Turto Rizikos Valdymas: Strategijos ir Įrankiai

Investavimas reikalauja tvirtų finansų valdymo principų bei gebėjimo analizuoti įvairias investicines galimybes. Finansų valdymas yra investavimo pagrindas. Jis apima išlaidų kontrolę, biudžeto sudarymą bei finansinių tikslų nustatymą. Svarbu sudaryti biudžetą, kad būtų galima stebėti finansinę padėtį ir priimti informuotus sprendimus.

Daugelis investuotojų dažnai pastebi, kad įgytos žinios gali gerokai padidinti jų pasitikėjimą ir padėti priimti geresnius finansinius sprendimus. Tarp populiariausių temų knygose apie investavimą galima rasti informaciją apie portfelio diversifikavimą, turto valdymą, rizikos analizę ir psichologiją, susijusią su investavimo sprendimais.

Investavimo Strategijos

Investavimo strategijų pasirinkimas itin svarbus siekiant maksimizuoti grąžą ir valdyti riziką. Ilgalaikis investavimas paprastai orientuojasi į investicijų laikymą kelerius metus ar net dešimtmečius. Trumpalaikis investavimas, priešingai, apima greitus sprendimus ir prekybą akcijomis per dieną ar savaitę. Ši strategija gali būti rizikingesnė, nes priklauso nuo rinkos svyravimų. Abiejų strategijų pasirinkimas priklauso nuo investuotojo tikslų ir rizikos tolerancijos.

Pagrindinės investavimo priemonės

• Akcijos: Atspindi įmonių rinkos kapitalizaciją ir jų ekonominę sveikatą. Investuotojai perka ir parduoda akcijas, tikėdami, kad jų vertė augs. Akcijoms būdinga didesnė rizika, tačiau ir didesnis potencialus pelnas.
• Obligacijos: Yra skolos vertybiniai popieriai, kuriuos emitentės išleidžia norėdamos skolintis kapitalą. Investuotojai obligacijas renkasi dėl stabilumo ir fiksuoto pajamingumo. Jos gali būti vertingos diversifikuojant portfelį. Rinkos palūkanų normos tiesiogiai veikia obligacijų vertę; didėjant normoms, obligacijų kainos paprastai krenta.

Alternatyvios investavimo galimybės apima įvairias strategijas, leidžiančias investuotojams diversifikuoti savo portfelius ir pasiekti potencialiai didesnį pelną. Nekilnojamas turtas yra laikoma viena stabiliausių investavimo formų. Kriptovaliutos, pavyzdžiui, „Bitcoin“ ir „Ethereum“, pastaraisiais metais sulaukė didžiulio dėmesio.

Rizikos Valdymas

Rizikos valdymas yra esminis kiekvienos investavimo strategijos komponentas. Diversifikacija yra efektyvus būdas valdyti riziką. Investuojant į įvairias turto klases, investuotojas gali sumažinti portfelio priklausomybę nuo konkrečių investicijų rezultatų. Kiti rizikos valdymo įrankiai apima stop-loss pavedimus ir analizę.

Rizikos Valdymo Įrankiai

Rizikos valdymas yra nuolatinis procesas, kuris persmelkia visą investicijų valdymą. Jis apima ne tik rinkos riziką, bet ir likvidumo, kredito, koncentracijos bei elgsenos rizikas.

Investavimo Psichologija

Investavimo psichologija nagrinėja emocinius ir racionalius aspektus, kurie veikia investuotojų sprendimus. Emocinis investavimas reiškia, kad investuotojai dažnai priima sprendimus, remdamiesi jausmais, o ne loginėmis analizėmis. Racionalūs sprendimai remiasi analize ir logika, o ne emocijomis. Investuotojai, kurie laikosi planuoto investavimo proceso, dažnai pasiekia geresnių rezultatų.

Finansinis Raštingumas

Investavimas reikalauja nuolatinio mokymosi ir atnaujinimo žinių. Yra daugybė knygų, kurios padeda suprasti investavimo konceptus ir rinkas. Finansinis raštingumas yra svarbus aspektas investavime. Šie šaltiniai leidžia nuolat sekti rinkos tendencijas ir gerinti finansinį raštingumą. Analizuojant investicines galimybes, būtina įvertinti riziką ir potencialų pelną.

