Sveikata yra didžiausias turtas. Norite nepraleisti svarbiausių naujienų? Per paskutinius šimtą metų sugebėjome sukontroliuoti didžiąją dalį virusinių ligų, padidinome gyvenimo komforto lygį, turime galimybę gyventi technologiškai pažangiuose namuose, bet visi šie patogumai sukūrė naujų problemų. Patogus ir pasyvus gyvenimo būdas sumažino fizinį aktyvumą, mažiau dėmesio skiriame mitybai, patiriame daugiau streso, įtampos ir socialinės izoliacijos.
Šiandien poreikis gyventi komfortiškai, aktyviai ir sveikai nebėra susijęs tik su savaitgalio išvykomis į sanatorijas.
„Sveikesnio gyvenimo būdo paieškos iš esmės reformuoja žmonių kasdienybę, poreikius ir aplinkos lūkesčius. Įprasta apie šiuos pokyčius kalbėti mitybos, restoranų ir kavinių verslo ar sporto kontekste, bet sveikatingumo banga palaipsniui transformuoja ir nekilnojamojo turto rinką. Pasaulyje pradedama pastebėti nauja tendencija - tai sveikatingumo (wellness) projektai.
2018 metais „Global Welness Institute“ atliktame tyrime teigiama, kad nekilnojamojo turto, orientuoto į sveikesnį gyvenimą, rinka dar tik formuojasi, bet ji daro svarbią įtaką sprendžiant iššūkius, susijusius su visuomenės sveikata. Pavyzdžiui, JAV Vašingtono valstijoje įgyvendintas projektas orientuotas į astma sergančius asmenis. Po metų daugiau nei 60 proc.
Į sveikatingumą orientuotų pastatų rinka šiuo metu sudaro apie 60 proc. pasaulinio ekologiškų pastatų statybų sektoriaus, kuris savo ruožtu 2018 m. siekė apie 205,6 milijardo dolerių. Būsto dalis šiame sektoriuje - apie 123,4 mlrd. Tokių projektų tikslas - asmens sveikatą paversti pagrindine projekto ašimi, aplink kurią dėliojama koncepcija ir dizainas. Didžioji dalis į sveikatingumą orientuotų būsto projektų įgyvendinama JAV, Kinijoje, Indijoje, Australijoje, Didžiojoje Britanijoje ir Vokietijoje.
Įprasta, kad tokios NT tendencijos pirmiausia įsigali ir įsitvirtina komerciniame segmente - vystant prekybos, biurų projektus - o tik tada smelkiasi į būsto sritį.
„Lietuvoje nekilnojamojo turto vystytojai, kurdami būsto projektus, daugiau dėmesio skiria energijos vartojimo efektyvumo didinimui, tad projektai, orientuoti į gyvenimo būdą - gana reti. Vertinant dar plačiau, toks požiūris į būstą tiek Baltijos šalyse, tiek Rytinėje ar Centrinėje Europoje yra įprastas. Šiuo metu rinkoje galima rasti vos kelis tokio tipo projektus“, - kalba T. Būstų projektai, orientuoti į sveiką gyvenimo būdą, pasižymi keliomis privalomomis savybėmis: jie statomi taip, kad būti aktyviu taptų patogu, didelis dėmesys skiriamas bendruomenės kūrimui, sukuriama aplinka, kuri aktyviai skatina judėti.
Pastatuose, turinčiuose „WELL“ standartą, nerūkoma, palaikoma optimali oro drėgmė, naudojamos nekenksmingos valymo priemonės bendrų erdvių valymui, butai sukurti taip, kad juose būtų pakankamai saulės šviesios, įgyvendinta sporto infrastruktūra (tiek lauke, tiek pastato viduje), sienos ir durys nepraleidžia triukšmo ir kt. Priklausomai nuo pastato tipo, jis turi atitikti apie 400 skirtingų reikalavimų.
