Atsakomybė už neatsargumu sugadintą turtą Lietuvoje

Komercinei apyvartai vis aktyvėjant ir sudėtingėjant, sutartis tapo kasdieniu šiuolaikinės visuomenės reiškiniu - sutartis lydi asmenį visur. Sutartimis yra įforminami turtiniai ir kai kurie neturtiniai fizinių bei juridinių asmenų santykiai.

Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau - LR CK) 6.154 str. 1 d. sutartis apibrėžiama kaip dviejų ar daugiau asmenų susitarimas sukurti, pakeisti ar nutraukti civilinius teisinius santykius, kai vienas ar keli asmenys įsipareigoja kitam asmeniui ar asmenims atlikti tam tikrus veiksmus (ar susilaikyti nuo tam tikrų veiksmų atlikimo), o pastarieji įgyja reikalavimo teisę.

Pažeidus sutartinius santykius yra ne tik nepasiekiamas sutarties sudarymo tikslas, bet ir pažeidžiami nukentėjusios šalies interesai bei teisės. Todėl privataus intereso pažeidimas, kylantis iš sutarties nevykdymo ar netinkamo vykdymo, yra prielaida sutartinei civilinei atsakomybei atsirasti. Šios teisės kontekste siekiama pabrėžti jos pagrindinį tikslą - nuostolių atlyginimą.

LR CK 6.256 str. 2 d. nustatyta, kad asmuo, nevykdęs ar netinkamai vykdęs savo sutartinę prievolę, privalo atlyginti kitai sutarties šaliai šios patirtus nuostolius, sumokėti netesybas (baudą, delspinigius). Temos aktualumas ir praktinio darbo reikšmė slypi problemos aktualume - kadangi sutartys tapo tiek pavienių žmonių, tiek verslo vienetų, tiek ir visos visuomenės kasdienio gyvenimo pagrindu, yra labai svarbu išmanyti, kokias teises turi nukentėjusioji šalis, kada, kokie ir kokio dydžio nuostoliai atlyginami, kai sutartis yra pažeidžiama, nevykdoma ar netinkamai vykdoma.

Tyrimo objektas ir tikslas

Darbo tyrimo objektas - nuostolių atlyginimo sutartiniuose santykiuose reglamentavimas Lietuvos Respublikoje, šio instituto teisinio reguliavimo ypatumai ir problemos. Darbo rašymo metu tiriami Lietuvos Respublikos teisės aktai, reglamentuojantys sutartinius teisinius santykius ir civilinę atsakomybę, teisės aktų komentarai, teismų praktika ir išaiškinimai dėl nuostolių atlyginimo sutartiniuose santykiuose bei Lietuvos ir užsienio autorių mokslinė ir teisinė literatūra, susijusi su nagrinėjama tema. Šiais teisės principais, neišvengiamai yra analizuojami ir šie bei kiti tarptautiniai teisės aktai, jų oficialūs komentarai bei susijusi teismų praktika.

Darbo tikslas - išanalizuoti nuostolių atlyginimo sutartiniuose santykiuose teisinį reglamentavimą, išnagrinėti šio instituto teorinius ir praktinius aspektus, išanalizuoti problemas, iškylančias sprendžiant nuostolių atlyginimo klausimus praktikoje ir nustatyti šių problemų priežastis bei pasiūlyti jų sprendimo būdus.

Darbe keliama hipotezė. Šios teisės Lietuvos Respublikoje yra pakankamai jaunas institutas, tad nuostolių atlyginimo sutartiniuose santykiuose, kaip sutartinės civilinės atsakomybės vienos iš formų, įstatyminis reglamentavimas bei taikymas praktikoje nėra tobulas. Tyrimo šaltiniai ir metodai. Šiais civilinės atsakomybės sutartiniuose santykiuose, teisės aktų komentarais, nacionalinis bei tarptautinis teismų praktika sprendžiant nuostolių atlyginimo klausimus, nagrinėjamos įvairios autorių publikacijos ir kita mokslinė ir teisinė literatūra.

