Turto valdymas Lietuvoje apima įvairius aspektus, pradedant privatizacija ir baigiant šeimos bei viešojo turto valdymu. Šiame straipsnyje aptariami pagrindiniai turto valdymo režimai, jų ypatybės ir teisiniai aspektai.
Privatizacija Lietuvoje
Privatizacija - tai valstybinės, savivaldybių ar visuomeninės nuosavybės (įmonių, jų padalinių ir turto, akcijų, gyvenamųjų namų ir butų, žemės, gamtinių išteklių ir kitos) perdavimas privačių subjektų nuosavybėn, taip pat šio turto valdymo perleidimas privatiems fiziniams ar juridiniams asmenims. Privatizacijos šalininkai teigia, kad privačios įmonės veikia efektyviau ir valdomos geriau nei valstybės ir savivaldybių įmonės, gamina daugiau ir geresnės kokybės prekių ir paslaugų, jose didesnis darbo našumas, mažesnės gamybos sąnaudos, greičiau diegiamos modernios technologijos ir nauji vadybos metodai.
Visais atvejais valstybė turi išsaugoti nuosavybės teisę į vadinamuosius strateginius ūkio objektus, svarbius šalies kariniam, ekonominiam, energetiniam saugumui, ir įmones, teikiančias socialines paslaugas, kurios turi būti prieinamos visiems gyventojams. Privatizuojant kai kuriuos kitus objektus (pvz., žemę, gamtinius išteklius) teisė juos pirkti gali būti apribota užsienio fiziniams ir juridiniams asmenims.
Didžiausią poveikį privatizacijos populiarinimui visame pasaulyje padarė M. Thatcher vyriausybės Didžiojoje Britanijoje (tečerizmas) 9 dešimtmetyje įgyvendinta plati privatizacijos programa, kurios metu privatizuota apie 60 % viso viešojo ekonomikos sektoriaus: naftos (British Petroleum), dujų, akmens anglių gavybos, energetikos, telefoninio ryšio, geležinkelių ir oro (British Airways) transporto, plieno (British Steel Corporation), automobilių pramonės, laivų statybos ir kitų šakų valstybinės įmonės, valstybiniai ir municipaliniai būstai, kuriuos įsigijo juose gyvenantys asmenys 20-80 % pigiau už rinkos kainą.
20 a. 10 dešimtmetyje-21 a. pradžioje dar didesnio masto privatizaciją įvykdė buvusios socialistinės Vidurio ir Rytų Europos bei Azijos valstybės. Išsivysčiusiose Vakarų šalyse privatizacija apėmė iki 10 % viso ūkio, vyko pamažu ir iš esmės nepakeitė visuomenės socialinės struktūros, tuo tarpu posocialistinėse šalyse, kuriose komunistų partijų valdymo metais buvo suvalstybintas beveik visas ūkis, privatizuota 60-80 % ūkio perduodant privatiems savininkams daugumą svarbiausių ūkio šakų, privatizacijos procesas vyko sparčiau (tai kaip ekonomikos liberalizacijos apraišką skatino ir Tarptautinio valiutos fondo, Pasaulio banko atstovai, Vakarų valstybių vadovai) ir buvo susijęs su radikaliais ekonominiais ir socialiniais pertvarkymais.
Kaip paaiškėjo vėliau, privatizacija geriau pavyko Čekijoje, Slovėnijoje, buvusioje Vokietijos Demokratinėje Respublikoje, Lenkijoje, Kinijoje, Vietname, kur ji buvo vykdoma laipsniškai, ilgesnį laikotarpį. Šalys, kurios įgyvendino privatizaciją šoko terapijos būdu, patyrė daug gilesnį ekonomikos nuosmukį, nesugebėjusių veikti rinkos sąlygomis privatizuotų įmonių bankrotų bangą, masinį nedarbą, didesnes socialines problemas.
