CK 1 knygos 1.138 straipsnyje yra pateiktas nebaigtinis civilinių teisių gynimo būdų, kuriuos taiko teismas, sąrašas. Dažniausiai civilinių teisių gynimo būdus nustato teisės normos, reguliuojančios konkretų teisinį santykį. Pvz., ginant nuosavybės teises galima prašyti pripažinti nuosavybės teisę, pareikšti vindikacinį arba negatorinį reikalavimą.
Teismo Taikomi Civilinių Teisių Gynimo Būdai
Čia nurodyta, kad civilines teises įstatymų nustatyta tvarka gina teismas jas pripažindamas.
1. Teisių Pripažinimas
Pavyzdžiui, gali būti pripažinta asmens nuosavybės teisė į daiktą. Tam tikrais atvejais laikomasi nuomonės, kad asmens civilinė teisė apginama ją pripažįstant, nors teismo sprendimo rezoliucinėje dalyje šitaip tiesiogiai nenurodyta, o teigiama, kad kito asmens veiksmai, kuriais šis atsisako pripažinti pirmojo asmens teisę, yra neteisėti. Pavyzdžiui, asmens teisė vykdyti statybos darbus pagal parengtą projektą, kai sutikimo vykdyti tokius darbus neduoda kitas asmuo, kurio sutikimas būtinas pagal įstatymus, gali būti pripažinta teismo sprendimu pripažinus to kito asmens atsisakymą duoti sutikimą vykdyti tokius darbus neteisėtu.
2. Buvusios Padėties Atkūrimas
Teismas gali atkurti buvusią iki teisės pažeidimo padėtį.
3. Užkirtimas Kelią Teisę Pažeidžiantiems Veiksmams
Teismas gali užkirsti kelią teisę pažeidžiantiems veiksmams ar uždrausti atlikti veiksmus, keliančius pagrįstą grėsmę žalai atsirasti.
4. Pareigos Įvykdymas Natūra
Šiuo atveju teismas paprastai priteisia turtą, kurį atsakovas turi gražinti ar perduoti pagal sutartį. Nesant galimybės įvykdyti pareigą natūra, priteisiama turto vertė, nuostoliai arba netesybos.
5. Teisinio Santykio Nutraukimas arba Pakeitimas
Teismas priima sprendimą nutraukti teisinį santykį dažniausiai dėl to, kad viena iš santykio šalių nevykdo sutarties, todėl šis teisių gynimo būdas dažnai jungiamas su nuostolių išieškojimu.
6. Žalos Išieškojimas
Teismas išieško iš pažeidusio teisę asmens padarytą turtinę ar neturtinę žalą (nuostolius), o įstatymų ar sutarties numatytais atvejais - netesybas (baudą, delspinigius).
7. Institucijų Aktų Pripažinimas Negaliojančiais
Teismas pripažįsta negaliojančiais valstybės ar savivaldybių institucijų arba pareigūnų aktus, prieštaraujančius įstatymams, CK 1.3 str. 4 dalyje numatytais atvejais. Čia pasakyta, kad teismas turi teisę pripažinti negaliojančiu CK ar kitam įstatymui prieštaraujantį teisės aktą ar jo dalį, jeigu to akto ir Konstitucijos ar įstatymų atitikimo kontrolė neįeina į LR KT kompetenciją.
8. Kiti Įstatymų Nustatyti Būdai
Pavyzdžiui, atsakovo civilinės teisės yra ginamos atmetant ieškinį.
Tarpininkavimas ir arbitražas: ką reikia žinoti
Alternatyvūs Ginčų Sprendimo Būdai
Valstybinėms priskiriama teisminė procedūra, kuri skirstoma į baudžiamąją procesinę ir civilinę procesinę, bei administracinė procedūra. Svarbiausia ir pagrindinė visuomeninė ginčų sprendimo procedūra yra arbitražas. Tai privatus ginčų sprendimo būdas, kai konkrečiam ginčui išspręsti ginčo šalys pasirenka arbitrus arba ginčo sprendimą organizuoja nuolatinė institucija (institucinis arbitražas, pvz. Londono tarptautinis arbitražo teismas). Visuomeninės ginčų nagrinėjimo procedūros vadinamos alternatyviais ginčų sprendimo būdais.
Arbitražas - 1996 LR komercinio arbitražo įst. 4) negalioja viešumo principas. Daugeliu atvejų arbitraže spręsti ginčus yra priimtiniau.
Kiti alternatyvūs ginčų sprendimo būdai:
- Ginčo perdavimas spręsti šalių pasirinktam ekspertui.
