Prasidėjus Atgimimui Lietuvoje, žmonės vis garsiau ir daugiau pradėjo šnekėti apie pokario baisybes. Kavarsko kraštotyrininkai taip pat susirūpino praeities istorija. Mokytoja Stasė Kisielienė suprato, kad ilgiau laukti negalima, nes vienas po kito Amžinybėn iškeliavo daug matę ir iškentėję žmonės. Todėl 1995-1996 metų žiemą ji rimtai ėmėsi darbo - žmonių pasakojimų rinkimo ir užrašymo.
Nelengva tai buvo padaryti. Per rudens darganas, žiemos šalčius ir pavasario atlydžius mokytoja ėjo pas žmones. Ištisas valandas klausyta ir kalbėta iš širdies į širdį, ir viskas užrašyta. Jokios anketos ar klausimynai nepakeis to, ką atveria laiko ir baimės išsaugotas skausmas. Tačiau būdavo ir taip, kad kelias valandas pasakojęs žmogus kitą rytą atėjęs skundėsi ramybės neradęs, visą naktį akių nesudėjęs. Mokytoja išplėšdavo prirašytus bloknoto lapelius ir atiduodavo, pažadėjusi net pavardės nepaminėti. Kiti patys ateidavo į namus ir pasakodavo, pasakodavo. Jiems po to net palengvėdavo.
Stasės Kisielienės paraginti, padrąsinti ir išklausyti žmonės išsipasakodavo savo gyvenimą. Kalbėjo tie, kurie maitino, slėpė ar slaugė partizanus. Tie, kurie atpažino jų išniekintus kūnus, kurie lankydavo kankinamus už grotų. Ji norėjo, kad visi žinotų, kiek daug sumokėta už prarastą laisvę. Jos didžiausias noras, kurį išsakė mokytojai A. Seibutienei, - kad galėtų perskaityti nors tie, kurie patikėjo jai savo paslaptis, savo likimus. Visą savo darbą užbaigti ir sutvarkyti paliko mylimai dukrai Linai Jakubauskienei, taip pat mokytojai, kuri savo darbštumu pateisino motinos viltis.
Rengiant šią knygą spaudai, žmonių pasakojimus surinkusios ir užrašiusios mokytojos Stasės Kisielienės jau nebebuvo tarp gyvųjų. Todėl atsiprašome dėl kai kurių netikslumų.
Kavarske gimusi, užaugusi, čia ir mokėsi. Buvo tyli, kukli ir norai jos buvo kuklūs: būti vienuole arba gailestingąja sesele. Įgimtas gerumas tarsi šaukte šaukė tarnauti Dievui ir padėti žmonėms. Klasėje buvo viena geriausių mokinių. Labai sekėsi kalbos. 1945-aisiais, kai baigė Ukmergės gimnaziją, jau buvo prasidėję okupacijos žiaurumai. Laikai keitėsi, gyvenimas vis blogėjo. 1946-aisiais, įtartas atsišaukimų spausdinimu, buvo nušautas brolis Algirdas, mokęsis Ukmergėje. Tai buvo baisus smūgis jai ir tėvams. Keletą metų nenusivilko juodo rūbo. Gedėjo brolio ir laisvės. Gailėdama palikti vienus tėvus, 1946-ųjų rudenį pradėjo dirbti mokytoja Kavarsko pradžios mokykloje. Neakivaizdiniu būdu studijavo Vilniaus pedagoginiame institute. Giliai širdyje slėpė draugystę su mylimu žmogumi Vincu Kisieliumi. Jaunasis partizanas buvo nuteistas 10 metų lagerio, po to dar nutremtas į tolimąją Grindą. 1955 m., jo kviečiama ir laukiama, išvažiavo į Sibirą. Pasimatėm su ja Krasnojarsko traukinių stotyje. Jenisejaus prieplaukoje vėl išsiskyrėm. Ji nuplaukė į šiaurę. Nuvažiavusi Sibiran, Stasė Meškauskaitė sukūrė šeimą su Vincu Kisieliumi ir pradėjo dirbti mokykloje-internate. Suaugę evenkai tundroje ganydavo didžiules elnių bandas, o vaikai internate laukdavo klajoklių tėvų. Lietuvaitė negalėdavo atsistebėti, kaip evenkiukai vietoje europietiškų skanėstų mieliau šveisdavo žalias elnių kepenis. Gavę leidimą, savo laimei ir senų tėvų džiaugsmui, po metų jiedu grįžo Tėvynėn. Nenorom ją priėmė į mokyklą. Vėl teko pradėti nuo pirmosios klasės. Mokykla jai buvo lyg antrieji namai. Sutarė su kolegomis pedagogais, mylėjo vaikus. Laikas bėgo, jau augo trys savi „išdykėliai“. Kai 1988 metais susikūrė Sąjūdis, ji entuziastingai tam pritarė, galvodavo, kuo ir kaip galėtų prisidėti prie Atgimimo. Visą laiką gyvenusi ir dirbusi Kavarske, ji nedvejodama užsikrovė prisiminimų rinkimo naštą. Per metus ji surinko ir užrašė daug vertingos medžiagos. Mintyse vis dar laukė, kad atsilieptų buvę partizanai A. Simanonis (Kaune), A. Blažys (Panevėžyje) ir dar daug žadėjusių. „Mano sopuliai“, - sakydavo, rodydama didžiulę rankraščių krūvą.