Trumpai, investicijų valdymas iš principo turi daug panašumų su finansų valdymu, tačiau yra kiek konkretesnė ir siauresnė sritis nei finansai bendrai. Tačiau pagal klasikinį supratimą investicijų valdymas siekia sulaukti norimos grąžos iš investavimo priemonių daugiausia investuojant į finansines investavimo priemones, tačiau kai kuriais atvejais gali būti įtrauktos ir kitos investicijų rūšys: nekilnojamas turtas, ar antikvarinės vertybės, žaliavos, kitos materialios investicijos. Kadangi investicijų valdymas reikalauja nemažai finansinių žinių bei rinkos išmanymo, ne visi ryžtasi savo investicijas valdyti patys. Patikimas konsultantas gali padėti, tačiau Lietuvoje, nepriklausomų konsultantų pasirinkimas kol kas labai ribotas.

Investicijų valdymas dažnai klaidingai suvokiamas kaip bandymas nuspėti rinkos kryptį ar rasti „geriausią“ investiciją. Iš tikrųjų tai yra nuoseklus sprendimų procesas, kurio tikslas - suderinti kapitalo augimą, rizikos kontrolę ir investuotojo tikslus ilguoju laikotarpiu. Investicijų valdymas prasideda ne nuo rinkos, o nuo tikslų apibrėžimo. Skirtingi tikslai - turto augimas, pajamos, kapitalo išsaugojimas ar įsipareigojimų padengimas - reikalauja skirtingų sprendimų.

Strategija yra investicijų valdymo pamatas. Ji nustato, kokiu keliu bus siekiama tikslų, kokia rizika toleruojama ir kokiomis priemonėmis bus naudojamasi. Strategija apibrėžia investavimo horizontą, turto klases, geografiją ir elgesio taisykles. Turto paskirstymas lemia, kaip kapitalas padalijamas tarp skirtingų investicinių kategorijų, tokių kaip akcijos, obligacijos, pinigų priemonės ar alternatyvios investicijos. Šis elementas yra vienas svarbiausių ilgalaikės grąžos ir rizikos veiksnių, nes jis nustato, kaip portfelis reaguos į ekonominius ciklus ir rinkos svyravimus.

Investicijų atranka yra procesas, kurio metu pasirenkami konkretūs instrumentai, atitinkantys strategiją ir paskirstymą. Tai gali būti atskiros akcijos, obligacijos, fondai ar kitos priemonės. Šiame etape svarbi disciplina ir analizė, nes net ir gera strategija gali būti pažeista netinkamai parinkus investicijas.

Rizikos valdymas yra nuolatinis procesas, kuris persmelkia visą investicijų valdymą. Jis apima ne tik rinkos riziką, bet ir likvidumo, kredito, koncentracijos bei elgsenos rizikas. Investicijų valdymas nesibaigia investavus kapitalą. Nuolatinė portfelio stebėsena leidžia įvertinti, ar investicijos vis dar atitinka pradinius tikslus ir strategiją. Laikui bėgant rinkos pokyčiai gali išbalansuoti portfelį, todėl reikalingas periodinis koregavimas arba rebalansavimas.

Vienas dažnai neįvertinamas investicijų valdymo elementas yra elgsenos valdymas. Emocijos - baimė ir godumas - gali sunaikinti net geriausiai suplanuotą strategiją.

Lietuvoje metinė infliacija gegužę pasiekė 18,9 proc. Tai reiškia, kad kiekvieno mūsų sukauptos santaupos nuvertėjo beveik penktadaliu, t. y. už tuos pačius pinigus, jei jie gulėjo „kojinėse“, dabar galime nusipirkti žymiai mažiau pabrangusių prekių ar paslaugų.

Kad infliacija nesurytų sutaupytų pinigų, tėra vienintelis būdas - juos investuoti.

INVL Investicijų valdymo padalinio vadovas Vaidotas Rūkas primena, kad nereikia tikėtis, jog investicijos uždirbs kiekvieną dieną ar mėnesį, o kuo investicijos rizikingesnės, tuo jų vertės kreivė svyruoja labiau. Istorija rodo, kad investicijų vertės svyravimas - neišvengiamas, tačiau per ilgą - dešimtmečio ar kelių - laikotarpį diversifikuotų investicijų kreivė išlaiko kilimo kryptį. Be to, rizikingesnės investicijos paprastai aplenkia infliaciją ir galiausiai duoda grąžos investavusiajam.

