Senovės Romos laikotarpis yra heleninės civilizacijos tęsinys. Žlugus universaliai Aleksandro Makedoniečio imperijai, Graikija buvo užkariauta romėnų. Tačiau kuriantis Romos civilizacijai Apeninų pusiasalyje ją įtakojo kitos tautos: etruskai, graikai, italikai (lotynai). Indoeuropiečiai į Apeninų pusiasalį atsikėlė iš Rytų 1200 m. pr. Kr.
Romos respublika buvo aristokratinė, nes realiai valdžią turėjo turtingieji, o nuskurdusiam eiliniam Romos piliečiui liko tik balsavimo teisė. Be abejo, kad Romos respublikos kūrimąsi įtakojo Solono reformos ir demokratijos atsiradimas Graikijoje. Tačiau, tai nebuvo graikų demokratijos kopija, o greičiau aristokratijos ir demokratijos mišinys.
Patricijai ir Plebėjai
Dar iš karalių epochos žinome, kad Romėnų tautą sudarė patricijai ir plebėjai. Patricijai buvo patys seniausi Romos gyventojai, siejo savo kilmę iš Dievų, tačiau svarbiausia jie turėjo visas pilietines teises į turtą, t.y.: dalyvavo senato darbe, tautos susirinkimuose, užėmė aukštas pareigybes (magistratas). Plebėjai galėjo turėti žemės, bet negalėjo dalyvauti tautos susirinkime. Taigi jie jautėsi nepilnaverčiai ir nelygūs.
Vis tik patricijai turėjo plebėjams nusileisti, nes karų atveju, balsavimo atveju, plebėjai apleisdavo Romą ir pasitraukdavo iš jos (secesijos- visuotinis pasitraukimas). Sulyginus patricijų ir plebėjų teises Romoje atsiranda nobilitetas- kilmingų ir turtingų žmonių įtakingas sluoksnis (panašu į graikų oligarchiją).
Senato Įtaka
Romą valdo senatas, tautos susirinkimas ir magistrai. Senatą sudarė 300 žmonių iš kilmingųjų patricijų šeimų. Vėliau senatorių skaičius išaugo iki 900. senato posėdžiai vykdavo nustatytomis dienomis. Prieš posėdį buvo meldžiamasi, aukojamos aukos ir buriama. Pirmiausia buvo svarstomi religiniai klausimai. Pasikeitus nuomonėms, senatoriai atsistodavo ir prieidavo į to pusę, kuriam pritardavo. Priimant sprendimus, nulemdavo daugumos nuomonė.
Senato nutarimas įsigaliodavo jeigu neprotestuodavo liaudies tribūnas, renkamas iš plebėjų. Taip pat senatas savo nuožiūra tvarko užsienio politiką: jis gali kokiam konsului ar magistrui pavesti vadovauti karo žygiui ar valdyti užkariautą teritoriją. Todėl nuo senato priklauso ir vidaus politika: magistrai, tikėdami, kad senatoriai vieną gražią dieną paves jiems vadovauti kokiam žygiui, kuris apgaubs juos šlovės aureole, stengiasi senatui neprieštarauti.
Magistratai
Romos respublikos valdininkai buvo vadinami magistratais. Magistratu galėjo tapti kiekvienas Romos pilietis, tačiau iš tikrųjų šias pareigas galėjo užimti tik turtuoliai. Jokio atlyginimo jie negaudavo, nes eiti tas pareigas buvo garbės reikalas. Visoms pareigoms paprastai buvo renkami keli asmenys vieneriems metams.
Aukščiausi magistrai buvo du konsulai. Konsulai turėjo teisę šaukti senato posėdžius ir tautos susirinkimus, šaukti kariuomenę ir jai vadovauti kare. Aštuoni pretoriai pirmininkavo teismų komisijoms. Iš buvusių konsulų aštuoniolikai mėnesių buvo renkami du cenzoriai, kurie surašydavo visus piliečius ir nustatydavo jų turtinę padėtį. Keturi edilai prižiūrėjo tvarką turguose ir kituose viešose vietose. Dvidešimt kvestorių rinko mokesčius ir tvarkė finansus. Esant ypatingai padėčiai, senatas galėjo skirti diktatorių, kuris šešis mėnesius savo rankose išlaikydavo visą karinę ir valstybinę valdžią.
Kariavimas ir socialinė nelygybė
Romėnai iki 272 m. pr. Kr. sugebėjo užkariauti visą Apeninų pusiasalį (Italiją). Pirmiausia buvo įveikti galai. Vėliau buvo nukariauta šiaurės ir vidurio Italija. Pietinė Italija (,,Didžioji Graikija”) pasidavė tiktai po karaliaus Pyro mirties (,,Pyro pergalės’’). Dabar valstybė buvo sudaryta iš 2 dalių (I- Romos sostinė, II- užkariautų teritorijų- sąjungininkų). Nukariautos tautos Apeninuose rėmėsi principu skaldyk ir valdyk. Italijoje kūrėsi Romėnų kolonijos. Užkariautų tautų ir Romos teisės nebuvo vienodos (galutinai sulygintos 88 m. pr. Kr).