Kavarsko herbas
Iš mūsų išėjo bene paskutinė Kavarsko senosios inteligentijos atstovė, tauri ir apsiskaičiusi moteris. Gyvenime patyrusi daug skriaudų, ji visus mokėdavo suprasti ir paguosti. Būdama giliai religinga, skaudžiai išgyveno okupacinę veidmainystę.
Kavarsko krašto pasipriešinimas sovietinei okupacijai
Mūsų tautos dalia tokia, kad nuolat turėjo kovoti dėl savo egzistencijos. Didžiausius nuostolius Lietuva patyrė sovietinės okupacijos pradžioje: 1940-1941 ir 1944-1953 metais. Tai buvo tiesioginio bolševikinės Rusijos karo prieš mūsų tautą metai. Naujausių laikų istorijoje 1945-ieji - tai Antrojo pasaulinio karo pabaiga. Lietuvai šie metai buvo ne karo pabaiga, bet pats jo pakilimas. Visi šie okupantų veiksmai pagal tarptautinės teisės normas vadinami karo nusikaltimais. Į Lietuvos Respublikos Baudžiamąjį kodeksą 1998 04 21 įtrauktos pagrindinės nuostatos, kuriose teisiškai apibrėžti sunkaus nusikaltimo žmonijai - genocido požymiai. Lietuvos gyventojų žudymas ar kankinimas, jos piliečių deportavimas bei kiti veiksmai, kuriais siekta visuotinai smerkiamais būdais prievarta paveikti Lietuvos žmonių ir jų palikuonių likimus, yra laikomi ypač sunkiu nusikaltimu - genocidu, o jam netaikomi senaties terminai. Visus šiuos nusikaltimus Lietuvoje vykdė sovietinių okupantų kariuomenė, vietiniai aktyvistai, stribai ir kiti šios valdžios rėmėjai. Istorijos mokslų daktaro A.
Ne mažiau kaip kitos Lietuvos vietovės nukentėjo ir nedidelis Kavarsko valsčius. Ilgą laiką jis priklausė Ukmergės apskričiai, nuo 1947 m. - Anykščių apskričiai. Nuo 1950 m. Kavarskas tapo rajonu, vėliau buvo prijungtas prie Anykščių rajono.
Kavarskiečiai jau per pirmąją sovietinę okupaciją (1940-1941 m.) organizavo pasipriešinimą komunistiniam režimui. Vieni iš pirmųjų pogrindinę kovą pradėjo broliai Antanas ir Alfonsas Palaveniai iš Pilypų kaimo, Klemensas Peldžius iš Sabulių kaimo, Kostas Čiukšys, Jonas Tarasevičius, Jonas Girnius ir daugelis kitų. Pirmąsias pogrindines grupes trejetuko sistema Kavarsko valsčiaus kaimuose 1940 m. subūrė mokytojas K. Čiukšys ir Kavarsko bažnyčios vikaras Eduardas Simaška. Tais pačiais metais pogrindinė grupė susikūrė Sabulių ir Pilypų kaimuose. Šios grupės nariai broliai Palaveniai, K. Peldžius ir kiti išspausdino daug atsišaukimų, nukreiptų prieš sovietinę okupaciją, ir juos išklijavo Kavarske bei ant stulpų palei vieškelį Svirnai-Riklikai, ten pat ant telefono laidų pakabino Trispalvę. Prasidėjus pirmiesiems trėmimams, ginkluoti J. Tarasevičius, J. Girnius ir grupė kitų susirinko Kavarske ir ruošėsi išvaduoti vikarą E. Simašką, bet vėliau sužinojo, kad jam nuo išvežimo pavyko pasislėpti.
