Lietuva dėl savo geografinės padėties buvo pastoviu karų judėjimo keliu. Šis mažas Europos lopinėlis ne vieną amžių buvo niokojamas ir engiamas svetimšalių. Tautai, norint išlikti savimi, reikėjo kovoti už savo gyvenimą ir būvį. Vienus okupantus keitė kiti. Vergovė, užgulusi tautą, pagrįsta smurtu, gimdė mūsų pasipriešinimą, nepaisant kokios spalvos buvo okupantas. Susikūrus partizanų būriams, dalis besimokančio jaunimo būrėsi į pogrindines organizacijas, tapdami artimiausiais pagalbininkais kovoje už Lietuvos nepriklausomybę.
Lietuvos partizanai 1947 m.
Pilviškių gimnazistų pogrindinė organizacija
1946 m. vasarą Pilviškių progimnazijoje gimnazisto Juozo Mauručo iniciatyva buvo įkurta antisovietinė pogrindinė jaunimo organizacija, į kurią įstojo Kostas Staneika, Antanas Kasperavičius, Vytautas Raibikis ir Albinas Pasiliauskas. Jos vadu išrinktas Juozas Mauruča. Organizacijos nariai sukūrė priesaikos tekstą ir prisiekė ištikimai kovoti už Lietuvos nepriklausomybę.
Organizacijos tikslas - padėti partizanams, t.y. vesti agitaciją prieš sovietinę valdžią, platinti antisovietinę spaudą, klijuoti atsišaukimus, rinkti partizanams ginklus, maistą, pinigus, rūbus, teikti žvalgybinio pobūdžio informaciją, verbuoti naujus narius ir ruoštis ginkluotam sukilimui. Pasirinko slapyvardžius: Juozas Mauruča-Strausas, Kostas Staneika-Dragūnas, Vytautas Raibikis-Leopardas, Antanas Kasperavičius-Ąžuolas, Albinas Pasiliauskas-Šarūnas.
1946 m. gruodžio 25 d. progimnazijos mokinys Romanas Stančikas-Tristanas suorganizavo Juozo Mauručos susitikimą su Tauro apygardos Žalgirio rinktinės partizanų vadovybe: rinktinės vadu Juozu Jasiulaičiu-Kazoku, štabo ūkio skyriaus viršininku Antanu Martinaičiu-Kapsu ir kuopų vadais Juozu Jakščiu-Tarzanu ir Jonu Braziu-Klajūnu. Rinktinės vadovybė pritarė būrio įkūrimo idėjai. 1947 m. į Pilviškių pogrindinę organizaciją įstojo gimnazistai Jonas Kačergius-Tigras, Vytautas Žemaitis-Astras, Vytautas Šulskis-Vydūnas ir Vytautas Grupkaitis-Aras.
Spalio mėnesį grupės nariams pageidaujant ir Klajūnui sutikus, vadovavimą būriui perėmė Kostas Staneika, pasižymėjęs veiklumu ir aktyvumu. Buvusį Dragūno slapyvardį pakeitė į Šarūno, o būrį pavadino Natango vardu. Juozas Mauruča Klajūno buvo paskirtas ryšininku tarp būrio ir rinktinės vadovybės.
Lietuvos partizanų apygardos
Vilkaviškio gimnazistų pasipriešinimas
Kostas Stančikas, Žalgirio rinktinės vado Kazoko įpareigotas, 1946 m. pabaigoje persikėlęs mokytis į Vilkaviškio gimnaziją, kurioje mokėsi jo pusbrolis, šių prisiminimų autorius Leonas Pališkis, pradėjo burti gimnazistus į pasyvių partizanų būrį. Pališkis tapo pagrindiniu jo pagalbininku ir pirmuoju būrio nariu. Jis rinko kandidatus, kuriuos Romanas Stančikas verbavo į kuriamą organizaciją. Prie būrio formavimo prisidėjo gimnazistas, Vytauto rinktinės 2-os kuopos 2-o būrio vado Juozo Guziko-Durtuvo ryšininkas Leonas Kvesulaitis.
1947 m. pradžioje būrys iš 10 narių, buvo suformuotas. Tai: Romanas Stančikas-Tristanas, Leonas Pališkis-Piligrimas, Leonas Kvesulaitis-Bėgūnas (vėliau Sakalas), Ignas Kvesulaitis-Aras, Zenonas Petraitis-Portas (vėliau Baltasis Aras), Leonas Mačys-Lampeo (vėliau Šamas), Antanas Danilevičius-Žirgas (vėliau Kariūnas), Juozas Brazys-Atas, Eugenija Kamakauskaitė-Saigona, Aldona Jundilaitė-Slama. Rudenį būrį papildė Bronius Gustaitis-Daktaras. Būrio veiklai vadovavo Romanas Stančikas.
