Ilgalaikio Turto Nusidėvėjimo Normatyvai ir Jų Tikslai

Šiuolaikinė ekonomika kelia naujus reikalavimus finansinei atskaitomybei, o laikmetis reikalauja padidinti balanso informatyvumą įmonės turtinei ir finansinei būklei geriau įvertinti. Vienas iš veiksnių, lemiančių ekonomikos konkurencingumo lygį, yra investicijos į ilgalaikį materialųjį turtą. Gamybos augimui ir darbo produktyvumo didinimui visada reikalingos papildomos investicijos. Materialinės investicijos kartu yra prielaida naujų, pažangių technologijų diegimui, vykdant ilgalaikio materialiojo turto atnaujinimą. Paprastai jos yra būtinos, siekiant pilnai įgyvendinti mokslo tyrimų rezultatus, kuriant naujas darbo vietas.

Įmonės ilgalaikis materialusis turtas paprastai sudaro didumą viso įmonės turimo turto. Nuo to, koks turtas naudojamas įmonės veikloje, pavyzdžiui, kokiais įrenginiais gaminama produkcija, teikiamos paslaugos, priklauso įmonės prestižas, gamybinė komercinė veikla, įmonės veiklos rezultatai, todėl ilgalaikio turto finansinei analizei turi būti skiriamas deramas dėmesys. Įmonės veiklos finansiniams rezultatams įtakos turi tikras ir teisingas įsigyto turto klasifikavimas, vertės nustatymas, nusidėvėjimo normatyvo parinkimas ir pan. Susiformavusi apskaitos praktika spręsti šiuos uždavinius tapo nepajėgi.

Nors ir laikoma, kad esminiai bendrieji apskaitos principai Lietuvoje diegiami nuo 1995 metų, praktika byloja, kad jie vis dar taikomi nevienodai. Taigi, pastaruoju metu dėl apskaitos politikos ir jos metodikos keitimo teisinių nuostatų perimamumo iškyla daugybė nesutapimų apskaitant ir vertinant ilgalaikį materialųjį turtą. Patikimai nustatyti tikrąją turto vertę nėra lengva. Įmonė, taikydama apskaitą, yra saistoma ne tik su VAS, bet ir su kitų teisės aktų reikalavimais.

Ilgalaikis materialusis turtas sudaro kone didžiausią įmonės neapyvartinio ilgalaikio turto dalį. Patikimas ilgalaikio materialiojo turto įvertinimas bei pateikimas apskaitoje ir finansinėje atskaitomybėje yra svarbi sąlyga teisingai įvertinti daugelį įmonės veiklos efektyvumo rodiklių. Nuo 2004 m. įsigalioję Verslo apskaitos standartai numato ir bent kelis esminius ilgalaikio turto apskaitos pasikeitimus. Tačiau patikimai nustatyti tikrąją turto vertę nelengva. Tarptautiniuose finansinės atskaitomybės standartuose patikimiausiu turto realiosios vertės nustatymo pagrindu laikoma aktyviosios rinkos kaina.

Aktyvioji rinka apibūdinama kaip rinka, kurioje egzistuoja šios sąlygos: rinkoje parduodamos prekės yra homogeniškos (vienarūšės) ir bet kuriuo metu nesunkiai galima surasti suinteresuotus pirkėjus/pardavėjus; visiems prieinama informacija apie kainas. Tačiau visos šios išvardytos sąlygos daugeliu atvejų neegzistuoja. Ir tai pasakytina apie dabartines rinkas Lietuvoje. Tai yra vertintojo profesinis požiūris. Taip nustatytos vertės teisingumas yra santykinis. Pradėjus galioti 12-ajam VAS, įmonėms tenka ieškoti atsakymo į klausimą: kas nustatys ilgalaikio turto vertę? Ar tai atliks registrų centras, ar rinkoje įsigalintys ekspertai, kitaip vadinami turto vertintojai? Negalima vienareikšmiškai pasakyti, ar naujovė yra teigiama ar neigiama. Viskas priklauso nuo to, kokiu aspektu mes tai vertinsime.

