Paveldėjimo teisės reglamentavimas buvo reikšmingas visais visuomenės raidos etapais. Jos reikšmingumą sąlygoja tai, kad paveldėjimo teisė yra sritis, kuri, visų pirma, atspindi nacionalines valstybės tradicijas. Atsiradus teisei paveldėti, įpėdinis turi išreikšti savo valią dėl galimybės pasinaudoti nurodyta teise.
Šiame moksliniame darbe yra analizuojama asmens valios išraiškos forma, atsiradus paveldėjimo teisei, bei pagrindinės problemos, su kuriomis susiduriama, norint įgyvendinti teisę paveldėti. Kadangi priimti palikimą galima keliais būdais, kiekvienas iš jų yra aptariamas atskirai, siekiant įvertinti įstatymų leidėjo įtvirtintą teisinį reglamentavimą ir pasigilinti į iškilusias problemas bei sprendimo būdus. Šios subjektų analizės darbe aptariami tiek palikimo priėmimo būdai, tiek subjektai, turintys teisę priimti palikimą.
Pastebėtina, kad nemažai praktinių problemų kyla, kai, pavyzdžiui, palikimas turi būti priimamas keliose valstybėse arba vienoje valstybėje gyvenantis asmuo turi priimti kitoje valstybėje atsiradusį palikimą. Tokiu atveju iškyla taikytinos teisės klausimas ir susiduriama su teisingo kolizinių normų taikymo problema. Deja, kolizinių normų taikymo srityje egzistuoja didžiulis norminių teisės aktų trūkumas, nes vieningo teisinio reglamentavimo, kuriuo būtų galima remtis priimant palikimą skirtingose valstybėse, nėra.
Kiekvienoje valstybėje kolizinės normos skiriasi ir tam tikrais atvejais įstatymas nepateikia tikslaus atsakymo, kurias iš jų reikėtų taikyti. Dėl nurodytos priežasties tam tikros probleminės situacijos yra sprendžiamos remiantis prielaidomis, tiksliai nežinant teisingo sprendimo varianto. Sprendžiant iškilusias taikytinos teisės problemas, remiamasi Lietuvos Respublikos civiliniame kodekse (toliau vadinamas CK arba Civiliniu kodeksu) ar dvišalėse tarptautinėse sutartyse numatytomis kolizinėmis normomis. Šioje srityje didelę pažangą yra padariusios Europos Sąjungos institucijos, kurios siekia harmonizuoti tarptautines paveldėjimo teisės normas, kad ateityje Europos Sąjungos šalyse galėtume vadovautis vieningu teisės aktu.
Šio darbo tikslas yra atlikti išsamią palikimo priėmimo analizę, įskaitant palikimo priėmimo būdus ir subjektų analizes, įsigilinti į palikimo priėmimo ypatumus Lietuvoje ir kitose pasaulio valstybėse, identifikuoti svarbiausias problemas, įskaitant kolizinių teisės normų taikymo problemą, ir pateikti galimus šių problemų sprendimo variantus.
Pirmiausia, šiame darbe yra pateikiamos ir įvertinamos tam tikru istoriniu laikotarpiu galiojusios teisės normos bei jų įtaka dabartiniam teisiniam reglamentavimui. Antra, yra analizuojama palikimo priėmimo samprata skirtingų šalių teisinės literatūros autorių darbuose ir teismų praktikoje. Taip pat aptariamas kiekvienas iš palikimo priėmimo būdų, atskleidžiant kiekvieno iš jų ypatybes. Be to, magistro baigiamasis darbas yra grindžiamas hipoteze, kad palikimo priėmimo teisinis reglamentavimas yra pakankamas.
Siekiant nurodyto tikslo, darbe naudojamas istorinis metodas. Šiuo metodu siekiama atskleisti istoriškai galiojusių teisės aktų įtaką dabartiniam palikimo priėmimo reglamentavimui. Atskleisti pagrindinius skirtumus ir rasti panašumus tarp romėnų, užsienio valstybių ir Lietuvos teisininkų ir/ar mokslininkų požiūrio į palikimą ir jo priėmimą įgalina lyginamasis metodas. Šis metodas leidžia palyginti teisės aktų ir tarptautinių teisės aktų nustatytą palikimo priėmimo reglamentavimą. Šios prasmės ir tikslų, naudojami lingvistinis metodas, nuo kurio prasideda kiekvienos teisės normos aiškinimas, bei teleologinis metodas, kurį taikant yra nustatomi tikrieji įstatymų leidėjo ketinimai, įtvirtinant vieną ar kitą teisės normą. Darbe pasinaudota sisteminiu metodu, kuris yra svarbiausias metodas aiškinant ir taikant Civilinį kodeksą. Taip pat remiamasi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo (toliau - LAT) praktika.
