Turto konfiskavimo vykdymo tvarka Lietuvoje

Šiame straipsnyje analizuojama turto konfiskavimo, kaip baudžiamojo poveikio priemonės, paskirtis ir skyrimo ypatumai, remiantis Lietuvos Respublikos baudžiamuoju kodeksu (BK).

Reali grėsmė pažeisti šį principą iškyla tuomet, kai nusikalstama veika siekiama savanaudiškų motyvų - vienokiu ar kitokiu neteisėtu būdu praturtėti. Žinant, kad maždaug trys ketvirtadaliai padarytų nusikaltimų turi būtent tokį motyvą, iškyla problema, nes dažnai, net ir skyrus bausmę, nusikaltėlis vis tiek įgyja nesąžiningą pranašumą visuomenėje, t.y. praturtėja iš padaryto nusikaltimo. Kaip vienintelis teisėtas būdas įgyvendinti teisingumą tokiu atveju yra konfiskuoti turtą, kurio prigimtis susijusi su nusikalstamos veikos padarymu.

Turto konfiskavimo prigimties bei turinio pasikeitimas 2000 m. Lietuvos Respublikos baudžiamajame kodekse tik iš dalies išsprendė šios baudžiamojo poveikio priemonės taikymo problemas, nes praktikoje dar pasitaiko problemų atribojant šį institutą nuo bausmės skyrimo. Problemiškas yra ir turto konfiskavimas, kai nusikalstama veika padaroma žalą asmeniui bei yra pareiškiamas civilinis ieškinys baudžiamojoje byloje. Atsiranda grėsmė, jog netinkamai pritaikius turto konfiskavimą, bus pažeista ir nusikaltėlio teisė į nuosavybę.

Paskutinioji BK redakcija vėl keitė nusistovėjusį turto konfiskavimo instituto turinį bei įvedė naująją baudžiamojo poveikio priemonę - išplėstinį turto konfiskavimą. Šiuo galiojusia turto konfiskavimo paskirtimi, kai buvo siekta nubausti asmenį, o ne panaikinti galimybę nusikaltėliui ar kitam asmeniui neteisėtai praturtėti iš nusikalstamos veikos darymo.

Tyrimo objektas - turto konfiskavimo, kaip baudžiamojo poveikio priemonės paskirtis bei taikymo ypatumai.

Tyrimo metodologija: Darbas buvo rengiamas remiantis teisės doktrinoje suformuluotais metodologiniais pagrindais. Istorinis metodas taikytas siekiant atskleisti turto konfiskavimo teisinės prigimties raidą Lietuvoje. Dokuments
analizės metodas padėjo atskleisti BK įtvirtintas turto konfiskavimo taikymo sąlygas, su tuo susijusią mokslinę literatūrą bei teismų praktiką. Analitiniu - kritiniu metodu siekta įvertinti išplėstinio turto konfiskavimo kaip naujos baudžiamosios poveikio priemonės teisėtumą baudžiamojoje teisėje. Lyginamuoju metodu naudotasi siekiant palyginti Lietuvos ir Vakarų šalis išplėstinio turto konfiskavimo taikymo galimybes. Apibendrinimo metodu buvo siekta išanalizuotą medžiagą koncentruotai apibendrinti bei pateikti darbo išvadas.

Darbo struktūra: Darbas susideda iš įvado, penkių skyrių, trylikos poskyrių, išvadų bei darbo pabaigoje pateikto literatūros sąrašo. Pirmasis darbo skyrius yra teorinis ir nagrinėjamas turto konfiskavimo atsiradimas, kaip viena ir tinkamiausia priemonė kovojant su organizuotu nusikalstamumu bei korupcija. Šio skyriaus poskyryje aiškinamasi turto konfiskavimo teisinės prigimties raida Lietuvoje. Tiriama, koks yra skirtumas tarp turto konfiskavimo kaip papildomos bausmės pagal 1961m. BK ir baudžiamojo poveikio priemonės pagal 2000 m.

Šiuolaikinė turto konfiskavimo samprata ir teisinė prigimtis

Šiuolaikinė turto konfiskavimo samprata bei teisinė prigimtis baudžiamojoje teisėje suvokiama nevienodai. Skirtumai, kylantys apibūdinant turto konfiskavimą, atsiranda iš įvairių turto konfiskavimo taikymo sąlygų, kurios yra nevienodos pasaulio valstybėse. Tarptautiniu lygiu suvokta, kad tradicinės bausmės, tokios kaip laisvės atėmimo bei baudos nepakanka, jog situacija pasikeistų.