Šis mokslinis tiriamasis darbas pradedamas įvadu, kuriame trumpai aptariama praktinė darbo reikšmė bei temos aktualumas, pateikiami darbo objektas, dalykas, tikslas, suformuluojami uždaviniai, aptariami šaltiniai, kuriais remtasi rašant darbą, pateikiami darbe naudojami metodai. Šioje iš penkių skyrių. Pirmajame skyriuje išskiriami sutartinei atsakomybei būdingi bruožai, taip pat sutartinė atsakomybė atribojama nuo deliktinės atsakomybės. Antrajame skyriuje nagrinėjami ikisutartinės atsakomybės teisinio reglamentavimo ypatumai.

Visuotinis reikalavimas savo elgesį derinti su kitų žmonių interesais, elgtis sąžiningai ir teisingai nėra vien moralinė pareiga. Jeigu asmuo padaro civilinės teisės pažeidimą, jam kyla civilinė teisinė atsakomybė - viena iš prievartos poveikio priemonių, taikoma teisės pažeidėjui ir pasireiškianti neigiamomis turtinėmis pasekmėmis sukėlimu teisės pažeidėjui.

Pagal LR CK 6.245 str. 1 d. civilinė atsakomybė suprantama kaip turtinė prievolė, kurios turinys yra specifinis - šios prievolės kreditorius turi teisę reikalauti atlyginti nuostolius ar sumokėti netesybas, o skolininkas privalo atlyginti kreditoriui padarytus nuostolius ar sumokėti netesybas. Įstatymiškai yra įtvirtintos (LR CK 245 str. 2 d.) dvi civilinės atsakomybės rūšys: sutartinė atsakomybė ir deliktinė atsakomybė. Sutartinės civilinės atsakomybės sąvoka pateikta LR CK 245 str. 3 d., pagal kurią tai - turtinė prievolė, atsirandanti dėl to, kad nevykdoma ar netinkamai vykdoma sutartis, kurios viena šalis turi teisę reikalauti nuostolių atlyginimo ar netesybų, o kita šalis privalo atlyginti dėl sutarties nevykdymo ar netinkamo vykdymo padarytus nuostolius arba sumokėti netesybas.

Iš šio apibrėžimo matyti, kad sutartinė civilinė atsakomybė - tai atsakomybė už sutartinės prievolės pažeidimą, kai šalis prieš padarant žalą jau siejo prievoliniai teisiniai santykiai. Tad sutartinė atsakomybė yra nauja prievolė, kylanti dėl veiksmo, kuris neteisėtumas pasireiškia sutarties pažeidimu - sutarties nevykdymu ar netinkamu vykdymu. Sutartinis pareigos ar teisės vykdymas, pvz., išsinuomoto turto grąžinimas, sutarties nutraukimas, nuompinigių išieškojimas ir pan., nėra civilinė atsakomybė. Pareiga įvykdyti sutartį atsiranda sudarytos sutarties pagrindu, tuo tarpu pareiga atlyginti nuostolius atsiranda sutarties pažeidimo pagrindu.

Štai kodėl sutartinė atsakomybė visuomet yra antrinis (arba šalutinis) teisinis santykis, atsiradęs kaip pirminio (pagrindinio) teisinio santykio pažeidimo pasekmė. Sutartinė atsakomybė yra turtinio pobūdžio prievolė - ji pasireiškia teisės pažeidėjui nenaudingomis (neigiamomis) turtinėmis pasekmėmis. Ši atsakomybės rūšis yra nukreipta į pažeidėjo turtą, bet ne į asmenį. Sutartinė atsakomybė atsiranda esant tam tikriems juridiniams faktams, jų visetui, kurie vadinami atsakomybės sąlygomis. Šiuo atveju, netgi egzistuojant visoms sąlygoms, sutartinė civilinė atsakomybė gali likti nerealizuota, jeigu nukentėjęs asmuo nepageidauja ar neturi intereso susigrąžinti patirtus nuostolius. Taigi, sutartinė atsakomybė realizuojama privataus asmens iniciatyva (žinoma, nenukrypstant nuo imperatyvių teisės normų). Taip pasireiškia vienas pagrindinis civilinės teisės principas - dispozityvumas. Asmeniui suteikta galimybė atgauti patirtus nuostolius realizuojama jo pasirinkimu.