Didelę reikšmę palikimo priėmimo sąvokos bei jo reglamentavimo suvokimui ir aiškinimui turi doc. dr. A. Vileitos parengtas ir žurnale „Justitia“ publikuotas Lietuvos Respublikos civilinio kodekso penktosios knygos komentaras. Šiuo komentaru remtasi analizuojant palikimo priėmimo Lietuvoje analizę. Palikimo priėmimo mokslinę analizę taip pat atliko doc. dr. A. Dambrauskaitė, D. Svirbutienė, D. Petrauskaitė, V. Majkytė ir kt., kurių darbais yra remiamasi šiame darbe. Kolizines normas išsamiai analizavo prof. habil. dr. V. Mikelėnas.
Vertinant tarptautinį palikimo priėmimo teisinį reglamentavimą, svarbiausiu šaltiniu yra tarptautinės konvencijos ir nacionaliai užsienio šalis, tokios kaip Rusijos Federacijos, Vokietijos Federacinės Respublikos, Prancūzijos Respublikos, Graikijos Respublikos ir Japonijos Imperijos civiliniai teisės aktai, reglamentuojantys paveldėjimo teisę. Be norminių teisės aktų, remtasi žymiais užsienio teisininkais ir/ar mokslininkais, tokiais kaip !. Hertel, D. Hayton, T. . 09F520, E. A.
Šio darbo tema yra nauja, kadangi Lietuvos literatūroje palikimo priėmimas ir jo būdai, palikimo samprata ir pagrindiniai jo bruožai, taip pat pagrindinės palikimo priėmimo ir taikytinos teisės problemos nėra sistemiškai ir aiškiai išanalizuotos. Yra mokslinis straipsnis ir kitokie darbai, kuriuose atskirai analizuojami palikimo priėmimo būdai, palikimo priėmimo sąvokos bei palikimo atsisakymas ir palikimo nepriėmimas. Tokias analizes atliko doc. dr. E. Baranauskas bei kiti autoriai išleistame Civilinės teisės vadovėlyje, ir A. Dambrauskaitė savo straipsnyje „Vienašaliai sandoriai paveldėjimo teisėje: valios išreiškimo forma ir teisinės pasekmės“.
Daugelio valstybių teisinę sistemą įtakojo romėnų teisė. Todėl šiame skyrelyje bus lyginamas Lietuvos paveldėjimo teisės reglamentavimas su romėnų teisės normomis, laikotarpiu nuo V a. pr. Kr. iki VI a. po Kr. Ankstyvoji romėnų teisė rėmėsi XII lentelių įstatymais. Kalbant apie paveldėjimo teisę, XII lentelių įstatymai suformulavo arba iš paprotinės teisės perėmė vieną pagrindinių paveldėjimo teisės nuostatų - testamentinio paveldėjimo prioritetą prieš įstatyminį. Jau V a. prieš Kr. buvo numatyta, jog egzistuojant testamentui, paveldima pagal testamentą, nesant testamento - pagal įstatymą. Panaši teisės norma yra numatyta ir CK 5.2 str.: pagal įstatymą paveldima, kada tai nepakeista ir kiek nepakeista testamentu.
Iki atsirandant XII lentelių įstatymams, nepriimtas palikimas laikytas bešeimininkiu. Vėliau visi mirusiojo daiktai atitekdavo artimiausiems palikuonims, išskyrus mirusiojo skolas ir prievoles. Ar ir asmeniniu turtu. Kas atsitinka, pasiskirsčius palikėjo skolos, palikimą priėmus keliems įpėdiniams, kai jų paveldimo turto dalys skiriasi? Pavyzdžiui, palikimą priima pagal įstatymą mirusiojo sutuoktinis ir du mirusiojo vaikai. Pagal įstatymą sutuoktinis paveldi ¼ dalį palikimo, o palikėjo vaikai - ¾ dalis. Ar pareiga atlyginti palikėjo skolas taip pat dalinsis proporcingomis dalimis?