Pavyzdžiui, investicijų vertė per COVID-19 pandemiją krito dešimtimis procentų, bet po to atsistatė. Per 2008-2009 m. ekonominę krizę kapitalo rinkos smigo dar labiau, bet per 4-7 metus pasaulio akcijų kainos atsistatė ir po to kilo toliau.

Anot INVL Investicijų valdymo padalinio vadovo, esant didelei infliacijai geriausiai laikosi vadinamosios fizinės (angl. asset heavy) investicijos, pavyzdžiui, nekilnojamasis turtas, žaliavų ir energetiniai objektai ar su tuo susiję verslai. Priešingai, infliaciniu laikotarpiu sunkiau sekasi mažai turto turinčioms (angl. asset light), ilgesnes fiksuotų kainų paslaugų sutartis turinčioms įmonėms, pvz., pastatų priežiūros bendrovėms, kurias sąnaudų kilimas veikia iš karto, o pajamų augimas ateina tik po kurio laiko.

Infliacijos periodo pradžia nėra palanki ir obligacijoms. Kol obligacijų palūkanos randa naują, t. y. aukštesnį lygį, tol obligacijų kainos koreguojasi. Antra vertus, pažadėtos palūkanos yra sumokamos, todėl vis tiek uždirbama planuota grąža (jei obligacijas išleidusi įmonė ar valstybė nesusiduria su nemokumu). Palūkanoms paaugus, obligacijos vėl tampa patrauklia investicijų alternatyva.

INVL Investicijų valdymo padalinio vadovas atkreipia dėmesį, kad nereikėtų vadovautis požiūriu „čia ir dabar“, ir tikėtis 18 proc. infliaciją viršijančių ilgalaikių investicijų. Jis primena, kad 2008 m. Lietuvoje metinė infliacija taip pat buvo pasiekusi dviženklį skaičių, tačiau vertindami dešimties ar dvidešimties metų laikotarpį matytume, kad vidutinė infliacija normalizuojasi - sudaro apie 3-4 proc. Matyt, panašiuose rėžiuose ji laikysis ir ateinantį dešimtmetį.

„Į tokius skaičius ir orientuojasi ilgalaikiai investuotojai, tokie lūkesčiai formuojami būsimoms investicijoms, - kad jos ne tik aplenktų vidutinę ilgalaikę infliaciją, bet „dar uždirbtų duonai ir sviestui“, t. y. infliaciją lenktų bent keliais procentais ir ilgalaikė bendra grąža pasiektų net dviženklį skaičių, - pasakoja V. Rūkas. - Tokia dviženklė grąža dažniau pasiekiama investuojant į didesnę riziką turinčius objektus, pavyzdžiui, nekilnojamojo turto ir infrastruktūros objektus, akcijas viešosiose rinkose ar privačius verslus. Patirtis rodo, kad išaugus rinkų nervingumui, privačios alternatyvios investicijos pasižymi didesniu stabilumu ir jomis praturtinus savo investicinį portfelį, galima pasiekti geresnį grąžos-rizikos balansą“.

INVL Investicijų valdymo padalinio vadovas retoriškai klausia: ar turtingi žmonės investuoja todėl, kad jie turtingi, ar turtingi todėl, kad investuoja. Anot jo, investavimas pasirenkamas todėl, kad ateina suvokimas, jog bet kokiomis aplinkybėmis norint išsaugoti ir toliau auginti sukauptą kapitalą būtina investuoti.

Beje, daugeliui Lietuvos gyventojų, kurie daugiausia investuoja į nekilnojamąjį turtą, pasaulio turtingųjų investavimo pasirinkimai būtų netikėti. UBS tyrimo duomenimis, jie sumaniai išskaidyti: 60 proc. investuojama į tradicines viešai prekiaujamas biržose turto klases (akcijas, obligacijas) ir 40 proc. - į alternatyvias (privatų kapitalą - biržoje neprekiaujamų įmonių akcijas, nekilnojamąjį turtą, žaliavas, meno vertybes ar į šias turto klases investuojančius fondus). Istoriškai, pastarosios per ilgesnį laiką uždirbo didesnę grąžą nei tradicinės investicijos tiems, kurie tinkamai diversifikavo šią rizikingesnę investicijų rūšį.