- Šalių sutaikinimo procedūra, kurios tikslas pasiekti, kad šalys ginčą baigtų taikos susitarimu; atlikti sutaikinimo procedūrą gali šalių pasirinktas asmuo, teisėjas ar kitas valstybės pareigūnas.
| Bruožas | Alternatyvus Ginčų Sprendimas | Teismo Procesas |
|---|---|---|
| Teisės Apsauga | Užtikrinama tik socialinė taika, teisė lieka neapginta | Teisė yra ginama |
| Sprendėjas | Ne profesionalus teisininkas | Profesionalus teisininkas-teisėjas |
| Sprendimo Įvykdymas | Neužtikrintas prievarta | Užtikrintas galimybe panaudoti prievartą |
| Proceso Taisyklės | Nėra detalių taisyklių | Detalios teismo proceso taisyklės padeda teismui geriau nustatyti visas ginčo aplinkybes |
| Laikinos Priemonės | Negalima taikyti | Galima reikalauti taikyti laikinas reikalavimo užtikrinimo priemones |
| Klaidų Ištaisymas | Neįmanoma | Įmanoma ištaisyti instancinės teismų sistemos galimybėmis |
| Finansinė Pagalba | Nesprendžiama | Bylinėjimosi išlaidų problema sprendžiama valstybei garantuojant finansinę pagalbą |
Teisė į Teisminę Gynybą
Teisė į teisminę gynybą - viena pagrindinių žmogaus teisių, įtvirtinta 1950 11 04 Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijoje (6 str.). Ji reiškia, kad visus ginčus dėl teisės turi spręsti teismas. Principą, kad negali būti nei viešosios nei privatinės teisės sričių, kurių negalėtų kontroliuoti teismas, savo sprendimuose patvirtino ir Europos Sąjungos Teisingumo Teismas. Bet įgyvendinti šį principą nepaprasta dėl ekonominių priežasčių (žym. mokesčiai, honorarai advokatams).
Teisminės gynybos principas įtvirtintas 1966 m. gruodžio 19 d. Tarptautinio pilietinių ir politinių teisių pakto 2 straipsnio trečiojoje dalyje, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio pirmojoje dalyje, Teismų įstatymo 4 ir CPK 5 straipsniuose. Jo esmė, kad kiekvienam asmeniui, manančiam esant pažeistas jo teises, yra garantuojama ir prieinama teisminė gynyba. Nors Konstitucijos 30 straipsnio pirmojoje dalyje kalbama apie galimybę teismo tvarka ginti tik pažeistas konstitucines teises ir laisves, tačiau šį principą būtina suprasti gerokai plačiau ir vien jomis neapsiriboti. Kita vertus, Konstitucija įtvirtina tik kai kurias subjektines teises, o kitas teises nustato kiti įstatymai ir įstatymų lydimieji aktai.
Be to, gali prireikti teismo tvarka ginti ne tik pačią subjektinę teisę, bet ir įstatymo saugomą asmens interesą (CPK 5 str. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 1999 m. rugsėjo 6 d. nutartyje konstatavo, kad „tiek teisė kreiptis į teismą, tiek ir nuosavybės teisė yra vienos pagrindinių žmogaus teisių, kurias gina Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija. Lietuvos CK (6.606 str.) ir CPK (4.482 str.) įtvirtina tarptautinės teisės prioriteto prieš vidaus teisę principą.
Civilinis Procesas
- Civilinis procesas yra teismo procesas.
- Civilinė byla iškeliama šalies iniciatyva.
- Ieškovas, kreipdamasis į teismą, veikia savo asmeniniais interesais, t. y. siekia naudos sau.
- Civilinis procesas neprasideda be atsakovo valios: jeigu atsakovas būtų patenkinęs ieškovo reikalavimą, ieškovas į teismą nebūtų kreipęsi.
CP teisei konstitucinė t. yra bazinė. Skirtingi tikslai, skiriasi ir jų pagrindų atsirandatys teisiniai santykiai. CP - materialioji t., kurios pagrindu atsiranda, keičiasi ar baigiasi civ materialieji teisiniai santykiai. CT - privatinės teisės dalis, visi susiklostantys teisiniai santykiai sieja privačius ir vienas kitam nepavaldžius teisės subjektus.
Skiriasi materialiųjų teisinių santykių specifika. Civ. bylos susijusios su materialiųjų subjektinių teisių, atsirandančių iš civ, komercinės, šeimos, darbo teisės reguliuojamų santykių, apsauga. Nagrinėjant civ. bylas dažniausiai gynybos objektas yra privatus interesas. B bylose siekiama įgyvendinti BT normas taikant nusikaltusiems asmenims atitinkamas baudž sankcijas. Taigi BP skirtas viešajam interesui, kurį saugo baudžiamoji teisė, gintis.
Skiriasi materialiųjų teisinių santykių specifika. Civilinėse bylose yra privatus ginčas, kurio dalyviai yra lygiaverčiai, o adm bylose - viešasis ginčas, kurio vienas iš dalyvių visada yra valstybė ar atitinkama valstybės institucija.