Svarbu atskirti sutartinę civilinę atsakomybę nuo deliktinės atsakomybės - tik tada bus galima aiškiai suprasti sutartinės atsakomybės esmę ir jos taikymo ypatumus. Deliktinė atsakomybė atsiranda dėl žalos, kuri nesusijusi su sutartiniais santykiais, išskyrus atvejus, kai įstatymai nustato, kad deliktinė atsakomybė atsiranda dėl žalos, susijusios su sutartiniais santykiais (LR CK 6.245 str. 4 d.). Šiuo atveju, sutartinės atsakomybės atveju šalis dar iki civilinės teisės pažeidimo sieja civiliniai teisiniai santykiai - sutartinė atsakomybė kyla iš teisinės pareigos, numatytos sutartyje, pažeidimo. Priešingai yra deliktinės atsakomybės atveju - šalys iki teisės pažeidimo teisiniai santykiai nesieja, o deliktinės atsakomybės pagrindas yra teisės aktuose numatytos pareigos pažeidimas.

Sutartinę civilinę atsakomybę šalys sutartimi gali iš anksto riboti arba susitarti apskritai jos netaikyti (pvz., nustatyti, kad bus atlyginami tik tiesioginiai nuostoliai, o ne negautos pajamos, arba nustatyti maksimalią atlygintinų nuostolių sumą ir pan.). Šiuo atveju ši šalių teisė yra ribojama imperatyviomis LR CK 6.252 str. nuostatomis dėl tyčios ar didelio neatsargumo, netaikymo ar jos dydžio apribojimo. Toks yra civilinės atsakomybės, jos formų ar dydžio. Šie ne vieninteliai, požymiai, iš esmės skiriantys sutartinę atsakomybę nuo deliktinės.

Ikisutartiniai santykiai

Kol šalys apsikeičia informacija, sudaro preliminariąsias sutartis - šių veiksmų metu tarp šalių susiklosto tam tikri santykiai, vadinami ikisutartiniais, kurie dar iki pagrindinės sutarties sudarymo turi būti įtvirtintos teisės aktuose.

Pradinė stadija. Šia pasiklausimais. Vienai šaliai pasiklausus, kita sutinka pradėti derybas. Šalys gali laisvai nutraukti derybas be jokių teisinių pasekmių, nes apsikeitimas pasiklausimais nesukuria tarpusavio teisių ir pareigų. Antroji stadija. Šiame derybų etape jau yra sukuriamas vienos šalies pasitikėjimas kita šalimi, todėl nepagrįstas, netikėtas derybų nutraukimas yra laikomas nesąžiningu elgesiu ir sukelia neigiamas teisines pasekmes derybas nutraukusiai šaliai. Šioje stadijoje jau yra sutarta dėl didesnės dalies būsimos sutarties sąlygų. Iš esmės yra pasiekiamas principinis susitarimas, kad sutartis bus sudaryta. Derybų eiga ir pasiekti susitarimai gali būti įforminami garantiniais dokumentais, ketinimų protokolais.

Viskas jau iš esmės sutarta, belieka tik pasirašyti sutartį. Šiuo atveju iš aplinkybių (procesinis derybų dokumentas) matyti, kad šalys jau yra įsipareigojusios, susitarta dėl esminių sutarties sąlygų, todėl derybų nutraukimas šioje stadijoje pakenks sąžiningos šalies interesams. Šios stadijos metu gali būti pasirašomi preliminarūs dokumentai, preliminarios sutartys, todėl atsiranda ir šalių teisės bei pareigos. Galimos situacijos, kai galutinėje derybų stadijoje šalis ima ruoštis būsimos sutarties vykdymui, patiria tam tikrų išlaidų ir pan.