Svarbią vietą jose užima turto konfiskavimo instituto įtvirtinimas, kuris leidžia pasiekti konceptualų šios sankcijos tikslą, kad niekam neapsimokėtų daryti nusikalstamus veiksmus, o jei tokios veikos ir būtų padarytos, kad būtų už tai tinkamai atsakyta. Valstybės pasirašytoje konvencijoje, kaip viena iš priemonių, neleidžianti gauti finansinės naudos iš nusikaltimų susijusių su disponavimu narkotinėmis medžiagomis, buvo įtvirtinta turto konfiskacija. Tai konfiskuoti pajamas, kurios gautos padarius nusikaltimus susijusius su narkotinės priemonės ar bet kuris psichotropinis medžiagos gamyba, disponavimu. Taip pat konfiskuotinu turtu laikomos ir priemonės, kurios bet kuriuo būdu buvo naudojamos arba skirtos naudoti padarant minėtus nusikaltimus.

Europos Tarybos konvencijoje dėl pinigų išplovimo ir nusikalstamu būdu įgytų pajamų paieškos, arešto bei konfiskavimo, pasirašytoje 1990 m., valstybės tikėjosi, kad kovai su sunkiais nusikaltimais, geriausiai būtų pasitelkti nusikalstamas pajamas konfiskavimą. Aiškina konfiskavimo sąvoką, jau išryškėja šios sankcijos sampratos problema ir pati konfiskacija apibūdinama kaip turto atėmimo bausmė arba priemonė. Šiuo metu didelis dėmesys yra skiriamas procesiniams klausimams bei tarptautiniui bendradarbiavimui, kai konfiskuotinas turtas yra skirtingose valstybėse jurisdikcijose.

Gana prieštaringai turto konfiskavimas yra reglamentuotas Jungtinių Tautų konvencijoje prieš tarptautinį organizuotą nusikalstamumą. Pati turto sąvoka tarptautinėse sutartyse yra labai svarbi taikant turto konfiskavimą. Turtas suvokiamas, kaip visas rūšis turtas, tiek materialusis, tiek nematerialusis, kilnojamasis ar nekilnojamasis, daiktinis ar nedaiktinis, ir teisę į tokį turtą ar jo dalį patvirtinantys dokumentai.

Nusikalstamu būdu įgytos pajamos konvencijoje apibūdinamos, kaip bet kokios pajamos, tiesiogiai ar netiesiogiai įgytos ar gautos padarius nusikaltimą. Galiausiai konfiskavimas pagal šį teisės aktą yra ilgalaikis turto paėmimas remiantis teismo ar kitos kompetentingos institucijos sprendimu. Toks skirtingas sąvokų aiškinimas yra vengtinas, nes kelia papildomas problemas įtvirtinant turto konfiskavimo mechanizmą skirtingose valstybėse nacionalinėse teisėse. Savo ruožtu atsiranda prielaidos kilti problemiškui tarptautiniui bendradarbiavimui, kai konfiskuotinas turtas apima kelias valstybes jurisdikcijas.

Šiuo metu pats svarbiausias tarptautinis dokumentas įpareigojantis Europos Sąjungos valstybes nares šiuo klausimu yra Europos Sąjungos Tarybos priimtas pamatinis sprendimas, dėl nusikalstamu būdu įgytų lėšų, nusikaltimo priemonių ir turto konfiskavimo. Nauja šiame teisės akte yra tai, kad turtas, kuris buvo naudojamas arba dar tik planuojamas panaudoti nusikaltims darymui bei ekonominė nauda atsiradusi atliekant nusikaltimus nesietinas su tam tikrais nusikaltimais, kuriais buvo pažeistos specifinės baudžiamojo įstatymo saugomos vertybės. Todėl turto konfiskavimo taikymas galėtų apimti visus nusikaltimus. Pamatiniame sprendime pasirinkta minimali riba yra nusikaltims baidžiamumas vieneriais metais, manytina, pasirinkta tam, kad būtų galima išvengti turto konfiskavimo už mažareikšmius nusikaltimus, bei neprieštarautų proceso ekonomiškumo principui, kai turto konfiskavimo įrodinėjimo bei vykdymo išlaidos būtų didesnės, nei pati konfiskuotino turto suma.

Šis Europos Sąjungos teisės aktas reikšmingas tuo, kad pirmą kartą valstybėms narėms suteikta teisė išplėsti turto konfiskavimą. Pabrėžtina, kad ši gana radikali priemonė, pagal pamatinį sprendimą, gali būti paskirta tik tam tikros kategorijos nusikaltimams, t.y. nusikaltimams, už kuriuos baudžiama laisvės atėmimo bausmėmis, kuris ilgiausias terminas ne trumpesnis nei 5-10 metų, o susijusiems su pinigų plovimu, kuris ilgiausias terminas ne mažesnis nei 4 metai.