Ilgalaikio materialiojo turto apskaitai ir apmokestinimui kaip pakankamai aktualiam ir problemiškam klausimui, pastaruoju metu skiriamas nemažas dėmesys. Įmonės apskaitos politika - apskaitos metodai ir taisyklės, skirti įmonės apskaitai tvarkyti ir finansinei atskaitomybei sudaryti bei pateikti. Įmonės savarankiškai pasirenka ilgalaikio materialiojo turto apskaitos būdus, nurodomus apskaitos politikoje. VAS nustatyta dešimt bendrųjų apskaitos principų: įmonės, veiklos tęstinumo, periodiškumo, pastovumo, piniginio mato, kaupimo, palyginimo, atsargumo, neutralumo, turinio svarbos.

Verslas - veikla, kurią sudaro produkcijos gamyba ar paslaugų teikimas ir jų pardavimas. Verslas - ne tik pagamintos produkcijos pardavimas, bet ir gamybos aprūpinimas įrengimais, žaliavos įsigijimas, darbuotojų samdymas, žemės ir pastatų pirkimas ar nuoma, draudimas ir kita ūkinė veikla. Verslininkas turi pasirinkti geriausią gamybinį, finansinį, žmogiškųjų ir visų kitų išteklių derinį, gaminamos produkcijos ar teikiamų paslaugų kiekį ir organizuoti verslą rizikos sąlygomis. Svarbu pasirinkti tokias išteklių rinkas ir pirkimo laiką bei mastą, kad gamybos kaštai būtų mažiausi, o uždirbamas pelnas kuo didžiausias. Norint valdyti įmonę, šiuo metu jau nepakanka būti jos savininku ar turėti įgaliojimų ją valdyti, reikia sugebėti valdyti įmonės informacinius srautus, naudoti juos numatytiems tikslams pasiekti.

Ilgalaikis turtas - tai įmonės ekonominiai ištekliai, kuriais numatoma naudotis įmonės veikloje ir uždirbti pajamas ilgiau nei vienerius finansinius metus. Kadangi ilgalaikis materialusis turtas tiesiogiai dalyvauja kuriant materialines gėrybes ir apsprendžia įmonės gamybinius pajėgumus, kiekvienai įmonei aktualus klausimas - ilgalaikio materialiojo turto techninė būklė ir jo kitimo tendencijos. Didžiausią įtaką įmonės gamybinei veiklai daro technologiniai įrengimai, tai yra aprūpinimas jais bei racionalus jų darbo laiko ir pajėgumų panaudojimas. Technologinių įrengimų panaudojimo gerinimas teigiamai veikia bendruosius turto grąžos rodiklius bei produkcijos apimtį. Tai leidžia teigti, kad kiekvienai įmonei ilgalaikio materialiojo turto požiūriu aktualūs šie klausimai: apsirūpinimas atitinkamu ilgalaikiu turtu, ilgalaikio turto sudėtis, struktūra ir dinamika, ilgalaikio materialiojo turto techninė būklė bei turto naudojimo efektyvumas. Šiuo atveju spręstinas itin aktualus uždavinys - teisingas ilgalaikio materialiojo turto įvertinimas. Nuo turto teisingo įvertinimo priklauso įmonės veiklos finansiniai rezultatai. Todėl, analizuojant įmonės turimą ilgalaikį materialųjį turtą ir jo panaudojimo įtaką įmonės veiklai, pirmiausia reikia patikrinti, ar turtas buvo įvertintas vadovaujantis bendraisiais apskaitos principais.

Ilgalaikis materialusis turtas - materialusis turtas, kuris teikia įmonei ekonominės naudos naudojamas ilgiau nei vienerius metus ir kurio įsigijimo (pasigaminimo) savikaina yra ne mažesnė už įmonės nusistatytą minimalią ilgalaikio materialiojo turto vertę. Kaip minėta, ilgalaikis materialusis turtas pasižymi tuo, kad jo vertė laipsniškai pereina į gaminamos produkcijos ar teikiamų paslaugų savikainą. Tačiau, kartais gamyboje naudojamas turtas praranda savo vertę ne tiek dėl fizinio susidėvėjimo, kiek dėl to, kad pasensta moraliai. Dalis ekonomistų akcentuoja ir išskiria į atskirą kategoriją investicinį turtą. Investiciniu laikomas ilgalaikis materialusis turtas (žemė, pastatai ar jų dalis arba žemė kartu su pastatais), kurį jo savininkas arba lizingo gavėjas laiko vien tik pajamomis iš nuomos ir (arba) to turto vertės padidėjimo gauti. Tai, kad ilgalaikis materialusis turtas ne tik sudaro įmonės didžiausią lyginamąją dalį, bet ir ekonomine prasme turi svarbią reikšmę įmonės veiklai organizuoti, rodo ilgalaikio materialiojo turto teisingo įvertinimo būtinumą.

