Išgirdus apie artimojo mirtį, staiga užplūsta skausmas, panika, neigimas ir daugelis kitų neigiamų emocijų. O taip būti neturėtų, nes tai yra neišvengiama gyvenimo dalis, kuri anksčiau ar vėliau kiekvieną iš mūsų užklups.
Laidojimo kultūros puoselėtoja, išlydėtoja Margarita Volovnikienė įsitikinusi, jog mirties tema mūsuose neturėtų būti tabu, sąmoningai nutolinama ar prie jos prisiliečiama apgraibomis. Atvirkščiai - šia tema turėtume daug ir išsamiai su artimaisiais kalbėtis, žinoti jų norus ir pageidavimus, kai ateis ta lemtinga diena, kuomet jie paliks šį pasaulį.
Kaip susidoroti su artimųjų netektimi ar sielvartu
Mirtis - gyvenimo slėpinys
Kiek berastume autorių, kiek žmonių ar organizacijų bekalbėtų apie mirtį, visi ją supranta labai skirtingai. Mirtis yra didžiausias gyvenimo slėpinys. Gyvenime yra daug paslapčių, tačiau nė viena iš jų neprilygsta mirčiai.
Vieni mano, kad mirtis yra katastrofiška pabaiga, reiškianti bet kokių žmogiškųjų santykių nutraukimą, bet kokios fizinės veiklos pabaigą ir išėjimą į bauginančią nebūtį. Kiti tikisi susitikti su mirusiais artimaisiais ir mylimaisiais. Dar kiti aiškina skirtingas religines pomirtinio gyvenimo versijas.
Nedaug žmonių apie tai susimąsto tol, kol susiduria su labai realia galimybe atsidurti „kitoje barikadų pusėje“. Tada ir paaiškėja, kiek žmogus nespėjo nuveikti gyvenime, kiek daug atidėjo vėlesniam laikui, kiek laimingų progų praleido dėl baimės rizikuoti ir kaip apskritai bijo mirti, nes nežinia gąsdina.
Pasaulyje yra labai daug įvairios informacijos šia tema. Knygos, religija, aiškiaregių liudijimai ir liudijimai tų, kurie patyrė klinikinę mirtį. Mirtis - tai iš esmės sąmoningumo klausimas. Gyvenimas nesibaigia mirtimi, todėl mirtis yra viso labo gyvenimo kismas. Mes tiesiog pereiname iš vienos būsenos į kitą.
Mirtis reiškia fizinio gyvenimo pabaigą, tačiau tai tik laikinoji baigtis, nes mirus kūnui, sielos gyvenimas nesibaigia. Siela palieka fizinį kūną, nes jis laikinas, o siela - nemari. „Tie, kuriuos mes mylime, neišeina… jie visada lieka mūsų širdyse ir šviesiuose atsiminimuose.
Baimė ir neišvengiamybė
Žmonės bijo mirties sukelto skausmo. Aišku, kad visiems gaila ir sunku netekti artimo žmogaus, bet tai yra neišvengiama gyvenimo dalis.
Mirtis - tik gyvenimo etapas. Kiekvienas žemiškas gyvenimas turi savo ribas. Riba - mirtis. Mes nežinome, kiek mums skirta, tad mirtis - ne mūsų valioje. Geriau kalbėti, kodėl jos bijoti nereikia. Reikia liautis mirties temą laikyti tabu ir mokytis gyventi su mirties realybe.
Svarbu, kad tas santykis nebūtų per daug akcentuotas ir neturėtų neigiamo atspalvio. Žmogus nėra vien tik kūnas. Baimė grįsta meile kūnui. Reikia keisti mąstymą. Priimti tai, ko negali pakeisti. Mintys apie mirtį padeda aiškiau vertinti dabartį. Kuo dažniau apie tai susimąstai, tuo kokybiškiau gali gyventi, nes supranti visa ko laikinumą, todėl labiau brangini tai, ką turi.
Dažnai daugumos gyvenimas prabėga vaikantis materialios gerovės, o kai ateina mirtis, viskas subyra kaip smėlio pilis, nes visi sukaupti materialūs dalykai mus lydi tik iki slenksčio. Per slenkstį eidami pasiimsime tik tai, kas buvo sukaupta dvasioje.
Viena - kai miršta jau gyvenimą nugyvenęs žmogus natūralia mirtimi, bet visai kas kita - kai netikėtai tenka išlydėti tėvams vaikus, jaunus žmones, kuriems dar tarsi ir nebuvo laikas palikti šį pasaulį.