„Įgyvendinant į sveikatingumą orientuotas būsto koncepcijas atsiranda net nauji terminai, tokie, kaip „biofilinis dizainas“. Tai reiškia kad žaluma projekte yra ne vien grožis, kurį sukuria žali ploteliai ir augalai, pagyvinantys aplinką, bet gyvybiškai svarbus žmogaus ryšys su gamta. Taip projektuose atsiranda ne dirbtini žali inkliuzai, o organiškos gamtinės struktūros.
Tiesa, atitikimas „WELL“ reikalavimams neužtikrina, kad pastatas bus tvarus ir nekenksmingas aplinkai. Šias objekto savybes patvirtina „LEED“ ir „BREEAM“ sertifikatai. Holistinis požiūris į nekilnojamąjį turtą nėra nauja idėja, bet dar niekada ji nebuvo taip arti mūsų namų. Dar 9-ajame dešimtmetyje buvo pradėti kurti sveikatingumo kurortai, žmonės statėsi sodybas, atsirado pirmieji SPA centrai.
Genetika ir sveikata
Apie 30 proc. Didžiosios Britanijos gyventojų ir net 60 proc. Mokslininkai teigia, kad genetika nulemia tik 10-15 proc. ligų ar kitų sveikatos sutrikimų. 90 proc.
Mityba ir sveikata
Su kuo jums asocijuojasi mėsa? Su būtinu patiekalo komponentu ar bereikalingai nužudytu gyvūnu? Atsakymai veikiausiai skirsis, priklausomai nuo to, kokią mitybos rūšį esate pasirinkęs. Pastaruoju metu visuomenė linkus labai aršiai diskutuoti šia tema. Viena grupė renkasi ginti savo įsitikinimus ir įpročius, bei teigia, jog jokiu būdu negalėtų atsisakyti mėsos. Pasirinkę augalinę mitybą tvirtina, jog mėsa nėra būtina, bei bando auklėti ją valgančius.
Kokiais argumentais dažniausiai remiasi valgantys mėsą? Jie teigia, jog jiems patinka mėsos skonis. Tačiau ar ji būtų tokia skani be prieskonių ir padažų? Kitas argumentas: reikia gauti baltymų. Ir tiesa, mėsoje yra didelė pilnaverčių baltymų koncentracija. Beje, jau seniausiai įrodyta, jog dėl baltymų trūkumo dar niekas nemirė, priešingai, negu nuo per didelio jų kiekio.
Mėsa suteikia sotumo jausmą. Sutinku, pavalgius mėsos tu jautiesi tikrai sotus, net apsunkęs, tačiau tai atima energiją. Pati mėsa žarnyne yra virškinama nuo 2 iki 8 valandų ir organizme užsilaiko net iki keleto parų. Žmonės teisinasi įpročiais, jog visi valgo mėsa, mūsų tėvai, seneliai valgė.
Seniau žmonės būdavo medžiotojai ir tas mąstymas dar išlikęs iki šių dienų. Tačiau kiek iš valgančių mėsą, neskaitant medžiotojų, galėtų patys nekaltam gyvūnui atimti gyvybę? Nors iš tiesų, kiekvienas ją valgantis netiesiogiai prisideda prie gyvūnų žudymo remdamas mėsos pramonę. Ar jums tai atrodo rimti argumentai prieš gyvūno gyvybę, paliksiu spręsti patiems.
Pažvelkime, dėl kokių priežasčių žmonės dažniausiai atsisako mėsos. Populiariausia priežastis - siekis būti sveikam ilgą laiką. Šiais laikais galima rasti pilna informacijos apie tai,dėl ko mėsa nėra naudinga organizmui. Kiti jos atsisako dėl etninių priežasčių, nes jaučia empatiją gyvūnų išnaudojimui savo tikslams ir bereikalingam žudymui. Kiti nusprendžia dėl dvasinių motyvų. Suprantu jog ne visi tuo tiki, tad plačiau apie tai nesiplėsiu.
