Proporcingumo principas civiliniuose santykiuose yra itin svarbus, todėl būtina atidžiai nagrinėti jo turinį, taikymo sąlygas ir kitus veiksnius, susijusius su tinkamu įgyvendinimu. Lietuvos teisės patirtis šioje srityje nėra didelė, todėl gilesnis problemos išnagrinėjimas yra labai aktualus.
Šiame straipsnyje siekiama išanalizuoti ne tik Lietuvos, bet ir kitų valstybių, priklausančių skirtingoms teisės tradicijoms (kontinentinei ir bendrajai), patirtį, siekiant nustatyti nepagrįsto praturtėjimo taikymo sąlygų specifiką ir apibendrinti esamus skirtumus. Tai suteiktų Lietuvos teisės sistemai daugiau aiškumo, išsamumo, nuoseklumo ir nuspėjamumo.
Šis darbas skirtas analizei teisės instituto, kuris iki šiol Lietuvoje specialiai ar giliau nebuvo nagrinėtas. Mokslo darbų šia tema lietuvių kalba beveik nėra.
Tyrimo Metodai
Straipsnyje taikomi įvairūs tyrimo metodai:
- Analizė: Teisės aktų ir teismų praktikos analizė.
- Loginis metodas: Indukcija, dedukcija, loginė seka.
- Apibendrinimas: Surinktos informacijos apibendrinimas.
- Lyginamasis metodas: Istorinis, institucinis, dokumentinis lyginimas tarp skirtingų teisės sistemų.
Nepagrįstas Praturtėjimas Romėnų Teisėje
Nepagrįsto praturtėjimo institutas siejamas su romėnų teise, kurioje prievolės buvo skirstomos į:
- Sutartis
- Deliktus
- Kvazisutartis (lot. obligationes quasi ex contractu), į kurias įėjo ir nepagrįstas praturtėjimas (lot. condictio).
Romėnų teisininkas Pomponijus suformulavo principą, kad asmuo, be teisinio pagrindo praturtėjęs kito asmens sąskaita, privalo grąžinti turtą. Ieškinys, skirtas išreikalauti tokį turtą, vadinosi legis actio per condictione arba tiesiog condictio.
Imperatorius Justinianas nustatė skolas ar sumokėjęs skolą, kurią privalėjo sumokėti kitas asmuo, ar, kai skola turėjo būti sumokėta kitam asmeniui. condictio ex causa furtiva - ieškinys, kuriuo siekiama iš vagies išreikalauti pavogtus daiktus ar jų vertę.
Atvejai, kurie neatitiko minėtų ieškinių, buvo nusakomi bendru condictiones sine causa pavadinimu, nes, priešingai nei minėti tipiniai condictiones, jie neapibrėžė nepagrįsto praturtėjimo instituto ribų.
Imperatorius Justinianas I
Nepagrįstas Praturtėjimas Kontinentinėje Teisėje
Pagrindinis principas, draudžiantis praturtėti neteisėtai kito asmens sąskaita, buvo suformuluotas Prancūzijoje ir Vokietijoje XVIII-XIX a. Vėliau R. Pothier suformavo principą, kad kiekvienas turi gauti teisingą dalį (lot. ius suum cuique).
Lietuvoje nepagrįsto praturtėjimo institutas atsirado 1964 m. su atitinkamu Civiliniu kodeksu (CK), tačiau esminiai pokyčiai įvyko priėmus 2000 m. CK. Naujajame CK numatytos dvi situacijos: turto gavimas be pagrindo ir nepagrįstas praturtėjimas. Šiuo metu prievolės, susijusios su nepagrįstu praturtėjimu ar turto gavimu be pagrindo, yra reguliuojamos detaliau.
CK 6.239 straipsnis reglamentuoja turto grąžinimą asmeniui, iš kurio jis buvo gautas be pagrindo, o taip pat numatytas ieškinys, skirtas nepagrįstam praturtėjimui (lot. condictio indebiti).