Šiuolaikinė praktika ir apskaitos teorijos uždaviniai

Šiuolaikinė praktika iškelia svarbius apskaitos teorijoje spręstinus uždavinius. Juos lemia poindustrinė (informacijos) ekonomika, transnacionalinių korporacijų susikūrimas ir plėtojimasis, tarptautinės finansų rinkos susidarymas, tarptautinių finansinės apskaitos standartų rengimas, naujų apskaitos objektų (pavyzdžiui, intelektualiosios nuosavybės bei kitų nematerialiųjų vertybių) atsiradimas ir kiti veiksniai. Aktualus buhalterinės apskaitos suskirstymo į atskiras dalis klausimas. Įvedus 12VAS, iš karto pasireiškė skirtumai tarp buvusios finansinės apskaitos bei atskaitomybės ir tos, prie kurios pereita nuo 2004 m. sausio 1 d. Šiai rinkoje. Taip yra todėl, kad naujoje apskaitoje ir atskaitomybėje, prie kurios vis dar neperėjo dalis įmonių, dominuoja atsargumo principas.

Trumpai tariant, tai reiškia, kad daugelis įmonių vien tik dėl apskaitos principų pasikeitimo atskaitomybėje dažnai rodo palyginti mažesnį turtą ir savininkų nuosavybę, labai atsargiai įvertina uždirbtas pajamas. Tačiau, kartais rodo santykinai didesnes sąnaudas, todėl veiklos rezultatai tampa prastesni. Šiuo atveju investuotojams lietuviškos įmonės gali tapti mažiau patrauklios, nei buvo iki šiol. Siekiant teisingo turto įvertinimo, tapo būtina kvalifikuotai parengti įmonės apskaitos politiką, kurią savo įsakymu paskelbia įmonės vadovas. Savo ruožtu įmonės buhalteriai vis dar nemoka argumentuotai aprašyti įmonės finansinę būklę finansinės atskaitomybės aiškinamuosiuose raštuose. VAS, skirti ilgalaikio materialiojo turto apskaitai - gana nauji dokumentai, šalies įmonės dar nėra gerai jų perpratusios, kad galėtų lengvai pritaikyti registruodamos ūkines operacijas ir tvarkydamos apskaitą.

Siekiant padidinti apskaitos ir atskaitomybės duomenų patikrinimą, atsisakoma tradicijos vertinti visus apskaitos objektus tik faktine savikaina, nes toks vertinimas daugeliu atvejų yra neobjektyvus. Dalis įmonių jau gerai įsisavino ir taiko pasaulinėje praktikoje paplitusį įvertinimo tikrąja verte metodą. Todėl neišvengiamai būtina kiekvienai įmonei reglamentuoti apskaitą, patvirtinant atitinkamą apskaitos politiką, kurioje numatyta ir turto apskaitos tvarkymas. Apskaitos politika - tai įmonės pasirinkti ir tvarkant apskaitą bei rengiant atskaitomybę taikomi būdai, metodai, taisyklės visuma. Pagal VAS nuostatas kiekviena įmonė turi patvirtinti apskaitos politiką išdėstyti įmonėje taikomus apskaitos principus ir būdus. Apskaitos politika leidžia tiksliai ir greitai nustatyti, kaip ir kokios operacijos fiksuojamos apskaitoje.