Margaritos Volovnikienės teigimu, „mintys apie mirtį padeda aiškiau vertinti dabartį. Kuo dažniau apie tai susimąstai, tuo kokybiškiau gali gyventi, nes supranti visa ko laikinumą, todėl labiau brangini tai, ką turi.
Be abejonės, tokia netektis sukelia nemalonias emocijas ir širdgėlą. Bet kiekvienas tai išgyvena savaip. Nežinau, kiek tai įmanoma „prisijaukinti“ mirtį. Mes visi labai skirtingi, mūsų gyvenimai skirtingi, todėl, manau, kad tai priklauso ir nuo to, koks mūsų pačių santykis su neišvengiamybe, kiek mes gebame susitaikyti su situacija. Kiek mes gebame priimti likimą be priekaištų.
Manau, galėtų padėti neprisirišimas prie artimo ir brandesnis požiūris į mirtį. Tai atsisveikinimo su žmogumi momentas. Pats svarbiausias. Tai padėka už jo gyvenimą ir paskutinė žemiška dovana. Mirtis ir gimimas yra glaudžiai susiję, nes yra vienas kito pasekmė.
Svarbu suprasti, kad laidotuvėms ruoštis būtina iš anksto, nelaukiant mirties fakto. Išankstinis pasiruošimas netekties akistatoje teikia prasmingą ramybę ir visas laikas skiriamas atsisveikinimui, vienas kito palaikymui, o ne blaškantis organizacinių reikalų suirutėje.
Tikėjimas ir mirties priėmimas
Ar tikėjimas padeda lengviau susitaikyti su mirtimi, ją priimti? Kaip ir sakiau, mirtis gali turėti daug prasmių, ir kiekvienas ją suvokia savaip. Mirties prasmės suvokimas priklauso nuo religinių įsitikinimų, kultūrinės aplinkos, asmenybės brandos, socialinės aplinkos ir kitų veiksnių. Keičiantis šiems veiksniams, ir suvokimas gali keistis. Mirtis žmogaus gyvenime yra tiesos ir prasmės momentas.
Tikintys žmonės žino, kad po kūno mirties jie gyvens toliau, todėl mirties nebijo, nuolankiai ją priima, o kartais laukia su džiaugsmu, kaip pvz., šventoji Teresėlė. Mirtis mums atveria žmogiškosios būties gelmes. Taip pat ji pakeičia mūsų santykius su tuo, kas vyksta.
Ateizmo, materializmo požiūriu nėra nemirtingos sielos, dvasios ar sąmonės - mirtis yra visiška pabaiga, perėjimas iš būties į nebūtį. Tai jei žmogus save tapatina su kūnu - gali būti sunkiau susitaikyti su mirtimi ir ją priimti. Supratimas, kad esi tik nemirtinga siela, kūno mirtis tik atrodo esanti mirtimi ir negali kelti tikros baimės. Tuomet mirtis yra ne tik laikino gyvenimo pabaiga, bet ir perėjimas į amžinybę. Todėl baigtinumas turėtų teikti prasmę žmogiškajai būčiai, o ne ją panaikinti. Baigtinumo priėmimas verčia išnaudoti gyvenimo laiką prasmingai. Pažinkime mirtį ir mylėkime gyvenimą. Visos mintys apie mirties esmę veda prie minčių apie gyvenimo prasmę. Todėl žmonės turėtų gyventi taip, kad mirtis jiems nekeltų baimės jausmo.
Taip, priimti mirtį nėra lengva. Tačiau dar sunkiau turbūt yra tada, kai pradedi toliau kurti gyvenimą be artimo žmogaus, kai aplinka, daiktai, vietos - viskas primena brangų žmogų. Laidojimo kultūros puoselėtoja, išlydėtoja Margarita Volovnikienė sako, jog „mirtis yra didžiausias gyvenimo slėpinys.
Taip, sunku būti aplinkoje, kuri be artimo tapo skaudi, tuščia, bet išgyventi joje įmanoma tik priimant tai, kas neišvengiamai atsitiko ir nuo ko pabėgti neįmanoma. Yra laikas gimti, gyventi. Yra laikas išeiti. Kiekvienam savo. Gyvieji gedi išėjusių, nes mirtis nutraukia santykį. Tai be galo individualus ir asmeniškas dalykas.
