Turtingo Jauniausiojo Giminės Nario Tradicijos Lietuvoje ir Jurgio Jankaus Gyvenimas

Šiame straipsnyje nagrinėjamos turtingo jauniausiojo giminės nario tradicijos Lietuvoje, taip pat aptariamas talentingo prozininko, dramaturgo, publicisto Jurgio Jankaus gyvenimas ir kūryba. Pristatomi svarbiausi rašytojo gyvenimo faktai, pagrindiniai kūriniai ir jų interpretacijos. Šalia kūrybos analizės nemažai dėmesio skirta kūrybos impulsams, psichologijai. Pateiktas ir platus kultūrinis, visuomeninis kontekstas, lydėjęs rašytoją nelengvame gyvenimo kelyje.

Lietuvos regionai

Jurgio Jankaus Gyvenimo Pradžia

J. Jankus, trobelninkų Simono ir Veronikos (Noreikaitės) sūnus, gimė 1906 m. rugpjūčio 9 (liepos 27) d. Biliūnų kaime, anuomet priklausiusiame Šiaulių apskrities Skėmių valsčiui. Valsčiui persikėlus į Baisogalą, su atsikūrusios Lietuvos pradžia gimtinė atsidūrė Kėdainių apskrityje. Paaugęs J. Jankus ne sykį girdėjo, kad gimęs labai silpnas. Buvęs pageltęs, tik nosies galiukas raudonavęs, be to, labai kargavęs. Nuvežus pas daktarą, šis nieko guodžiančio nepasakė: su triūbele girdįs devynis balsus, todėl reikią skubiai vežti namo, kad nebūtų per vėlu. Ir vis dėlto Jurgiukas išsikapstė. Tiesa, liga, dėl kurios net daktaras parodė savo bejėgiškumą, nesitraukė dar gal metus ar kiek ilgiau. Jos vardas buvo gelta, ir ji savo pėdsakus paliko visam likusiam gyvenimui. Tai išduodavo kitokie akių baltymai, veido spalva, net dantys.

Kėdainiai

Ankstyvasis Raštingumas

Skaityti J. Jankus išmoko anksti - gal trečius, o gal ketvirtus metus eidamas. Turbūt kad trečius, nes tuomet dar tebenešiojo suknelę, o nuo ketvirtųjų jau turėjo kelnes su staniku. Tai buvo metai, kai J. Jankaus tėvai ėmė rūpintis, kad vyresnysis brolis Petras neužaugtų “juodas kaip bato aulas”. Tėvui nupirkus elementorių, tik jis galėjo tą brangenybę vartyti, o mažajam Jurgiui nevalia buvo net paliesti. Belikdavo tik ant suolo atsistojus per petį žiūrėti. Elementorius būdavo saugojamas ant lentynėlės palubėje. Su broliu motina vargo kasdien po porą trejetą sykių. Kai buvo rodomos raidės, slebizavojama, Jurgis stoviniuodavo ant suolo ir žiūrėdavęs, ką jie daro. Vieną dieną Jankų troboje atsitiko nepaprastas dalykas. Gal kad jau buvo priprasta prie knygos, kartą ėmė ją po pamokos brolis ir paliko ant stalo. Nieko nelaukdamas Jurgis čiupo elementorių ir nubėgo su juo prie verpiančios mamos. Toji pradėjo šaukti, liepdama padėti knygą. Bet jaunėlis tarsi negirdėdamas skubiai atvertė vadovėlį, kažkur apie vidurį, ir pradėjo skaityti, vis paklausdamas: “Ar taip? Vėliau pati mama ne sykį prisiminė tą dieną. Nepamiršdama pridėti, kad nuo to, ką pamatė ir išgirdo, jai net galva buvo pradėjusi suktis. Tą žiemą Jurgis perskaitė visas jų namuose buvusias knygas - tėvo kantičkas ir motinos Aukso altorių.

O pavasarį jį pirmą kartą nusivedė į bažnyčią, atrodo, tai buvo per šv. Jurgio atlaidus. Mažajam katalikui kažkodėl nepatiko kunigo iš sakyklos sakomi žodžiai, jam atrodė, kad kunigas nekalba, o tik šaukia “Bobos kunkulos, bobos kunkulos”, todėl, atsivertęs motinos maldaknygę, ėmė skaityti. Šalimais buvusi kaimynė Lazutkienė vėliau pasakojo kitiems: maniusi, kad vaikas tik šiaip spokso į knygą, tačiau įsiklausiusi išgirdo jį pusbalsiu skaitant Visų Šventųjų litaniją. Moteriai pasirodė kažkas neįtikėtino. Ji ėmė kumščiuoti kaimynes, o pasibaigus pamokslui vaiką išnešė iš bažnyčios ant rankų. Lyg kokį šventąjį. J. Jankui tas įvykis iš atminties neišsitrynė iki gilios senatvės.

