Ar turtas daro žmogų laimingą: argumentai

Šiame straipsnyje nagrinėjama, ar turtas iš tikrųjų daro žmogų laimingą, remiantis Šventojo Rašto ir filosofijos argumentais.

Šeima ir Meilė: Dvasinės Vertybės

Meilės džiaugsmas, išgyvenamas šeimoje, yra ir Bažnyčios džiaugsmas. Kaip nurodė Sinodo tėvai, nepaisant daugybės ženklų, liudijančių santuokos krizę, „troškimas turėti šeimą tebėra gyvas, ypač tarp jaunuolių, ir tai įkvepia Bažnyčią“.

Atsiliepdama į tokį lūkestį, „krikščioniškoji žinia, skelbianti, kas yra šeima, išties yra geroji naujiena“.

Sinodinis kelias leido atskleisti šeimos padėtį dabartiniame pasaulyje, praplėsti mūsų žvilgsnį ir iš naujo suvokti santuokos ir šeimos svarbą.

Sykiu pasiūlytos tematikos sudėtingumas parodė poreikį ir toliau atvirai gilinti kai kuriuos dogminius, moralinius, dvasinius ir pastoracinius klausimus.

Ganytojų ir teo­logų apmąstymai, jei bus ištikimi Bažnyčiai, sąžiningi, realistiški ir kūrybiški, padės mums pasiekti didesnį aiškumą.

Šventojo Rašto Įkvėpimas

Tekstą pradėsiu Šventojo Rašto įkvėpta pradžia, suteikiančia jam tinkamą toną.

Kad neatitrūkčiau nuo tikrovės, tuo remdamasis aptarsiu dabartinę šeimos padėtį.

Tada priminsiu kai kuriuos esminius Bažnyčios mokymo apie santuoką ir šeimą elementus, per tai atvesdamas prie dviejų pagrindinių skyrių, kurie skirti meilei.

Paskui išryškinsiu kai kuriuos pastoracinius būdus tvirtai ir vaisingai šeimai pagal Dievo planą statydinti ir vieną skyrių paskirsiu vaikų auklėjimui.

Biblija pilna šeimų, kartų, pasakojimų apie meilę ir šeimos krizes, ir taip yra nuo pirmo puslapio, kur arenon įžengia smurto naštos slegiama, bet sykiu jėgų toliau gyventi kupina Adomo ir Evos šeima (plg. Pr 4), iki paskutinio, pasakojančio apie Sužadėtinės ir Avinėlio vestuves (plg. Apr 21, 2. 9).

Jėzaus minimais dviem namais, pastatytais ant uolos arba ant smėlio (plg. Mt 7, 24-27), vaizduojama gausybės šeimų situacija, sukurta jų narių laisvės, nes, pasak poeto, „kiekvieni namai yra žiburys“.

Perženkime slenkstį tų giedrų namų, kur šeima susėdusi už šventiško stalo.

Centre išvystame porą, tėvą ir motiną, drauge ir visą jų meilės istoriją.

Jie įkūnija pirminį planą, primygtinai primintą paties Kristaus: „Argi neskaitėte, jog Kūrėjas iš pradžių sukūrė žmones kaip vyrą ir moterį?“ (Mt 19, 4).

Žmogaus Prigimtis Biblijoje

Dviejuose didinguose Pradžios knygos pirmuosiuose skyriuose vaizduojama pamatinė žmonių poros tikrovė.

Šiame pradiniame Biblijos tekste suspindi kai kurios esminės ištaros.

Pirmoji, sutrauktai cituojama Jėzaus, skamba taip: „Dievas sukūrė žmogų pagal savo paveikslą, pagal savo paveikslą sukūrė jį; vyrą ir moterį; sukūrė juos“ (Pr 1, 27).

Stebėtina, kad „Dievo paveikslas“ čia susiejamas su pora, „vyru ir moterimi“.

Ką tai reiškia - ar tai, kad pats Dievas yra lytiškas arba kad jis lydimas dieviškosios palydovės, kaip tikėjo kai kurios senovės religijos?

Akivaizdu, kad ne.

Mes žinome, kaip Biblija aiškiai kaip stabmeldystę atmetė tokį tarp kanaaniečių Šventojoje Žemėje paplitusį tikėjimą.

Pora, kuri myli ir duoda pradžią gyvybei, yra tikra gyva „skulptūra“ (ne iš akmens ar aukso, kokia draudžiama Dekaloge), gebanti išreikšti Dievą Kūrėją ir Išganytoją.

Todėl vaisinga meilė tampa Dievo vidinės tikrovės simboliu (plg. Pr 1, 28; 9, 7; 17, 2-5. 16; 28, 3; 35, 11; 48, 3-4).