1947 m. rugsėjo mėn. Kęstučio rinktinės vadas Pranas Kučinskas-Ainis savo asmeniniu ryšininku paskyrė Leoną Kvesulaitį. Rūpintis būrio veikla Ainis pavedė 69-os kuopos vadui Jonui Braziui-Klajūnui. Su Ainiu ryšį palaikė per asmeninę Ainio ryšininkę Kastulę Juraitytę-Naktibaldą ir Leoną Kvesulaitį-Sakalą; su būrio vadu Juozu Guziku-Durtuvu - per Teresę Šulinskaitę-Gegutę. Būrys vykdė įvairias partizanų užduotis, ypač - išaiškinti parsidavėlius ir aktyvistus, ir nustatyti jų gyvenamąsias vietas bei rinkti žvalgybinio pobūdžio žinias.
Iš visos būrio veiklos ypač pažymėtinas 1947 m. Per ryšininkę Teresę Šulinskaitę-Gegutę, būrys palaikė ryšį su Pajevonio vls. 1946 m. spalio mėn. įkurtu pasyvių kovotojų rezerviniu būriu, kurį Vytauto rinktinės 2-os kuopos 3-io būrio vado Broniaus Kudirkos-Bijūno iniciatyva įkūrė ir jam vadovavo Vincas Nykštaitis-Naras. Beveik visi nariai buvo ūkininkai. priklausė šie kovotojai: Ignotas Stumbrys-Banginis, Algirdas Kulboka-Geležynas, Albinas Mačiulis-Žilvitis, Jonas Merkevičius-Malūnas. Antro skyriaus vadas Jonas Uknevičius-Naktis, kovotojai Fabijonas Kraujutavičius-Skroblas, Juozas Uknevičius-Žilvitis, Antanas Lietuvininkas-Peilis ir Tomas Kulvinskas.
Represijos ir trėmimai
1947 m. gruodžio mėn. pabaigoje netoli Vilkaviškio, Sardokų k. prie Juozo Jurevičiaus sodybos žuvo Tauro apygardos Kęstučio rinktinės vadas Pranas Kučinskas-Ainis. Pas žuvusįjį čekistai rado dokumentus, organizacijos raportą apie įvykdytas užduotis. Prasidėjo suėmimai. Be to, saugumas išaiškino ir kitą organizaciją Pilviškių gimnazijoje. Tokio likimo neišvengė ir Vilkaviškio gimnazijoje įkurta pogrindinė jaunimo organizacija - rezervinis pasyvių partizanų būrys.
Pirmasis tardymas įvyko Pilviškiuose ir Vilkaviškyje, aktyviai dalyvaujant ltn.Mitrochinui. Per tardymą Vilkaviškyje mane labai mušė. Ypač pasižymėjo sadistas mjr.Pridkovas Kybartuose. Apskrities saugumas su kalėjimu tuo metu buvo Kybartuose, kur prasidėjo pačios sunkiausios tardymo dienos. Atvežtas, pakliuvau į Pridkovo ir jo parankinių lietuvių vertėjų (ar jie verti lietuvių vardo?) Ramanausko, Pakalkos ir kitų stribų rankas. Mus surištomis rankomis paguldę ant grindų, užgulę ant galvos ir kojų, apnuoginę kūną, Pridkovas šautuvo grūstuvu mušdavo iki atsiverdavo žaizos. Neišgavęs reikiamų parodymų ar prisipažinimo, rankos plaštaką įsprausdavo į tarpdurį, o pirštų galus degindavo papiroso nuorūka.
Stribas Ramanauskas, surišęs už nugaros rankas, ant kaklo užnėręs kilpą ir įrėmęs į nugarą pistoletą iš kalėjimo per gatves vedė į saugumo pastatą pas budelį Pridkovą į tardymą-egzekuciją. Pridkovo aktyvaus tardymo pasekmės buvo klaikios. Kaliniai kalbėjo, jog 1947 m. per Kalėdas tardymo metu buvo užmušta moteris*.
Tardė apie 4 mėnesius. Po to Ščiukinas perskaitė kaltinimą išvadą: už dalyvavimą tautiniame pogrindyje prieš sovietų santvarką pagal Rusijos baudžiamąjį kodeksą str.58a, t.y. grupinį tėvynės išdavimą. Vieną balandžio mėnesio vakarą visus bendrabylius surinko į etapą. Apsuptus gausios sargybos nuvarė į geležinkelio stotį ir susodino į specialų vagoną kaliniams vežti. Netrukus atsidūrėme Kaune. Prie vagono privažiavo automašinos ir nugabeno mus į Kauno kalėjimo kiemą, iš kur po penkis vyrus suvarė į mažas kameras, buvusias rūsyje. Čia ir sulaukiau nuosprendžio: dosnioji Maskvos trejukė nuteisė 15 metų lagerio ir tremties neribotam laikui.