1964 m. Civilinio kodekso 594 straipsnyje taip ir buvo numatyta, kad įpėdiniai atsako už palikėjo skolas proporcingai gautai palikimo daliai. Tuo tarpu, Lietuvos Respublikos civiliniame kodekse įtvirtinta, kad palikimą priėmus keletui įpėdinių, už palikėjo skolas jie atsako solidariai visu savo turtu (LR CK 5.52 str.). Įpėdinis, norėdamas išvengti tokios atsakomybės, gali priimti palikimą pagal apyrašą. Tokiu reglamentavimu buvo siekiama apsaugoti kreditorių reikalavimus, atsiradus nesąžiningiems įpėdiniams, kurie bandydavo iššvaistyti palikimą. Todėl galima daryti išvadą, kad senosios Romos teisė ir Lietuvos teisė numato įpėdinių atsakomybę už palikėjo skolas.
Palikimo priėmimas Romos Respublikos gyvavimo laikotarpiu taip pat turėjo savitų ypatumų, lyginant su Lietuvos teisėje numatytu palikimo priėmimu. Priimant palikimą, buvo skiriamos dvi kategorijos subjektų. Palikėjo šeimos nariai t.y. domestici heredes, galėjo ir tiesiogiai neišreikšti savo valios, priimdami palikimą. Sui heredes, t.y. Šios valios. Antrajai kategorijai priklausė extranei heredes. Tai asmenys, kurie nepriklausė mirusiojo šeimai. Jie turėjo aiškiai išreikšti valią priimti palikimą. Tuo tarpu Lietuvos teisės normose nėra išskiriami asmenys, turintys arba neturintys tiesiogiai išreikšti valią priimant palikimą. Visi įpėdiniai be išimties turi pareikšti valią priimti palikimą, arba jo atsisakyti.
Galima teigti, kad palikimo priėmimo būdai, šiuo metu žinomi Lietuvos teisėje, būtent ir kilo iš romėnų teisės. Romėnų teisė žinojo ir viešo pareiškimo apie palikimo priėmimą galimybę (cretio), kai buvo pareiškiama apie palikimo priėmimą viešai, esant liudytojams. Taip pat buvo žinomas ir faktinis valdymas (pro herede gestio), kai įpėdinis atlikdavo tam tikrus veiksmus, iš kurių buvo matyti, kad jis elgiasi su paveldimu turtu, kaip su savuoju. Justiniano valdymo laikais buvo įvesta taisyklė, pagal kurią įpėdinis, per 30 diens po palikėjo mirties pradėjęs sudarinėti paveldimo turto sąrašą, atsakė tik tuo turtu, kuris buvo surašytas į sąrašą ir ne daugiau. Terminas priimti palikimą pagal ius civile buvo netaikomas, išskyrus tuomet, kai kreditorius kreipdavosi į įpėdinį ir duodavo jam laiko apsispręsti, priimti palikimą ar ne. Šiuo terminus, per kuriuos įpėdinis turi teisę priimti palikimą.
Kalbant apie Lietuvos ir romėnų teisės panašumus, reikia paminėti, kad romėnų teisė žinojo paveldėjimo transmisiją, kuri galiojo pretoris teisės ir Justiniano novelose. Pašaukiamam paveldėti įpėdiniui nespėjus priimti palikimo ir mirus, teisę priimti palikimą turėjo jo įpėdinis. Romėnų teisėje egzistavo galimybė atimti jau priimtą palikimą. Toks palikimas buvo paliekamas išduoti. Pagrindai atimti jau priimtą palikimą buvo tokie kaip - nusikalstama veika prieš palikėją, t.y. CK 5.6 str. numato aplinkybes, kai įpėdiniai negali paveldėti. Šios kaip ir romėnų teisėje, t.y. inis trugdymas sudaryti testamentą, apgaulė, siekiant, kad palikėjas pakeistų testamentą, testamento klastojimas. Šias sąlygas, kaip galimybę atimti jau priimtą palikimą. Lietuvos Respublikos įstatymuose taip pat yra numatyta galimybė atimti jau priimtą palikimą.
Skirtingai nuo šios teisėje ir ankstyvuoju romėnų teisės galiojimo laikotarpiu, paveldint pagal ius civile, egzistavo skirtingos palikimo atsisakymo pasekmės. Atsisakius palikimo, jis neatitekdavo kitiems įpėdiniams pagal eilę, o tapdavo išmariniu, t.y. atitekdavo išduoti. Šiems, kurie turėjo būti suinteresuoti jį išlaikyti savo rankose. Tuo tarpu atsisakius palikimo Lietuvoje, jis pereina kitiems įpėdiniams pagal įstatymą arba antriniam įpėdiniui, jeigu toks būtų nurodytas testamente. Palikimo perėjimas valstybei reglamentuotas CK 5.62 str. Šiuo atveju palikimas valstybei pereina tik tuo atveju, jeigu nė vienas įpėdinis nepriima palikimo. Lietuvos Respublikos civiliniame kodekse terminas valstybei priimti palikimą nėra numatytas.
