Turtingas mokslo globėjas: kas buvo P. K. Bžostovskis?

P. K. Bžostovskis (1739-1827) buvo Turgelių parapijos klebonas, mokslo mylėtojas, literatas, vertėjas, filantropas ir nacionalinio meno mecenatas, rašytojas. Jis priklausė Balno kilpos giminės herbui, Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės didikų atstovas.

P. K. Bžostovskis gimė 1739 m. kovo 30 d. Vilniaus krašte, Mosožyje prie Dunilavičių. Jo tėvais buvo iškilus lietuvių rašytojas Juzefas Bžostovskis ir slanimo seniūnė Liudvika iš Sadovskių. Giminystės ryšiai P. K. Bžostovskį jungė su žymiausiomis Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės dinastijomis: Radvilais, Pliateriais, Sapiegomis, Oginskiais, Chreptovičiais.

Būdamas trylikos metų P. K. Bžostovskis pasirinko dvasininko kelią, buvo nominuotas Vilniaus Katedros kanauninku, mokslus baigė 1755 m. Pirmiausia studijavo Vilniaus Universiteto kunigų jėzuitų kolegijoje bei Varšuvos kunigų misionierių akademijoje. Primicijos mišias laikė pas Vilniaus pijarus 1763 m.

Po tėvo mirties P. K. Bžostovskis atsisakė dalies savo turtų ir nusipirko Merkinės dvarą (Stary Merecz), kurio didžioji dauguma valstiečių ūkių buvo tušti, palivarkai sugriuvę, todėl abejotinos vertės Merkinės dvaro turtų įsigijimas didžiai nustebino vietinius žemvaldžius. 1767 m. kunigas P. K. Bžostovskis iš Korsakų nusipirko Merkinės dvarą prie Turgelių. Pavlovu. Įsigytų žemių plotas buvol 40,3 lietuviškų valakų (3040 ha), 1\3 jo sudarė Merkinės giria, tačiau tai nebuvo tokio visuomeninio statuso didikams įprasti turtai.

Apie ūkininkavimo pradžią šiose valdose P. K. Bžostovskis rašė savo veikale Pavlovo istorija (1811 m.):

„1767 metais rado mišku apaugusią, negausiai žmonių gyvenamą žemę, per kurią tekėjo į Nemuną įtekanti Merkio upė.

Merkinės dvaro šeimininkas buvo iškilus Lietuvos rašytojas ir Vilniaus tribunolo deputatas, pasaulietinės ir teologinės literatūros mecenatas (finansavo keletą pijaro Kazimiero Narbuto Logikos leidinių bei kelis Lenkijos istorijos, filosofijos, teologijos ir bažnyčios kodekso veikalus). Jis taip pat buvo kelių dešimčių genealoginių, teologinių, istorinių ir politinių darbų vertimų autorius. Be to disponavo nemažu piniginiu kapitalu, kurį iš esmės sudarė paveldėti tėvo turtai.

1769 m. kunigas P. K. Bžostovskis isteigė kaimus laisviems piliečiams: Bžostovo, Ksaverov, Zamojscė, Pavlov. Remiantis 8 paragrafų įstatymu buvo paskelbta savivaldos Respublika, kurią sudarė mokesčius mokantys piliečiai, bajorai, nuolatiniai gyventojai ir kampininkai. Pavlovas, kuriam buvo suteiktas administracinio ir politinio centro statusas, turėjo vykdyti šios miniatiūrinės valstybės valstybėje sostinės funkcijas. Administraciją P. K. Bžostovskis įsteigė remdamasis įstatymu. Vyriausias šioje Respublikoje buvo gubernatorius, turtų savininko įgaliotas, toliau jo pavaduotojas-vietininkas.

Rotušėje nuo 1769 m. veikė mokykla piliečių vaikams. Čia vykdavo piliečių susirinkimai-sesijos.