Sekantis argumentas - planetos ekologijos išsaugojimas, kuris mąstant globaliau, turėtų būti svarbiausias. Gyvulininkystės pramonė ekologiniu požiūriu yra labai žalinga planetos ekosistemai. Kurie argumentai jums atrodo labiau verti dėmesio? Suprantama, jog sveikata yra didžiausias turtas ir pirmiausia norime pasirūpinti savimi. Tad tokie argumentai, kaip gyvūnų skausmas, prisidėjimas prie planetos išsaugojimo kitiems gali atrodyti beverčiai.
Pažvelkime į mėsą plačiau: ar ji tikrai tokia vertinga, kaip dauguma dar mano. Mėsoje priklausomai nuo rūšies yra įvairių maistinių medžiagų, tačiau pagrinde žmonės ją renkasi kaip baltymų šaltinį. Yra įrodyta, jog mėsa yra pilnavertis baltymų šaltinis ir valgant ją gausime visas būtinas amino rūgštis. Tiesa, norint gauti reikiamą baltymų kiekį, juos lengvai galima gauti ir iš augalinių produktų.
Pagrindinis skirtumas tarp gyvūninių ir augalinių baltymų yra jų aminorūgščių profiliai. Jie nusako aminorūgščių įsiurbimo į kūną koeficientus. Gyvūninės kilmės baltymai, be abejo, yra artimesni žmogaus organizme esantiems baltymams ir dėl to yra išnaudojami greičiau ir lengviau negu augaliniai baltymai. Substratinės aminorūgštys, gautos iš gyvūninės kilmės baltymų, yra lengviau pasiekiamos mūsų baltymų sintezės reakcijoms ir tai leidžia joms maksimaliai veikti.
Kai atkuriame šį santykinį aminorūgščių trūkumą augaliniuose baltymuose, gauname reakcijas, atitinkančias gyvūninės kilmės baltymų reakcijas. Tarp kitko, mūsų organizmas yra genialius tuo, jog jam nėra būtina gauti visas amino rūgštis vienu metu. Kūnas sugeba sintetinti reikiamas amino rūgštis ir pasiimti kokių jam reikia tuo metu. Todėl jeigu valgote įvairius augalinius baltymų šaltinius, tikrai gausite reikiamą baltymų kieki. Nepriklausomai nuo to, ar esate profesionalus sportininkas, ar siekiate optimalios sveikatos būklės.
Patys geriausi augalinės kilmės baltymų šaltiniai: lęšiai, pupelės, grikiai, žirniai, bolivinė balanda, moliūgų sėklos, avinžirniai, tofu, tempeh, seitanas.
Baltymų kiekis, kurį turite suvartoti, priklauso nuo jūsų fizinio aktyvumo, liesos raumeninės masės. Derėtų pamiršti tas visuomenėje vyraujančius mitus, jog sportuojant būtina suvartoti 2,2 g baltymo 1 kg ir daugiau. Tai skirta profesionaliems atletams ir dažniausiai kūlturistams, kurie vartoja steroidus. Pagal rekomendacijas pilnai užtenka suvartoti nuo 0,8 g/kg iki 1,9 g/kg.
Nuo baltymų atradimo 1839 metais iki dabar mes vos ne garbinome šią maistinę medžiagą, todėl pradėjome galvoti, kad ir visas maitinimas, ir sveikata turėtų tilpti į šią baltymų paradigmą. Per didelis suvartojamas baltymų kiekis yra žalingas organizmui, ypač jeigu didžioji jų yra gyvūninės kilmės. Gyvūninės kilmės baltymai yra smarkiai rūgštinantys, todėl sutrikdo organizmo stabilią pusiausvyrą.
Mūsų kūnas yra darniai veikianti sistema, kuri geriausiai funkcionuoja esant tam tikroms sąlygoms. Mes sukurti taip, kad kraujyje būtų palaikoma stabili ir švelniai šarminė rūgščių ir šarmų pusiausvyra, t.y. 7.35-7.45. Viskas, ką valgome, arba rūgština organizmą, arba jį šarmina, kitaip tariant, arba palaiko pusiausvyrą, arba ją griauna. Kadangi gyvūninės kilmės produktuose gausu sieros, ji patenka į organizmą ir jame virsta sieros rūgštimi. Visi gyvūninės kilmės produktai panašiai rūgština organizmą ir gali sukelti nuolatinę rūgšties pertekliaus būseną.