Kiekvieną rytą tūkstančiai klientų patraukdavo Romos gatvėmis pas savo ponus, kad jie už lojalumą atsilygintų maistu ar pinigais. Apie 300 m. pr. Kr. Plebėjai jau galėjo tapti valstybės pareigūnais. Buvo panaikintas įstatymas, draudžiantis patricijų ir plebėjų santuoką. Tačiau tai nepakeitė pačios sistemos. Kadangi visos pareigybės buvo neapmokamos, tai pareigūnais galėjo tapti tik pasiturintys plebėjai. Turtingi plebėjai susigiminiavo su patricijais. Apie 300 m. pr. Kr. Dauguma liaudies tribūnų jau buvo tapę senato nariais. Iš tiesų Romą valdė saujelė turtingų giminių, nobilitetas.
Roma užkariavimus pradeda nuo savo karingųjų kaimynų, sabinų ir etruskų, kuriuos po ištiso šimtmečio konfliktų jai pavyksta sutramdyti. Apie 400 m. pr. Kr. Dauguma etruskų miestų jau yra paimti ir dažnai sugriauti. Tačiau 390 m. pr. Kr. Galijos keltai užgrobia, padega ir sugriauna Romą, išlieka vien Kapitolijus. Keltai apleisti miestą sutinka tiktai gavę didžiulę išpirką.
Po šių karų Roma tapo galingiausia Viduržemio jūros baseino vakarinės dalies valstybe. Italijoje kūrėsi didelės žemės valdos (latifundijos), kuriose dirbo vergai. Valstybė ir privatūs asmenys daug lėšų skyrė keliams ir tiltams tiesti, visuomeniniams pastatams statyti. Tai skatino ūkio plėtrą. Valstiečiai paprastai turėjo nedidelius žemės sklypus. Dalis jų, nepajėgdami konkuruoti su stambiais ūkiais, nusigyvendavo ir papildydavo miestų gyventojų žemuosius sluoksnius.
2 a. pr. Kr. antroje pusėje padėtis valstybėje pradėjo keistis. Karai, ypač su neturtingomis Balkanų ir Pirėnų pusiasalio gentimis, nustojo būti pelningi. Augo amatų ir prekybos reikšmė. Dalis jų pasibaigus karo tarnybai mesdavo savo ūkius, vengdavo karo tarnybos, bandydavo verstis amatais, prekyba arba, persikėlę į miestus, papildydavo liumpenų gretas, bandydavo reikštis politiniame gyvenime. Romoje pradėjo trūkti karo tarnybą galinčių atlikti piliečių.
Visi vyrai, turintys žemės nuosavybę Apeninų pusiasalyje, galėjo būti pašaukti į kariuomenę. Karai privedė prie to, kad daugelis smulkiųjų valstiečių ilgus metus negrįždavo į savo ūkius, kurie apželdavo ir po kurio laiko virsdavo pelkėmis. Geriausios žemės atitekdavo stambiesiems žemvaldžiams, turėjusiems valdžią senate. Aristokratų sūnūs tarnaudavo karininkais. Jie gaudavo didelę karo grobio dalį ir už ją įsigydavo žemių provincijose ir Italijoje. Pasibaigus karams, būdavo pusvelčiui parduodami dešimtys tūkstančių vergų.
Neramumai prasidėjo tada, kai du aukštos kilmės liaudies tribūnai, broliai Tiberijus ir Gajus Grakchai, tautos susirinkime siekė, kad būtų priimti įstatymai dėl žemės ir dėl kovos su korupcija. Dauguma senatorių šį poelgį palaikė neteisėtu ir suprato jį kaip puolimą prieš senatą.
Respublikos Pabaiga
Imperatoriaus titulas, kuris buvo tik karinio pobūdžio, pradeda įgauti politinę prasmę 44 m. pr. Kr. Su Oktaviano Augusto atėjimu į valdžią sietina respublikos pabaiga ir imperijos pradžia (27 m. pr. Kr-14 m). Įvedama nauja valdžios forma principatas. Todėl pradedant Oktavianu Augustu Romos valdovai tituluojami imperatoriais.
Augustas paskelbė atkuriąs respubliką, o save laikąs tik princepsu (pirmuoju piliečiu ir pirmuoju senatoriumi). Nors ir liko senieji respublikos institutai (senatas, magistratūros), princepsai sutelkė aukščiausiąją karinę valdžią - imperiumą (iš to kilo imperatorių titulas, su Augusto ir Cezario prievardžiais sudaręs princepsų titulatūrą). Princepsai perimdavo tribūnų valdžią iki gyvos galvos, turėjo vyriausiojo žynio (pontifiko) vardą, galėjo eiti konsulų, prokonsulų, cenzorių pareigas, vadovavo užsienio politikai, leido įstatymus, kontroliavo valdymo aparato veiklą, provincijų valdymą, aukso ir sidabro monetų kaldinimą, skyrė karvedžius. Augusto ir jo įpėdinių valdžios atramą sudarė kariuomenė (2 a. joje buvo apie 500 000 karių).
Senovės Romos respublika - tai pirmoji valstybė, pasiekusi tokį klestėjimo etapą, kurio liekanas galime pastebėti ir mūsų laikais. Daugelis šių laikų valstybių naudoja tiek teisinius, tiek politinius Senovės Romos respublikos palikimus. Tai įrodo jų svarbą tolimesnių istorijos etapų vystimuisi.