Šiuolaikinė ekonomika kelia naujus reikalavimus finansinei atskaitomybei, laikmetis reikalauja padidinti balanso informatyvumą, kad įmonės turtinė ir finansinė būklė būtų geriau įvertinta. Vienas iš esminių ekonomikos konkurencingumo lygį lemiančių veiksnių yra investicijos į ilgalaikį materialųjį turtą. Gamybos augimui ir darbo produktyvumo didinimui visada reikalingos papildomos investicijos, kurios yra prielaida naujų, pažangių technologijų diegimui, vykdant ilgalaikio materialiojo turto atnaujinimą. Paprastai jos yra būtinos, siekiant pilnai įgyvendinti mokslo tyrimų rezultatus ir kuriant naujas darbo vietas.
Įmonės ilgalaikis materialusis turtas paprastai sudaro didumą viso įmonės turimo turto. Nuo to, koks turtas naudojamas įmonės veikloje, pavyzdžiui, kokiais įrenginiais gaminama produkcija, teikiamos paslaugos, priklauso įmonės prestižas, gamybinė komercinė veikla ir veiklos rezultatai, todėl ilgalaikio turto finansinei analizei turi būti skiriamas deramas dėmesys. Įmonės veiklos finansiniams rezultatams įtakos turi tikras ir teisingas įsigyto turto klasifikavimas, vertės nustatymas, nusidėvėjimo normatyvo parinkimas ir pan. Susiformavusi apskaitos praktika spręsti šiuos uždavinius tapo nepajėgi. Nors ir laikoma, kad esminiai bendrieji apskaitos principai Lietuvoje diegiami nuo 1995 metų, praktika byloja, kad jie vis dar taikomi nevienodai. Taigi, pastaruoju metu dėl apskaitos politikos ir jos metodikos keitimo teisinis nuostatų perimamumas iškelia daugybę nesutapimų apskaitant ir vertinant ilgalaikį materialųjį turtą.
Ilgalaikio materialiojo turto vertinimas
Patikimai nustatyti tikrąją turto vertę nėra lengva. Įmonė, taikydama apskaitą, yra saistoma ne tik su Verslo apskaitos standartais (VAS), bet ir su kitų teisės aktų reikalavimais. Ilgalaikis materialusis turtas sudaro kone didžiausią įmonių neapyvartinio ilgalaikio turto dalį. Patikimas ilgalaikio materialiojo turto įvertinimas bei pateikimas apskaitoje ir finansinėje atskaitomybėje yra svarbi sąlyga teisingai įvertinti daugelį įmonės veiklos efektyvumo rodiklių. Nuo 2004 m. įsigalioję Verslo apskaitos standartai numato ir bent kelis esminius ilgalaikio turto apskaitos pasikeitimus. Tačiau patikimai nustatyti tikrąją turto vertę nelengva. Nėra nurodymų, kaip ekonomiškai pagrįstai nustatyti šią vertę.
Tarptautiniuose finansinės atskaitomybės standartuose patikimiausiu turto realiosios vertės nustatymo pagrindu laikoma aktyviosios rinkos kaina. Aktyvioji rinka apibūdinama kaip rinka, kurioje egzistuoja šios sąlygos: rinkoje parduodamos prekės yra homogeniškos (vienarūšės) ir bet kuriuo metu nesunkiai galima surasti suinteresuotus pirkėjus/pardavėjus, visiems prieinama informacija apie kainas. Tačiau visos šios išvardytos sąlygos daugeliu atvejų neegzistuoja, ypač tai pasakytina apie dabartines rinkas Lietuvoje. Tokiais atvejais pasikliaujama vertintojo profesiniu požiūriu, todėl nustatytos vertės teisingumas yra santykinis.
Pradėjus galioti 12-ajam VAS, įmonėms tenka ieškoti atsakymo į klausimą: kas nustatys ilgalaikio turto vertę? Ar tai atliks Registrų centras, ar rinkoje įsigalintys ekspertai, kitaip vadinami turto vertintojai? Negalima vienareikšmiškai pasakyti, ar naujovė yra teigiama ar neigiama, viskas priklauso nuo to, kokiu aspektu mes tai vertinsime.