Kai maistas rūgštus, kūnas pasitelkia vieną iš buferinių (reguliacinių) sistemų - dažniausiai skeletą, - kad neutralizuotų rūgštis, ir tam naudoja kalcį. Po to ir rūgštys, ir kalcis pašalinami su šlapimu, ir tik dalis kalcio grįžta atgal į kaulus. Smarkiai rūgštinanti mityba gali sukelti širdies ligas, nutukimą, kai kurių rūšių vėžį, tulžies ir inkstų akmenų susidarymą, kaulų silpnumą ir kitas lėtines ligas.
Nors dauguma žmonių mėsą prilygina pagrindiniam baltymų šaltiniui, mėsa nėra tik tai. Joje yra ir kitų mūsų kūnui būtinų medžiagų. Nors, deja, didžioji dalis jų žūsta kuomet apdorojame ją aukštesnėje negu 42 laipsnių temperatūroje. Tas pats vyksta ir apdorojant augalinius produktus, tad šioje vietoje lygybė. Mėsa yra praturtinta geležimi, b grupės vitaminais, tačiau tai lengvai galime gauti ir maitindamiesi augalinės kilmės maistu.
Jūsų organizmui reikia 13 vitaminų. Šios mažos molekulės dalyvauja daugelyje organizmo biocheminių reakcijų. B12 skiriasi iš visų kitų vitaminų, nes jį sudaro mikroelemento kobaltas atomas apsuptas amino rūgštimis, sudarančiomis porfirino žiedą. Paprastai kūnas gali susikurti vitamino B12 atsargas, kurių užtenka keliems metams. Bet žmogui senstant, vitamino B12 įsisavinimas gali sutrikti.
Nesvarbu kokią mityba pasirinktumėte, yra didelė tikimybė, jog jums trūksta B12. Simptomų, kurie praneša apie B12 yra daugybė: išbalusios lūpos, papilkėjusi ar pageltusi oda, sumažėjęs energingumas, raumenų silpnumas, oro trūkumas, lytinė disfunkcija, per ankstyvas žilimas, nervingumas, pyktis, depresija ir mintys apie savižudybę; neurologiniai simptomai pasireiškia galūnių dilgčiojimu arba nutirpimu, pusiausvyros sutrikimais, t. p. ir staiga atsistojus, sutrikusia eisena, atminties sutrikimais, demencija, sutrikusia dėmesio koncentracija, orientacija ir atmintimi, regos sutrikimais, šlapimo pūslės ir virškinimo sutrikimais.
Tad jei patiriate bent keletą iš jų, derėtų pasidaryti kraujo tyrimą. Esant nukrypimui žemiau normos 330 (pmol/l) rekomenduojama įsigyti B12 papildus, kol nepatyrėte rimtų sveikatos sutrikimų. Efektyviausia forma bendram vartojimui yra purškiama, esant rimtai situacijai patartina įsigyti injekcinės formos.
B12 būna šių formų; cianokobalaminas, metilkobalaminas. Vitamino B12 reikia 3 - 4 mikrogramų per parą. Nėščioms ir maitinančioms moterims vitamino reikia 4 - 5 mikrogramų per parą.
Kaip matome, tam, kad gautume reikiamas maistines medžiagas, mėsa tikrai nėra būtina. Vartojant didelius kiekius jinai netgi žalinga žmogaus organizmui. Jeigu jums rūpi asmeninė sveikata, pirmiausia siūlyčiau atsisakyti raudonos mėsos, kuri yra kancerogenas. Tyrimai teigia, jog perdirbta mėsa 67 % padidina kasos vėžio riziką. Kitas tyrimas atskleidė, kad kasdien suvartodami 50 g perdirbtos mėsos, 21 % padidiname riziką susirgti gaubtinės ir tiesiosios storosios žarnos vėžiu.