Buvo privatizuojamos 3 svarbiausios grupės objektų (skirtinga tvarka): valstybinės įmonės, valstybinis butų fondas, kolūkių ir tarybinių ūkių turtas. Pirmajame etape (vadinamosios pirminės privatizacijos) visiems šalies piliečiams nemokamai išdalyti investiciniai čekiai, kurie tapo privatizacijos pagrindine priemone (nuvertėjus gyventojų santaupoms SSRS rubliais dauguma jų neturėjo lėšų privatizuoti valstybės ir savivaldybių turto už pinigus). 1992 leidus parduoti investicinius čekius kitiems asmenims ir investicinėms bendrovėms privatizacija paspartėjo. Oficialiai privatizacijos svarbiausias tikslas buvo padaryti visus piliečius buvusio valstybinio turto savininkais.
Valstybinių įmonių privatizacija buvo vykdoma skelbiant viešą įmonės akcijų pasirašymą ar konkursą geriausiam verslo planui parengti (didelės ir vidutinės įmonės), parduodant įmones ir jų turtą viešuose ar uždaruose (dalyvaujant tik tos srities išsilavinimą turintiems potencialiems pirkėjams, pvz., privatizuojant medicinos, farmacijos, žiniasklaidos įmones) aukcionuose (mažesni iki 30 000 litų vertės objektai), rengiant už konvertuojamąją valiutą parduodamų objektų viešuosius konkursus.
Privatizuojamų įmonių darbuotojams lengvatinėmis sąlygomis leista įsigyti ne mažiau kaip 10 % įmonės akcijų, vėliau jų dalis padidinta iki 50 % (praktiškai jas dažnai supirkdavo įmonių vadovybė), 11-50 % akcijų turėjo likti valstybei. Valstybinius butus galėjo įsigyti visi juos nuomojantys gyventojai. 1991-92 privatizuoti beveik visi gyvenamieji pastatai, 99 % kolūkių ir tarybinių ūkių turto (SSRS okupacijos metais nacionalizuota žemė, kitas išlikęs nekilnojamasis turtas grąžintas buvusiems savininkams ar jų įpėdiniams natūra, pinigais ar kitu lygiaverčiu turtu, o bendruoju kolūkių ir tarybinių ūkių darbu sukurtą turtą privatizavo jų darbuotojai), dauguma mažų prekybos, viešojo maitinimo, buitinio aptarnavimo įmonių.
Privatizacijos procesą ideologiniais ir politiniais motyvais dažnai siekta vykdyti kuo skubiau, nepagrįstai sumažinant privatizuojamų objektų kainas. Investiciniai čekiai labai nuvertėjo, didelė dalis valstybinio turto privatizuota už abejotinos kilmės pinigus, privatizacijos procese aktyviai dalyvavo buvusi sovietinė nomenklatūra ir nusikalstamos struktūros.
Vienos privatizuotos įmonės iš tikrųjų pradėjo efektyviau naudoti jų turimą ekonominį potencialą, padidino gaminamų prekių ir teikiamų paslaugų įvairovę ir kokybę, kitos, priešingai, jau per kelis mėnesius ar metus po privatizacijos patyrė finansinių sunkumų, sumažino darbuotojų skaičių ar nemokėjo jiems darbo užmokesčio, galiausiai pakeitė ekonominės veiklos profilį, buvo suskaidytos į mažesnes bendroves ar bankrutavo.
Iš viso 1991-95 privatizuota 5714 įmonių, iš jų 2928 (didelės ir vidutinės įmonės) - viešo akcijų pasirašymo būdu, 2726 (mažesni objektai) - parduota aukcionuose, 12 - pagal geriausio verslo plano konkursą, 48 - už laisvai konvertuojamą valiutą.
Antrajame etape (nuo 1996) valstybės ir savivaldybių turtas parduodamas už pinigus rinkos verte, įsigyti jį gali lygiomis teisėmis ir Lietuvos, ir užsienio šalių fiziniai ir juridiniai asmenys. Investiciniai čekiai galėjo būti naudojami tik iki 1998 pabaigos žemei, gyvenamosioms patalpoms ir kai kuriems kitiems objektams (išskyrus įmones ir jų turtą) privatizuoti.