Svarbu, kad gedėjimo procesas, prasidėjęs dar laidotuvių metu, neužsitęstų per ilgai. Neužstrigti tame. Reikia paleisti. Užbaigti emocinius santykius su mirusiuoju. Kai apmąstai gyvenimo laikinumą, norisi gyventi sąmoningiau ir kurti kokybiškesnius santykius su likusiais artimaisiais. Tuomet susimąstai: kada paskutinį kartą bučiavote mamą ar tėtį? Kada buvote apsikabinę močiutę ar senelį? To reikia visiems.
„Sielvartas - dažnas palydovas po laidotuvių. Ir tai natūrali žmogaus reakcija į netektį. Leisti sau jaustis taip, kaip tuo metu yra. Suprasti, kad tai ne laikas savigraužai, o ypatingos išminties metas. Vienintelis kelias į normalų gyvenimą - tai išgyventi sielvartą. Po to sąmoningai apsispręsti gyventi toliau.
Gedėjimo laikas ir kaltės jausmas
Sakoma, kad būtina tinkamai išgedėti, išverkti netektį, kad galėtum toliau normaliai gyventi. Kiek paprastai tam reikia laiko?
Literatūroje apie netektis dažniausiai minimas 1-2 metų gedėjimo laikotarpis. Sielvartas - dažnas palydovas po laidotuvių. Ir tai natūrali žmogaus reakcija į netektį. Leisti sau jaustis taip, kaip tuo metu yra. Suprasti, kad tai ne laikas savigraužai, o ypatingos išminties metas. Vienintelis kelias į normalų gyvenimą - tai išgyventi sielvartą. Po to sąmoningai apsispręsti gyventi toliau.
Po netekties sunku elgtis taip, lyg nieko neatsitiko, lyg viskas būtų gerai, o taip nėra. Tai labai svarbu - jausmų neįmanoma kažkur padėti, o po netekties žmogų lydi labai skausmingi jausmai. Jie neišvengiamai turi būti išgyventi, nes, jeigu jie nuslopinami, atidedami, išstumiami, vis tiek kažkuo virsta. Žmonės daugiau serga, turi kitokių problemų. Tai, kas duota, kas lydi netektį, turi būti išgyventa. Gyvenimas nėra vien tik džiaugsmas.
Žmonės nepamiršta savo mylimų mirusių artimųjų, bet išgyvenę netektį, jau gali ramiai apie tai galvoti, prisiminimų nebelydi skausmas. Laidojimo papročiai, kurie turi dvasinę, religinę reikšmę, labai padeda žmogui išgyventi jausmus, išgyventi sielvartą dėl netekties.
Ne paslaptis, kad gyvenimas yra visoks, dažnai pykstamės, laikome pagiežą mylimam žmogui, nebendraujame su juo. Margarita Volovnikienė: „Gyvenimas nesibaigia mirtimi, todėl mirtis yra viso labo gyvenimo kismas. Mes tiesiog pereiname iš vienos būsenos į kitą.
Taip, pasitaiko, kad išgyvendami artimųjų netektį, išgyvename ir kaltės jausmą. Priekaištaujame sau, kad elgėmės netinkamai ir skaudinome mirusįjį, nepadarėme to, ką norėjome ir galėjome padaryti. Nes tada tas situacijas jautėme ir supratome kitaip. Bet taip buvo tada. Tuo tarpu dabar mūsų mintys ir jausmai jau kitokie, tad svarbu leisti sau tai suprasti. Nereiktų užstrigti ties tada, nes svarbūs santykiai su mirusiuoju gali būti išspręsti ir užbaigti netiesiogiai dabar.
Tam gali padėti nuoširdus atsiprašymas mintyse. Kiti tai daro parašydami laišką ir jame atsiprašydami. Kad užbaigtume santykius ir nebelaikytume pykčio, apmaudo, nusivylimo, reikėtų atleisti mirusiajam. Svarbu nelikti su apmaudu ir pačiam nusiimti šią naštą. Tikras atleidimas vyksta viduje ir gali užtrukti. Būtina atleisti tiek kitam, tiek sau, kad įsiskaudinai. Tik tuomet ateina susitaikymas. Ką tai reiškia atleisti mirusiajam? Tai nustoti ant jo pykti.
Pagarba išeinančiam
Esate sakiusi, jog labai stiprus verkimas, raudojimai prie karsto apsunkina mirusiojo išėjimą.
Iškilmingas yra mirusio palydėjimas ir atsisveikinimas. Reikia elgtis tyliai ir pagarbiai. Iškilminga tyla neturi būti drumsčiama. Tas, kas su savo asmeniniu sielvartu įsiveržia į tylą, raminančią išeinantįjį, elgiasi labai egoistiškai ir šiurkščiai. Galima pasakyti, kad ne mirtis kankina, bet gyvieji žmonės - jie dažnai labai netinkamai elgiasi su išeinančiaisiais. Reikia išmokti apie žmogaus išėjimą galvoti taip, kaip apie jo gimimą - būtina derinti veiksmus.