Jeigu toliau norisi vartoti mėsą verčiau rinkitės liesą žuvį ar liesą mėsą iš ekologinių ūkių. Siekiant optimalios sveikatos rekomenduojama ją įtraukti tik keletą kartų per savaitę. Tokiu atveju negausite tokių didelių kiekių augimo hormonų ir antibiotikų. Jeigu nusprendėte mėsos visiškai atsisakyti, pakeiskite ją augaliniais šaltiniais ir jūsų kūnas jums už tai padėkos. Pasaulis smarkiai evoliucionuoja ir kinta. Kas buvo rekomenduojama prieš 20 metų, šiandien gali būti laikoma nuodais. Tad rinkitės gyvybę ir nustebsite pamatę, kokie energingi galite tapti, nepriklausomai nuo jūsų amžiaus!
Sveikatos apsaugos sistema
Nenuginčijamas argumentas - mes gi sveikatos draudimo mokestį mokam. Būkit malonūs, užtikrinkit ją. Prieš rinkimus politikams sveikatos apsaugos klausimas - dėkinga tema. Žadami aukso kalnai, pieno upės. Ištraukiama neįgaliųjų korta, prisimenama, kad Lietuvoje jų, potencialių rinkėjų, per 200 tūkstančių. Empatija liejasi per kraštus. Po rinkimų sėdim prie suskilusios geldos, dievulį rugojam dėl uždėto per sunkaus kryželio ir kad vėl apkvailino.
Nustatyta, kad sveikata nuo sveikatos apsaugos sistemos organizacijos priklauso tik apie 10 procentų. Sistemoje pluša valstybinės ir privačios asmens sveikatos priežiūros įstaigos, Ligonių kasos, Akreditacijos tarnyba, Sveikatos apsaugos, Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, Asmens su negalia teisių apsaugos agentūra, SODRA, vaistų gamintojai, farmacijos kompanijos, medicininės įrangos ir priemonių gamintojai, mokymo įstaigos, alternatyvi ir liaudies medicina, šarlatanai bei šamanai.
Apie sistemos veiklą informuoja žiniasklaida, dažniausiai užsakomoji. Sistemos išlaikymas kainuoja milijardus, kurie surenkami per privalomojo sveikatos draudimo mokestį ir gyventojams apmokant už paslaugas oficialiai ir ne. Sistema turėtų lyg ir veikti. Per trisdešimt nepriklausomybės metų ją tobulino 20 sveikatos apsaugos ministrų su savo komandomis, nepakeičiami sveikatos politikos organizatoriai, rektoriai, generaliniai direktoriai ir didžiausias būrys įvairių specialistų. Bet kažkodėl sistema braška per visas siūles ir rezultatais negali pasidžiaugti.
Objektyviausi šalies gyventojų sveikatos rodikliai: vidutinė gyvenimo trukmė, vidutinė sveiko gyvenimo trukmė, asmenų, palankiai ir nepalankiai vertinančių savo sveikatą, asmenų skaičius ir psichinės sveikatos rodikliai yra vieni prasčiausių Europos Sąjungoje. Stebint jų dinamiką nepriklausomybės laikotarpiu, pokyčiai nedžiugina.
Lietuvoje vidutinė tikėtina gyvenimo trukmė: vyrų - 69,2 metai, Europos Sąjungoje - 78,1 metų, moterų - 80,1 ir 83,6 atitinkamai. Sveiko gyvenimo trukmė: vyrų - 57,6, Europos Sąjungoje - 61,4, moterų - 61,7 ir 61,8 metų atitinkamai. Europos šalyse savo sveikatą vertina gerai ar labai gerai 67,4 % asmenų, vidutiniškai - 23 % ir kiek mažiau negu 10 % - blogai ir labai blogai. Lietuvoje tik 45 % žmonių apibūdina savo sveikatą kaip gerą arba labai gerą, o savo sveikatą kaip blogą ir labai blogą vertina apie 18 % žmonių. Lietuvoje psichikos sveikatos sutrikimais serga apie 5,5 % gyventojų. Šis rodiklis daugiau nei 2,5 karto viršija Europos Sąjungos šalių vidurkį.