Nuo tol Jurgis jau visada turėjo ką skaityti. Kai ką atnešdavo kaimynai. Senų, iš metų išėjusių kalendorių nupirkdavo tėvas (nauji trobelninkui buvo neįperkami). Kažkodėl neužmirštamai buvo įsiminęs vienas eiliuotas tekstas, bene 1910 metais išspausdintas žinomo šiauliškio knygiaus Liudo Jakavičiaus-Lietuvanio išleistame kalendoriuje: „Kolei kaime buvau, pats sau kelnes susiuvau. Su siuviniais (ir ne tik) susijusi ir viena istorija, kaip Jankų namuose atsirado didelė knyga apie šventųjų gyvenimus. Mažasis Jurgis iš suaugusiųjų jau buvo girdėjęs, kad tokią knygą turi Degėsių kaime gyvenanti Stankienė, o gal Sutkienė. Kai mama tai moteriai kažką siuvo ir tą siuvinį užbaigė, nors kaimas buvo kitoje miško pusėje, pasišovė pasitarnauti ir nunešti užbaigtą darbą. Labai jau toji knyga rūpėjo.

Kūrybos Pradžia ir Įkvėpimas

Iš pirmųjų perskaitytų knygų labiausiai įsiminė ne Peklos garsas, ne Karalienės Mikaldos pranašavimai ar Davatkų gadzinkos, bet Žemaitės apsakymas apie pavasarį. Tada jau buvo kiek vyrėlesnis. Buvo šiltas pavasaris, Papjauny kurkė varlės, kai pas Jankus užsuko gal siuvinio pasiimti, o gal paprašyti ką pasiūti jų apylinkėje gyvenusi Katrė. Prie atdaro lango sėdėjo su siuviniu mama, netoliese - viešnia, o Jurgis, norėdamas pasigirti, kad moka skaityti, išėjęs laukan su knyga taip pat atsisėdo po langu. Ir iš visos širdies (ne tik) skaitė rašytojos užrašytą varlių kalbą: “Kuotre, Kuotre, kur peilis, kur peilis?” “Ką pjausim, kam reikia?” “Guondrą, guondrą”. Motina į tuos žodžius net nesureagavo, nes žinojo, kad sūnus skaito.

O kada išmoko rašyti ir kas išmokė, J. Jankus nebeatsiminė. Sakė, jog, tikriausiai, bus pats pramokęs, jei elementoriuje buvo rašto pavyzdžių. Dar buvo vienas kaimynas, kurio iki gyvenimo pabaigos nepamiršo - Mykolas Tvaronas, šiaip jau visų vadintas Mykolu, nes jų kaime Tvaronų ir Tvaronavičių buvo tiek daug, kad kitaip kaip vardais ar pravardėmis jų šaukti negalėjai. Tas savo vaikų neturėjęs vyras vakarais mėgdavo vis užsukti į Jankų trobą ir pašnekinti Jurgiuką. Įdomus dalykas: gal trejų metų berniukas, šiaip jau ypatingai tylus su kitais, taip pat ir su namiškiais, besistengiantis tik klausytis ar stebėti ir viską dėtis galvon, tam Mykolui atsiverdavo lyg kokiam burtininkui ir ko tik nepripasakodavo: apie savo arklius, vežimus, kuriais važiuodavo ne keliais, bet tiesiai per miškus, laukus, ir tas važiavimas būdavęs toks stebuklingas, kad niekur, o niekur neužkliūdavęs ir vėžių nepalikdavęs, jo karieta rėdėdavusi virš medžių viršūnių, virš augančių javų.

Pats J. Jankus tų savo pasakojimų užaugęs jau neatsiminė, jam juos perpasakojo motina. Užtat Mykolas paūgėjusį Jurgį, kuris kartais paganydavo jo karves, vis užklausdavo: „Kur dingo tavo karietos ir narsieji žirgai?“ Tapęs paaugliu, J. Būsimojo rašytojo vaizduotė dar gimtoje troboje yra ir kitaip pasireiškusi. Vakarais, prieš užmigdamas mėgdavo įsižiūrėti į lubas, kurios netikėtai tapdavo neišmatuojama, anapus dangaus skliautų atsiveriančia tamsia tuštuma. Įdomiausia, kad joje pradėdavo ryškėti keista būtybė - plati, mėlyna, su raudonom sagom, kažkokiu neproporcingu veidu. Ir toji būtybė lenkdavosi jį apglėbti ar paimti, o vaikui dėl to visai nebuvo baisu. „Nagi ateik, ateik“, - pats tiesdamas į ją rankas šnibždėdavo, tačiau toji nebeartėdavo, bet svyruodavo lyg koks ant ilgo siūlo pakabintas aitvaras.