Šiandien daugelis žmonių siekia finansinės nepriklausomybės, tačiau tik mažai kam pavyksta pasiekti tikrąją finansinę laisvę, kurios siekia pačios turtingiausios pasaulio asmenybės. Bet kaip jie pasiekia šį lygį? Kokios yra jų mintys apie pinigus ir kokie yra jų sprendimai, kurie dažnai atrodo sunkiai suprantami? Atsakymus galime rasti tik įsigilinus į jų požiūrį į turtą, finansus ir galios valdymą.

Jei paprastam žmogui pinigai yra ribota atsarga - tam tikras „maišas”, kurį reikia saugoti ir planuoti, tai ultra-turtingiems pinigai yra nuolatinė tėkmė. Jie žiūri į juos kaip į nesibaigiančią srovę, kurioje reikia tik rasti tinkamą „vandenį” nukreipti ten, kur reikia. Šiuo atžvilgiu, kai kalbama apie ultra-turtingus asmenis, pinigai jiems nėra tik skaitmeninės reikšmės - tai įrankis, skirtas pasiekti asmeninius, verslo ir politinius tikslus. Pinigai jiems nėra baigtiniai, nes jų srautas niekada nesibaigia, ir jie nuolat turi galimybę skolintis didžiulius kiekius kapitalo, kad galėtų daryti įtaką rinkoms, politikai ar kitoms svarbioms sritims.

Sunku įsivaizduoti, bet siekti milijardų dolerių turtų dažnai reikalauja aukų - tiek asmeninių santykių, tiek emocinės gerovės srityje. Nors daugelis iš mūsų vertina šeimos ryšius ir draugystes, ultra-turtingi žmonės neretai pasiekia tokį lygį, kur finansai tampa jų gyvenimo centru, o santykiai ir emocijos nebe yra pirmoje vietoje. Kuo daugiau pinigų, tuo mažiau rūpesčių dėl kasdienių gyvenimo smulkmenų.

Turbūt dažniausiai girdime apie tai, kad ultra-turtingi asmenys turi ne tik pinigų, bet ir didelį finansinį kontrolės lygį. Tai reiškia, kad jie gali daryti įtaką ne tik savo gyvenimui, bet ir pasauliui, naudodamiesi pinigais kaip įrankiu. Tuo tarpu mums, įprastiems piliečiams, pinigų valdymas yra atvirkštinis procesas - turime taupyti, kad užtikrintume sau ateitį.

Vienas iš didžiausių paradoksų - kodėl ultra-turtingieji nepasitiki tradiciniais pinigų paskirstymo metodais? Nors daugelis iš jų tikrai remia įvairias gerumo iniciatyvas, pinigų skyrimas tiesiogiai socialinėms problemoms gali būti neefektyvus jų ilgalaikiams tikslams. Dažnai tikslas nėra vienkartinis pagalbos suteikimas, bet ir ilgaamžė kontrolė. Daugeliui žmonių sunku suvokti, kad pinigai nėra skirtos tik tam, kad būtų „išleisti”. Turtas tampa įrankiu, leidžiančiu įgyti strateginę poziciją ir paveikti kitus.

Kai žvelgiame į ultra-turtingų asmenų pinigų valdymo strategijas, galime pastebėti, kad jie nevengia drąsių sprendimų ir iššūkių. Pinigų tėkmė, o ne jų kaupimas, leidžia jiems pasiekti didžiulius pokyčius tiek savo gyvenime, tiek pasaulyje. Norint pasiekti finansinę nepriklausomybę, mums, kaip paprastiems žmonėms, verta peržiūrėti savo požiūrį į pinigus ir galvoti, kaip galėtume juos efektyviau panaudoti savo tikslams pasiekti.

Peržiūrėję šias idėjas, galbūt jums taps aiškiau, kaip ir kodėl ultra-turtingieji priima tam tikrus sprendimus, kurie mums, įprastiems žmonėms, dažnai gali atrodyti neįprasti.

Vienos šalys renkasi didinti pridėtinės vertės mokestį, kitos - apmokestina turtą, kapitalą ar siekia didesnio indėlio iš turtingiausių gyventojų. Pavyzdžiui, Prancūzijos politikoje neseniai įsiplieskė nauja drama. Vos prieš savaitę žlugus vyriausybei, premjeras Sébastienas Lecornu sėda prie derybų stalo su partijomis, ieškodamas sutarimo dėl 2026 m. biudžeto. Pagrindiniai jo derybininkai socialistai turi aiškų reikalavimą - įvesti 2 proc. mokestį turtingiesiems, kurių turtas viršija 100 mln. eurų. Prancūzijos skolai perkopus 330 mlrd. eurų, šis naujas mokestis tapo trečiadienio derybų epicentru, 38-erių ekonomistas Gabrielis Zucmanas siūlo būtent iš turtingųjų surinkti papildomas lėšas biudžetui.