Nepagrįstas Praturtėjimas Bendrojoje Teisėje
Bendrosios teisės tradicijos valstybėse nepagrįsto praturtėjimo institutas ilgą laiką buvo neigiamas. Tik XX a. pabaigoje, teismų praktikos dėka, jis pradėjo įsitvirtinti. Pavyzdžiui, Anglijoje 1988 m. sprendimas Lipkin Gorman v. Karpnale Ltd. tapo svarbiu precedentu, pripažįstančiu nepagrįsto praturtėjimo doktriną.
Profesorius G. Virgo teigia, kad restitucijos teisė (angl. law of restitution) yra teisės dalis, kuri privalo veikti realiame pasaulyje, o elegancija ir funkcionalumas ne visada eina kartu.
Restitucija ir Nepagrįstas Praturtėjimas: Sąryšis
Terminai "nepagrįstas praturtėjimas" ir "restitucija" dažnai vartojami kaip sinonimai, ypač kai kalbama apie kompensacinius mechanizmus, kai vienas asmuo sukuria naudą kitam, neturint teisinio pagrindo ją pasilikti.
Anglijoje, kaip ir kitose bendrosios teisės sistemos valstybėse, restitucijos teisė remiasi nepagrįstai gauto turto grąžinimo principu. Tačiau Birksas teigia, kad sąvoka "restitucijos teisė" yra neteisinga ir turėtų būti vartojama sąvoka "nepagrįsto praturtėjimo teisė".
Profesorius G. Virgo
Nepagrįstas Praturtėjimas Vokietijoje
Vokietijos restitucijos teisė apima tris restitucines prievoles:
- Sutarties pasibaigimas dėl jos nutraukimo (BGB 346 straipsnis).
- Prievolė, kylanti iš savininko restitucinio ieškinio neteisėtam valdytojui (BGB 987 straipsnis).
- Nepagrįsto praturtėjimo ieškiniai (BGB 812 - 822 straipsniai).
Dažniausiai sutinkamos - nepagrįsto praturtėjimo. Bendrosios Vokietijos civilinio kodekso 812 staipsnio 1 dalies nuostatos patvirtina, kad BGB nepripažįsta unifikuotos praturtėjimo teisės ir bendroji restitucijos teisė tuo atžvilgiu nėra išvystyta.
BGB 812 straipsnio 1 dalies 1 punktas pats savaime apima condictio indebiti ir condictio sine causa. BGB 812 straipsnio 1 dalies 2 punktas yra skirtas condictio ob causam finitam ir condictio causa data causa non secuta. BGB 817 straipsnis reguliuoja condictio ob turpem vel iniustam causam.
Nepagrįstas Praturtėjimas Prancūzijoje
Prancūzijoje nepagrįstas praturtėjimas arba in rem verso prievolė yra kvazisutartinė prievolė. Šis požiūris suteikia galimybę asmeniui, iš kurio kitas asmuo nepagrįstai gavo naudos, reikalauti tam tikros kompensacijos.
De in rem verso ieškinys pripažintas ir tapo prancūzų teisės dalimi 1892 metais priėmus sprendimą Patureau-Miran v. Boudier byloje.
Išvados
Apibendrinant galima teigti, kad nepagrįstas praturtėjimas kontinentinės teisės tradicijos valstybėse yra perimtas iš romėnų teisės ir siejamas su condictio indebiti, o bendrosios teisės tradicijos valstybėse nepagrįsto praturtėjimo institutas kildinamas iš teismų praktikos.
Šis institutas yra prievoliniai santykiai, atsirandantys kitais nei sutartys, įstatymai ar deliktai pagrindais, todėl pagrįstai Lietuvoje nepagrįsto praturtėjimo institutą galima priskirti prie kvazisutartinių prievolių. Taigi nepagrįstas praturtėjimas ar turto gavimas laikytinas savarankišku prievolės atsiradimo pagrindu.