Iš analizuotų tarptautinių teisės aktų, kuriomis buvo bandyta įdiegti naujas priemones kovoje su nusikalstamumu, galima daryti išvadą, kad turto konfiskavimo institutas laikui bėgant buvo reglamentuotas detaliau. Nagrinėjant tarptautinėse sutartyse įtvirtintas turto konfiskavimo sąmpratą, susiduriama su šios teisinės prievartos priemonės statusu baudžiamojoje teisėje. Pavyzdžiui, minėtame Europos Sąjungos pamatiniame sprendime pateikiamas toks apibrėžimas - tai byloje dėl nusikaltimo arba nusikaltimų teismo numatyta turto galutinio atėmimo bausmė arba priemonė. Toks dviprasmiškas supratimas leidžia teigti, kad Europos Sąjungos valstybėse nėra vieningai susitarta, ar turto konfiskavimas yra bausmė, ar specifinė priemonė, kuria yra suvaržoma asmens teisė į nuosavybę.

Turto konfiskavimo teisinė samprata Lietuvoje

Analizuojant Lietuvos Respublikos baudžiamojo įstatymo raidą matyti, kad Lietuvoje turto konfiskavimo teisinė samprata taipogi kito. Lietuvai buvus Tarybų Socialistinių Respublikų Sąjungoje galiojo 1961 metų Lietuvos Tarybų Socialistinės Respublikos baudžiamasis kodeksas (toliau LTSR BK), kurio 22 str. buvo įtvirtinta, kad turto konfiskavimas yra viena iš bausmės rūšių. Pagal pradinę LTSR BK redakciją tai buvo priverstinis neatlygintinas paėmimas valstybės nuosavybėn viso arba dalies turto, kuris yra asmeninė nuteistojo nuosavybė. LTSR BK 35 str., kuriame ir buvo įtvirtinta ši sąvoka, nieko daugiau apart to, kad turto konfiskavimas skiriamas tik už valstybinius ir sunkius savanaudiškus nusikaltimus, nenurodė.

Gana reikšmingi baudžiamojo kodekso pakeitimai buvo padaryti Lietuvai atgavus nepriklausomybę. Kaip antai, Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (BK) pakeitime, kuris įsigaliojo nuo 1995 m. sausio 1 dienos, turto konfiskavimas įvardintas kaip papildoma bausmė, teismo privalomai skiriama už sunkius savanaudiškus nusikaltimus. Papildoma bausmė buvo pašalinta iš BK specialiosios dalies normų ir aprašoma tik bendrojoje dalyje.

Lietuvos Respublikos Kontitucinis Teismas savo 1993-12-13 nutarime konstatavo, kad papildomos bausmės paskirtis yra labiau individualizuoti bausmę, išplėsti jos taikymo ribas užtikrinant poveikio nusikaltėliui pasirinktinumą, atsižvelgiant į padaryto nusikaltimo pobūdį ir laipsnį, kaltininko asmenybę. Siekiant bausmės individualizavimo ir turto konfiskavimo išplėtimo galimybės, Seimas minėtu pakeitimu pašalino turto konfiskavimo bausmę iš BK specialiosios dalies sankcijų.

Kontitucinis Teismas pabrėžė, kad turto konfiskavimu yra daromas poveikis tai nusikalstamo elgesio motyvacijai, kuri, pirmiausiai, sąlygoja savanaudiškus nusikaltimus padarymą. Šiame BK 35 str. buvo įtvirtinta sovietinė turto konfiskavimo samprata, kuri visiškai neatitiko ts dienų realijas. Daugelis nusikaltėlių, siekdami išsaugoti nusikalstamu būdu įgytą turtą, pasinaudodavo pasenusiu įstatymu.

Europos valstybės narės teismo sprendimą konfiskuoti turtą pripažįsta fizinio asmens, dėl kurio turto konfiskavimo priimtas sprendimas, gyvenamosios vietos arba juridinio asmens, dėl kurio turto konfiskavimo priimtas sprendimas, buveinės vietos apylinkės teismas.