Taip buvo ar maždaug taip, tačiau vieną situaciją J. Jankus prisiminė iki smulkmenų - 1911 arba 1912 metais abu su motina rašė laišką į Rygą, kur gyveno jos sesuo Domincė. Mama labai norėjo ją aplankyti, todėl reikėjo iš anksto apie tai pranešti. Ji išdrožė iš žąsies plunksną, iš skalbinių baltinimui skirtos lazurkos padarė rašalą, kurį tuomet vadino atramentu, ir pasisodinusi šalia jį, Jurgį, diktavo, ką rašyti. Dar įdomiau. Po kurio laiko Jurgis tapo visos apylinkės laiškų rašytoju. Kam prireikia, ir suka į Jankų kiemą. Iš tų tolimų laikų rašytojui gerai įsiminė tik tai, ką jis būtinai privalėdavo parašyti laiško pradžioje: “Tegul bus pagarbintas Jėzus Kristus, o su Tamstų atsakymu: “Ant amžių amžinųjų amen”. Ar visa kita jis užrašydavo taip, kaip jam sakydavo, po daugelio dešimtmečių nebeprisiminė.

Daugiausia laiškų apylinkės žmonės išsiųsdavo į įvairius Rusijos miestus ir į Ameriką. Laiškų rašymas užsibaigė su karo pradžia. Bent J. Jankus nebeatsiminė, kad po to dar būtų kas nors tokios paslaugos prašęs. Karas nukreipė dėmesį kitur. Kaip ir kiti berniūkščiai, J. Jankus mėgo viską, ką paliko praeidamas frontas, savo rankomis išardyti, ištyrinėti, negalvodamas apie pavojus ir nelaimes. Būdamas trečiame skyriuje išsiuntė pirmąją korespondenciją į laikraštį. Išspausdino. Vėl siuntė. J. Jankus įsiminė tik vieno jų pavadinimą, tai buvo Trimitas. O gal į tą vieną ir terašė? Kaip ten bebūtų, tai darė niekieno neskatinamas, be to, pasirašinėjo įvairiais slapyvardžiais, o apie išspausdinimą niekam nesigyrė. Buvo didelis slapukas. Tas rašytojo prisipažinimas gana intriguojantis. Jis atskleidžia ir kai kuriuos J. Slapyvardžių būta įvairių. Pačiam rašytojui neužsimiršo tik vienas - Papjaunietis.

Besimokant ketvirtame skyriuje pradėjo eiti vaikų žurnalas Žiburėlis. J. Jankus atsiliepė į redaktoriaus kvietimą rašyti. Taip gimė viešas laiškas mokinukei į Darsūniškius, kuriame papasakojo apie Baisogalos apylinkes. Tais laikais jų apylinkėje buvo tik pora žmonių, kurie prenumeravo laikraščius. Vienas iš tų kaimo inteligentų buvo Morkys Miškinis, su kuriuo šiek tiek daugiau pavyko suartėti. Kitas kaimo šviesuolis - nagingas stalius Sruogė iš Dvarelių kaimo J. Jankui leido naudotis jo turėtomis knygomis. Mažasis svečias tyliai skaitydavo arba kažką vartydavo, o šeimininkas ką nors dirbdavo. O kartą jis, knibinėjęsis prie staklių troboje, paprašė ir paskaityti. Apsidžiaugė vaikas, nes jam pačiam jau seniai knietėjo pasirodyti, kaip gerai skaito.

Tačiau įvyko visai kitaip: greitas skaitymas buvo nutrauktas. „Skaityk, kad ir aš suprasčiau. Toji pamoka buvo labai svarbi. Ji, ko gero, davė daugiau naudos nei mokytojas mokykloje, gyręs už gerą skaitymą. Paaiškinimas, kodėl nereikia žodžių berti kaip žirnių, kam reikalingi kableliai, taškai, kaip iš negyvų raidžių padaryti gyvą kalbą, iš pradžių užsibaigė beveik ašaromis, o vėliau išėjo į gera. Labai į gera. Kaimo moterys net pradėjo kalbėti, kad Jankiukas skaitąs lyg kunigas iš umbono. Anksti J. Jankus ir piešti pradėjo. Dar mokydamasis pradžios mokykloje. Ko gero, tikroji kūryba prasidėjo nuo piešinių. Tada labai daug piešė.