Štai kodėl Pradžios knygos pasakojimas, sekdamas vadinamąja „kunigiškąja tradicija“, persunktas įvairių genealogijų (plg. 4, 17-22. 25-26; 5; 10; 11, 10-32; 25, 1-4. 12-17. 19-26; 36): iš tiesų, žmonių poros gebėjimas duoti pradžią gyvybei yra kelias, kuriuo rutuliojasi išganymo istorija.

Turint tai priešais akis, vaisingas poros santykis tampa įvaizdžiu Dievo slėpiniui atrasti bei nusakyti - slėpiniui, kuris yra pagrindas krikščioniškojo požiūrio į Trejybę, įžvelgiančio Dieve Tėvą, Sūnų ir meilės Dvasią.

Dievas Trejybė yra meilės bendrystė, o šeima - jo gyvas atspindys.

Aiškumo čia mums teikia šventojo Jono Pauliaus II žodžiai: „Mūsų Dievas savo giliausiame slėpinyje yra ne vienatvė, bet šeima, nes jis kaip toks yra tėvystė, sūnystė ir šeimos esmė, kuri yra meilė.

Ta meilė dieviškojoje šeimoje yra Šventoji Dvasia.“ Tad šeima nėra kas nors svetima pačiai dieviškajai esmei.

Šis trejybinis poros aspektas naujaip išreiškiamas Pauliaus teologijoje, apaštalui porą susiejant su Kristaus ir Bažnyčios vienybės „slėpiniu“ (plg.

Tačiau Jėzus, apmąstydamas santuoką, primena mums kitą Pradžios knygos puslapį - antrą skyrių, kur pateikiamas nuostabus, iškalbingų smulkmenų turtingas poros paveikslas.

Paminėsime tik dvi.

Pirmoji yra žmogaus nerimas - jis ieško „sau tinkamo bendrininko“ (18. 20 eil.), gebančio išsklaidyti ramybės jam neduodančią vienatvę, kurios nenumaldo gyvūnų bei visos kūrinijos artumas.

Originaliu hebrajišku posakiu daroma užuomina apie tiesioginį santykį - tarsi veidas į veidą, akis į akį - tyliame dialoge, nes mylint tyla dažnai būna iškalbingesnė nei žodžiai.

Tai - susitikimas su veidu, su „tu“, atspindinčiu Dievo meilę ir esančiu, pasak biblinio išminčiaus, „didžiausiu savo vyro turtu, į jį panašia pagalbininke, ištikima parama“ (Sir 36, 24).

Iš tokio susitikimo, išsklaidančio vienatvę, kyla nauja gyvybė ir šeima.

Štai antrasis momentas, kurį galime išryškinti: Adomas, kuris taip pat yra visų laikų ir visų mūsų planetos regionų žmogus, drauge su savo žmona duoda pradžią naujai šeimai, kaip, cituodamas Pradžios knygą, patvirtina Jėzus: vyras „glausis prie žmonos, ir du taps vienu kūnu“ (Mt 19, 5; plg. Pr 2, 24).

Veiksmažodis „glausis“ originaliame hebrajiškame tekste žymi artimą darną, fizinį ir vidinį susijungimą ligi tiek, kad vartojamas susivienijimui su Dievu nusakyti: „Glaudžiuosi prie tavęs“ (Ps 63, 9), - gieda maldininkas.

Per tai santuokinis susivienijimas išreiškiamas ne tik savo lytiniu bei kūniniu aspektu, bet ir kaip savanoriškas dovanojimasis mylint.

Grįžkime prie psalmininko giesmės.

Namuose, kur už stalo sėdi vyras ir žmona, yra ir vaikų, kurie „lyg vynmedžio atžalos“ (Ps 128, 3), tai yra kupini energijos ir gyvastingumo.

Tėvai yra tarsi namo pamatas, o vaikai - lyg šeimos „gyvieji akmenys“ (plg. 1 Pt 2, 5).

Reikšminga, kad Senajame Testamente antras pagal dažnumą po dievybę žyminčio žodžio (JHVH, „Viešpats“) yra žodis „vaikas“ (ben, „sūnus“) - žodis, giminingas hebrajiškam veiksmažodžiui banah, reiškiančiam „statydinti“.

Todėl 127 psalmėje vaikų dovana aukštinama įvaizdžiais, susijusiais ir su namo statyba, ir su socialiniu bei komerciniu gyvenimu, verdančiu prie miesto vartų: „Jei Viešpats nestato namo, veltui triūsia tie, kurie jį stato.

• Vaikai iš tikrųjų yra Viešpaties dovana, įsčių vaisius - palaiminimas.
• Lyg strėlės galiūno rankoje yra jaunystėje žmogui gimę sūnūs.
• Laimingas žmogus, turintis daug tokių strėlių; jis niekad nebus nugalėtas, kai susikirs su priešais vartuose“ (1. 3-5 eil.).