Socialistų lyderiai palaiko prancūzų ekonomisto pasiūlymus ir siekia padidinti valstybės pajamas priverčiant daugiau prisidėti stambias korporacijas bei didžiulius turtus valdančius asmenis. Tuo metu dešiniųjų partija, kuri šiuo metu remia S. Lecorną, su tokiu pasiūlymu nesutinka.

Pastaruoju metu ir kalbos apie biudžetą netyla ir Lietuvoje - politikai ieško naujų būdų, kaip surinkti daugiau lėšų valstybės reikmėms. Taigi ar turtingųjų apmokestinimas galėtų būti sprendimas ir Lietuvoje?

G. Zucmanas teigia, kad milijardieriai moka perpus mažiau mokesčių nei likusi visuomenės dalis - jie išnaudoja teisines spragas ir palankias taisykles. Anot jo, skaičiai kalba patys už save: 1996 m. 500 didžiausių Prancūzijos turtų sudarė apie 6 proc. BVP, o šiandien - jau 42 proc. Ekonomistas teigia, kad visos turtingiausių namų ūkių sumokėtos įmokos (pajamų mokestis, socialiniai mokesčiai ir kt.) negali būti mažesnės nei 2 proc. jų turto. Jei jų realus indėlis mažesnis - jie privalo sumokėti skirtumą. Pagal G. Zucmano skaičiavimus, šis mokestis paliestų tik apie 1,8 tūkst. namų ūkių arba vos 0,01 proc. visų mokesčių mokėtojų ir kasmet atneštų valstybei iki 20 mlrd. eurų.

Šį pasiūlymą pavasarį palaikė Prancūzijos parlamentas, tačiau jį sustabdė dešiniųjų dominuojamas Senatas.

„Nesuprantu, kodėl Prancūzijoje nemėgstame turtingų žmonių. Turime nustoti pulti tuos, kurie dirba, kuria, investuoja“, - sakė dešiniųjų atstovas Christophe'as Gomartas.

Šis mokestis, žinoma, taip pat nėra palaikomas tarp Prancūzijos didžiausių įmonių vadovų. Anot jų, toks mokestis niekaip nepadėtų ekonomikai judėti į priekį ir atbaidytų didelių įmonių savininkus bei sukeltų riziką investicijoms. Visgi gyventojai linkę manyti kitaip. Net 74 proc. tokiam mokesčiui pritartų.

„Tikėtina, kad stebėtume teorinę Laffer‘o kreivės iliustraciją, kuomet išaugus mokesčiams, kapitalas gali pasitraukti, naujos investicijos rinktis kitas šalis ir mokestinių pajamų surinktume mažiau“, - nurodė ekonomistė. Ji taip pat pažymėjo, kad Lietuvai pirmiausia reikėtų susitvarkyti ir užtikrinti mokesčių sistemos teisingumą, nes įvairios išlygos ir lengvatos didina nepasitenkinimą ir nepasitikėjimą bei mažina motyvaciją mokėti mokesčius sąžiningiems ekonomikos dalyviams.

Be to, I. Genytė-Pikčienė pastebi, kad politikams tokį mokestį svarstyti būna labai patogu, nes paprastai mintis „tegul tie turtingieji sumoka kuo daugiau“ susilaukia visuomenės palaikymo. Visgi ji pabrėžia, kad istorija rodo, kad tokia sistema nebūtinai sėkmingai veiks, o paprastai, nutinka priešingai.

„Net ir tokioje šalyje kaip Norvegija, politikams nuo 2022 m. įvedus turtingųjų mokestį, gausi grupė verslo savininkų persikėlė į Šveicariją, o su jais drauge ir jų sumokami mokesčiai. Norvegija, vietoj planuotų surinkti gausesnių pajamų į biudžetą, surinko net kelis kart mažiau, nei planuota nauda iš mokesčio padidinimo“, - dalijosi „Artea“ banko ekonomistė.

I. Genytė-Pikčienė įvardijo, kad pagrindiniai tokio mokesčio trūkumai - kad jie nutaikyti į tuos mokesčių mokėtojus, kurie turi kompetencijų, instrumentų ir galimybių rinktis verslo aplinką, kur perkelti turtą, kur kurti pridėtinę vertę, ar investuoti.