Šeduvos progimnazijoje įvyko keistas dalykas - J. Jankus visiškai nustojo piešti. O tai susiję su visai kitais, toli nuo dailės buvusiais dalykais. O situacija buvo tokia. Progimnazijos dramos būrelis statė pasaką Sniego karalaitė. Paišybos mokytoja scenografijos darbus pavedė J. Jankui. Jurgis dirbo kaip išmanė, nes tikros scenos niekada nebuvo regėjęs. Mokytoja taip pat nieko negalėjo patarti, nes, atrodo, pati net piešti nemokėjo - iš tikrųjų ji buvo gamtos mokslų mokytoja. Vienintelė pagalba iš šalies - mokyklos bibliotekoje surasta knygelė, kurioje rado šiokių tokių tos srities paslapčių: kaip iš alūno karalaitei karūną padaryti ir panašiai. Piešė, kalė, lipdė, gal savaitei net nuo pamokų buvo atleistas. O svarbiausia - Šeduvos publika jo pagamintomis dekoracijomis liko labai patenkinta, net sužavėta.

Pasibaigus vaidinimui kilo ovacijos, o “Saulės” draugija, kuriai priklausė progimnazija, dovanojo didžiulį tortą. Vakaras, surengtas lėšoms naujiems progimnazijos rūmams uždirbti, pavyko. Mokytoja tortą dalino kolegoms ir žymesniems šeduviškiams, pasišaukė ir keletą vaidintojų, o bene daugiausiai prie šios sėkmės prisidėjęs J. “Po tiek metų sunku ir bepasakyti, kas labiau žeidė - ar visiškas manęs užmiršimas, ar pagailėjimas gabalėlio torto, kurio tikrai norėjau, nes savo gyvenime tokio daikto dar nebuvau ragavęs, - prisimindamas tą vakarą, pasakojo rašytojas. Jei piešdavo, tai tik bendraklasiams, tuomet, kai mokytoja turėdavo rašy...

Jurgio Jankaus kūrybos įvertinimas

Recenzentai: rašytojas, doc. dr. prof. dr. Jurgį Jankų - Kėdainių ir Šiaulių mokytojų seminarijų ir Kauno Vytauto Didžiojo universiteto auklėtinį, sėkmingai mokytojavusį įvairiose Lietuvos provincijos mokyklose, išgarsino 1938 metais Sakalo leidykloje išleisti romanai - Egzaminai ir Be krantų. Pripažinimas buvo neabejotinas. Tai akivaizdu pasklaidžius anuometinę periodiką. “Egzaminais Jankus gražiai išlaikė egzaminus tikrojo, aukštos kultūros rašytojo vardui įgyti”, - rašė Fabijonas Neveravičius (Dienovidis, 1938, nr. 7-8). Algirdas Gustaitis Naujojoje Romuvoje (1938, nr. 39) debiutantą pavadino suaugusiu plunksnos valdytoju ir drąsaus žodžio reiškėju. Gerai Be krantų įvertino ir jau žinomas, perspektyvus jaunas rašytojas, nemėgstantis dalinti kreditų Viktoras Katilius (Dienovidis, 1939, nr. 1): “Nenutylantis lyriškumas, žodžio jautrumas, gamtos ir meilės scenų subtilumas, - visa plaka vienu ritmu su svarbiausio veikėjo siela ir išgyvenimais.

Talentingojo beletristo laukė ilgas, kūryba alsuojantis gyvenimas. Daug kas, ne tik patys artimiausi žmonės, yra pastebėję: Jurgiui Jankui rašymas buvo įgimtas kaip žuviai vanduo. Kūrybai iš viso paskirti 79 metai (pirmieji prozos tekstai spaudoje pasirodė 1923 metais1). JURGIS JANKUS - knyga, skirta talentingo prozininko, dramaturgo, publicisto gyvenimui ir kūrybai. Knygoje pristatomi svarbiausi rašytojo gyvenimo faktai, pagrindiniai kūriniai ir jų interpretacijos. Šalia kūrybos analizės nemažai dėmesio skirta kūrybos impulsams, psichologijai. Pateiktas ir platus kultūrinis, visuomeninis kontekstas, lydėjęs rašytoją nelengvame gyvenimo kelyje. Nemažai vietos taip pat skirta kai kuriems kultūrinio, literatūrinio gyvenimo išeivijoje aspektams.

tags: #turtas #atitenka #jauniausiajam #gimines #nariui