Pavlovo Respublika sėkmingai vystėsi, jos gyventojai gyveno gana pasiturinčiai. Apsilankantys svečiai rašė, kad mato linksmus žmones, gyvenančius balintuose namuose su langais, su koklinėmis krosnimis ir dūmtraukiais. Aplink namą tvarka ir švara, kiekvienas šeimininkas turi daržą ir sodą, kelias bičių šeimas. Vaikai lanko mokyklą, veikia teatras. Taigi Pavlovo Respublikos žmonių buitis yra išskirtinė lyginant ją su kitų Turgeliuose bei artimuose kaimuose gyvenančių žmonių buitimi.

Didėjo ir P. K. Bžostovskio šalininkų skaičius: Joakimas Chreptavičius, Juzefas Vybickis (tautinės giesmės kūrėjas), Laurynas Svinarskis, Petras Svitkovskis, Andžejus Zamoiskis, Stanislavas Malachovskis, Ščensnas Potockis. Vyskupas Ignas Masalskis, kunigaikštis Adomas Čartoriskis, kunigaikštiene Ona Jablonovska teigiamai vertino P. K. Bžostovskio reformas.

Sunku patikėti, kad prieš 300 metų netoli Turgelių, tiksliau nuo Turgelių Ilgosios gatvės netolęs vos 300 metrų klestėjo P. K. Bžostovskio dvaras. Įvažiuojant senuoju keliu iš Vilniaus, atsiverdavo gražūs vaizdai: sutvarkytas parkas, tolumoje matomi P. K. Bžostovskio Romos stiliaus mediniai rūmai, 1772 m. specialiai statyti aukštais pamatais, vienaaukščiai, su kolonomis ir verandomis pagal tuometinę madą. Dvaro sodai ir parkas garsėjo turtinga augalija, buvo daug gėlių rabačių. Prieš rūmus - arklidės, dvaro darbininkų namai, nedidelė vežiminė, atskirai valgykla ir skalbykla. Namo dešinėje - oranžerija, vėliau Potockių praturtinta viduržiemio augalų kolekcija. Deja, nežinome, kur galėjo būti oranžerija, nes dabar toje vietoje yra automobilių remonto dirbtuvės. Rūmų foje įrengta lyg muziejus: ginklų kolekcijos, portretai, senoviniai baldai. Dešinėje - biblioteka, kurioje buvo didelė mokslinės literatūros kolekcija, leidiniai lenkų, vokiečių, prancūzų ir italų kalbomis. Kairėje - P. K. Bžostovskis planavo Respublikos vystymąsi ir iš čia vyko susirašinėjimas su karaliumi Stanislavu Augustu Poniatovskiu.

Dvarą aplankę garbingi svečiai nustebę konstatuoja, kad P. K. Bžostovskio sumanyta mažytė Respublika funkcionuoja kaip tikra valstybė, kurią 1777 m. Tvarkomas ūkis, funkcionuoja mokykla, teikiama medicininė pagalba, saugų gyvenimą užtikrina Respublikos policija. Materialinę pagalbą teikia pagalbos kasa. Veikia priešgaisrinė komanda. Gyventojai laikosi priešgaisrinės saugos taisyklių: prie namų būtini tvarkingi dumtraukiai. P. K. Bžostovskis rūpinasi gyventojų sveikata ir sveika gyvensena. Apmoka felšerio darbą, išleidžia higienos taisyklių knygeles, skaitomos paskaitos. Gyventojų žemėje auginami agrastai, juodieji ir raudonieji serbentai, slyvos, obelys. Žmonės paįvairina mitybą daržovėmis ir uogomis, medumi. Už gerą ūkininkavimą P. K. Bžostovskis Šv. Kalėdų metu apdovanoja pinigine premija ar derliumi, sumažina mokesčius. Labai svarbus tikslas - girtuokliavimo mažinimas. Už sveiką gyvenimo būdą piliečiai taip pat būtinai apdovanojami. Ūkininkų pelnas siekia 3000 zlotų.

Pavlovo jaunimo ir valstiečių literatūrai priskirtini kunigo profesoriaus Vilhelmo Kalinskio išspausdinti sekmadieniniai pamokslai. Pavlovo Respublikoje taip pat galima rasti pirmuosius spausdintus medicinos bei higienos žinynus. Tokiam leidiniui, kurio pirmuoju vartotoju tapo Vilnijos krašto valstietis, galime priskirti ir P. K. Bžostovskio darbas „Apie žemdirbystę Pavlove gyvenančių ūkininkų patogumui“ (Vilnius, 1770 m.) buvo skirtas valstiečių žemdirbystės klausimams. Šis vadovėlis ir veikusi pradžios mokykla tapo valstiečių vaikų bei žemės ūkio mokyklų pamatu. Progresyviomis požiūromis išsiskiriantis Respublikos prezidentas nurodė mokymuose dalyvauti ir moterims.