Tai aktualu, kai reikia patikrinti, ar tiksliai į apskaitą įtrauktas vienas ar kitas ūkinis įvykis arba nauji apskaitos darbuotojai supažindinti su jų darbo funkcijomis ir specifika. Svarbu tai, kad kiekviena įmonė, laikydamasi VAS ir teisės aktų nuostatų, individualiai rengia apskaitos politiką. Taigi, kaip matome, apskaitos pertvarkymas aktualus uždavinys kiekvienai įmonei ir neišvengiama būtinybė. Apskaitos politikos keitimas - tai principų, metodų ir taisyklių, pagal kurias tvarkoma apskaita, keitimas. Pastaruoju metu nemažai įmonių privalėjo keisti vieno ar kito apskaitos baro apskaitos politiką dėl įsigaliojusių Verslo apskaitos standartų reikalavimų. Apskaitos politika, tai - pakankamai sudėtingas įmonės dokumentas. Kintant situacijai, apskaitos politika turi būti peržiūrima ir tobulinama. Kalbant apie ilgalaikio materialiojo turto apskaitą, kiekviena įmonė turi numatyti, remdamasi VAS alternatyvius apskaitos ar įkainojimo būdus ir pasirinkti įmonei tinkamiausius. Apskaitos politika rengiama remiantis bendraisiais apskaitos principais ir atskiruose VAS bei kituose teisės aktuose nustatytais reikalavimais.

Rinkos ekonomikos sąlygomis apskaita tampa įvairių ūkinių operacijų registravimo, grupavimo ir apibendrinimo sistema, skirta gauti informaciją ekonominiams sprendimams priimti. Tačiau silpnos ekonomikos, neturi poreikio turėti tikslią ir teisingą apskaitą. Taigi apskaita yra ir svarbus visuomenės gerovės kėlimo šaltinis. Nė viena įmonė negali sėkmingai dirbti be teisingos apskaitos. Jeigu apskaitoje yra klaidos ir apgaulės, tai tokia apskaita nuslėps nuo visuomenės išteklius ir neprisidės prie jos gerovės kėlimo.

Atkūrus Lietuvos Nepriklausomybę pradėta pertvarkyti Lietuvos apskaitą pagal rinkos ekonomikos reikalavimus. Tačiau apskaitos procesas Lietuvoje vyko daugiau gaivališkai negu sistematiškai: kai kurie reglamentuojantys apskaitos tvarkymą dokumentai buvo skubiai arba pernelyg lėtai, neretai slaptai nuo apskaitos mokslo ir praktikos specialistų. Lietuvos Respublikos Vyriausybė 1991 m. gruodžio 17 d. priėmė nutarimą „Dėl buhalterinės apskaitos ir atskaitomybės organizavimo“. Šiuo nutarimu Finansų ministerija buvo įpareigota iki 1992 m. pradžios įdiegti 1, 2, 3, 5 ir 7 tarptautinius apskaitos standartus. Deja, nei šie standartai, nei kitos nutarimo nuostatos nebuvo įgyvendintos. Šiame etape buvo pradėtos kurti įvairios institucijos buhalterinės apskaitos problemoms spręsti: patarėjo institucija prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės, metodologinė ekspertų taryba prie Lietuvos Respublikos Apskaitos metodologijos departamento.

Nusidėvėjimo normatyvų keitimo atvejai

Pradedant naudoti ilgalaikį turtą veiklai, reikia pasirinkti jo nusidėvėjimo normatyvus, atsižvelgiant į turto naudojimo intensyvumą, eksploatavimo laiką ir kitus veiksnius, trumpinančius arba ilginančius naudojimo laiką. Pasirinktas normatyvas taikomas per visą turto nusidėvėjimo laikotarpį. Ilgalaikiu laikomas turtas, kuris naudojamas pajamoms uždirbti ilgiau kaip vienus metus ir jo kaina yra ne mažesnė nei kiekvienai turto grupei nustatyta minimali kaina.

Vienas iš atvejų, kai galima tikslinti nusidėvėjimo normatyvus, yra atlikta ilgalaikio turto rekonstrukcija. Rekonstrukcijos tikslas - iš esmės pertvarkyti turimą ilgalaikį turtą, dėl ko pailgėja jo naudojimo laikas ir pagerinamos naudingosios savybės. Dėl šių priežasčių galima tikslinti nusidėvėjimo normatyvus. Pavyzdžiui, pastatas naudojamas veikloje 8 metus, nusidėvėjimo normatyvas buvo parinktas 15 metų, atlikta rekonstrukcija pailgino naudojimo laikotarpį 6 metais.