Apskaitos politika ir jos svarba
Siekiant teisingo turto įvertinimo, tapo būtina kvalifikuotai parengti įmonės apskaitos politiką, kurią savo įsakymu paskelbia įmonės vadovas. Savo ruožtu įmonės buhalteriai vis dar nemoka argumentuotai aprašyti įmonės finansinę būklę finansinės atskaitomybės aiškinamuosiuose raštuose. VAS, skirti ilgalaikio materialiojo turto apskaitai, yra gana nauji dokumentai, todėl šalies įmonės dar nėra gerai jų perpratusios, kad galėtų lengvai pritaikyti registruodamos ūkines operacijas ir tvarkydamos apskaitą. Siekiant padidinti apskaitos ir atskaitomybės duomenų patikimumą, atsisakoma tradicijos vertinti visus apskaitos objektus tik faktine savikaina, nes toks vertinimas daugeliu atvejų yra neobjektyvus. Dalis įmonių jau gerai įsisavino ir taiko pasaulinėje praktikoje paplitusį įvertinimo tikrąja verte metodą.
Apskaitos politika - tai įmonės pasirinkti ir tvarkant apskaitą bei rengiant atskaitomybę taikomi būdai, metodai, taisyklės ir visuma. Pagal VAS nuostatas kiekviena įmonė turi patvirtinti apskaitos politiką, išdėstyti įmonėje taikomus apskaitos principus ir būdus. Apskaitos politika leidžia tiksliai ir greitai nustatyti, kaip ir kokios operacijos fiksuojamos apskaitoje. Tai aktualu, kai reikia patikrinti, ar tiksliai į apskaitą įtrauktas vienas ar kitas ūkinis įvykis arba nauji apskaitos darbuotojai supažindinti su jų darbo funkcijomis ir specifika. Svarbu tai, kad kiekviena įmonė, laikydamasi VAS ir teisės aktų nuostatų, individualiai rengia apskaitos politiką.
Taigi, apskaitos pertvarkymas yra aktualus uždavinys kiekvienai įmonei ir neišvengiama būtinybė. Apskaitos politikos keitimas - tai principų, metodų ir taisyklių, pagal kurias tvarkoma apskaita, keitimas. Pastaruoju metu nemažai įmonių privalėjo keisti vieno ar kito apskaitos baro apskaitos politiką dėl įsigaliojusių Verslo apskaitos standartų reikalavimų. Tai daroma ir dėl to, kad apskaitos duomenys teisingiau atskleistų įmonės finansinę būklę ir veiklos rezultatus. Apskaitos politika - tai pakankamai sudėtingas įmonės dokumentas. Kintant situacijai, apskaitos politika turi būti peržiūrima ir tobulinama. Kalbant apie ilgalaikio materialiojo turto apskaitą, kiekviena įmonė turi numatyti, remdamasi VAS, alternatyvius apskaitos ar įkainojimo būdus ir pasirinkti įmonei tinkamiausius. Apskaitos politika rengiama remiantis bendraisiais apskaitos principais ir atskiruose VAS bei kituose teisės aktuose nustatytais reikalavimais.
Informacijos reikšmė verslo plėtojimui
Rinkos ekonomikos sąlygomis apskaita tampa įvairių ūkinių operacijų registravimo, grupavimo ir apibendrinimo sistema, skirta gauti informaciją ekonominiams sprendimams priimti. Šalys, turinčios silpną ekonomiką, neturi poreikio turėti tikslią ir teisingą apskaitą. Apskaita yra ir svarbus visuomenės gerovės kėlimo šaltinis. Nė viena įmonė negali sėkmingai dirbti be teisingos apskaitos. Jeigu apskaitoje yra klaidų ir apgaulių, tai tokia apskaita nuslėps nuo visuomenės išteklius ir neprisidės prie jos gerovės kėlimo. Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, pradėta pertvarkyti Lietuvos apskaitą pagal rinkos ekonomikos reikalavimus. Tačiau apskaitos procesas Lietuvoje vyko daugiau gaivališka negu sistematiškai: kai kurie reglamentuojantys apskaitos tvarkymą dokumentai buvo skubiai arba pernelyg lėtai, neretai slaptai nuo apskaitos mokslo ir praktikos specialistų.