Ikisutartinės atsakomybės doktrina buvo sukurta Vokietijoje, kai 1891 m. Rudolfas Iheringas (Rudolph von Ihering) savo straipsnyje išvystė ikisutartinės atsakomybės institutą, kuris romėnų teisėje buvo žinomas kaip culpa in contrahendo. Culpa in contrahendo doktrinos esmė išreiškia teiginys, kad šalių pareiga elgtis sąžiningai egzistuoja nuo pat ikisutartinių santykių pradžios. Tad bet koks kaltas šalies veiksmas esant ikisutartiniams santykiams laikomas pagrindu taikyti ne deliktinę, bet sutartinę civilinę atsakomybę. Vadinasi, remiantis culpa in contrahendo principu, šalis, atliekanti bet kokius kaltus veiksmus ikisutartinių santykių stadijoje privalo atlyginti kitai šaliai dėl to kilusius nuostolius. Ši doktrina su tam tikromis išimtimis yra taikoma ir kitose valstybėse, tarp jų ir Lietuvoje. Šios šalių pareigos esant ikisutartiniams santykiams yra įtvirtintos LR CK 6.163 str. ir 6.164 str.

Teisinis ikisutartinių santykių reglamentavimas yra grindžiamas dviem bendraisiais civilinės teisės principais - sutarties laisvės ir sąžiningumo, kurie šiame civilinės teisės institute pasižymi tam tikra specifika. Derybų laisvė pasireiškia tuo, kad šalys gali laisvai pasirinkti, kada ir su kuo pradėti derybas, jos yra laisvos nuspręsti, kokiu būdu ir kaip ilgai dėti pastangas derybų tikslui, t.y. šalių susitarimui pasiekti. Derybų pradėjimas nereiškia, kad jų rezultatas visada bus sutarties sudarymas, nes šalys gali nesusitarti dėl vienokių ar kitokių sutarties sąlygų ir derybas nutraukti. Niekas negali būti priverčiamas sudaryti sutartį prieš jo valią, tai ir ikisutartiniuose santykiuose šalys turi teisę nutraukti derybas, jeigu aišku, kad abipusio susitarimo nebus pasiekta. Šalių teisė laisvai pradėti derybas, derėtis ir jas nutraukti, jei nepasiekiamas šalių susitarimas įtvirtinta ir LR CK 6.163 str. 2 d. Remiantis šia nuostata, šalys neatsako už tai, jog nepasiekiamas susitarimas. Šiuo atveju, asmuo, naudodamasis teise laivai pradėti ir nutraukti derybas, negali šiais savo veiksmais pažeisti kitos šalies teisėtus interesus, todėl šalių teisė į derybas nėra absoliuti. Šalys gali įgyvendinti derybų laisvę tiek, kiek tai nepažeidžia sąžiningumo principo reikalavimų. LR CK 6.158 str. įtvirtinta sąžiningumo pareiga egzistuoja ne tik sudarius sutartį, bet dar prieš ją sudarant, t. y. šalims derantis dėl jos sudarymo (LR CK 6.163 str. 1 d. numatyta, kad šalys privalo elgtis sąžiningai ir esant ikisutartiniams santykiams). Šalis, pažeidusi reikalavimą elgtis sąžiningai, elgiasi neteisėtai, ir jei dėl tokio jos elgesio sąžininga šalis patiria nuostolius - kaltoji šalis privalo juos atlyginti. Pavyzdžiui, derybomis dėl sutarties sudarymo su keliais partneriais, derybų pradėjimu neturint ketinimo sudaryti sutartį, svarbios informacijos neatskleidimu, apgaule, grasinimu, nepranešimu apie perduoto daikto trūkumus ir pan. Sąžiningumo principo turinys derantis dėl sutarties sudarymo yra atskleidžiamas LR CK 1.163 str. ir 1.164 str. Reikalavimas pradėti derybas turint tikslą sudaryti sutartį, t.y. derybos turi būti pradedamos tik esant rimtiems ketinimams pasiekti tarpusavio susitarimą ir sudaryti sutartį. Šis reikalavimas yra įtvirtintas tiek LR CK 6.163 str.