Atsižvelgdami į tai, galime paminėti dar vieną šeimos matmenį.

Žinome, kad Naujajame Testamente kalbama apie „Bažnyčią, kuri renkasi namuose“ (plg. 1 Kor 16, 19; Rom 16, 5; Kol 4, 15; Fm 2).

Šeimos gyvenamoji erdvė gali virsti namų Bažnyčia, Eucharistijos, Kristaus, sėdinčio prie to paties stalo, artumo buveine.

Nenužmirštama yra Apreiškimo knygoje aprašyta scena: „Štai aš stoviu prie durų ir beldžiu: jei kas išgirs mano balsą ir atvers duris, aš pas jį užeisiu ir vakarieniausiu su juo, o jis su manimi“ (3, 20).

Tai - namai, kuriuose yra Dievas, bendrai meldžiamasi; todėl jie palaiminti Viešpaties.

Būtent tai tvirtinama 128 psalmėje, kurią pasirinkome kaip pagrindą: „Taip bus palaimintas žmogus, kuris pagarbiai Viešpaties bijo.

Telaimina tave Viešpats iš Siono!“ (eil.

Biblijoje šeima taip pat laikoma vaikų katekizavimo vieta.

Tai suspindi aprašant Paschos šventimą (plg. Iš 12, 26-27; Įst 6, 20-25) ir vėliau aiškiai išnyra žydų haggadah, tai yra dialoginiame pasakojime, lydinčiame Paschos valgymo apeigas.

Dar labiau tikėjimo skelbimas šeimoje aukštinamas vienoje psalmėje: „Dalykus, kuriuos girdėjome ir žinojome, apie kuriuos mums tėvai mūsų pasakojo, neslėpsime jų nuo savo vaikų, bet būsimai kartai pasakosime apie Viešpaties galybę ir jo darbus šlovingus, ir stebuklus, jo padarytus.

Jis davė įstatus Izraeliui, Mokymą - Jokūbo palikuonims, įsakydamas mūsų protėviams jį perteikti savo vaikams, kad būsimoji karta jį pažintų - jų vaikai, kurie dar gims, - kad ir šie iš eilės pasakotų savo vaikams“ (78, 3-6).

Todėl šeima yra vieta, kur tėvai savo vaikams tampa pirmais tikėjimo mokytojais.

Tai - „amatas“, perduodamas asmens asmeniui: „Kai ateityje tavo sūnus klaus tave <...>, tu jam atsakysi <...>“ (Iš 13, 14).

Kaip moko Biblijos išminčiai (plg. Pat 3, 11-12; 6, 20-22; 13, 1; 22, 15; 23, 13-14; 29, 17), tėvams tenka pareiga rimtai vykdyti savo auklėjamąją užduotį.

Vaikai pašaukti priimti ir praktikuoti įsakymą: „Gerbk savo tėvą ir motiną“ (Iš 20, 12), kur veiksmažodis „gerbti“ žymi visų šeimyninių bei visuomeninių pareigų vykdymą aplaidumo neteisinant religiniais sumetimais (plg. Mk 7, 11-13).

Evangelija mums irgi primena, kad vaikai nėra šeimos nuosavybė, bet turi nueiti savo gyvenimo kelią.

Jėzus, klausydamas savo žemiškųjų tėvų, yra klusnumo jiems pavyzdys (plg. Lk 2, 51), lygiai taip pat neabejotina, jog jis sykiu rodo, kad vaiko gyvenimiškasis apsisprendimas ir jo paties krikščioniškasis pašaukimas gali pareikalauti atsiskyrimo dėl Dievo karalystės (plg. Mt 10, 34-37; Lk 9, 59-62).

Negana to, jis pats, būdamas dvylikos metų, Marijai ir Juozapui atsako turįs atlikti aukštesnę, istorinę šeimą pranokstančią užduotį (plg. Lk 2, 48-50).

Todėl jis pabrėžia kitų, už šeimos santykius tvirtesnių saitų poreikį: „Mano motina ir mano broliai - tai tie, kurie klausosi Dievo žodžio ir jį vykdo“ (Lk 8, 21).

Kita vertus, mažiems vaikams - senovės Artimųjų Rytų visuomenėje laikytiems beteisiais subjektais ir šeimos nuosavybės dalimi - Jėzus rodo tokį dėmesį, kad dėl jų paprasto bei spontaniško pasitikėjimo kitais net siūlo suaugusiesiems iš jų mokytis: „Iš tiesų sakau jums: jeigu neatsiversite ir nepasidarysite kaip vaikai, neįeisite į Dangaus Karalystę.

