Teismo sprendimų vertinimas atmetant įrodymus

Teismo sprendimų priėmimas yra sudėtingas procesas, kuriame svarbų vaidmenį atlieka įrodymų vertinimas. Teismas turi išsamiai ir nešališkai išnagrinėti visas bylos aplinkybes, kad priimtų teisingą sprendimą.

Civilinės teisės gynimo būdai

CK 1 knygos 138 straipsnyje yra pateiktas nebaigtinis civilinių teisių gynimo būdų, kuriuos taiko teismas, sąrašas. Dažniausiai civilinių teisių gynimo būdus nustato teisės normos, reguliuojančios konkretų teisinį santykį. Pvz., ginant nuosavybės teises galima prašyti pripažinti nuosavybės teisę, pareikšti vindikacinį arba negatorinį reikalavimą.

1. Pripažindamas tais teises. Čia nurodyta, kad civilines teises įstatymų nustatyta tvarka gina teismas jas pripažindamas. Pavyzdžiui, gali būti pripažinta asmens nuosavybės teisė į daiktą. Tam tikrais atvejais laikomasi nuomonės, kad asmens civilinė teisė apginama ją pripažįstant, nors teismo sprendimo rezoliucinėje dalyje šitaip tiesiogiai nenurodyta, o teigiama, kad kito asmens veiksmai, kuriais šis atsisako pripažinti pirmojo asmens teisę, yra neteisėti. Pavyzdžiui, asmens teisė vykdyti statybos darbus pagal parengtą projektą, kai sutikimo vykdyti ttokius darbus neduoda kitas asmuo, kurio sutikimas būtinas pagal įstatymus, gali būti pripažinta teismo sprendimu pripažinus to kito asmens atsisakymą duoti sutikimą vykdyti tokius darbus neteisėtu.
2. Atkurdamas buvusią iki teisės pažeidimo padėtį.
3. Užkirsdamas kelią teisę pažeidžiantiems veiksmams ar uždrausdamas atlikti veiksmus, keliančius pagrįstą grėsmę žalai atsirasti.
4. Priteisdamas įvykdyti pareigą natūra. Šiuo atveju teismas paprastai priteisia turtą, kurį atsakovas turi gražinti ar perduoti pagal sutartį. Nesant galimybės įvykdyti pareigą natūra, priteisiama turto vertė, nuostoliai arba netesybos.
5. Nutraukdamas arba pakeisdamas teisinį santykį. Teismas priima sprendimą nutraukti teisinį santykį dažniausiai dėl to, kad viena iš santykio šalių nevykdo sutarties, todėl šis teisių gynimo būdas dažnai jungiamas su nuostolių išieškojimu.
6. Išieškodamas iš pažeidusio teisę asmens padarytą turtinę ar neturtinę žalą (nuostolius), o įstatymų ar sutarties numatytais aatvejais - netesybas (baudą, delspinigius).
7. Pripažindamas negaliojančiais valstybės ar savivaldybių institucijų arba pareigūnų aktus, prieštaraujančius įstatymams, CK 1.3 str. 4 dalyje numatytais atvejais. Čia pasakyta, kad teismas turi teisę pripažinti negaliojančiu CK ar kitam įstatymui prieštaraujantį teisės aktą ar jo dalį,jeigu to akto ir Konstitucijos ar įstatymų atitikimo kontrolė neįeina į LR KT kompetenciją.
8. Kitais įstatymų nustatytais būdais. Pavyzdžiui, atsakovo civilinės teisės yra ginamos atmetant ieškinį.

Visuomeninės ginčų sprendimo procedūros

Visuomeninėms priskiriama teisminė procedūra, kuri skirstoma į baudžiamąją procesinę ir civilinę procesinę, bei administracinė procedūra. Svarbiausia ir pagrindinė visuomeninė ginčų sprendimo procedūra yra arbitražas. Tai privatus ginčų sprendimo būdas, kai konkrečiam ginčui išspręsti ginčo šalys pasirenka arbitrus arba ginčo sprendimą organizuoja nuolatinė institucija (institucinis arbitražas, pvz. Londono tarptautinis arbitražo teismas). Visuomeninės ginčų nagrinėjimo procedūros vadinamos alternatyviais ginčų sprendimo būdais.

1. Arbitražas - 1996 LR komercinio arbitražo įst. 4)negalioja viešumo principas. Daugeliu atvejų arbitraže spręsti ginčus yra priimtiniau.
2. ginčo perdavimas spręsti šalių pasirinktam ekspertui, pvz.
3. šalių sutaikinimo procedūra, kurios tikslas pasiekti, kad šalys gginčą baigtų taikos susitarimu; atlikti sutaikinimo procedūrą gali šalių pasirinktas asmuo, teisėjas ar kitas valstybės pareigūnas.