Įpusėjus šiltajam metų laikui, o kartu ir statybos darbų sezonui, vis sparčiau vykdoma pastatų ir kitų statinių statyba, rekonstrukcija ar remontas. Šių darbų atlikimui statybos dalyviai - užsakovai, rangovai ir subrangovai - sudaro naujas ar toliau vykdo jau anksčiau sudarytas sutartis. Rangovo atsakomybės ribos reguliuojamos keliais aspektais: pirmiausia, rangovo santykiai su užsakovu ir subrangovais bei atsakomybė sureguliuojami sutartimis (sutarčių sąlygos turi neprieštarauti imperatyvioms įstatymo nuostatoms); sutarčių sąlygos šalims turi įstatymo galią. Tuo atveju, jeigu sutartis nereguliuoja statybos dalyvių elgesio, vadovaujamasi teisės aktais. Tačiau ne visuomet teisės aktai yra aiškūs, todėl jų taikymas priklauso nuo teismų praktikos pateiktų išaiškinimų. Statybos rangos santykiuose atsakomybės ribos ir pasireiškimas priklauso nuo rizikos pobūdžio.

Statybos rangovui kylančias rizikas sąlygiškai galima skirstyti į dvi rūšis: nuo rangovo priklausančias rizikas (įsipareigojimų vykdymo vėlavimas, rezultatų nepasiekimas, statybos darbų trūkumai, rangovo rengto projekto trūkumai, rangovo darbuotojų padaryta žala statiniui, užsakovo ir trečiųjų asmenų turtui, nenumatytos aplinkybės) ir nuo rangovo nepriklausančias rizikas (pasekmės, atsiradusios dėl užsakovo pateikto projekto trūkumų, užsakovo atliktų pažeidimų (nemokėjimas, sprendimo nepateikimas, kt.), užsakovo pakeitimų, kitų rangovų kliudymo, užsakovo darbuotojų padarytos žalos statiniui ir rangovo turtui, nenugalimos jėgos aplinkybių). Pagrindinis statybos rangovo įsipareigojimas užsakovo atžvilgiu - tinkamai ir laiku atlikti statybos rangos ir kitus statybos rangos sutartyje nurodytus darbus ir veiksmus. Be to, statybos rangovo prievolės ir atsakomybė, reglamentuojama teisės aktuose, tačiau neretai apibrėžiama labai plačiai ir ne visuomet aiškiai.

(1) Rangovas atsako užsakovui už statinio ar įrenginio patikimumo patvarumo arba atsparumo sumažėjimą ar netekimą. Tokiu atveju užsakovas turi teisę taikyti rangovui pasirinktinai vieną iš atsakomybės priemonių, t. Svarbu atkreipti dėmesį, kad rangovo ar kitų minėtų statybos dalyvių kaltes už defektus nebuvimą turi įrodyti rangovas ir kiti statybos dalyviai, o ne tas asmuo, kuris reiškia pretenziją dėl defektų atsiradimo (dažniausiai tokią pretenziją reiškia užsakovas), t. y. (4) Rangovui taip pat nustatyta atsakomybė prieš užsakovą už subrangovų veiksmus. Tai reiškia, kad net jeigu generalinis rangovas perduoda visas savo teises ir įsipareigojimus subrangovui, generalinis rangovas visiškos atsakomybės neperduoda subrangovui, nes toks perdavimas neatitiktų generalinio rangovo teisinės padėties statybos rangos teisiniame santykyje. Sudarius statybos subrangos sutartį, statybos darbų dalies, perduotos subrangovui, apimtimi sumažėja (t. y. visiškai neišnyksta) generalinio rangovo rizika bei galimybė civilinei atsakomybei atsirasti.