Privatizaciją reglamentuoja Valstybės ir savivaldybių turto privatizavimo įstatymas (1997, nauja redakcija 2014 - Valstybei ir savivaldybėms priklausančių akcijų privatizavimo įstatymas), pagal kurį numatyti 6 galimi privatizacijos būdai: viešas akcijų pardavimas, viešas aukcionas, viešas konkursas, tiesioginės derybos, valstybės ar savivaldybės kontrolės perdavimas jų kontroliuojamoje įmonėje, nuoma su išsipirkimu.
Tam pačiam objektui gali būti derinama 2 ar daugiau skirtingų privatizacijos būdų. Už privatizuotą objektą pirkėjas turi sumokėti iš karto arba dalimis: už nuomos su išsipirkimu būdu privatizuotą materialųjį ilgalaikį turtą - iki dešimties metų, privatizuotą kitais būdais - iki dvejų metų, už akcijas - iki penkerių metų laikotarpiu.
Privatizuota daugiau didelių įmonių: 1996 - Lifosa, 1998 - Lietuvos telekomas, 1999 - Mažeikių nafta, Lietuvos draudimas, 2001 - Lietuvos taupomasis bankas, 2002 - Lietuvos žemės ūkio bankas, 2003-04 - alkoholinių gėrimų gamybos bendrovės (Alita, Anykščių vynas, Stumbras, Vilniaus degtinė), Lietuvos dujos, 2005 - Lietuvos avialinijos ir kita.
Antrasis privatizacijos etapas vyko sklandžiau už pirmąjį, davė daugiau pajamų valstybei ir savivaldybėms, padidino užsienio investicijų Lietuvoje mastą. Dauguma privatizuotų įmonių nebuvo suskaidytos, sėkmingai tęsia veiklą, gerina savo finansinius rodiklius ir paslaugų kokybę. Įvyko dalinė viešųjų paslaugų privatizacija (ypač teisinių, komunalinių).
Privatizacija tęsiasi ir 21 a. Lietuvos visuomenė privatizacijos rezultatus vertina labai prieštaringai. Privatizacija dažnai kritikuojama dėl to, kad buvo vykdoma skubotai ir neskaidriai.
Apibendrinant, privatizacija Lietuvoje buvo sudėtingas ir prieštaringas procesas, turėjęs didelį poveikį šalies ekonomikai ir visuomenei.
Pagrindiniai privatizacijos etapai Lietuvoje
- Pirmasis etapas (1991-1995): Investiciniai čekiai, sparti privatizacija.
- Antrasis etapas (nuo 1996): Pardavimas už pinigus, rinkos vertė.
Ši lentelė apibendrina pagrindinius privatizacijos etapus Lietuvoje, nurodant pagrindines priemones ir tikslus kiekviename etape.
Privatizacijos pavyzdys Jungtinėje Karalystėje
Šeimos turtas
Šeimos turtas - tai turtas, kuris yra būtinas materialusis pagrindas šeimos gyvavimui. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra ne kartą pabrėžęs, jog šeimos turtas laikomas būtina materialiąja šeimos gyvavimo prielaida, o šio instituto tikslas - apsaugoti nepilnamečių vaikų bei silpnesnio ekonominiu požiūriu sutuoktinio teisėtus interesus.
LR Civilinis kodeksas (toliau CK) turtinius sutuoktinių santykius reglamentuoja gana plačiai. Kadangi asmeniniai neturtiniai sutuoktinių santykiai yra ypač privatūs, todėl itin detalus šių santykių teisinis reglamentavimas yra neįmanomas, o tam tikrais atvejais net netikslingas ir nepageidautinas, o turtinių sutuoktinių teisių ir pareigų sričiai būdingas didesnio teisinio apibrėžtumo poreikis, siekiant apsaugoti tiek sutuoktinių, tiek trečiųjų asmenų teisėtus interesus.
Šeimos turto teisinio režimo esmė yra ta, kad toks turtas gali būti naudojamas, valdomas ir juo disponuojama, atsižvelgiant į šeimos santykius reglamentuojančiose teisės normose nustatytus ypatumus ir apribojimus. Kalbant apie šeimos turto institutą, reikėtų atkreipti dėmesį, jog šio turto teisinis režimas taikomas tiek tuo atveju, kai yra sudaryta vedybų sutartis, tiek tuomet, kai sutuoktinių turtinius santykius reglamentuoja įstatymas.