XVIII a. P. K. Bžostovskis šį vadovėlį kartu su spausdintu 1769 m. Pavlovo įstatymo egzemplioriumi nusiuntė karaliui (1775 m. 1784 m. kartu su Petro Svitkovskio redaguojamu „Istoriniu Politiniu Dienoraščiu“ P. K. Bžostovskis pradėjo savo lėšomis leisti priedą: ciklinį žemdirbystės vadovėlį valstiečiams pavadinimu „Ūkininkų knyga…“ Pavlovo jaunimo ir valstiečių literatūrai priskirtini kunigo profesoriaus Vilhelmo Kalinskio išspausdinti sekmadieniniai pamokslai. Pavlovo Respublikoje taip pat galima rasti pirmuosius spausdintus medicinos bei higienos žinynus.

,,Verta pažymėti, kad Pavlovo Respublikos švietimo sistema buvo pirmasis Europoje ir pasaulyje nuolatinio ugdymosi sistemos taikymo pavyzdys“ , teigė Z. Pszychodzen. Ją jungė tokios grandys: pradžios mokykla, žemės ūkio mokykla su žemdirbystės apskaitos specializacija, kitaip vadinamos akademinės dienos, organizuojamos žiemą, kiekvieną antradienį, skirtos abiejų lyčių suaugusiems, bei žemdirbystės patarimai. Praktika parodė, kad toks mokyklinis mokymas kartu su akademinėmis konsultacijomis buvo geras kaimo verslo plėtros veiksnys, iki šiol nematytas Europoje, bei nuosavybės formų transformavimo švelninimo veiksnys (XVIII a. žemės ūkio „privatizavimas“), kai panaikinus baudžiavą valstiečiai tapdavo laisvais, apsišvietusiais ir turtingais piliečiais, rašo savo knygoje Z. Pszychodzen.

Kunigo P. K. Bžostovskio Respublikos klestėjimo metais Pavlove buvo pastatyti rezidencijos rūmai. Tikriausiai juos suprojektavo Karlas Spampanis. Jų formą įamžino Fransua Ksavje Fabre drobėje, vaizduojančioje kunigą kanauninką Pavlovo panoramoje (šis paveikslas yra laikomas Varšuvos nacionaliniame muziejuje). Šioje rezidencijoje, vadinamojoje Pavlovo Respublikos rūmais, vykdavo suaugusiųjų žemdirbystės mokymas įvairių šviečiamųjų susitikimų metu, taip pat beprecendentės pasaulyje akademinės dienos, kurių pagrindinis tikslas buvo supažindinti valstiečius su gausiais bibliotekos fondais, ypač su gamtos mokslo veikalais. Dažniausiai Pavlove dėstytojavo Vilniaus Akademijos kunigas profesorius Vilhelmas Kalinskis . Dabar Pavlove esantys rūmų griuvėsiai tikriausiai nebuvo kunigo kanauninko buveinė. Mūsų duomenimis Spampani parengė projektą, kuris nebuvo įgyvendintas. Paveiksle pavaizduoti rūmai paprastesni, manoma, kad tai Spampani supaprastintas projektas. Profesoriaus Romano Aftanazio nuomone, tai yra Oktavijaus Šuazo-Gufje rūmų likučiai. A. Vojevodskaitė išsako nuomonę, kad rūmai statyti XIX a. antroje pusėje. Juos pastatė Kotrina ir Juzefas Kobylinskiai, kurie šį dvarą valdė 60 metų.

Lietuvoje Pavlovo Respublika vadinama Lietuvos Akademija. P. K. Bžostovskis rašė veikalus dvaro teatrui „Sąsiedztwo dobrane czyli historia grana w Pawlowie“, „Wiesniaczka“ bei kitus veikalus. Manau, kad čia P. K. Bžostovskis planavo Respublikos vystymąsi ir iš čia vyko susirašinėjimas su karaliumi Stanislavu Augustu Poniatovskiu.

