Turtingas ir velnias vaikai: reikšmė, laimės ženklai ir dvasiniai pavojai

Visose tautose, taip pat ir mūsų, yra labai daug negatyvių, perspėjančių ir apsaugančių nuo įvairių bėdų ir nelaimių ženklų ir prietarų. Bet juk taip norisi, kad mūsų gyvenime būtų kuo daugiau optimizmo. Todėl čia pabandysiu surinkti kuo daugiau LAIMĖS IR SĖKMĖS ŽENKLŲ IR PRIETARŲ.

Jei ir Jūs žinote mažai, arba dar visai negirdėtų ženklų, ar prietarų, prašau atsiųsti man. Jie bus kuo skubiau čia patalpinti. Pasidalinkime laime ir jos gausime daug daugiau.

Jei jūs norite, kad jūsų namuose vyrautų gėrovė, o visi to namo gyventojai būtų laimingi, pakabinkite ant įėjimo durų pasagą. Rasti keturlapį dobilą ir alyvos penkialapį žiedą - laimei. Rasti akmenėlį su skylute, kuris dar kitaip vadinamas vištų dievu - laimei. Jei aižant žirnelių ankštį, jums pasiseka ir randate 9 žirnelius, tai jų nevalgykite, bet sugalvoję norą meskite jį per petį. Kai virš savo galvos pamatysite krentančią žvaigždę - sugalvokite norą. Jei jūs gegužės 1 d. Jei sausio 1 d. nupjausite nuo bet kokio medžio vytelę ir ją nešiosite kišenėje, tuomet ištisus metus jus lydės sėkmė.

Žodis "bagótas, -a (бaгaты, bogaty)" reiškia turtingas. Bagótam ir velnias vaikus supa (visur sekasi).

Krikščionys pavargo būti krikščionimis ir dėl to pradėjo domėtis magija, okultizmu, pozityviu mąstymu, visokiausiais apreiškimais, regėjimais ir taip toliau. Krikščioniškas gyvenimas yra panašus į bėgimą: mes, apsupti daugybės liudytojų, esame kviečiami ištvermingai bėgti lenktynėse, žiūrėdami į savo tikėjimo vadovą ir ištobulintoją Jėzų (plg. Heb 12, 1-2).

Krikščioniškoji asketika kalba apie tris pagrindinius krikščioniško gyvenimo pavojus: kūną, pasaulį ir velnią. Kūną reikštų suprasti plačiau, nei esame pratę: kūnas esame mes patys - žmonės su savo žmogiškumu. Mūsų troškimai, geismai ir norai tapus krikščionimis niekur nedingsta ir, laikui atėjus, ima mus varginti. Vargina mus ir pasaulis, mūsų aplinka. Trečiasis pavojus - velnias.

„Tėve mūsų“ maldoje yra žodžiai „ir neleisk mūsų gundyti, bet gelbėk mus nuo pikto“. Jei tiesiogiai juos suprantame („Dieve, apsaugok mus nuo bet kokių pagundų“), tai vargas mums, nes krikščionis, kuris nekovoja, tampa aptingusiu, drungnu. Labai dažnai kūnas, velnias ir pasaulis veikia kartu. Už pasaulio gundymų, visų siūlomų galimybių, net už tam tikrų mūsų palinkimų, veikia aktyvi jėga.

Kol žmogus dar jaunas, jam patinka įvairūs paprasti malonumai: smaguriavimas, ištvirkavimas, šykštumas, noras kaupti. O kai krikščionis pasiekia dvasinę brandą arba tobulumą, jam būdingesnės ydos pasidaro tuščiagarbiškumas ir puikybė. Įdomiausia, kad dvasinio gyvenimo viduryje yra duobė. Tai gali būti nuovargis, nusiminimas, apsileidimas, pyktis arba pavydas. Vis dėlto svarbiausias čia apsileidimas, kai nusvyra rankos ir linksta keliai. Tuomet tikėtina, kad šauniai pradėjęs bėgimą, vidury kelio sustosi ir finišo nepasieksi.

Pagrindinė dvasinio nuovargio priežastis yra dvasinė tinginystė, dar vadinama akedija, arba vidudienio demonu. 91-ojoje psalmėje, be kitų demonų, minima ir rykštė, kuri čaižo vidudienį. Kodėl būtent vidudienį? Kai saulė pasiekia zenitą, pietiečiai paprastai eina miegoti, nors pas mus tai pats darbingiausias laikas. Tada ir ištinka akedija, kuri vadinama labai įvairiai: apsileidimu, atsainumu, vangumu, nuoboduliu, tingumu, pasibjaurėjimu, liūdesiu ar bodesiu. Šiuolaikiniai autoriai vidudienio demoną sieja su depresija, neurastenija ir kitomis ligomis, kai žmogus tarsi sustingsta, nieko nenori, praranda viltį. Žmogus ne tik išgyvena nuobodulį, bet jaučia ir nerimą, ima blaškytis, nori kažkur eiti, kažką veikti. Panašiai ir šiandien mes labai dažnai daug darydami mėginame pabėgti nuo beprasmybės jausmo ir širdies tuštumo.