CK 3.81 straipsnis nustato, kad skiriamas pagal įstatymus ir pagal sutartis nustatytas sutuoktinių turto teisinis režimas. Jeigu sutuoktiniai nėra sudarę vedybų sutarties, jų turtui taikomas įstatymų nustatytas turto teisinis režimas (CK 3.82 straipsnis). Sutuoktiniai, sudarydami vedybų sutartį, turi teisę savo nuožiūra nustatyti savo turto teisinį režimą (CK 3.83 straipsnis).Įstatymo nustatytas teisinis režimas sutuoktinių turtui taikomas tuomet, kai jie nėra sudarę vedybų sutarties.
Yra du pagrindiniai sutuoktinių turto teisinio režimo tipai:
- Įstatyminis režimas.
- Sutartinis režimas (kai patys sutuoktiniai sudaro susitarimą, nustatantį jų turtines teises ir pareigas santuokos metu, po jos nutraukimo ar separacijos atveju).
Kas Priskiriama Šeimos Turtui?
Neatsižvelgiant į tai, kurio sutuoktinio nuosavybė iki santuokos sudarymo buvo ar po jos sudarymo yra žemiau numatytas turtas, jis yra pripažįstamas šeimos turtu:
- Šeimos gyvenamoji patalpa.
- Kilnojamieji daiktai, skirti šeimos namų ūkio poreikiams tenkinti.
- Teisė naudotis šeimos gyvenamąja patalpa.
Tai reiškia, jog CK 3.84 str. 2-3 d. nurodytas turtas įgyja šeimos turto statusą neatsižvelgiant į tai, kurio sutuoktinio nuosavybė jis buvo prieš sudarant santuoką ar ją sudarius. Vadinasi, šeimos turtas nėra alternatyvi asmeninės ir bendrosios nuosavybės forma.
Kalbant apie šeimos turtą, reikėtų žinoti, jog šeimos turto teisinį statusą jis įgyja nuo santuokos įregistravimo dienos, tačiau sutuoktiniai šį faktą prieš sąžiningus trečiuosius asmenis gali panaudoti tik tuo atveju, jei nekilnojamasis daiktas yra įregistruotas viešame registre kaip šeimos turtas.
Šeimos Turto Valdymas ir Disponavimas
CK 3.85 str. nustato, jog tais atvejais, kai vienintelės šeimos gyvenamosios patalpos savininkas yra vienas sutuoktinis, savo nuosavybės teisę į šią patalpą jis gali perleisti, įkeisti ar kitaip ją važyti gali tik gavęs kito sutuoktinio rašytinį sutikimą.
Sutuoktinis, kuris yra nekilnojamojo daikto, priskirto šeimos turtui, savininkas, gali perleisti nuosavybės teisę į jį, įkeisti ar kitaip suvaržyti teises į jį tik gavęs kito sutuoktinio rašytinį sutikimą. Jei sutuoktinis nedavė sutikimo sudaryti tokį sandorį ar vėliau jo nepatvirtino, jis turi teisę reikalauti pripažinti sandorį negaliojančiu, tačiau tik tuo atveju, jei ginčijama gyvenamoji patalpa viešame registre buvo nurodyta kaip šeimos turtas.
Šeimos turtas - svarbi šeimos gerovės dalis
Jei tai nebuvo padaryta, sandoris gali būti pripažintas negaliojančiu tik įrodžius, kad kita sandorio šalis buvo nesąžininga, t.y. žinojo arba turėjo žinoti, jog gyvenamoji patalpa yra šeimos turtas, nors viešame registre tai ir nebuvo nurodyta.
Negaliojančiu jokiais atvejais negalima pripažinti atlygintinio sandorio, kurio kita šalis buvo sąžininga. Šiuo atveju preziumuojama, jog iš tokio sandorio gaunamos pajamos skiriamos šeimos poreikiams tenkinti. Jei pajamos nebuvo skirtos šeimos poreikiams, o buvo panaudotos jas gavusio sutuoktinio asmeninėms reikmėms, nors parduotas turtas buvo abiejų sutuoktinių bendroji jungtinė nuosavybė, kitas sutuoktinis gali savo interesus ginti dalijant bendrą turtą reikalaudamas atitinkamai didesnės dalies ar kompensacijos.