Nuolatinis raudojimas ir verkimas sukelia nerimą išeinančiai sielai ir traukia ją atgal į žemę. Siela kankinasi šitaip sujaudinta per daug stipriai rodomo išsiskyrimo skausmo, kurį gali girdėti ar jausti.
Kad užbaigtume santykius ir nebelaikytume pykčio, apmaudo, nusivylimo, reikėtų atleisti mirusiajam. Svarbu nelikti su apmaudu ir pačiam nusiimti šią naštą. Tikras atleidimas vyksta viduje ir gali užtrukti. Būtina atleisti tiek kitam, tiek sau, kad įsiskaudinai. Tik tuomet ateina susitaikymas. Ką tai reiškia atleisti mirusiajam? Tai nustoti ant jo pykti. Kai nebelaikysime savyje pykčio, tai ir gyventi pasidarys lengviau.
Seniau šermenų metu artimieji apraudodavo mirusį. Raudos buvo svarbus laidotuvių momentas.
Taip. Visuomet yra svarbus palaikymas maldoje. Artimieji gali kalbėtis su mirusiuoju, išsakyti tai, ko neišsakė esant jam gyvam. Reikia atleisti, paprašyti pačiam atleidimo ir atsiprašyti. Tam skirtos trys paros. Ir paleisti. Margarita Volovnikienė: „Tas, kas su savo asmeniniu sielvartu įsiveržia į tylą, raminančią išeinantįjį, elgiasi labai egoistiškai ir šiurkščiai.
Svarbu suprasti, kad laidotuvėms ruoštis būtina iš anksto, nelaukiant mirties fakto. Laidotuvių esmė - pagerbti mirusįjį. Atsisveikinimas su mirusiu artimuoju privalo būti prasmingas ir įsisąmonintas.
Išminties žodžiai
Margarita, Jūs spinduliuojate vidinę ramybę, mokate nuraminti ir paguosti. Deja, ne visi turi galimybę kažkam pasiguosti, išlieti širdgėlą. Visiems mums naudinga lavinti savo išmintį ir įgyti žinių apie gyvenimą.
Pirmoji citata, su kuria norėtume jus supažindinti, yra liūdnai pagarsėjusio Deilo Karnegio (Dale Carnegie): „Jei žmogus jumis naudojasi, turėtumėte kuo greičiau išbraukti jį iš savo gyvenimo“. Tai labai išmintingi žodžiai, į kuriuos daugelis žmonių turėtų įsiklausyti. Dažnai nepastebime, kaip mumis naudojasi, o jei ir pastebime, tai nustumiame tai į šalį.
„Net stipriausiam žmogui kartais reikia kad jį apkabintų ir pasakytų, kad viskas bus gerai“. Nemanykite, kad esate nepažeidžiami ir tokie stiprūs būsite visados, kad jums niekada neprireiks kieno nors kito paramos. Net ir stipriausios asmenybės kartais gali palūžti, imti jaudintis, nusivilti ir tapti bejėgiai. Žmonėms visada reikia, kad kas nors juos palaikytų. Tai ir yra didžiausias gyvenimo turtas. Turimi pinigai neišgelbės jūsų nuo depresijos ir gyvenimo krizės.
„Jei nori ne trumpalaikio malonumo, o ilgalaikės laimės, rinkitės ne tai, kas prieinama, o tai, kas vertinga“. Šioje citatoje slypi tikroji gyvenimo prasmė. Daugelis iš mūsų pasitenkiname mažais ir menkaverčiais dalykais, nors turėtume siekti to, kas geriausia ir vertingiausia. Tai galioja ieškant antrosios pusės, svajonių darbo ir pomėgių. Laimė netoleruoja pusėtinų priemonių ir laikinų sprendimų. Jei ką nors darote, turite tai daryti tinkamai.
„Tyla kartais yra geriausias atsakymas į klausimą“. Visi laukiame paaiškinimų ir tikimės, kad mums bus pasakyti kokie nors svarbūs žodžiai, tačiau toli gražu ne visada jie neša naudingiausią informaciją. Jei žmogus tyli, jis gali pasakyti daug daugiau nei tardamas tūkstantį žodžių.