Gavęs Europos Sąjungos valstybės narės teismo sprendimą konfiskuoti turtą, apylinkės teismas per septynias dienas nuo sprendimo gavimo dienos rengia teismo posėdį. Į šį posėdį teismas šaukia asmenį, dėl kurio turto konfiskavimo priimtas šioje dalyje nurodytas sprendimas, jo gynėją, juridinio asmens atstovą, prokurorą ir kitus suinteresuotus asmenis. Šių asmenų neatvykimas klausimo nagrinėjimo nesustabdo. Klausimo nagrinėjimas pradedamas posėdžio pirmininko pranešimu. Po to teismas išklauso į posėdį atvykusius asmenis ir priima nutartį pripažinti Europos Sąjungos valstybės narės teismo sprendimą konfiskuoti turtą arba nutartį atsisakyti pripažinti Europos Sąjungos valstybės narės teismo sprendimą konfiskuoti turtą.

Teismas privalo priimti ir išnagrinėti kiekvieno suinteresuoto asmens skundą, susijusį su Europos Sąjungos valstybės narės teismo sprendimo konfiskuoti turtą pripažinimu. Prireikus teismas daro posėdžio pertrauką.

Tais atvejais, kai Europos Sąjungos valstybės narės teismo sprendimas konfiskuoti turtą susijęs su pinigų suma ir kai fizinis ar juridinis asmuo, dėl kurio turto konfiskavimo priimtas tas sprendimas, pateikia duomenų apie dalinį ar visišką turto konfiskavimą kitoje valstybėje narėje, teismas raštu kreipiasi į Europos Sąjungos valstybės narės kompetentingą instituciją su prašymu nedelsiant pateikti visą būtiną informaciją apie kitoje valstybėje narėje konfiskuotą turtą. Gavęs šią informaciją, teismas sumažina konfiskuotino turto sumą kitoje valstybėje narėje konfiskuoto turto sumos dydžiu.

Teismo nutartį pripažinti Europos Sąjungos valstybės narės teismo sprendimą konfiskuoti turtą ar atsisakyti pripažinti Europos Sąjungos valstybės narės teismo sprendimą konfiskuoti turtą asmuo, dėl kurio turto konfiskavimo priimtas tas sprendimas, jo gynėjas, juridinio asmens atstovas, prokuroras ir kiti suinteresuoti asmenys gali skųsti Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 364 straipsnyje nustatyta tvarka.

Gavęs Europos Sąjungos valstybės narės kompetentingos institucijos pranešimą, kuriuo atšaukiamas reikalavimas vykdyti priimtą sprendimą konfiskuoti turtą, teismas nedelsdamas priima nutartį nutraukti Europos Sąjungos valstybės narės teismo sprendimo konfiskuoti turtą vykdymą ir apie tai praneša sprendimo konfiskuoti turtą vykdymo vietos antstoliui.

Apie Europos Sąjungos valstybės narės teismo sprendimo konfiskuoti turtą įvykdymą, apie visišką ar dalinį Europos Sąjungos valstybės narės teismo sprendimo konfiskuoti turtą neįvykdymą nedelsiant raštu pranešama Europos Sąjungos valstybės narės kompetentingai institucijai ir sprendimo konfiskuoti turtą vykdymo vietos antstoliui.

Antrojo skyriaus tikslas - atskleisti konfiskuotino turto sampratą pagal BK, nes tai turi ypatingą reikšmę taikant šią baudžiamojo poveikio priemonę praktikoje. Šiame skyriuje siekiama atskirti nusikalstamos veikos įrankį ir priemonę. Šiajame skyriuje analizuojamos turto konfiskavimo kaip baudžiamosios poveikio priemonės santykis su bauda, kaip viena iš bausmės rūšis. Paskutiniajame darbo skyriuje analizuojamos turto konfiskavimo taikymo prielaidos Lietuvoje. Šias problemas taikant naująją baudžiamojo poveikio priemonę Lietuvoje.

Reali grėsmė pažeisti šį principą iškyla tuomet, kai nusikalstama veika siekiama savanaudiškų motyvų - vienokiu ar kitokiu neteisėtu būdu praturtėti. Žinant, kad maždaug trys ketvirtadaliai padarytų nusikaltimų turi būtent tokį motyvą, iškyla problema, nes dažnai, net ir skyrus bausmę, nusikaltėlis vis tiek įgyja nesąžiningą pranašumą visuomenėje, t.y. praturtėja iš padaryto nusikaltimo. Kaip vienintelis teisėtas būdas įgyvendinti teisingumą tokiu atveju yra konfiskuoti turtą, kurio prigimtis susijusi su nusikalstamos veikos padarymu. Tačiau kyla didelis problemų siekiant įrodyti nusikalstamą turto kilmę.

tags: #turto #konfiskavimo #vykdymas