MEMORIALAS PARTIZANAMS KAVARSKE
Pirmasis 1941 m. birželio trėmimas Kavarsko valsčiuje daug šeimų nepalietė. Tuomet buvo išvežtos mokytojo K. Čiukšio, Veselavos dvarininkų Charmanskių, Dabužių dvarininkų Klimčickų, stambių ūkininkų Paršelių iš Svirnų ir Kaminskų iš Ąžuolytės šeimos. Mačiusieji pasakojo, kad kareiviai į sunkvežimius sukėlė ne tik mažus vaikus, bet ir senus, ligotus žmones: nepaliko senutės K. Čiukšio motinos, į mašiną su lova įkėlė sunkiai sergančią senąją E. Charmanskienę. Ji vėliau mirė kelyje į Sibirą.
1941 06 22 prasidėjus Vokietijos-Sovietų Sąjungos karui, nemažas būrys kavarskiečių ėmėsi ginklo prieš nekenčiamus okupantus ir vietinius komunistus. Vien tik iš dviejų nedidelių Pilypų ir Sabulių kaimų kovoti su sovietais išėjo daugiau kaip 10 vyrų. Visi sukilėliai (partizanai) susirinko Svirnų miške. Jiems vadovavo Lietuvos kariuomenės karininkas Stasys Griganavičius. Maždaug 70 partizanų būrys užėmė miestelį ir apsupo mokyklą, kurioje buvo įsitvirtinę ginkluoti komunistai. Per susišaudymą mokyklos kieme žuvo pirmas Kavarsko valsčiaus partizanas Klemensas Peldžius. Rusų kareiviai, traukdamiesi iš miestelio dviem šarvuočiais, sudegino kelis namus, nušovė vietinį gyventoją J. Bakanauską. 1941 06 - 1944 07, vokiečių okupacijos metais, buvo iššaudyti Kavarsko žydai.
1944 m. Prasidėjo masinė vyrų mobilizacija į okupantų kariuomenę. Iš pradžių naujokai patekdavo į apmokymus karinėse stovyklose Rusijoje. Jie ten kaip lagerių kaliniai kentėjo nuo bado, ligų, patyčių. Po kelių mėnesių buvo siunčiami į fronto priešakines linijas ir dažnai žūdavo. Absoliuti dauguma jaunų vyrų į kariuomenę nėjo, bet pradėjo slapstytis. Besislapstančius gaudė NKVD kariuomenė ir stribai; suradę vienus išsiųsdavo į karines stovyklas, kitus - į kalėjimus ir lagerius. Ne kartą pasitaikė, kad nužudydavo arba nukankindavo vietoje. Vienus iš pirmųjų Kavarsko valsčiuje grįžę okupantai nužudė Igną Indriūną iš Ferdinantavos vienkiemio ir Kazį Kvieską iš Jakūnų kaimo (1944 m. rugpjūtį). Vėliau žudynės ir žmonių plėšimai tapo kasdieniu reiškiniu.