Galima daryti išvadą, kad romėnų teisėje dauguma įpėdinių būdavo priversti priimti palikimą, jei nenorėdavo, kad turtas atitektų išduoti. Šiuo atveju turėdavo progą priimti palikimą, nei tai gali padaryti įpėdiniai pagal Lietuvos teisę. Romėnų teisė, taip pat kaip ir Lietuvos teisė, turėjo testamento laisvės principo išimtį - privalomąją palikimo dalį. Šio pagal įstatymą. Šios dalies, jeigu ji sudaro mažiau negu ¼ viso palikimo, ir iki 1/3, jeigu daugiau. Vadinasi, privalomosios įpėdinis teisės kiekvienu romėnų teisės laikotarpiu tapo vis labiau saugomos. Galiausiai Justiniano novelose buvo numatyta, kad testamente nurodyto turto įpėdiniui atsisakius palikimo, jo dalį paveldėdavo heredes instituti (privalomieji įpėdiniai).
Galima pasvarstyti, kad tokias romėnų teisės normas galėtų perimti ir Lietuvos teisė, taip suteikdama daugiau galimybių įpėdiniams, kuriems reikalingas išlaikymas. Šiuo atveju kita vertus, toks reglamentavimas užkirstų kelią paveldėti įpėdiniams pagal įstatymą, kurie neturi teisės gauti privalomosios palikimo dalies. Svarbu išsiaiškinti ir kitus įpėdinius, kurie pagal romėnų teisę galėjo priimti palikimą. Galima pastebėti, kad romėnų teisė numatė succesio graduum et ordinum (paveldėjimą pagal laipsnius ir eiles). XII lentelių įstatymas rėmėsi vadinamąja agnatine giminyste, t. y. šiais, kurie buvo tiesiogiai priklausomi nuo mirusiojo, t.y. buvo jo valdžioje. Sui heredes (palikėjo vaiks) teisė paveldėti po palikėjo mirties, nesant testamento, buvo laikoma savaime suprantama teise, kuri egzistavo palikėjui esant gyvam ir buvo pagrįsta bendrąja šeimos nuosavybe. Šios eilės įpėdiniais galėjo būti sūnūs, dukterys, anūkai, žmona santuokoje cum manu (tai tokia santuoka, kai žmona patekdavo į visiašką vyro valdžią), išskirtieji.
Mirusiajam neturint savo šeimos, paveldėti buvo šaukiami jo broliai ir seserys arba motina, jeigu ji buvo su mirusiojo tėvu santuokoje cum manu. Jie buvo antrojo šalutinės agnatinės giminystės laipsnio mirusiojo giminės. Šiojo laipsnio agnatai ir t.t. Atsiradus pretoris teisei, atsirado ir naujovė, kad nesant nė vieno iš trijų eilių įpėdinių, paveldėti buvo šaukiamas mirusiojo sutuoktinis. Lietuvos teisės sistemoje sutuoktinis nepriskiriamas prie įpėdinių pagal įstatymą eilėms. Šiais - arba ¼ dalį, arba ½ palikimo, jei įpėdiniai, neskaitant sutuoktinio, yra daugiau nei trys. Šiose teisės normose yra tas, kad Lietuvoje sutuoktinis, nesant pirmos ir antros eilės įpėdinių, gali paveldėti visą palikimą.
Galima surasti ir kitus panašumus bei skirtumus Lietuvos ir romėnų teisės sistemose. Šiuo atveju savaime suprantama, kad šiuolaikinė teisė perėmė kai kurias romėnų teisės normas, adaptavosi, šiek tiek pakoreguodama tam tikras normas, kartu ir pernelyg nenutoldama nuo senesnės laiks paveldėjimo teisės suvokimo. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės paveldėjimo teisė iš pradžių buvo daugiau paprotinė, teismų sprendimai nebuvo užrašinėjami. Paprotinė paveldėjimo teisė pirmą kartą raštu buvo pripažinta 1387 m. privilegijoje, kur buvo leidžiama...
tags: #turto #testamento #atsisakymas