Informacija - tai tikrovės atspindėjimas tam tikra tvarka ir sistema. Tai žinios, pranešimai ar parodymai apie aplinkinį pasaulį, jame veikiančius procesus. Šios žinios gali būti perduodamos, saugomos ir apdorojamos. Jas savo gyvybinės veiklos ar darbo procese priima gyvi organizmai, valdymo mašinos ir kitos sistemos, galinčios tai daryti, o atitinkamai apdorojusios panaudoja tolesnėje savo veikloje. Negalima tapatinti "informacijos" ir "duomenų" sąvokų. Kiekvienas pranešimas yra žinios apie valdomą objektą, t. y. duomenys apie jį, tačiau ne kiekvienam pranešimui reikia valdymo įtakos, jis nebūtinai duoda naujų žinių - informacijos. Tarp informacijos ir duomenų yra sudėtinga dialektinė priklausomybė. Duomenys gali turėti vertingos informacijos, ir atvirkščiai, neturėti savarankiškos reikšmės.
Ekonominio objekto valdymą tiesiogiai atspindi ekonominė informacija, t. y. žinios, susijusios su šalies ūkio, koncernų, kompanijų, firmų jų padalinių ūkine veikla. Tai žinios, gaunamos nustatant atitinkamų objektų funkcionavimo sąlygas, gaminant produkciją, realizuojant, atliekant įvairias paslaugas, apskaitant, analizuojant ir vertinant tų objektų darbą ir funkcionavimą. Taigi ekonominė informacija atsiranda ir funkcionuoja dėl žmonių ūkinės veiklos, atspindėdama gamybinių santykių objektyvius dėsningumus. Ūkinės komercinės veiklos valdymo procese ekonominė informacija naudojama apdorota, kadangi priimant valdymo sprendimus ji dažniausiai turi būti sugrupuota įvairiais pjūviais. Ekonominę informaciją įmonių darbuotojai naudoja vertindami atitinkamas situacijas, reiškinius, procesus, priimdami valdymo sprendimus, todėl ji turi būti pateikta suprantama forma. Tai žiniaraščiai, lentelės, grafikai, kuriuose informacija vaizduojama vizualiai: skaičiais, raidėmis arba simboliais.
Informacija reikalinga sprendimams priimti yra labai įvairi ir jos tiek daug, kad visos vienu metu praktiškai neįmanoma suvokti. Laimei šito nė nereikia, jei valdymo aparato darbuotojai racionaliai paskirstyti pareigomis. Kiekvienas žmogus priima tik tuo laiku jam aktualią informaciją ir dažnai net nesąmoningai atmeta nereikšmingus jam duomenis. Kibernetikai tokius beverčius duomenis vadina informaciniu triukšmu. Žmonėms, kuriantiems ir perduodantiems atitinkamas žinias, visuomet būtina žinoti, kad informacijos kaip ir visų kitų vertybių gali būti per daug. Didelė dalis įmonėse formuojamų ir naudojamų duomenų priklauso apskaitai. Atrankiniai statistikos tyrimai rodo, kad iš visų įmonėse naudojamų duomenų apie 70% sudaro buhalterinės apskaitos informacija. Įvairūs specialistai puikiausiai gali susikalbėti universalia apskaitos kalba, viską išreiškiančia visuotiniu pinigų matu. Pirmiausia reikėtų aptarti pačią aplinką, kurioje funkcionuoja apskaita, - įmonę. Apskaitos požiūriu, įmonė yra savarankiškas ūkinis vienetas, atribotas nuo kitų įmonių ir savininkų. Jokie kiti kriterijai (nuosavybės forma, juridinis statusas, dydis ir panašiai) įmonės termino neriboja.
Visose laisvosios rinkos šalyse labai plačiai paplitęs abejonių nekeliantis teiginys, jog apskaita yra verslo kalba. Tai aišku, teisinga nuostata, nes neturėdami duomenų apie verslo sėkmę ar turtą, kuriuo disponuoja įmonė, tos įmonės darbuotojai paprasčiausiai negalėtų susikalbėti. Įmonės vadovai neįstengtų susišnekėti su savininkais bei kitų įmonių vadovais, pirkėjais ar tiekėjais. Juk įmonės steigiamos tam, kad uždirbtų pelną ir didintų savininkų turtą, išreiškiamą pinigais. Be abejo, tiek vieną, tiek kitą galima būtų išreikšti ir kokiais kitais dydžiais. Nors pasaulio istorijoje buvo bandyta atsisakyti pinigų kaip "atgyvenos", tačiau sutikime su tuo, kad kol kas žmonija neturi kito, universalesnio mato už pinigus, kuriais (nors galbūt ne visuomet tiksliai) mokame išreikšti beveik viską, išskyrus dvasines vertybes ar dorovines nuostatas.