„Jei šalis netenka šių mokesčių mokėtojų dėl nepalankios verslo ir mokestinės aplinkos, tai nėra tik tiesioginiai mokesčių į biudžetą praradimai. Tai ir žala tolesniam ekonomikos vystymuisi, inovacijoms, naujų verslų plėtrai ir darbo vietų kūrimui bei reputacijai stengiantis pritraukti investicijas“, - pastebėjo ji.

Ekonomistė akcentavo, kad mokestinė sistema turėtų atliepti Lietuvos strategines ir ekonominės politikos kryptis, kurios būtų orientuotos į ilgalaikę, subalansuotą ir tvarią ekonomikos plėtrą. Būtent todėl, toks sprendimas Lietuvai būtų netinkamas.

„Tik auganti ekonomika gali būti tvirtu pagrindu sėkmingai valstybei, tvariems viešiesiems finansams ir gausiai finansuojamoms pamatinėms viešosioms paslaugoms. Šalys yra skirtingos, jų branda ir išsivystymo fazės skiriasi, tad jokiais būdais negalima aklai kopijuoti kitų šalių mokesčių iniciatyvų. Būtina įvertinti mokestinės sistemos fiskalinį potencialą, konkurencingumą kitų kaimyninių šalių atžvilgiu ir tik po tokios analizės svarstyti, kokius patobulinimus galima būtų padaryti“, - atkreipė dėmesį specialistė.

Skaičiuojama, kad 2025 m. pradžioje vos 5 proc. euro zonos turtingiausių gyventojų priklausė 45 proc. viso grynojo namų ūkių turto. Tai rodo, kad turto koncentracija euro zonoje yra itin didelė - nedidelė dalis visuomenės valdo beveik pusę viso sukaupto turto. Toks pasiskirstymas išryškina ekonominę nelygybę, kai daugumai gyventojų lieka dalintis ženkliai mažesne turto dalimi, kas gali lemti ribotas galimybes investuoti, kaupti santaupas ar užsitikrinti finansinį stabilumą ateityje.

Vieno didžiausių pasaulio bankų UBS naujausias tyrimas parodo turto nelygybės rodiklius Europoje. Šie rodikliai matuojami Gini koeficientu, kuris parodo, kaip tolygiai ar netolygiai visuomenėje pasiskirstęs turtas. Koeficientas gali būti nuo 0 iki 1. Kuo jis didesnis, tuo didesnė nelygybė. Vertė 0 reikštų visišką lygybę, o 1 - absoliučią nelygybę, kai visas turtas priklauso vienam asmeniui.

Duomenys rodo, kad Europos šalys pasižymi labai skirtingu turto pasiskirstymu. Pavyzdžiui, vienose valstybėse didžioji dalis turto sukaupta turtingiausių gyventojų rankose, o kitose jis yra paskirstytas daug tolygiau tarp visų visuomenės narių. Įdomu tai, kad Švedija, dažnai laikoma socialinės lygybės pavyzdžiu daugelyje sričių, tačiau joje yra fiksuojama didžiausia turto nelygybė Europoje (0,75). Labai aukšti rodikliai yra ir kitose šalyse, pavyzdžiui, Turkijoje (0,73), Kipre (0,72), Čekijoje (0,72) bei Latvijoje (0,70). Tai parodo, kad šiose šalyse didžioji dalis turto priklauso mažai daliai gyventojų.

Tuo metu mažiausią turto nelygybę fiksuoja Slovakija, kurios koeficientas yra tik 0,38. Arčiau mažesnės nelygybės ribos taip pat yra Belgija (0,47) ir Malta (0,48). Tai reiškia, kad šiose šalyse turto pasiskirstymas tarp gyventojų yra tolygesnis.

Tarp penkių didžiausių Europos ekonomikų didžiausia turto nelygybė fiksuojama Vokietijoje - jos Gini koeficientas siekia 0,68. Kitose šalyse skirtumai mažesni: mažiausia nelygybė yra Ispanijoje (0,56), toliau rikiuojasi Italija (0,57), Jungtinė Karalystė (0,58) ir Prancūzija (0,59).

Tuo metu Lietuva pagal šį rodiklį per daug neišsiskiria. Joje, kaip ir Suomijoje turto pasisk....

tags: #turto #rizikos #valdymas