Tradicškai visos teisės šakos skirstomos į dvi dideles grupes: į viešąją teisę ir privatinę teisę. Viešosios teisės šakos reguliuoja santykius, grindžiamus subordinacijos principu, t. y. tokius, kai viena šalis yra valstybė ar valstybės institucija. Konstitucinė teisė, administracinė teisė, baudžiamoji teisė priskiriamos prie viešosios teisės šakų. Savo ruožtu privatinė teisė reguliuoja privačių asmenų (tiek fizinių, tiek juridinių) santykius.
Materialinės teisės šakos nustato subjekto teisinę padėtį. Materialinė teisė nenustato mechanizmo, kaip realizuoti prievartą. Pvz. jei asmuo atsisakys atlyginti žalą- kur reikia kreiptis, kad subjekto teisė būtų realizuota. Proceso teisė pradeda veikti, kai yra konfliktas. Proceso teisė - kaip tarnaitė. Kiekviena materialinė teisė turi ją aptarnaujančią procesinę teisę (BP teisė; CP teisė).
Materialinė teisė apsprendžia ginčo nagrinėjimo būdą ir formą. Civilinių ginčų negalima nagrinėti baudžiamojo proceso tvarka. Materialioji t. nustato teisinių santykių subjektų teises ir pareigas, t.y. galimo ir leistino elgesio ribas ir atsakomybę už pareigų nevykdymą ar teisių pažeidimą. Proceso t. reguliuoja santykius, atsirandačius ginant pažeistas materialiąsias teises.
Materialioji t. apibrėžia, ką asmuo gali ar privalo daryti, o proceso t. nusako, kaip apginti pažeistą ar ginčijamą materialiąją t ir užtikrinti jos įgyvendinimą. Materialinė teisė atsako į klausimą kokias teises aš turiu (ką galiu ar privalau daryti). Procesinė teisė - ką reikia daryti, kai negaliu realizuoti savo teisės (kaip apginti pažeistą ar ginčijamą materialinę teisę ir užtikrinti jos įgyvendinimą).
Bet kurios teisės šakos teisinio reguliavimo dalyku pripažįstami jos normų reguliuojami santykiai. CPK l straipsnyje nustatyta, kad civilinio proceso įstatymai reguliuoja bylų, kylančių iš civilinių, darbo, šeimos, intelektinės nuosavybės, bankroto, restruktūrizavimo ir kitų privatinių teisinių santykių, taip pat ypatingosios teisenos bylų nagrinėjimo tvarką, t. y. civilinio proceso teisė reguliuoja teismo veiklą nagrinėjant ir sprendžiant civilines bylas. Civilinio proceso teisės normos reguliuoja ir šių subjektų veiklą, nustato jų procesines teises ir pareigas.
Tad civilinio proceso teisės dalyku reikėtų pripažinti civilinį procesą, t. y. teismo, byloje dalyvaujančių asmenų (CPK 37 str.) ir kitų proceso dalyvių veiklą nagrinėjant ir sprendžiant civilines bylas bei vykdant teismo sprendimus. CP yra nuoseklus dalykas. Dažniausiai išskiriami du teisinio reguliavimo metodai - subordinacijos (imperatyvusis) ir šalių autonomijos (dispozityvusis). Subordinacijos metodas būdingas viešosios teisės šakoms.
Jis reiškia, kad konkretūs teisinių santykių subjektų veiksmai ar visa veikla yra griežtai reglamentuojami teisės normų ir kad šie subjektai paprastai neturi pasirinkimo laisvės: jų tarpusavio teisės ir pareigos aiškiai apibrėžtos ir negali būti keičiamos tarpusavio susitarimu; be to, paprastai abipusiai šių subjektų santykiai grindžiami tarpusavio pavaldumu (subordinacija). Šalių autonomijos, arba dispozityvusis, metodas reiškia, kad teisės normos teisinių santykių subjektams suteikia plačių galimybių renkantis konkretų veikimo būdą: dažniausiai jiems patiems tarpusavio susitarimu leidžiama apibrėžti savo teises ir pareigas.
Šis principas būdingas privatinei teisei (civilinėje teisėje tai ypač akivaizdu analizuojant sutarties laisvės principą). Koks teisinio reguliavimo metodas būdingas civilinio proceso teisei, būtų sudėtinga vienareikšmiškai atsakyti. Viena vertus, teismas yra valdžios institucija (Konstitucijos 5 str.), todėl santykiams, susiklostantiems tarp teismo ir byloje dalyvaujančių asmenų, tarp teismo ir kitų proceso dalyvių, būdinga subordinacija. Be to, nemažai civilinio proceso normų, pavyzdžiui, CPK 9, ir daugelis kitų straipsnių, imperatyviai apibrėžia privalomą ir vienintelį subjektų elgesio būdą.