Neatlygintinis sandoris gali būti pripažintas negaliojančiu neatsižvelgiant į kitos sandorio šalies sąžiningumą.
Jei sutuoktiniai turi bendrų nepilnamečių vaikų, nekilnojamojo daikto, kuris yra šeimos turtas, sandoriams sudaryti, būtinas teismo leidimas (jis yra būtinas visiems sandoriams, dėl kurių gyvenamoji patalpa galėtų netekti šeimos turto teisinio režimo). Šis reikalavimas taikomas ir tais atvejais, kai vienintelėje šeimos gyvenamoje patalpoje nepilnametis gyvena su vienu iš savo išsituokusių ar nesudariusių santuokos tėvų.
Tokia teisės norma įstatymas, užtikrindamas viešojo intereso - kad vaikas nebūtų paliktas be gyvenamojo būsto - apsaugą, suvaržo disponavimą nuosavybe. Sandorį, sudarytą be teismo leidimo, turi teisę ginčyti ne tik jo nesudaręs kitas sutuoktinis, bet ir vaikas (jo globėjas, rūpintojas), vaiko ar jo tėvų įpėdiniai, valstybinė vaiko teisių apsaugos institucija ar prokuroras.
Pabrėžtina, jog vaikų ir jų interesais ieškinį pareiškiančių asmenų teisė ginčyti sandorį neribojama net ir tais atvejais, kai šeimos gyvenamoji patalpa viešame registre kaip šeimos turtas įregistruota nebuvo.
Šeimos Turto Apsauga Nuo Kreditorių
CK 3.85 str. 3d. nustato garantiją, saugančią šeimos turtą nuo kreditorių išieškojimų. Iš šeimos turto negali būti išieškoma, jei kreditoriai žinojo ar turėjo žinoti dvi aplinkybes: kad sudarytas sandoris nesusijęs su šeimos poreikių tenkinimu ir kad jis prieštarauja šeimos interesams.
Jei tokios registracijos nėra, preziumuojama, jog kreditorius sąžiningas ir jo galimybės išieškoti iš šeimos turto minėtame CK straipsnyje įtvirtinta taisyklė neriboja.
Šeimos Turto Teisinis Režimas ir Jo Pasibaigimas
Normos, reglamentuojančios šeimos turto teisinį režimą, yra imperatyvios, o tai reiškia - sutuoktiniai sutartimi jo pakeisti negali (negalima, pvz., susitarti, jog vienintelė šeimos gyvenamoji patalpa nelaikoma šeimos turtu ar kad jai įkeisti nereikia kito sutuoktinio sutikimo).
CK 3.86 str. nustato, kada pasibaigia šeimos turto teisinis režimas:
- Santuoka nutraukiama;
- Turtas, kuris buvo laikomas šeimos turtu, žūsta ar yra sunaikinamas;
- Sutuoktiniams pradėjus gyventi skyriumi (separacijos atveju).
Savaime suprantama, jog šeimos turto teisinis režimas taip pat baigiasi vienam iš sutuoktinių mirus ar teismo sprendimu paskelbus jį mirusiu.
Atkreiptinas dėmesys, jog išvardintais atvejais šeimos turto teisinis režimas pasibaigia sutuoktiniams, tačiau lieka galioti nepilnamečių vaikų atžvilgiu. Sutuoktiniui, su kuriuo gyventi lieka nepilnamečiai vaikai, teismo sprendimu gali būti suteikiama teisė naudotis šeimos turtu ar jo dalimi (uzufruktas). Uzufruktas nustatomas, kol vaikai sulaukia pilnametystės.