Tai labai svarbu įmonėms, kuriose skirtingo tikslo siekia daugelis įvairiausių sričių specialistų. Sunku, pavyzdžiui, įsivaizduoti, kaip savo profesiniu žargonu (argo kalba) galėtų susikalbėti kad ir tos pačios įmonės pardavimų skyriaus vadybininkai su produkcijos gamybos tvarkytojais, reklamos agentūros tarnautojais, tiekėjais, konstruktoriais, inžinieriais, programuotojais ir daugeliu kitų dažnai labai siaurų sričių specialistais, kurių profesinis žodynas kartais būna neįtikėtinai specifinis. Tačiau specialistai gali susikalbėti universalia apskaitos kalba, viską išreiškiančia visuotiniu pinigų matu. Šio mato pagrindu visus duomenis ir formuoja apskaitininkai, pateikdami žinias apie įmonės turtą, jo savininkus bei turto panaudojimo efektyvumą. Tačiau labai svarbu, kad patys apskaitininkai profesinėje veikloje vengtų vadinamosios argo kalbos - jiems vieniems suprantamų terminų ir posakių, nes tokiu atveju apskaita neatliks svarbiausios savo visuomeninės misijos - neaprūpins visų suinteresuotųjų būtina informacija. O tai neišvengiamai sąlygotų didelius praradimus, nes apskaitinės informacijos vartotojų yra labai daug, jie įvairūs ir beveik visi svarbūs kiekvienai įmonei, todėl bent vieno iš jų praradimas dažniausiai būna reikšmingas.
Apskaita - viena iš pirmųjų istorijoje informacijos gavimo sistemų ūkinei veiklai valdyti. Apskaita atspindi kiekvieną atliktą ūkinę operaciją. Pirminiai duomenys apie atitinkamus ūkinės veiklos faktus, procesus ir operacijas atspindimi ir apibendrinami apskaitoje taip, kad formuotųsi daugybė informacinių rodiklių apie lėšų, jų šaltinių būklę, apie susidariusius įsipareigojimus ir panašiai. Duomenys apie atitinkamus faktus apskaitoje sisteminami, todėl apibendrintai apibūdina įmonės ūkinę veiklą ir jos rezultatus. Apskaita susistemina, suskaičiuoja, nustato ir apibendrina duomenis. Jie yra sutvarkytos informacijos šaltinis. Apskaita teikia informaciją apie materialinių, darbo ir finansinių išteklių naudojimą įmonėje, apie jos ūkinės veiklos rezultatus. Šia informacija apskaita aprūpina tiek įmonės vadovybę, tiek jos padalinius. Be šios informacijos neįmanoma sėkmingai vadovauti įmonei ir jos padaliniams. Dabar, kai ypač išsiplėtė ryšiai tarp atitinkamų objektų, tinkamai parengta ir geros kokybės informacija nulemia kiekvieno struktūrinio padalinio veiklos rezultatus.
Apskaita, būdama informacijos apibendrinimo sistema, užima svarbią vietą įmonės informacinėje valdymo sistemoje. Ankstesnės evoliucijos stadijose apskaita veikė kaip savarankiška informacinė sistema. Tačiau plėtojantis ūkinei veiklai, ji vis labiau siejasi su informacine valdymo sistema. Apskaita įmonės ūkines operacijas paverčia finansinių ataskaitų informacija. Finansinė informacija skirta padėti vartotojams priimti sprendimus. Žinoma, turi būti atitinkama šios informacijos kokybė. Viena iš būtinų finansinės informacijos savybių - tinkamumas. Informacija turi būti savalaikė ir naudinga, turi padėti išspręsti valdymo problemas. Kita savybė yra patikimumas. Trečia savybė - svarbumas. Informacija kartais būna nepakankamai gausi ar svarbi, kad darytų poveikį nusimanančio naudotojo sprendimams. Faktiškai nėra aišku, kokie rodikliai svarbūs ir ne svarbūs. Tikslinga turėti įmonėje bendrą nuomonę dėl tam tikrų operacijų registravimo, o ar jas vėliau skelbti ar ne - lemia informacijos svarba.