Vienuoliškas gyvenimo būdas atsirado tada, kai žmonės, kurių nebetenkino drungnas gyvenimas, pasitraukė į dykumą kovoti ir gyventi tikro krikščioniško gyvenimo. Įdomu, kad vaistas nuo akedijos liūdesio taip pat yra liūdesys, tik kitoks. Gilus liūdesys gydo akediją, prislėgtumą ir tuštybę. Bet tam, kad žmogus išgyventų tikrą apvalantį liūdesį, labai dažnai reikalingas tam tikras sukrėtimas, kuris pažadina iš sąstingio.

Kaip veikia demoniška žmogaus užmigdymo arba užliūliavimo strategija? Čia verta prisiminti puikią C. S. Lewiso knygelę „Kipšo laiškai“, kurioje parodomos per amžius nesikeičiančios gundymo strategijos. Štai patariama: jei norite patekti į vangumą, tingumą, pirmiausiai stenkitės apie nieką giliai negalvoti ir gyventi paviršutiniškai - dažnai klausykite dienos naujienų ir įvairių gandų. O mintis sėsti ir paskaityti gerą rimtą knygą, pasak „Kipšo laiškų“ veikėjo dėdės Paraliaus, kuris moko savo mokinį Nelabuką, yra labai pavojinga.

Dar vienas „patarimas“, kurį dėdės Paraliaus lūpomis pasiūlo Lewisas: būk įsitikinęs, kad eidamas melstis darai Dievui paslaugą. Kitaip tariant, už tai, kad sekmadieniais eini į bažnyčią, atlieki išpažintį, laikaisi Bažnyčios įsakymų, Dievas turėtų būti dėkingas. Tuomet ir mes jaučiamės gerai: juk tiek daug gero Dievui padarėme! Vis dėlto šitaip mąstydami pamirštame, kad visas krikščionio gyvenimas turėtų būti nuolatinė padėka Dievui už tai, ką Jis padarė dėl mūsų. Bet mūsų pastangos, maldos, kasdienis Šventojo Rašto skaitymas yra gėris mums, o ne mūsų malonė Dievui.

Trečias „Kipšo laiškų“ „patarimas“: kai meldiesi, stenkis bendrauti su savimi, kad malda netaptų realiu pokalbiu su Dievu, kai kalbi tikrus dalykus Jam ir girdi tikrus dalykus iš Jo; maldoje nuklysk į įvairius apmąstymus, pokalbius su savimi, bendradarbiais, draugais, kad tai nebebūtų tikra malda. Svarbu nuolat klausti, kaip aš jaučiuosi: gerai ar blogai, man patinka melstis ar jau nebe? O gal pradėti melstis kitaip, pavyzdžiui, išbandyti rytietiškas meditacijas?

Paprastai tuos iškreiptus vaizdinius atsinešame iš savo sužeistumo, patirto vaikystėje, ir bijome Dievo kaip baudžiančio policininko ar buhalterio, kuris skaičiuoja mūsų nuodėmes. Galiausiai su tikruoju Dievu nebebendraujame.

Dar viena užsiliūliavimo strategija yra galvoti, kad tikėjimas - nuobodus praeitas etapas. Pavyzdžiui, matau, kaip žmonės meldžiasi, klaupiasi, gieda ir galvoju: „Daugybę metų esu krikščionis ir pirmą klasę - giesmelės, Šventasis Raštas, paprastas katekizmas - jau praėjau, nebeįdomu. Dabar eisiu prie kitų dalykų. Juk norisi kažko naujo, nauji dalykai, regis, geresni už senus. Tai kam dar tikėti ta sena krikščionybe, jeigu yra, pavyzdžiui, „Urantijos“ knyga, naujai pasakojanti apie tą patį sukūrimą, Jėzų Kristų, pasaulio pabaigą?

Dar vienas „patarimas“ knygoje „Kipšo laiškai“ - dažnai ir kvailai juokauti apie viską. Krikščionys yra džiaugsmo žmonės, kurie daug juokiasi, džiūgauja, bet, pasak Lewiso, džiaugsmo arba juoko rūšys yra skirtingos. Pavyzdžiui, yra nuoširdus džiaugsmingas dėkojimas, kai džiaugsmas tavyje nebetelpa ir tu juokiesi, nes esi laimingas. Tačiau yra ir juokavimas, kai norisi pasilinksminti, kad būtų ne taip nuobodu. Tada reikia papasakoti kokį anekdotą ar kvailą istoriją, apskritai iš visko juoktis, kvailai tyčiotis, paskui jau šiek tiek ironiškai, vėliau sarkastiškai… Galiausiai nebelieka nieko rimto: visas gyvenimas tampa „chichi-chacha“. Tada nėra rimta nei nuodėmė, nei velnias, nei amžinasis išganymas.