Iš Kauno geležinkelio stoties vagonuose nugabeno į perpildytą Vilniaus persiuntimo kalėjimą. Gulėjome pusrūsyje, ant šaltų ir drėgnų betoninių grindų taip susispaudę, kad vertėmės tik pagal komandą. Vykome į nežinią. Pro langus, apraizgytus spygliuotos vielos tinklu, lėkė telegrafo stulpai, miškai, karo sugriautos skurdžios Baltgudijos gyvenvietės. Kelionės kryptis vedė į šiaurės rytus. Visų nuotaika buvo prislėgta, nes artėjanti šiaurė nieko gero nežadėjo. Po daugiau kaip savaitės kelionės privažiavome Jaroslavlį, iš kur mūsų ešelonas pajudėjo į rytus.
Po 5 dienų kelionės atsidūrėme Kazachstane, Petropavlovsko mieste. Etapą perskyrė į dvi dalis: viena pajudėjo tolyn į rytus, kita pasuko tiesiai į pietų pusę. Diena po dienos vagonuose darėsi vis šilčiau, o buvo rugsėjo vidurys. Pajutome Kazachstano stepių ir dykumų alsavimą. Trūko vandens, kankino troškulys. Karagandos miestą privažiavome po trijų dienų.
Gulago sistema, visos žmogų varginančios procedūros aprašyta rusų rašytojo A.Solženycino, bet irgi noriu pabrėžti, jog tai akivaizdi vergovės industrija. Išlipę iš vagonų, patekome į didelę aikštę, aptvertą spygliuotų vielų tvora, kurioje tilpo visas etapas, apie 300 žmonių. Mus suvarė į vieną šios aikštės pusę ir ilgai laikė. Prasidėjo varginantis procesas: asmens bylų tikrinimas, darkant mūsų lietuviškas pavardes. Ilgai teko laukti karštos saulės atokaitoje, kol mus perėmė vergvaldžiai.
Natangų būrio nariai:
| Eilė | Narys |
|---|---|
| I | Vytautas Grupkaitis |
| I | Vytautas Raibikis |
| I | Kostas Staneika |
| II | Albinas Pasiliauskas |
| II | Antanas Kasperavičius |
| II | Jonas Balsys |
| II | Juozas Mauruča |
| II | Vytautas Žemaitis |
Karabaso persiuntimo lageris sukirstytas į daug atskirų zonų, viena nuo kitos atitvertų aukštomis spygliuotų vielų tvoromis. Izoliuoti gyvenamieji barakai sudarė atskiras zonas. Bendroje zonoje buvo ligoninės miestelis, virtuvė-kepykla, pirtis ir sandėliai. Už lagerio tvorų matėsi uolėtos, plikos kalvos ir nuo karščio išdegusi rudai geltonos spalvos stepė.
Dar kalėjime iš senų kalinių sužinojome, kokia korumpuota visa Gulago sistema, kad čekistai artimai bendradarbiauja su vagių gaujomis. Taip buvo ir Karabaso persiuntimo kalėjime, kai mus perkėlė į baraką, vadinamą Indijos vardu. Jame šeimininkavo "prisiekusiųjų" - tikrų vagių "blatnųjų"- elitas, kur egzistavo nerašyti įstatymai.
Barakas didelis, padalytas į dvi puses-sekcijas. Vienoje dalyje mes, o kitoje įsikūrusi vadų atamanų taryba, kuriai vadovavo vyriausias atamanas. Nerašytų įstatymų svarstymai, teismai ir pasitarimai vykdavo vadams susėdus ratu. Prisiekę vagys lageriuose nedirbo ir gyveno parazitiškai. Juos buvo lengva išskirti iš kitų tarpo: dėvėjo gerus drabužius, vaikščiojo palaidais marškiniais ir avėjo odiniais auliniais batais. Jų įstatymai buvo žiaurūs ir žmogaus likimas ir gyvybė priklausė nuo šių nerašytų žiaurių įstatymų. Vyravo reketas, prievarta ir lošimai kortomis, neretai iš žmogaus gyvybės.
Lietuvos partizanai | Nepaprasta herojų istorija, kurią privalome atsiminti
Administracija turtingą lietuvių etapą specialiai pervedė į vagių baraką, nes pavogti ar atimti daiktai dažniausiai pakliūdavo į jų rankas. Eiliniai vagišiai ar prievartautojai pavogtus daiktus pristatydavo vagių tarybai. Vagys, tikėdamiesi lengvai apvogti mūsų etapą, pradėjo plėšikavimą. Tada seni lagerininkai subūrė buvusius partizanus, jaunimą - visus, kurie pavienius vagis ir prievartautojus gerokai apkūlę, perduodavo prižiūrėtojams. Keletas tokių akcijų gerokai įpykdė vagių elitą. Aršiausi ir galingiausi galvažudžiai, apsiginklavę peiliais, puolė lietuvius. Nesnaudėme ir mes. Laimei, barako gultai buvo iš tvirtų beržinių kuolų, kuriuos atlupę, pasidarėme ginklus, sušokome ant viršutinių gultų, užsibarikadavome duris ir pasiruošėme gintis. Vagys, išlaužę duris ir barikadą, veržėsi į baraką pavienui ar po du, o mes pasitikome juos nuo viršutinių...