Kita vertus, civilinio proceso tvarka ginamos subjektinės teisės, įtvirtintos normose tokių materialiosios teisės šakų, kurioms būdingas dispozityvusis teisinio reguliavimo metodas. Materialiojo teisinio santykio subjektai kilusį ginčą perdavus nagrinėti teismui tampa proceso šalimis. Vadinasi, dispozityvusis teisinio reguliavimo metodas neišvengiamai būdingas ir civilinio proceso teisei. Vadinasi, civilinio proceso teisės teisinio reguliavimo metodas yra mišrus - imperatyvusis ir dispozityvusis. Ši aplinkybė laikytina dar vienu argumentu teigti, kad civilinio proceso teisei būdingi ir viešosios, ir privatinės teisės elementai.
CPT - tai normų, reglamentuojančių civilinį procesą visuma. CPT sąvoka visada yra susijusi su konkrečioje valstybėje konkrečiu laiku galiojančių CP normų sistema. Civilinio proceso teisė - kodifikuota teisės šaka. Dauguma jos normų yra CPK. CPK struktūrą, nesunkiai įžvelgiama tam tikra visų teisės normų išdėstymo sistema. į septynias dalis. Kiekviena dalis savo ruožtu skirstoma į skyrius, o šie - į skirsnius.
Tradicškai skiriamos dvi didelės šios sistemos dalys - bendroji ir ypatingoji. Bendrosios dalies normos (CPK I dalis pavadinta „Bendrosios nuostatos“) reguliuoja klausimus, bendrus visam civiliniam procesui: nustato civilinio proceso teisės tikslus, principus, reglamentuoja teismų kompetenciją, teismo sudėtį, įrodymus, byloje dalyvaujančių asmenų ir kitų proceso dalyvių teisinę padėtį, bylinėjimosi išlaidas, teismo šaukimų ir pranešimų įteikimą, procesinius terminus, procesinius dokumentus, ieškinio, laikinųjų apsaugos priemonių institutus ir kita. Bendroji dalis apima CPK 1-175 straipsnius.
Ypatingosios dalies normos reguliuoja civilinių procesinių teisinių santykių subjektų veiklą konkrečiose civilinio proceso stadijose (civilinės bylos iškėlimą; pasirengimą civilinės bylos nagrinėjimui; teisminį nagrinėjimą; teismo sprendimų vykdymą; apeliaciją; kasaciją; proceso atnaujinimą; tarptautinio civilinio proceso ypatumus), supaprastintą procesą, taip pat tam tikrų kategorijų civilinių bylų ir ypatingosios teisenos bylų nagrinėjimo ypatumus. Ypatingoji dalis apima CPK 176-817 straipsnius.
Ir bendrosios, ir specialiosios dalies normos taip pat gali būti grupuojamos į institutus, t. y. tam tikrą civilinio proceso teisės sistemos sudedamąją dalį, kurią sudaro visuma tiek bendrųjų, tiek specialiųjų teisės normų, taikomų esant įvairioms stadijoms ir teisenai. Pavyzdžiui, skiriami įrodymų, ieškinio, procesinių terminų, jurisdikcijos ir kiti institutai. Sisteminį civilinio proceso teisės pobūdį būtina prisiminti taikant ir aiškinant civilinio proceso teisės normas. Teisės norma į vieną ar kitą kodekso dalį, skyrių ar skirsnį įtraukiama ne atsitiktinai. Tad aiškinant normą reikia atsižvelgti į jos vietą visoje civilinio proceso teisės sistemoje. Sisteminio teisės pobūdžio svarbu nepamiršti ir leidžiant įstatymus. Ignoruojant jį galima sugriauti susiklosčiusią teisės sistemą, dėl to savo ruožtu būtų sunkiau aiškinti ir taikyti teisę.
Nėra vienos nuomonės dėl sąvokos civilinis procesas turinio arba apimties. Pavyzdžiui, kai kurie autoriai civilinį procesą supranta dvejopai - siaurai ir plačiai. Siaurai civilinį procesą jie supranta kaip teismo ir šalių procesinę veiklą sprendžiant civilines bylas ir vykdant teismų sprendimus, t. y. civiliniu procesu tokiu atveju pripažįstamas tik teismo procesas. Plačiai civilinį procesą jie supranta kaip visus subjektinių teisių gynybos ir apsaugos būdus, išskyrus baudžiamąjį ir administracinį procesus. O civilinio proceso teisė, reguliuodama teismo, civilinės bylos šalių, kitų byloje dalyvaujančių asmenų ir proceso dalyvių procesinę veiklą, siekia užtikrinti, kad šalių ginčai būtų sprendžiami sąžiningai, ekonomiškai, operatyviai ir teisingai.
tags: #turto #vertinimo #atmesdamas #irodomoji #teismas