrindiniai apskaitos žingsniai:
- Registracija: Turtas įtraukiamas į ilgalaikio turto registrą su unikaliu identifikatoriumi.
- Nusidėvėjimo skaičiavimas: Priklausomai nuo pasirinkto metodo (tiesinis, degresyvus), nustatomas mėnesinis ar metinis nusidėvėjimas.
- Ataskaitų rengimas: Kuriamos turto likutinės vertės, nusidėvėjimo, nurašymo ar remonto ataskaitos.
- Inventorizacija: Periodiškai tikrinamas faktinis turto buvimas ir būklė.
Net ir ilgalaikis turtas turi savo „gyvavimo pabaigą“. Kai turtas tampa nebetinkamas naudoti arba jo nebeapsimoka remontuoti, jis nurašomas arba parduodamas.
Nurašymas reiškia, kad turtas yra pašalinamas iš įmonės apskaitos.
Tai gali įvykti dėl:
- Pilno nusidėvėjimo;
- Fizinio sunaikinimo (pvz., gedimo, avarijos);
- Nereikalingumo arba pasenusios technologijos.
Jei turtas vis dar turi rinkos vertę, įmonė gali jį parduoti.
Investicinis turtas - tai ilgalaikis turtas, kurį įmonė įsigyja ne savo veiklai vykdyti, bet investicijų tikslais. Jo paskirtis - ne gamyba ar paslaugų teikimas, o vertės augimas ar pastovios pajamos (pvz., nuoma).
Tipiniai pavyzdžiai:
- Komercinės paskirties nekilnojamasis turtas;
- Nuomojami butai ar pastatai;
- Žemės sklypai, laikomi perpardavimui;
- Įmonės įsigytos kitos bendrovės akcijos ar dalys (jei jos nelaikomos strateginiu valdymo turtu).
Reikia nepamiršti, jei įmonė įsigijo atsargines dalis einamajam ilgalaikio materialaus turto remontui atlikti, tokios dalys apskaitomos atsargose, nepriklausomai nuo jų įsigijimo savikainos ir įsigijimo būdo. Atsargų apskaitos ir pateikimo finansinėse ataskaitose tvarką nustato 9 verslo apskaitos standartas „Atsargos“, toliau 9 VAS.
Avansiniai mokėjimai už ilgalaikį turtą visada rodomi kitame ilgalaikiame materialiame turte, nepriklausomai nuo turto įsigijimo datos. Sumokėtas avansas už remonto darbus, kurie bus įtraukiami į ilgalaikio turto įsigijimo savikainą, taip pat turėtų būti rodomas ilgalaikiame turte.
Jei nurašome visiškai nudėvėtą ilgalaikį turtą ir lieka atsarginių dalių, atsarginės dalys yra perkeliamos į atsargų straipsnį likvidacine verte. Jei perkėlimo metu įmonė nustato, kad šių atsarginių dalių grynoji galimo realizavimo vertė (pardavimo kaina minus pardavimo sąnaudos) yra mažesnė, nei likvidacinė vertė, į atsargas turtas yra perkeliamas grynojo galimo realiazavimo verte, o skirtumas parodomas turto nurašymo sąnaudose. Jei nurašome nevisiškai nudėvėtą ilgalaikį turtą ir lieka atsarginių dalių, atsarginės dalys yra perkeliamos į atsargų straipsnį grynąja galimo realizavimo verte, kuri negali būti didesnė už likutinę vertę. Užpajamuotų atsarginių dalių vertės sumai yra mažinamas ilgalaikio turto nurašymo nuostolis.
Jei ilgalaikis turtas nenaudojamas veikloje ir jo neplanuojama parduoti artimiausiu metu, jis vis tiek turi būti apskaitomas ilgalaikiame turte ir jo negalima perkelti į atsargų straipsnį. Tokiam turtui turės būti skaičiuojamas nusidėvėjimas. Jei atskiroms ilgalaikio turto dalims yra taikoma skirtinga nusidėvėjimo norma (12VAS, 36p.), reikės papildomai atsižvelgti į ilgalaikio turto minimalią vertę.
tags: #trumpalaikio #turto #isigijimo #korespondencija