Dar daugiau - svarbu slysti gyvenimo paviršiumi. „Kipšo laiškuose“ vienas velnias bara kitą už tai, kad leido „globotiniui“ pasivaikščioti lauke, šalia malūno, ir šis turėjo laiko pagalvoti ir tiesiog pabūti su savimi. Kai sustojame ir skiriame laiko tylai, buvimui gamtoje, net per daug apie nieką negalvodami, leidžiamės į savo širdies gelmę, mūsų laikas sulėtėja, bet gyvenimas tampa gilesnis ir tikresnis.

Paryžiaus Dievo Motinos katedros detalės. Simon Reinhardt nuotrauka, 2013 m.

Dar vienas dalykas: gundant labai svarbu įtikinti žmogų didžiuotis savo dorybėmis. Netgi dorybių praktikavimas arba studijavimas yra šiek tiek pavojingas, nes pradedu klausti: „Kažin, ar esu labai dorybingas, gal turiu tvirtumo, išminties, o gal teisingumo dorybę? Tikrasis nuolankumas yra matyti kitą žmogų. Esu tikrai nuolankus, jeigu pasilenkiu taip žemai, kad matyčiau kitus, pastebėčiau jų poreikius, suprasčiau, kaip kiti jaučiasi, ir būčiau pasiruošęs patarnauti. Bet jei džiaugiuosi, kad esu nuolankus, matau tik save ir savo dorybes, tuomet esu gundomas ir iki savęs sudievinimo man labai netoli.

Lewiso knygoje velniai svarsto, kas geriau: kad žmonės tikėtų velnią ar ne? Privalumų yra abiem atvejais. Jeigu žmonės velniu netiki, jam galima laisvai veikti slapta. Kita vertus, velniui norisi ir pasirodyti. Demonams būtų idealu, jeigu žmonių netikėjimas ir burtininkavimas eitų kartu: kad žmonės ir netikėtų, jog egzistuoja piktoji dvasia, bet drauge užsiimtų burtais ir magija.

Yra labai subtilus skirtumas tarp malonumo ir džiaugsmo. Dievas sukūrė žmogų tam, kad žmogus būtų laimingas. Klysta tie, kurie mano, jog Dievas sukūrė žmogų tam, kad šis kentėtų ir savo Sūnų atsiuntė, kad parodytų, kaip labai reikia kentėti. Tai iškreiptas ir ydingas supratimas. Džiaugsmas kyla dabar. Tokia yra gundymo strategija: ne gyventi džiaugsmu čia ir dabar, bet ilgėtis to, kuris yra kažkur kitur.

Kita svarbi pagunda - užsiimti dvasiniu turizmu, tai yra dažnai keisti lankomas bažnyčias ir bendruomenes, nes… visur gali rasti ką nors nemalonaus. Yra žmonių, kurie keliauja iš vienos krikščioniškos konfesijos į kitą. O ką daryti, jeigu visos krikščioniškos dvasinės patirtys jau yra išbandytos?.. Jei kartą jau patyrei, kad Dievas myli? Tada prasideda: galima kaip budizme, mėginti patirti tuštumą sėdint devynias valandas priešais sieną. Kitur žadama, kad galėsi „išeiti“ iš kūno ir skrajoti astraluose.

Be to, labai svarbu nuolat piktintis kunigais. Pavyzdžiui, „Kipšo laiškuose“ minimas vienas kunigas, kuris per daug stengėsi supaprastinti krikščionybę, kitas buvo piktas žmogus ir nesugebėdavo nė vieno pamokslo pasakyti ko nors neišplūdęs. Žmogus, kuriam labai svarbi jo savijauta, sakys: „Man nepatinka tas kunigas, nes jisai viską supaprastina, o šitas - barasi“, - ir taip be galo.

Kita gundymo strategija - labai svarbu žavėtis visokiais naujais dvasingais dalykais. Velnias „Kipšo laiškuose“ sako: „Tau, be abejo, dažnai tekdavo per pratybas aikštelėje pasiversti šviesos angelu, dabar pats laikas tai padaryti priešo akivaizdoje, - priešu čia vadinamas Dievas, - pasaulis ir kūnas mus apvylė, lieka trečioji galia ir pergalė, pasiekta šia, trečiąja galia, yra pati šlovingiausia. Ši šviesos angelo strategija yra labai veiksminga. Šviesos angelas - ne velnias su ragais, uodega, kanopom, smirdantis derva ir siera, bet elegantiškas ponaitis arba įstabaus grožio angelas.