Tačiau net ir tais atvejais, kai šeimos turto teisinis režimas baigiasi, sutuoktiniui, su kuriuo lieka gyventi nepilnamečiai vaikai, teismo sprendimu gali būti suteikta teisė naudotis šeimos turtu ar jo dalimi (iki vaikų pilnametystės nustatomas uzufruktas). Jei sutuoktiniai šeimos gyvenamąją patalpą nuomojosi, teismas sutuoktiniui, su kuriuo lieka gyventi nepilnamečiai vaikai, gali perkelti nuomininko teises. Teismas taip pat gali jam priteisti namų apyvokos daiktus, skirtus šeimos namų ūkio poreikiams tenkinti.
Deja, vienas iš dažnų praktikoje pasitaikančių sutuoktinių ginčo pavyzdžių yra kuomet bendrai „užgyventas“ nekilnojamasis turtas yra įregistruotas tik vieno iš sutuoktinių vardu, nesant bendrosios jungtinės nuosavybės įrašo.
Kasacinis teismas, aiškindamas aptartą normą dėl registracijos reikšmės registruoto turto statusui (bendroji jungtinė ar asmeninė nuosavybė) sistemiškai su kitomis susijusiomis normomis, yra nurodęs, kad sutuoktinių turto registracija viešame registre atlieka tik teisių išviešinimo, bet ne teises nustatančią funkciją, todėl pirmiau nurodyta įstatymo norma nepakeičia ir neapriboja Civiliniame kodekse įtvirtintų bendrosios jungtinės nuosavybės nustatymo taisyklių.
Vadovaujantis Civilinio kodekso nuostatomis, tam, kad viešame registre registruotinam turtui būtų galima taikyti sutuoktinių turto bendrumo prezumpciją, būtinas bent vienas iš šių įrašų, t. y.
Kaip patikos fondas apsaugo nuo skyrybų?
Viešojo turto valdymas
Lietuva yra laikoma šalimi, kurioje vyrauja liberaliosios demokratijos politinis režimas. Liberalios demokratijos koncepcija veikia socialinį procesą, kuriame vykstančios transformacijos keičia teisės, ekonomikos ir kitas sistemas. Stebima, kad valstybėje mažėja socialinės kontrolės funkcija, linkstama perleisti socialinės politikos, viešųjų paslaugų funkcijų vykdymą pačiai visuomenei.
Šiame straipsnyje analizuojama, kaip liberalios demokratijos koncepcija veikia viešojo turto valdymo procesą. Valstybė ir savivalda, įgyvendindamos nuosavybės politiką viešojo turto valdyme, linkusios veikti tikimybių balanso pagrindu ir rizikuoja viešuoju turtu neturėdamos galutinės jo apskaitos sistemos.
Kokybiška viešojo turto apskaitos sistema gali aprūpinti naudinga finansine informacija, kuri padeda vertinti išlaidas, pagrįstai taikyti finansavimo apribojimus, pasirinkti prioritetus funkcijoms atlikti. Vyriausybės požiūris į nuosavybės politiką lemia nuosavybės valdymo modelį.
Valstybės socialinės sistemos užtikrinimas, veikimas visuomenės naudai yra galimas sukūrus kokybišką viešojo turto apskaitos mechanizmą, kuris iš valstybės turto generuojamus piniginius srautus įgalintų panaudoti pagal ilgalaikius ir aiškius strateginius tikslus.
Lietuvoje pripažįstama, kad valstybės ir savivaldybių institucijos tvarkosi su viešuoju turtu blogiau nei privatus subjektas, nes turi mažiau paskatų tvarkytis gerai, ekonomika ir politika nėra atskirtos, todėl pasirenkamas veiklos modelis, būdingas verslui. Tuo atveju, kai iš viešojo turto valdymo negaunama norima ekonominė grąža, pasirenkamas jo perleidimas privatiems subjektams.
Straipsnyje aptariama, koks yra galimas valstybės ir visų visuomenės narių, jų grupių, pačios visuomenės kompromisas, siekiant tautai gerovės, nepaneigiant Konstitucijoje įtvirtinto įpareigojimo globoti tam tikrus asmenis, užtikrinti piliečių saugumo poreikį, užtikrinti jų ekonomines, socialines, kultūrines teises, pasirinkus viešojo turto valdymo medelį, artimą privataus verslo valdymui.