Kosciuškos sukilimo pralaimėjimas ir paskutinis Lenkijos-Lietuvos padalinimas tapo pagrindine Pavlovo Respublikos žlugimo priežastimi. Sukilimo metu 1794 m. birželį Pavlove keletui dienų buvo apsistojęs pulkininkas Jokūbas Jasinskas (1761-1794), vyriausias Lietuvos sukilimo vadas. Gyvendamas čia J. Jasinskis patikrino Pavlovo policijos dalinius. Tais laikais Pavlovas buvo stipriausia Lietuvos tvirtovė. Daugiau nei 5 tūkstančiai kareivių įkūrė stovyklą aplink šios tvirtovės pylimą. Liepai įpusėjus, kai dar niekas nenutuokė apie sukilimo pralaimėjimą, P. K. Bžostovskis išvyko į Varšuvą. Tuo metu Pavlovo policijos daliniai sėkmingai atrėmė kazokų atakas. Kai reguliarioji lenkų armija pasitraukė iš Pavlovo apylinkių, Pavlovo policija du kartus stojo į kovą su nepalyginamai didesniais caro armijos daliniais. Per pirmąjį susirėmimą policija kartu su visais Pavlovo gyventojais atrėmė daugiau nei tūkstančio rusų kareivių ataką. Per antrąjį - prieš juos jau stojo generolo Cicijanovo kariuomenė, turinti sunkiąją artileriją bei generolo Knorringo kavalerija. Pavlovo Respublika buvo nugalėta.

Tuo metu būdamas Varšuvoje, Karališkuose Rūmuose, P. K. Bžostovskis su siaubu sekė tragiškus įvykius lenkų fronte, spalio pralaimėjimą prie Maciejovicų, Tado Kosciuškos paėmimą į nelaisvę, lapkričio Varšuvos pralaimėjimą, kai ją ginant žuvo net generolas Jokūbas Jasinskis. Prieš paskutinįjį Lenkijos-Lietuvos padalijimą P. K. Bžostovskis nusprendė parduoti Pavlovo turtus grafui Friderikui Mošinskiui. Naujajam savininkui jis iškėlė sąlygą stropiai laikytis Pavlovo turto įstatymų. P. K. Bžostovskis paliko 20 tūkst. zlotų mokyklai ir felščriui išlaikyti.

Prieš paliekant Varšuvą P. K. Bžostovskis iš grafo Mošinskio gavo pirkimo-pardavimo akto pasirašymo dieną auksinį žiedą, dovanotą Pavlovo gyventojų, su tokiu užrašu: „Pavlovo valstiečiai žmonijos bičiuliui“. P. K. Bžostovskis vėliau atsidėkojo perduodamas jį kitų panašių žiedų fundatoriams su išgraviruotu užrašu: „Dorovingiems Ūkininkams Pavlovo didikas“. P. K. Bžostovskis tuomet iš Varšuvos emigravo. Po penkerių buvimo užsienyje metų, iš pradžių Drezdene, vėliau Italijoje, jis grįžo į Vilnijos kraštą, kaip rašo J. Bartys, ligotas ir praradęs turtus. Nusipirko nedidelį namą ir apsigyveno Turgeliuose. Pavloviečiai siūlė P. K. Bžostovskiui atsiimti jo skirtus 20 tūkst. zlotų mokyklai ir felčeriui išlaikyti.

Vėliau P. K. Bžostovskio 20 tūkst. zlotų skirta naujos bažnyčios statybai. Po fundatoriaus mirties buvo pastatyta Turgelių bažnyčia.

1825 m. kunigas P. K. Bžostovskis tapo Vilniaus arkidiakonu. Paskutiniuosius gyvenimo metus P. K. Bžostovskis atidavė išganytojiškai ir kūrybinei veiklai. Mirė 1827 m. lapkričio 17 d., būdamas 88 metų. Jis buvo palaidotas Rukainių bažnyčioje, kurią buvo atstatęs savo lėšomis. Jo laidotuvėse dalyvavoTurgelių parapijiečiai. Tylėdami jie pagerbė vieną žymiausių Stanislovo epochos valstiečių santykių reformatorių, beprecedentės Europoje Respublikos (1769-1795), vadinamos Pavlovo Respublika, kūrėją.