Tikėtina gyvenimo trukmė Lietuvoje - mažiausia Europos Sąjungoje, nuo Europos Sąjungos vidurkio atsiliekama šešeriais metais. Vyrų tikėtina gyvenimo trukmė yra beveik 11 metų trumpesnė nei moterų, ir tai - didžiausias lyčių skirtumas Europos Sąjungoje.
Kaltų ieškoti nesinori, nes reiktų pradėti nuo savęs. Ką gi aš čia blogai darau? Koks kipšas čia koją kiša? Tiek jau to. Neapleidžia ir kankina klausimai - gal mūsų sveikatos sistemos politikai nėra tokie išmintingi, neklystantys ir sąžiningi kaip jie skelbiasi apdovanodami vienas kitą už viso gyvenimo nuopelnus? Gal reiktų investuoti ne į neaiškias statybas, nereikalingos ir nepanaudojamos įrangos pirkimą, o į normalių darbo sąlygų sudarymą specialistams, žmonių sveikatos raštingumo didinimą?
Švaistomi milijonai. Spaudoje skaitom apie sužlugdytus sveikatos išsaugojimo projektus, kainavusius dešimtis milijonų (e-sveikatos, uždaromas ligonines), o jų autoriai vis dar kuria naujus. Nesistebima, kad profesoriai, į kuriuos valstybė investuoja dideles lėšas, užuot mokę studentus, jaunus gydytojus, tampa generaliniais direktoriais, administruoja milijonines lėšas, neturėdami tam reikiamo išsilavinimo.
To rezultatas: žala mokslui ir praktikai - netenkame galimo Nobelio premijos nominanto, studentai ir jauni specialistai - dėstytojo, mokytojo, jiems siunčiama žinia, kad karjerai svarbu ne žinios o lojalumas; įstaigai žala - analfabetas vadybininkas, neturintis vadybos, organizacinių gebėjimų ir žinių administruoja jos lėšas, ir pačiam žmogui - sėdi ne savo rogėse, tiesiog palaipsniui griauna savo ir savo artimųjų gyvenimus.
Norint, kad sistema veiktų reikia pripažinti du dalykus. Pirmas. Žmonės - ne angelai. Nesudarykim galimybių ir sąlygų jiems tapti velniais. Altruizmas ir godumas - dvi žmogaus prigimtinės savybės, susiformavusios socializacijos procese ir veikia tarpusavio žmonių bendravimą. Ugdykime nuo vaikystės altruizmą - rūpinimąsi ne tik savo, bet ir kitų gerove. Turime suvokti, kad turtingas ne tas, kuris daug turi, o tas, kuris daug duoda. Žinia, godumą reikia stabdyti.
Didelis materialinių turtų, pinigų troškimas, virsta aistra. Apimtas godumo žmogus pradeda negailestingai konkuruoti, sukčiauti, vogti, įsitraukti į azartinius lošimus. Dažniausiai pasitaikanti godumo priežastis - vaikystėje patirtas nepriteklius. Jis nulemia norą kaupti: pinigai slopina baimes, suteikia saugios ateities pojūtį, saugo nuo įvairių rizikų. Nepasitikėdamas savimi, bijodamas ateities toks žmogus stengiasi sukaupti kuo daugiau pinigų, kad užtikrintų savo psichologinį saugumą. Tik pinigai gali kuriam laikui išsklaidyti jo baimę.
Godumas veda į neišvengiamą konfliktą su sąžine. Toks žmogus yra pažeidžiamas, juo sunku kliautis, nes troškimas turėti daugiau priverčia jį leistis į visus įmanomus kompromisus. Godus žmogus pats neprisipažins, kad su juo kažkas ne taip. Deja, godžių žmonių sistemoje gana daug. Neretai mėgindami paslėpti savo godumą jie slepiasi po gero žmogaus kauke. Jų nepakeisi. Būtina tokiems žmonėms nustatyti ribas, nubrėžti raudonas linijas ir užtikrinti griežtą neišvengiamą atsakomybę jas pažeidus. Beje, gyvenime daug ką darome ne iš laimės, o iš baimės. Greitį sumažiname prieš matuoklį ne dėl saugumo, o dėl baudos baimės.