Vienu metu buvo labai populiarus kultūrinis dvasingumas: skaityti gerą poeziją, klausyti gražios klasikinės muzikos, eiti į teatrą - reiškia būti dvasingam. Yra dar subtilesnių šviesos angelo gundymų žmonėms, kurie yra linkę į jausmingumą, patyrimus. Šie žmonės nori tapti vis dvasingesni, tad galiausiai jiems prilygti gali tik angelai. Beje, būtent taip atsirado mormonų judėjimas, kurį esą atnešė angelai.

Paskutinis „patarimas“, kaip sugundyti krikščionį, yra skatinti jį gyventi jausmais, samprotavimais, bet niekada nepabandyti veikti. „Kipšo laiškų“ velniai sako, kad žmogus gali jausti, mąstyti, vienintelis svarbus dalykas, kad niekada nepabandytų tuo gyventi.

Kas galėtų supurtyti pavargusį ir apsnūdusį krikščionį? Atsakymą rasime skaitydami Apreiškimo Jonui knygą. Žodis Efezo bažnyčiai: „Aš žinau tavo darbus, tavo triūsą ir tavo ištvermę. (…) Bet aš turiu prieš tave tai, kad palikai savo pirmąją meilę“ (Apr 2, 2-4). Pirmoji meilė yra pats Jėzus Kristus.

Smirnos bažnyčiai: „Aš žinau tavo priespaudą ir tavo neturtą - o vis dėlto tu turtingas! (…) Nebijok būsimųjų kentėjimų! Štai velnias įmes kai kuriuos jūsiškius į kalėjimą, kad būtumėte išbandyti. Jūsų laukia dešimties dienų priespauda. Būk ištikimas iki mirties, ir aš tau duosiu gyvenimo vainiką!“ (Apr 2, 9-10).

Pergamo bažnyčiai: „(…) tu tvirtai laikaisi mano vardo ir neišsigynei mano tikėjimo. (…) Vis dėlto aš turiu šį tą prieš tave: tu tenai turi besilaikančių mokslo Balaamo. (…) Ir tu turi panašiai besilaikančių nikolaitų mokslo“ (Apr 2, 13-15). Šis perspėjimas rodo, kad jau tais laikais tarp krikščionių buvo paplitusių erezijų.

Tiatyrų bažnyčiai: „Žinau tavo darbus, tavo meilę, tikėjimą, tarnavimą, ištvermę ir kad tavo paskutinieji darbai didesni už pirmuosius. (…) Tiktai laikykitės to, ką turite, iki ateisiu“ (Apr 2, 19-25).

Sardų bažnyčiai: „(…) tave vadina gyvu, o tu esi miręs. Prabusk ir stiprink, kas dar tik merdi! Aš nerandu tavo darbų, tobulų mano Dievo akivaizdoje“ (Apr 3, 1-2). Nors skamba aštriai, šiuose žodžiuose yra vilties, kad tas, kuris juos girdi, prabus.

„Tai skelbia Amen, ištikimasis bei tiesakalbis Liudytojas, Dievo kūrybos Pradžia. Žinau tavo darbus, jog nesi nei šaltas, nei karštas. O, kad būtum arba šaltas, arba karštas! Bet kadangi esi drungnas ir nei karštas, nei šaltas, aš išspjausiu tave iš savo burnos. Tu juk sakai: „Aš esu turtingas ir pralobęs ir nieko nebestokoju,“ - o nežinai, kad esi skurdžius, apgailėtinas, beturtis, aklas ir plikas. Aš tau patariu pirkti iš manęs ugnyje išgryninto aukso, kad pralobtum, baltus drabužius, kad apsirengtum ir nebūtų matoma tavo nuogumo gėda, ir tepalo pasitepti akims, kad praregėtum.

Kad ir kaip baisiai skambėtų, tai yra mylinčio Dievo žodžiai, skirti pabudinti užmigusius krikščionis. Jiems pažadama: „Štai aš stoviu prie durų ir beldžiuosi: jei kas išgirs mano balsą ir atvers duris, aš pas jį užeisiu ir vakarieniausiu su juo, o jis su manimi. Nugalėtojui aš leisiu atsisėsti šalia savęs, savo soste, panašiai kaip aš nugalėjau ir atsisėdau šalia savo Tėvo jo soste“ (Apr 3, 20-21). Į krikščionį, kuriam yra žadama viltis, kreipiamasi kaip į „nugalėtoją“.

tags: #turtingam #ir #velnias #vaikus