Idilija, pateikiama 128 psalmėje, nėra nesuderinama su karčia tikrove, ženklinančia visą Šventąjį Raštą.

Ta tikrovė yra šeimos gyvenimą ir jos artimą gyvenimo ir meilės bendrystę draskantis skausmas, blogis, smurtas.

Ne be pagrindo Kristaus kalba apie santuoką (plg. Mt 19, 3-9) pateikta disputo dėl skyrybų kontekste.

Kančios ir kraujo kelias driekiasi per daugelį Biblijos puslapių.

Nuo brolžudiško smurto, kai Kainas nužudo savo brolį Abelį, ir nuo įvairių kivirčų tarp Abraomo, Izaoko ir Jokūbo sūnų bei žmonų tas kelias per kruvinas Dovydo šeimos tragedijas atveda iki gausių šeimyninių sunkumų, atspindimų pasakojimo apie Tobiją ar likimo valiai palikto Jobo karšto išpažinimo: „Nuo manęs jis atitolino mano brolius, visiškai atšalo nuo manęs mano pažįstami.

Mano žmona bjaurisi mano kvapu, mano broliams darosi bloga nuo mano smarvės“ (Job 19, 13.

Pats Jėzus gimė kuklioje šeimoje, netrukus turėjusioje bėgti į svetimą kraštą.

Jis įžengia į Petro namus, kuriuose guli serganti pastarojo uošvė (plg. Mk 1, 30-31); jis leidžiasi būti įtraukiamas į mirties dramą Jayro ir Lozoriaus namuose (plg. Mk 5, 22-24. 35-43; Jn 11, 1-44); išgirsta nevilties kupiną Naino našlės šauksmą dėl mirusio sūnaus (plg. Lk 7, 11-15); nedideliame kaime atsiliepia į tėvo, kurio vaiką kamuoja epilepsija, maldavimą (plg. Mk 9, 17-27).

Susitinka su muitininkais, kaip antai Matu ir Zachiejumi, jų namuose (plg. Mt 9, 9-13; Lk 19, 1-10), kalbasi su nusidėjėliais, kaip antai moterimi, įsiveržusia į fariziejaus namus (plg. Lk 7, 36-50).

Jėzus pažįsta šeimos būgštavimus bei įtampas ir įtraukia tai į savo palyginimus: apie vaikus, kurie palieka tėvų namus ir ieško nuotykių (plg. Lk 15, 11-32), netinkamai elgiasi (plg. Mt 21, 28-31) ar tampa smurto aukomis (plg. Mk 12, 1-9).

Jam taip pat rūpi vestuvės, kurioms gali kilti keblumų dėl vyno stygiaus (plg. Jn 2, 1-10) arba dėl neatvykusių kviestinių svečių (plg. Mt 22, 1-10), jam pažįstamas neturtingos šeimos išgąstis praradus monetą (plg.

128 psalmės pradžioje tėvas vaizduojamas kaip darbininkas, kuris savo rankų darbu palaiko šeimos fizinę gerovę ir giedrumą: „Maitinsies savo triūso vaisiais, - būsi laimingas ir tau seksis“ (2 eil.).

Tai, kad darbas yra žmogaus oraus gyvenimo dalis, akivaizdu iš pirmųjų Biblijos puslapių, kur sakoma: „Viešpats Dievas paėmė žmogų ir apgyvendino jį Edeno sode, kad jį dirbtų ir juo rūpintųsi“ (Pr 2, 15).

Žmogus vaizduojamas kaip darbininkas, kuris „sunkiai uždirba duoną“ (plg.

Darbas sykiu leidžia plėtotis visuomenei, išlaikyti šeimą, laiduoti jos tvirtumą ir vaisingumą: „Patirk Jeruzalės klestėjimą per visas savo gyvenimo dienas; pamatyk savo vaikų vaikus!“ (Ps 128, 5-6).

Patarlių knygoje taip pat pateikiama motinos užduotis šeimoje - jos darbas nusakomas visomis kasdienėmis smulkmenomis, už kurias ją giria sutuoktinis ir vaikai (plg. 31, 10-31).

Pats apaštalas Paulius didžiavosi gyvenąs nebūdamas našta kitiems, nes pragyvendavo iš savo rankų darbo (plg. Apd 18, 3; 1 Kor 4, 12; 9, 12).

Jis buvo taip įsitikinęs būtinybe dirbti, kad savo bendruomenėms nustatė geležinę taisyklę: „Kas nenori dirbti, tenevalgo“ (2 Tes 3, 10; plg.

Taigi galime suprasti nedarbo ar nuolatinio darbo stokos sukeliamus kentėjimus, kaip pasakojama Rut...

tags: #turtas #nepadaro #zmogu #laiminga