Antras. Pripažinkime, kad nemokama, visiems prieinama, specializuota, kvalifikuota sveikatos priežiūra ir gydymas yra sovietinių laikų iliuzija, opijus liaudžiai. Nemokamų pietų nebūna. Geriausias pavyzdys - sūris spąstuose. Sveikatos priežiūra, gydymas yra prekė (paslauga) už kurią reikia susimokėti. Teikti gydymo paslaugas yra verslo uždavinys. Dažnai mes verslo baiminamės, nes pabrėžiama pagrindinė verslo taisyklė - verslininkas nedirba be naudos sau. Vien tik su altruizmu versle toli nevažiuosi. Kažką turėti žmogui yra natūralu. Nuosavybės jausmas yra elementarus ir glūdintis mūsų prigimtyje, suteikiantis mums orumą, saugumą.
Socialiai ir ekonomiškai atsakingo verslo principai gerai žinomi. Laikytis jų verčia konkurencija ir visuomenės nuomonė. Privačių medicinos įstaigų atsiradimas parodė, kad teikiant medicinines paslaugas skirtumai privačiose ir valdiškose įstaigose milžiniški. Privačioje įstaigoje paslaugos netenka laukti mėnesiais, žinai už ką ir kiek mokėti. Įstaiga dirba tau. Valdiškoje įstaigoje reikia praeiti kryžiaus kelius užsiregistruojant, laukti kol pervargusi slaugytoja teiksis pastebėti tave, išsiaiškins, ar tu „mokus“. Čia dar galioja taisyklė: „Žmogui galima ir reikia padėti, bet kas duos garantiją, kad tai žmogus - pasakys ačiū ir nueis“.
Lauksi gydytojo valandą ar daugiau, nes jis užtruko „penkminutėje“, giliai kvėpuoji, prisimeni posakį, kad norint gydytis reikia turėti geležinę sveikatą ir auksinę kantrybę. Neaišku, ar tu dėl gydytojo, ar jis dėl tavęs? Paprastai teigiama, kad pacientas (klientas) visada teisus. Deja, ne medicinoje. Pati moderniausia sveikatos apsaugos sistema negali užtikrinti šimtaprocentinių vaistų, procedūrų, gydymo metodų, pagrįstų moksliniais įrodymais, intervencijų ar operacijų saugumo. Kas dešimtas pacientas patiria žalą. Tai - nepageidaujamas vaistų poveikis, alerginės reakcijos, įvairios komplikacijos. Pacientas kaltininku dažniausiai įvardina gydytoją.
Pasakojama „tikra“ istorija. Dievas, neapsikentęs žmonių skundų, įsidarbino šeimos gydytoju, kad galėtų įvertinti situaciją. Žinia apie naują, impozantiškos išvaizdos trisdešimt trejų metų daktarą pasklido žaibiškai. Į priėmimą atėjo daug žmonių. Pirmuoju buvo pakviestas žmogus ratukuose. „Kuo skundžiatės?“ - paklausė naujasis daktaras. „Dvidešimt metų nevaikštau, dešimt metų pats atsistoti negaliu“.
„Stokis ir eik“, - liepė daktaras. „Kartoju: dvidešimt metų nevaikštau“. „Stokis ir eik“, - pakartojo daktaras. Žmogus atsistojo ir žengė pirmuosius žingsnius po dvidešimties metų. Išėjus pro duris laukiantieji klausia: „Kaip naujasis daktaras?“ „Toks iš jo daktaras, kraujo spaudimo tai nepamatavo“.
Būkim optimistai: kai tau blogai ir tiek blogai, kad jau blogiau būti negali, pradėk džiaugtis - turi pagerėti, juk blogiau būti negali. Protingasis žmogau, 10 procentų - tai jau nemažai, bet negalvoti apie likusius 90 procentų - neprotinga.
Daug diskusijų vyksta dėl alternatyvios medicinos ir jos vietos sistemoje Apie tai - kitą kartą.