Po lapkričio sukilimo caro valdžia Rukainių bažnyčią pavertė cerkve. Kunigo P. K. Bžostovskio 20 tūkst. zlotų skirta naujos bažnyčios statybai. Po fundatoriaus mirties buvo pastatyta Turgelių bažnyčia.

Po Mošinskio, nuo 1799 m. Pavlovo turtų savininku tapo grafas Choiseul-Gouffer, kuris čia įkūrė maltos komandoriją. Pavlovas priklausė jų giminei iki 1834 m.. Po to šiuos turtus įsigijo Naugarduko teisėjas Juzefas Kobylinskis. 1862 m. Katažina Kobylinska įsteigė pradžios mokyklą. Kobylinskai dalinai finansavo bažnyčios statybas ir kapinėse iš lauko akmenų pastatė rotundos formos šv. Vėliau Pavlovas priklausė Kotrinos Kobylinskos sūnui Grafui Zabielai. Grafui Zabielai įsigyjant šį dvarą ir žemes buvo patvirtintas žemės ribų planas. Dar vėliau dvaras priklausė rusui Dolžnikovui ir baronui Delvingui. 1912 m. Pavlovas tapo Wagnerių nuosavybe. Ši grafų šeima XIX a. pradžioje įsikūrė Didžiuosiuose Šalčininkuose.

,,Bžostovskis išsiskyrė organizaciniais, išradėjo, administraciniais, teisiniais, raštininko, mediatoriaus, žinių ir pažangos platintojo gabumais. Būdamas radikaliųjų pažiūrų smogė skaudų smūgį feodalizmo pagrindams kaime. Smerkė baudžiavinį priklausymą bei visą samdomąją baudžiavinę santvarką. Iškėlė postulatus, suteikiančius valstiečiams pilietines laisves, pavyzdžiui, galimybę eiti valstybinę tarnybą, rinkti valstybės valdžią bei tarnauti nacionalinėje armijoje. Būdamas pirmasis Abiejų Tautų Respublikos reformatorius siekė įgyvendinti visišką dvarų žemių padalijimą, įgalinantį steigti naujus valstiečių ūkius, kurie remtųsi amžinos žemės nuomos pagrindais“, teigia Z. Pszychodzen.

1786 m. po palivarkų žemės padalinimo tarp valstiečių ir vargingiausių Respublikos gyventojų Pavlovo dvare liko tik vienas žemės valakas, skirtas daržams apsėti bei apyniams auginti. P. K. Bžostovskio Respublika nebuvo utopinė. Pavlovo Respublika išgyveno ketvirtį amžiaus.

1769 m. kunigo P. K. Bžostovskio kaimo baudžiavinių santykių reformą palaikė pats karalius Stanislavas Poniatovskis. Jis apdovanojo šio įstatymo kūrėją aukščiausiais valstybės apdovanojimais: Baltojo Erelio ir Švento Stanislovo ordinais. Taip pat žinoma, kad susirašinėdamas su kunigu P. K. Bžostovskiu karalius rašė: „Aš žaviuosi Tavo įžvalgomis, kurios veda Tave į šlovingą tikslą“.

Lodzės universiteto profesorius J. Bartys baigdamas studijas apie Pavlovo Respubliką rašo: ,,caro valdžia niekada P. K. Bžostovskiui neatleido už jo valstiečių armijos dalyvavimą kovoje su Rusijos agresoriais Kosciuškos ir lapkričio sukilimų metu. Pavlovo valstiečiai už tai paaukojo gyvenimus, o jų mokytojas atsakė po mirties“ .

Pavlovo Respublikos žemėlapis

Pavlovo Respublikos įstatymai (1769 m.):

• Katalikų pareigos
• Teisingumas
• Teismo pranešimai
• Žemvaldžių policija
• Mokyklos ir gydytojai
• Valstiečių mokesčiai

Brochwicz herbas

tags: #turtingas #mokslo #globejas