Apskaitininkai naudoja svarbumą kaip testą, kai svarsto, ar tikrai reikalinga informacija; nors ir pateikta laiku, bet nesvarbi informacija labiau trukdo nei padeda finansinių ataskaitų naudotojams. Be to, informacija turėtų būti palyginama su panašia prieš tai buvusių apskaitos laikotarpių informacija ir kitų įmonių ataskaitomis toje pačioje šakoje. Dažnai bendrieji apskaitos principai leidžia pasirinkti alternatyvius apskaitos principus tam tikroje ūkinės veiklos situacijoje. Pasirinkdamas apskaitininkas dažnai gali pasielgti konservatyviai. Konservatyvumas reiškia, kad apskaitos profesija teikia pirmenybę apdairumui, jei turima reikalų su neapibrėžtumo ir rizikos sąlygomis. Iš vienodų alternatyvų apskaitininkas svarsto tą, kuri reiškia patį nepalankiausią rezultatą įmonei. Todėl, pavyzdžiui, įvertindamas tam tikrų įrengimų ar transporto priemonių naudojimo laiką, apskaitininkas taikytų blogiausią rodiklį, jei yra du ar daugiau. Ankščiau kraštutinis konservatyvumo principo taikymas reikalavo pasirinkti tokią alternatyvą - "nesitikiu jokio pelno ir priimu visus būsimus nuostolius". Tuomet finansinių ataskaitų tikslas buvo išvengti pervertinimų, įrašytų ataskaitose grynojo pelno ir balanso sumų sumažinimas buvo skirtas apsaugoti vartotojus, kurių sprendimai remiasi šia informacija. Dabar ypač pabrėžiama teisingos finansinės ataskaitinės informacijos reikšmė, todėl renkamasi tik iš vienodai pateisinamų alternatyvų. Pasirinkti alternatyvą tik tam, kad gautum patį blogiausią rezultatą - tai neatitinka bendrųjų apskaitos principų.
Pastovumas (stabilumas) - finansinių ataskaitų naudingumą didina apskaitos principų pastovumas. Pastovumas reikalauja, kad pasirinktų apskaitos principų būtų laikomasi kiekvienu ataskaitiniu laikotarpiu. pati, todėl jei informacija rodo rodiklių pasikeitimus tarp apskaitos laikotarpių, tai jie priskirtini veiklai, bet nepasikeitimams apskaitoje. Apskaitos principų pakeitimams nepritariama, nebent jie gerintų skelbiamas finansines ataskaitas arba to reikia pasikeitus sąlygoms. Tokie pakeitimai turėtų būti paskelbiami finansinėse ataskaitose, paprastai pažymose. reikiamą informaciją būtų galima panaudoti priimant sprendimus. Ne visada skelbiama tik naudinga informacija. Apskaitininkas pagal svarbumą nusprendžia, ar tam tikrus informacijos rodiklius reikia atskleisti.
Vertinimas pagal sąnaudas - naudą. Informacija ne visada skelbiama, nes jos parengimo sąnaudos viršytų būsimą naudą. Dėl to, priimant sprendimą, ar rengti papildomas sukoreguotas infliacijos koeficientais finansines ataskaitas, apskaičiuojamos sąnaudos ir pelnas. Kiekvienu atveju sprendžiama labai subjektyviai, remiantis sąnaudų-pelno vertinimu; ir apskaitininkai savo darbe praktiškai naudojasi vienodais principais, kad nebūtų subjektyvumo. Apskaitos procese svarbu ne tik informacijos apie ūkinius procesus ir reiškinius fiksavimas, grupavimas, kaupimas, apdorojimas, bet ir jos perdavimo ir saugojimo procedūros. Informacija perduodama iš šaltinio (siuntėjo) vartotojui (gavėjui). Tačiau čia svarbu ne tik perduoti pranešimą, bet ir pertvarkyti ją taip, kad vartotojas gautų tik jam reikalingą, atitinkamai sugrupuotą bei pertvarkytą informaciją, kurią jis galėtų tiesiogiai naudoti savo funkcijoms vykdyti.
Perduodant informaciją, svarbu reguliuoti jos srautus, nes neretai vienu metu perduodamas didelis jos kiekis ir daugeliui vartotojų. Pirmu atveju žiūrima, kas perduodama iš vieno padalinio į kitą ir kas su ta informacija kiekviename padalinyje daroma, o antru - kaip ji perkeliama iš šaltinio į pirminį dokumentą, iš jo - į nešėją, toliau - iš vieno nešėjo į kitą, kaip iš nešėjo perduodama informacija vartotojams.