Klajoklių šalių istorija ir kultūra yra glaudžiai susijusi su turto grobimu, kuris vaidino svarbų vaidmenį jų ekonominėje ir socialinėje struktūroje. Ši praktika, nors dažnai vertinama neigiamai, buvo neatsiejama klajoklių gyvenimo būdo dalis, leidusi jiems išgyventi ir klestėti atšiauriomis sąlygomis.
Klajoklių pasaulis jau nebėra gamtinis, bet kultūrinis pasaulis. Kultūrinės kūrybos žygiais žmogus pats save apreiškė pasaulyje. Dabar pasaulis žmogui nebebuvo tik gamta, bet ir dvasia. Dvasia apsupo gamtą žmogiškomis formomis, ir laukinis pasaulio pavidalas užleido vietą kultūrinei išvaizdai.
Akstinų filosofijai eiti į šitą kelią davė pati paskutiniųjų laikų istorija. Visų pirma reikia paminėti etnologijos išsivystymą. Naujoji etnologija kultūros ciklų teorija pastebėjo, kad žmonijos kultūroje nėra nei tiesaus kelio, nei nuolatinės pažangos, kad kultūros vyksmas yra labai komplikuotas, kad jis yra daugialytis, kad jam esama pakilimų ir gilių smukimų. Tai buvo labai dėkinga medžiaga kultūros filosofijai.
Gyvenimas ir mirtis mums užbrėžia neilgą laiką: žemėje mes būname liktai praeidami. Tačiau kaip šitą praėjimą mes vadinsime - sargyba ar budėjimu, skundu ar kelione,- kiekvienu atveju mums reikės jo metu atlikti tam tikras dalbas. Kiek mirtis mus perkelia į anapus, tiek gimimas mus pastato šiame pasaulyje.
Žmogaus gimimas iš esmės yra skirtingas nuo gyvulio atsiradimo. Nors paviršium žiūrint kiekviena gyva būtybė atsiranda tuo pačiu būdu, tačiau jos santykis su pasauliu yra esmingai kitoks. Kiekvienas gyvulys, gražiu P. Wusto pasakymu, yra aprūpinta ir saugi būtybė (animalsecumm). Kiekvienas gyvulys yra visuotinės gamtos dalis, suaugęs su savo aplinka, prie jos pritaikytas, aprūpintas viskuo, kas jam reikalinga.
Aplinka yra gyvulio buvimo pagrindas. Gyvulys išsilaiko tik todėl, kad jis yra įjtingtas į šitos aplinkos sąlygas, kad jis sugeba joje esančius daiktus ir įspūdžius panaudoti savo organizmo reikalams. Gyvuliai neveikia: jie tiktai būna.
Žmogus yra vienintelis padaras pasaulyje, kuris savos aprėžtos aplinkos neturi. Jis gema ne tam tikroje gamtos dalyje, ne jos siauroje išpjovoje, bet joje visoje. Priešais jį stovi ne gamtos dalis, bet visas pasaulis. Žmogus jau yra ištrūkęs iš gamtos specializacijos. Visa kūrinija yra aprėžta ir apspręsta. Visa ji yra susieta su aplinka. Vienas tik žmogus yra paleistas iš šitos siauros aplinkos ir pastatytas plačiajame pasaulyje. Jis yra atvira būtybė.
Tačiau kaip tik dėl to jis yra neaprūpintas ir nesaugus. Tuo tarpu žmogus, aplinkos neturėdamas, neturi nė tokių organų, kurie tiktų vienam kuriam veiksmui arba vienai kuriai veiksmų rūšiai. Jie tinka įvairiausiems veiksmams, tačiau netinka nė vienam specialiai. Žmogus nėra nei plėšrus, nei bėgikas, nei plaukikas, nors gali ir kasti, ir bėgti, ir plaukti. Tam tikrame laipsnyje žmogus sugeba viską, bet specialiai nemoka nieko.
Gamtos atžvilgiu žmogus iš tikro yra tremtinys. Ir vis dėlto žmogaus turi šioje žemėje išsilaikyti. Jis turi gauti prasmę, jeigu gyvenimo žmogus pakelti negali. Savižudžių rašteliuose dažnai yra pasakyta, jog jie miršta todėl, kad jų gyvenimas nebeteko prasmės.