Tačiau statybos objekto perdavimas subrangovui, kad šis atliktų statybos darbus, nereiškia visų generalinio rangovo teisių ir pareigų, susijusių su statybos rangos darbais perdavimo, nes generalinis rangovas privalo užtikrinti darbų kontrolę ir saugumą, todėl atsakomybė tarp generalinio rangovo ir subrangovo tokiu atveju paskirstoma proporcingai jų kaltei. (5) Rangovas be kita ko atsako už nukrypimus nuo normatyvinių statybos dokumentų reikalavimų, taip pat už tai, kad nepasiekė šiuose dokumentuose arba sutartyje numatytų statybos darbų rodiklių. Tokia rangovo atsakomybė nustatoma dėl to, jog rangovas yra profesionalas, tai suponuoja jo pareigą žinoti, kokių savybių medžiagos, įskaitant ir jų kokybinius rodiklius, turi būti naudojamos, kad galutinis rangos rezultatas atitiktų sutarties reikalavimus[2]. Taigi, nurodytais atvejais, jeigu sutartis nereguliuoja statybos proceso dalyvių atsakomybės paskirstymo, ji tenka rangovui be kaltės, t. y. Nors tiek statybos rangos sutartimi, tiek įstatyme nustatyta pagrindinė užsakovo pareiga - tinkamai ir laiku sumokėti rangovui sutartą statybos darbų kainą, vis dėlto užsakovui priskiriama ir daugiau pareigų.

Civiliniame kodekse įtvirtinta taisyklė, kad užsakovas turi teisę kontroliuoti ir prižiūrėti atliekamų statybos darbų eigą ir kokybę, statybos darbų grafiko laikymąsi, rangovo tiekiamų medžiagų kokybę, užsakovo perduodamų medžiagų naudojimą. Šiame kontekste dėmesį atkreipia teisės ir prievolės priešprieša - asmeniui nustatytos teisės požymis yra jos turėtojo laisva valia įgyvendinti ją ar ne, o prievolę asmuo privalo vykdyti ir pasirinkimo teisės įgyvendinti ją ar ne neturi. Nepaisant to, reikia pabrėžti, kad dėl didesnio statybos rangovo vaidmens statybos procese ir tiesioginių jo pareigų tinkamai pastatyti statinį, natūraliai didesnė atsakomybė dėl statinio tinkamumo tenka rangovui. Todėl siekiant panaikinti ar bent maksimaliai sumažinti galimą statybos rangovo atsakomybės pasireiškimo riziką, rekomenduotina statybos dalyviams aiškiai ir nedviprasmiškai statybos rangos sutartyje apibrėžti ir detalizuoti statybos užsakovo pareigą vykdyti statinio statybos techninę priežiūrą. tinkamas, subalansuotas ir aiškus rangovo ir užsakovo teisių ir pareigų nustatymas statybos rangos sutartyje (pvz. tinkamo prievolių įvykdymo užtikrinimo priemonių (pvz.

Statybos rangovo rizikos mažinimo priemones reikėtų rinktis racionaliai. tinkamai parinkti sutarties formą, t. y. Statybos ir montavimo darbų visų rizikų (CAR) draudimas atlygina žalą, susijusią su statybos, montavimo ar bandymo darbais, dėl apdrausto objekto (statomo pastato, statinio ar montuojamo įrenginio). Nors tai plačiausios apimties draudimas naudojamas statybos projektuose, reikėtų atkreipti dėmesį į draudimo sutarties dalyko ir objekto apibrėžimus ir neretai, tam, kad užsitikrinti pakankamą apsaugą, reikia naudoti draudimo objekto išplėtimus. Pagal rangovo civilinės atsakomybės privalomąjį draudimą draudikas atlygina statytojui (užsakovui) ir tretiesiems asmenims draudėjo padarytą žalą asmens sveikatai arba žalą, atsiradusią dėl gyvybės atėmimo, ir žalą turtui. Rangovas civilinę atsakomybę privalo atskirai apdrausti dėl kiekvieno statomo statinio, dėl kurio sudaryta rangos sutartis.

Straipsnyje pateikiama informacija skirta išimtinai informavimo tikslais ir neturėtų būti laikoma teisine konsultacija jokiu nagrinėjamu klausimu.

Šaltiniai:

1. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2004 m. lapkričio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr.
2. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. rugsėjo 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr.
3. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. vasario 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-135/2006; Kauno apygardos teismo 2013 m. gegužės 2 d. sprendimas civilinėje byloje Nr.

tags: #atsakomybedel #neatsargumu #sugadinto #turto