Kitas atvejis - remontas, kuris pailgina ilgalaikio turto naudojimo laiką arba pagerina naudingąsias savybes. Ilgalaikis turtas remontuojamas siekiant jį atnaujinti, pagerinti, ilgiau naudoti. Trečias atvejis, leidžiantis koreguoti nusidėvėjimo normatyvus, - ilgalaikio turto naudojimo paskirties keitimas. Dar vienas nusidėvėjimo normatyvo tikslinimo atvejis susijęs su įsigyjama kita to paties turto dalimi. Tarkime, kad nuosavybės teise yra valdoma pusė gamybinio pastato, kurio naudojimo laikas 15 metų. Po kelerių metų įsigyjama likusi pastato dalis.

Visais atvejais reikia atkreipti dėmesį į tai, kad patikslintieji normatyvai nebūtų trumpesni, nei nustatyta Pelno mokesčio įstatymo (PMI) 1 priedėlyje. Kitas svarbus aspektas - patikslintas nusidėvėjimo normatyvas negali būti trumpesnis už praėjusį turto naudojimo laikotarpį. Pavyzdžiui, veikloje naudojama mašina, kurios nusidėvėjimo normatyvas 8 metai. Ji naudojamas veiklai ir nusidėvėjimas skaičiuojamas dvejus metus. Taigi, jei ketinama tikslinti nusidėvėjimo normatyvus, būtina įvertinti, ar turtas atitinka vieną iš išvardytų atvejų.

Vietos mokesčių administratoriui pateikiamas laisvos formos prašymas, kuriame nurodoma: kuriai turto grupei norima tikslinti nusidėvėjimo normatyvus, kokie normatyvai buvo nustatyti ir kokius normatyvus norima nustatyti. Mokesčių administratorius, išnagrinėjęs prašymą, surašo sprendimą.

Pavyzdys: Įmonė A (Nuomotojas) 2000 m. išnuomojo savo turtą įmonei B (Nuomininkas). Pagal sutartį įmonė A (Nuomotojas) kiekvieną mėn. sąskaitas apmokėdavo tik PVM. pasibaigus sutarties galiojimo terminui. 2016 m. perdavė atliktus turto pagerinimus. kokia turtas buvo perduotas: likutine ir įsigijimo savikaina.

Klausimai:

1. Ar gali 2016 m.
2. Ar 2016 m.
3. Kas remontuojamas, ir rekonstruojamas, o visas kitas - tik remontuojamas.
4. Ar skirstomas į trumpalaikį ir ilgalaikį.
5. Ar mažesnė už įmonės kiekvienai turto grupei nustatytą minimalią kainą.

Atsakymai:

1. tik remontuojamas.
2. dėl to turto naudojimo, arba jas pagerinti.
3. nustatė 5 metų nusidėvėjimo normatyvą ir 1000 Eur likvidacinę vertę. suma - 10 000 Eur [(51 000 Eur -1000 Eur): 5 m.]. darbai pagerino turto naudingąsias savybes. įrengimų naudojimo laikotarpį. m.) + 26 000 Eur) : 4 m.].
4. pajamoms uždirbti ar ekonominei naudai gauti.
5. 3 metus. kaip 5 metai.

Žmonių ir kuris neatitinka PMĮ 5 straipsnio 3 dalyje nustatytų kriterijų (t.y. šeimos nariai paskutinę mokestinio laikotarpio dieną valdo daugiau kaip 50 proc. laikotarpio dieną valdo daugiau kaip 50 proc. 2002 m.

Atitinkamą sprendimą ir jį pateikia vienetui. Kreipiasi į mokesčių administratorių ir iš jo gauna sutikimą, kad nuo 2015 m. patikslintus normatyvus (įmonės mokestiniai metai kalendoriniai metai). Nusidėvėjimas pagal naują normatyvą skaičiuojamas nuo 2015 m. 10 proc. savo veikloje, tai ta suma, kuria sumažinama likvidacinė vertė, t. y. eksploatavimo laikotarpį. PMĮ nustatyta tvarka. Jeigu toks turtas (t. y.

tags: #turto #nusidevejimo #normatyvai #tikslas