Štai dėl ko visais didžiaisiais pasaulio lūžties metais žmogaus prasmės klausimas iškyla kiekvieną kartą nauju būtinumu. Šiandien žmogaus prasmės klausimas vėl virsta vienu iš pagrindinių rūpesčių. Mes norime žinoti, kam mes gyvename, nes priešais mūsų akis dūžta šio gyvenimo pavidalai ir kyla grėsmė net tūkstantmetei civilizacijai.
Du dalykai, tarsi du prožektoriai, stipria šviesa nužeria mūsų buvimą: gimimas ir mirtis. Gimimas mus pašaukia į šį pasaulį iš visiškos nebūties. Mirtis mus išveda iš šio pasaulio į kitokią būtį, kurios pavidalai negali būti mūsų suvokiami, nors mes dažnai ir tikime į josios esmę. Tai yra du taškai, tarp kurių vyksta visas mūsų gyvenimas.
Žmogaus nespecializuodama ir konkrečiai aplinkai jo nepritaikydama, tuo pačiu gamta nedavė jam nieko, kuo jis galėtų pasaulyje išsilaikyti, iš prigimties žmogus neturi, kas jį gintų nuo šalčio, nuo karščio, nuo lietaus, nuo žvėrių. Jis neranda gamtoje nieko, kas jam tiesiog galėtų tikti drabužiams, pastogei, darbui ir net maistui. Žmogus gema nuogas ne tik iš viršaus, bet ir giliausia šio žodžio prasme. Gamta paleidžia jį į pasaulį neaprūpintą ir nesaugų.
Nelaimė slypi pačioje žmogaus sąrangoje. Žmogus yra būtybė, kuriai nesaugumas ir netikrumas yra kasdieniniai jo gyvenimo dalykai. Tai yra būtybė be tėviškės, kuriai gamta yra nebe motina, bet kartais net žiauri pamotė.
Mongolų imperija - vienas didžiausių klajoklių imperijų pavyzdžių
Štai kodėl kosmologinės problemos sprendime kultūrinis pasaulis atsistojo pamažu pirmoje vietoje, nustumdamas gamtinį, arba laukinį, pasaulį. Praktikoje tai reiškia gamtos filosofijos atslūgimą ir kultūros filosofijos iškilimą. Tuo tarpu dabar filosofijos kelias į pasaulį jau aiškiai pradeda eiti per kultūros filosofiją. Žmogus stengiasi išspręsti pasaulio problemą ne šalia žmogaus, bet ir juo ir per jį: su žmogaus kūrybine dvasia ir per šitos dvasios konkrečius laimėjimus.
Kultūrinės kūrybos žygiais žmogus pats save apreiškė pasaulyje. Dabar pasaulis žmogui nebebuvo tik gamta, bet ir dvasia. Dvasia apsupo gamtą žmogiškomis formomis, ir laukinis pasaulio pavidalas užleido vietą kultūrinei išvaizdai. Todėl ir kosmologinės problemos sprendime kultūrinis pasaulis atsistojo pamažu pirmoje vietoje, nustumdamas gamtinį, arba laukinį, pasaulį.
Dzūkų smuikavimo tradicija | Lietuvos kodas
Šitos problemos objektas buvo gamtinis pasaulis (Naturweh): gamtos sukurtas, gamtos jėgų vedamas ir gamtos dėsnių tvarkomas. Šio filosofinės minties tarpsnio kosmologija yra gamtos filosofija tikrąja šito žodžio prasme. Tai yra filosofija pasaulio, esančio šalia žmogaus, nuo jo nepriklausomo, ne jo sukurto, ne jo valdomo ir tvarkomo.
Žmogų su pasauliu dabar rišo ne tik tai, kad jis ir pasaulis abu yra to paties Absoliuto kūriniai, bet ir tai, kad žmogus jautėsi pats šį pasaulį - kultūrinį pasaulį - sukūręs, pats jį pagimdęs iš savo dvasios gelmių. Subjektyvus žmogaus dvasios gyvenimas čia buvo perkeltas ir įkūnytas objektyviame pasaulyje.