Vladas Didžiokas - talentingas lietuvių tapytojas, grafikas ir scenografas, palikęs reikšmingą pėdsaką Lietuvos meno istorijoje. Šis straipsnis skirtas apžvelgti jo gyvenimą, kūrybą ir sodybos įtaką jo meninei raiškai.
Dovainonių herbas, Vlado Didžioko sodybos vieta
Ankstyvasis Gyvenimas ir Studijos
Vladas Didžiokas gimė 1889 m. rugsėjo 1 d. Vilniuje. Jo tėvas buvo kariškis, kilęs iš Ukmergės, o motina - iš Baltarusijos valstiečių šeimos. Pradinį išsilavinimą būsimasis dailininkas įgijo privačioje realinėje gimnazijoje, vėliau lankė I. Trutnevo piešimo mokyklą Vilniuje, kuri ruošė piešimo mokytojus.
1910 metais V. Didžiokas išvyko į Sankt Peterburgą. 1911 metais įstojo į Centrinę A. Štiglico techninio piešimo mokyklą, kurioje studijavo dekoratyvinę tapybą ir stilių bei ornamento istoriją (1911-1915 m.). 1915 metais buvo pašauktas į kariuomenę, bet vėliau grįžo į A. Štiglico mokyklą ir mokėsi iki 1917 metų. 1917-1918 metais studijavo Peterburgo dailės akademijoje.
Kūrybinė Veikla
1917 m. vasarą V. Didžiokas dirbo Gatčinoje, caro rūmuose, kur inventorizavo meno vertybes. 1918 m. pradžioje su žmona, dailininke Barbora Didžiokiene, apsigyveno Vitebske ir dirbo dekoratoriaus padėjėju sezoniniame dramos teatre. Tų pačių metų rudenį grįžo į Vilnių ir dirbo teatre, aktyviai dalyvavo visuomeninėje veikloje, inventorizuodamas dailės kūrinius nacionalizuotuose dvaruose.
1919 metais dailininkas persikėlė į Kauną. Iš pradžių dirbo braižytoju, vėliau - dekoratoriumi Tautos teatre. Jis apipavidalino du spektaklius ir skaitė meno istorijos kursus Vaidybos studijoje. Per dešimtmetį V. Didžiokas apipavidalino daugiau nei dvidešimt spektaklių, tačiau išliko tik kelios mėgėjiškos fotografijos ir eskizai.
1920 metais V. Didžiokas buvo suimtas Rusijoje. Nuo pat Kauno meno mokyklos įsteigimo 1922 metais, jis dėstė piešimą, kompoziciją ir vadovavo dekoratyvinės tapybos skyriui, iš viso pedagoginį darbą dirbo 18 metų. 1922 metais išvyko tobulintis į Vokietiją, kur išbandė linograviūros ir litografijos technikas.
1923-1930 metai laikomi menininko kūrybos pakilimo laikotarpiu. Grįžęs iš Berlyno, kasmet kūrė dekoracijas spektakliams, aktyviai dalyvavo dailės parodose ir dėstė Kauno meno mokykloje. Dvidešimt metų dirbo įvairiuose kūrybos ir visuomenės veiklos baruose.
Kūrybos bruožai
Vlado Didžioko kūrybai būdingas tapybiškumas, realistinis piešinys ir santūrios, harmoningos spalvos. Daugiausia jėgų dailininkas atidavė tapybai, todėl didžiąją jo palikimo dalį sudaro molbertinė tapyba: portretai, peizažai ir figūrinės kompozicijos. Jis mokėjo subtiliai perteikti peizažo nuotaikas, tapė natiurmortus ir portretus.
1926 m. vasarą Palangoje nutapė vieną geriausių savo peizažų - „Ronžė“, kuriame išryškinti esminiai peizažo bruožai ir apibendrintos gamtos nuotaikos. Kiti žymūs kūriniai: „Bitynas“ (1938), „Kapitoniškių miškas žiemą“ (1939), „Dovainonys“ (1930) ir „Skardis“ (1930), kuriuose atsispindi gamtos grožis Dovainonių apylinkėse. „Miškas žiemą“ (1941) yra poetiškas ir dekoratyvus kūrinys, pasižymintis apibendrintomis formomis ir ryškiomis spalvomis.
Vladas Didžiokas. Pamiškė žiemą
Vladas Didžiokas taip pat mėgo portreto žanrą. Jis nutapė keletą autoportretų, „Merginos portretą“ (1921), „Žmonos portretą“ (1925) ir kitų žymių žmonių portretų, tokių kaip režisieriaus A. Sutkaus, kalbininko J. Jablonskio ir J. Basanavičiaus. Anglimi piešti „Studentės“ ir P. Vaičiūno portretai.
Sodybos Įtaka Kūrybai
Po 1930-ųjų Vladas Didžiokas paliko teatrą, o 1936 metais Dovainonyse įsigijo sodybą. Kaimo gyvenimas turėjo didelės įtakos jo kūrybai - dailininkas pradėjo daugiau tapyti apylinkių peizažus, atspindėdamas gamtos grožį ir ramybę.
Deja, 1940 metais šeima patyrė didelę tragediją - mirė 18-metis sūnus Jurgis. Ši skaudi nelaimė labai prislėgė Didžiokų šeimą. 1941 metais Vladas Didžiokas buvo priimtas į LTSR dailininkų sąjungą, bandė tapyti, tačiau prasidėjęs karas ir okupacija nutraukė jo kūrybinę veiklą. Dvasinės traumos ir materialiniai sunkumai pakirto dailininko sveikatą.
Svarbiausi Gyvenimo Faktai
| Metai | Įvykis |
|---|---|
| 1889 | Gimė Vilniuje |
| 1910 | Išvyko į Peterburgą |
| 1911-1917 | Studijavo A. Štiglico mokykloje ir Peterburgo dailės akademijoje |
| 1918 | Apsigyveno Vitebske, dirbo teatre |
| 1919 | Persikėlė į Kauną, dirbo Tautos teatre |
| 1922 | Pradėjo dėstyti Kauno meno mokykloje |
| 1936 | Įsigijo sodybą Dovainonyse |
| 1940 | Mirė sūnus Jurgis |
| 1941 | Priimtas į LTSR dailininkų sąjungą |
Šiandien Vlado Didžioko kūriniai yra svarbi lietuvių dailės istorijos dalis, o jo sodyba Dovainonyse primena apie jo gyvenimą ir kūrybinį palikimą.