„Gerbdamas vyresniuosius, niekada niekas nepasidarė sau gėdos. Padėdamas vargšams, niekas dar nėra nuskurdęs. Užleisdamas vietą pagyvenusiems žmonėms dar niekas nemirė“. Šiek tiek jūsų pagarbos, gerumo ir dosnumo nepadarys jūsų nelaimingais.
„Mes negalime pakeisti oro - mes tik apsirengiame pagal jį. Nėra prasmės mums nerimauti dėl to, ko negalime pakeisti. Išmokite priimti situaciją tokią, kokia ji yra“. Tai labai išmintinga frazė apie tai, kaip svarbu sutelkti dėmesį į teisingus dalykus. Jei galite ką nors pakeisti, imkitės veiksmų.
„Jei apgavote žmogų, tai nereiškia, kad jis yra kvailys. Tai tiesiog reiškia, kad jis pasitikėjo jumis labiau nei turėjo“. Apgaulė nepadaro mūsų geresniais žmonėmis. Ji tik atskleidžia mūsų toksišką prigimtį ir supuvusią sielą.
„Kartais reikia patylėti, kad būtume išgirsti. Kartais reikia išnykti, kad būtume pastebėti“. Kai žmogus pradingsta, imame domėtis, kodėl jis taip pasielgė. Daugelis žmonių nevertina kitų žmonių gražių žodžių ir veiksmų, bet pradeda tai daryti, kai netenka kitų žmonių dėmesio, gerumo ir meilės. Deja, tokia yra mūsų prigimtis.
Norvegų dramaturgas ir poetas Henrikas Ibsenas kartą pasakė: „Laimė nėra tai, kas vyksta aplink mus. Ji yra tai, kas vyksta mūsų viduje“. Laimė nėra pinigai, sėkmė, didelis namas ir gražus automobilis bei graži žmona. Laimingas žmogus yra tas, kuris džiaugiasi gyvenimu apkritai, be būtinų savo sėkmės įrodymų.
„Pasistenkite būti taip arti žmonių, kad jus galėtų visada apkabinti, arba taip toli, kad jus galėtų greitai pamiršti“. Tai XIII a. gyvenusio poeto Džalaluddino Rumi žodžiai. Meilė ir draugystė nepripažįsta pusėtinų priemonių. Negalima šiandien būti arčiau, o rytoj - toliau. Jei kuris nors žmogus jums yra brangus, turite būti šalia jo visada.
„Gyvenimas - tai 10% to, kas jums nutinka, ir 90% to, kaip į tai reaguojate“. Mūsų gyvenimas vyksta mūsų galvose. Mūsų mintys ir mūsų reakcijos į tai, kas vyksta, ir sudaro gyvenimą. Jei norite pakeisti jus supančią tikrovę, išmokite mąstyti pozityviai ir į viską žiūrėti paprasčiau. Galima patirti daugybę problemų, bet jas įveikti ir išlikti laimingam. Arba savo gyvenime sutikti nedidelius sunkumus ir taip nusivilti gyvenimu, kad jis visas gali nueiti perniek.
Didysis mokslininkas Albertas Einšteinas kartą pasakė: „Jei norite būti laimingi, turite būti prisirišę prie savo tikslo, o ne prie žmonių ar daiktų“. Tai iš tiesų gali suteikti jums motyvacijos, stiprybės, taip pat to, be ko nebūna laimės - laisvės.
Nelsonas Mandela: „Nespręskite apie žmogų pagal jo laimėjimus. Spręskite apie jį pagal tai, kiek kartų jis krito ir kiek kartų sugebėjo atsikelti“. Iš tiesų įkvepiančios istorijos nėra tos, kurių pagrindinis veikėjas randa lobį ar laimi kazino, ir po to gyvena laimingą gyvenimą iki pat mirties.
Ši citata priklauso filosofui Sokratui: „Tiesa galiausiai visada laimi, net jei ji proceso metu yra sunaikinama“. Nesvarbu, ar žinote tiesą, ar ne. Tiesa visada ir bus tiesa, kad ir kaip stengtumėtės ją ignoruoti.
„Labai keista, kad žmonės prašo Dievo pakeisti jų gyvenimo aplinkybes nežinodami, jog Jis atsiuntė jas mums, kad mes patys galėtume jas pasikeisti“. Nereikia prašyti aukštesnės jėgos, kad ji padėtų jums išbristi iš sunkumų. Turėtumėte prašyti, kad ji padėtų jums suprasti, kodėl susidūrėte su šiais sunkumais. Turėtumėte pasistengti suprasti slaptą jų prasmę bei jums siunčiamą likimo pamoką.