Tokių vyrų kaip M. Česnelis ir K. Kadžionis, paėmusių ginklą prieš okupantą, Kavarsko krašte 1944-1945 m. buvo apie 170 ar 180. Vien tik Kavarsko valsčiuje tuo metu veikė 7 partizanų būriai, kiekviename iš jų buvo nuo 15 iki 30 partizanų. Iš Mackeliškių kaimo į mišką išėjo 14 vyrų. Vienas iš pirmųjų 1944 m. rugsėjį susikūrė P. Plechavičiaus rinktinės savanorio Broniaus Sudeikio-Čigono vadovaujamas 22 partizanų būrys. Jį sudarė daugiausia vyrai iš Mackeliškių ir Veršelių kaimų. 1944 m. rudenį susikūrė ir kiti būriai: Lietuvos kariuomenės puskarininkio Antano Jogėlos-Ąžuolo, kuris veikė Vaidevučių, Repšėnų kaimų apylinkėse; Lietuvos kariuomenės dragūnų pulko puskarininkio Antano Juzakėno-Liūto - Sudeikių ir Jusiškių kaimų apylinkėse; buvusio Kavarsko šaulių būrio vado, savanorio Jono Raudonikio-Patašono būrys kovėsi Žvirblėnų bei Skapiškių kaimų apylinkėse ir kaimyniniame Kurklių valsčiuje; P. Nemažai jaunuolių tikėjosi išsilaikyti pavieniui. Jie dažnai slėpdavosi be ginklo savo namuose arba pas gimines, kaimynus. Bet jeigu juos rasdavo kareiviai ar stribai, nužudydavo kaip partizanus. Pvz., 1944 12 20 Kalnuočių kaime kareiviai pas kaimynus rado pasislėpusį Petrą Žuką. Jį ištraukė iš po lovos ir nušovė į smilkinį. Vladą Skrebūną iš Vetygalos kaimo surado slėptuvėje namuose; išsivedę į kiemą, mušė ir kankino, po to nušovė. Prieš mirtį jam sulaužė šonkaulius, petikaulį, šautuvu perdūrė skruostą. Tumą surado pas giminaitę. Jį peršovė, perdūrė šakėmis ir įmetė į degantį namą. Klieriką A. Matulionį rado namuose Šovenių kaime beskaitantį brevijorių.
Partizanai keršijo už nužudytus artimuosius, sudegintas sodybas, atimtą ir sunaikintą turtą. Vienos pirmųjų kautynių Lietuvoje, kuriose enkavedistai patyrė nuostolių, įvyko 1944 09 14 prie Veršelių kaimo. Čia su NKVD kareivių būriu susidūrė B. Sudeikio-Čigono partizanai. Jie nukovė šio būrio vadą, NKVD leitenantą, ir šešis kareivius. Tačiau mūšyje žuvo ir keturi partizanai: Petras Brigatskas iš Veršelių, Jonas Vildžius iš Dečionių, Donatas Simanonis iš Mackeliškių ir Juozas Šilaika iš Maželių kaimo. Tai buvo pirmosios partizanų aukos Kavarsko valsčiuje į Lietuvą grįžus bolševikams. Šios kautynės sukėlė didelį atgarsį. Į vietą ištirti įvykio aplinkybių atvyko pats LTSR NKVD-NKGB komisaro pavaduotojas sovietų armijos pulkininkas P.
Kaip prisimena partizanas J. Kadžionis-Bėda, susidūrimai su stribais ir kareiviais tuo metu vykdavo dažnai. Vos ne kasdien girdėjosi šaudant, žūdavo ir kareivių bei stribų, ir partizanų. Žmonės gerbė partizanus, glaudė juos, slėpė, visur priimdavo kaip didžiausius svečius, vadino užtarėjais ir gynėjais, gedėjo žuvusiųjų.
1946 m. susikūrė Kavarsko valsčiaus partizanų organizacija. Ją sudarė Butageidžio kuopa iš trijų būrių: Tigro, Liūto ir Lokio. Kuopa priklausė Šarūno rinktinei, kuri nuo 1947 m. įėjo į Algimanto apygardą. Kuopos vadais paeiliui buvo: Antanas Jogėla-Ąžuolas (1946-1948 m.), Aleksas Velanis-Tigras (1948-1949 m.), Jonas Kadžionis-Bėda (1949-1953 m.). Paskutinis kuopos partizanas Pranas Jurkėnas-Eimutis iš Dabužių apylinkės Kirkų kaimo žuvo 1954-aisiais Gabrėnų miške. Jo planšetėje priešai rado Butageidžio kuopos partizanų antspaudą. Partizanams prijautė ne tik kaime, bet ir miestelyje. Kavarsko vidurinėje mokykloje ilgą laiką tarp mokytojų nebuvo nė vieno komunisto ar komjaunuolio.
Visi, kurie priešinosi okupantams, buvo žiauriai persekiojami, ypač partizanų šeimos. Dauguma jų buvo ištremtos į Sibirą. Trėmimo byloje įrašydavo, kad tai - banditų šeima. Prie partizanų sodybų stribai ir kareiviai nuolat rengdavo pasalas. Namuose darydavo kratas, atimdavo maistą, gyvulius ir kitą turtą. Partizanų šeimos dar prieš jas ištremiant į Sibirą buvo daug kartų apiplėštos. Kartais stribai nužudydavo niekuo nekaltus partizanų artimuosius: štai Taujėnų stribas Subatis Žibučių kaime savo namuose nušovė partizano Jono Žižio-Armukšnos motiną ir seserį. Nuolat terorizuojama partizano B.
Lietuvos gyventojų trėmimai 1941 metais
O kaip skaudu buvo partizanų motinoms matyti nužudytus sūnus, numestus miestelio aikštėje išniekinimui. Tą patyrė ne viena partizano motina ar sesuo. Kai žuvo partizanas Vincas Žukauskas iš Žvirblėnų kaimo, stribai prie jo kūno į Kavarsko turgavietę atvarė kaimynus ir motiną Uršulę Žukauskienę. Reikalavo iš jų pasakyti nužudytojo pavardę ar vardą, bet visi išsigynė, kad žuvusiojo nepažįsta. O motina, vargšė motina... Kas dėjosi jos širdyje?.. „Eina ji aplink lavoną linguodama, o abi akys sausos. Stribai įdėmiai stebėdavo turgavietėje numestus partizanų kūnus - jeigu kas nors pagailėdavo, tuojau tą žmogų vesdavo tardyti, kad sužinotų, iš kur pažįsta žuvusįjį.
Lietuvos gyventojų deportacijos
Septynerius metus iš eilės - nuo 1945 iki 1952-ųjų okupantai vykdė Lietuvos gyventojų deportacijas. Ypač dideli trėmimai vyko 1948 ir 1949 m. pavasarį. Okupantai ir vietiniai jų pagalbininkai nesigailėdami grūsdavo į gyvulinius vagonus net nėščias moteris, kūdikius ir sunkiai sergančius ligonius. Štai 1948 05 22 iš Vaidevučių kaimo ištrėmė partizano A. Jogėlos-Ąžuolo šeimą: 80-metį tėvą, 70-metę motiną, nėščią brolio Stasio žmoną Genę su 3 metų vaiku ir partizano seserį Valeriją, kuri tik viena iš pradžių buvo darbinga ir visiems turėjo uždirbti duoną. 1949 03 25 iš Judinio kaimo ištrėmė Laskauskų šeimą. Mažiausiam jų sūneliui buvo tik 11 mėnesių. Į Subačiaus geležinkelio stotį atvažiavę giminės norėjo vaiką paimti. Labai prašė palikti mažąjį Lietuvoje ir jo tėvas, bet ešelono viršininkas tai padaryti atsisakė. 1951 10 02 iš Judinio kaimo ištrėmė Polių šeimą - tėvus su 5 mažamečiais vaikais. Elena Polienė buvo nėščia ir gimdė pakeliui į Sibirą gyvuliniame vagone. Gimusiai mergaitei nuo šalčio ir skersvėjo paralyžiavo veiduką. Vagone dažnai trūkdavo net vandens atsigerti. Naujagimė alko, nes motina beveik neturėjo pieno. 1950 10 02 ištrėmė Peldžių šeimą iš Sabulių kaimo - tėvus ir dvi mažametes jų dukras. Viena buvo tik 8 mėnesių, kita - 2 metų. Gyvuliniame vagone iki Krasnojarsko šeima važiavo 20 parų.
Dabar jau žinomi visų šių nusikaltimų organizatoriai ir dauguma vykdytojų. Kavarsko valsčiuje tai buvo vietinis partinis aktyvas, vietinis NKVD-NKGB (vėliau MVD-MGB) skyrius, 217 NKVD pulko 3 bataliono kareivių būrys (garnizonas) ir valsčiaus stribų būrys. O vykdant trėmimus bei stambias operacijas prieš partizanus atsiųsdavo daug kareivių ir karininkų iš kitų NKVD dalinių bei stribų iš kaimyninių valsčių: Anykščių, Kurklių, Troškūnų, Raguvos, Taujėnų, Vidiškių. Kai kurių genocido vykdytojų pavardės yra žinomos. Tai į Kavarską atsiųsti NKVD karininkai rusai, dirbę vietinio NKVD skyriaus viršininkais, Pulikov, Zviagin, Da...
Šiame straipsnyje pateikiama tik dalis Stasės Kisielienės surinktos informacijos apie skaudžius Kavarsko krašto įvykius sovietinės okupacijos metais. Jos atliktas darbas yra neįkainojamas indėlis į Lietuvos istorijos išsaugojimą.
tags: #turto #deklaracija #lina #sudeikyte