Skirtumai tarp alternatyvių ginčų sprendimo būdų ir teismo proceso:

1. išsprendus ginčą užtikrinama tik socialinė taika, o teisė lieka neapginta
2. teisme ginčą sprendžia profesionalus teisininkas-teisėjas, o alternatyviu - ne
3. teismo sprendimo įvykdymas užtikrintas galimybe panaudoti prievarta
4. detalios teismo proceso taisyklės padeda teismui geriau nustatyti visas ginčo aplinkybes
5. teismo procese galima reikalauti taikyti laikinas reikalavimo užtikrinimo priemones
6. teismo klaidas įmanoma ištaisyti instancinės teismų sistemos galimybėmis
7. bylinėjimosi išlaidų problema sprendžiama valstybei garantuojant finansinę pagalbą.

Teisė į teisminę gynybą -viena pagrindinių žmogaus teisių, įtvirtinta 1950 11 04 Europos žmogaus teisių ir pagr .laisvių apsaugos konvencijoje (6str.). Ji reiškia, kad visus ginčus dėl teisės turi spręsti teismas. Principą, kad negali būti nei viešosios nei privatinės teisės sričių, kurių negalėtų kontroliuoti teismas, savo sprendimuose patvirtino ir Europos Sąjungos Teisingumo tteismas. Bet įgyvendinti šį principą nepaprasta dėl ekonominių priežasčių (žym. mokesčiai, honorarai advokatams). Teisminės gynybos principas įtvirtintas 1966 m. gruodžio 19d. Tarptautinio pilietinių ir politinių teisių pakto 2 straipsnio trečiojoje dalyje, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio pirmojoje dalyje, Teismų įstatymo 4 ir CPK 5 straipsniuose. Jo esmė, kad kiekvienam asmeniui, manančiam esant pažeistas jo teises, yra garantuojama ir prieinama teisminė gynyba. Nors Konstitucijos 30 straipsnio pirmojoje dalyje kalbama apie galimybę teismo tvarka ginti tik pažeistas konstitucines teises ir laisves, tačiau šį principą būtina suprasti gerokai plačiau ir vien jomis neapsiriboti. Kita vertus, Konstitucija įtvirtina tik kai kurias subjektines teises, o kitas teises nustato kiti įstatymai ir įstatymų lydimieji aktai. Be to, gali prireikti teismo tvarka ginti ne tik pačią subjektinę teisę, bet ir įstatymo saugomą asmens interesą (CPK 5 str. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 1999 m. rugsėjo 6d. nutartyje konstatavo, kad „tiek teisė kreiptis į teismą, tiek ir nuosavybės teisė yra vienos pagrindinių žmogaus teisių, kurias gina Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija. Lietuvos CK (606 str.) ir CPK (482 str.) įtvirtina tarptautinės teisės prioriteto prieš vidaus teisę principą.

Civilinis procesas

Civilinis procesas yra teismo procesas, t. y. civilinė byla iškeliama šalies iniciatyva, tt. y. ieškovas, kreipdamasis į teismą, veikia savo asmeniniais interesais, t. y. siekia naudos sau. Civilinis procesas neprasideda be atsakovo valios: jeigu atsakovas būtų patenkinęs ieškovo reikalavimą, ieškovas į teismą nebūtų kreipęsis. CP teisei konstitucinė t. yra bazinė. K. CPT ir CT. Skirtingi tikslai, skiriasi ir jų pagrindų atsirandatys teisiniai santykiai. CP - materialioji t., kurios pagrindu atsiranda, keičiasi ar bbaigiasi civ materialieji teisiniai santykiai. CT - privatinės teisės dalis, visi susiklostantys teisiniai santykiai sieja privačius ir vienas kitam nepavaldžius teisės subjektus. CPT ir BPT. Skiriasi materialiųjų teisinių santykių specifika. Civ. bylos susijusios su materialiųjų subjektinių teisių, atsirandančių iš civ, kkomercinės, šeimos, darbo teisės reguliuojamų santykių, apsauga. Nagrinėjant civ. bylas dažniausiai gynybos objektas yra privatus interesas. B bylose siekiama įgyvendinti BT normas taikant nusikaltusiems asmenims atitinkamas baudž sankcijas. Taigi BP skirtas viešajam interesui, kurį saugo baudžiamoji teisė, gintis. CPT ir APT. Skiriasi materialiųjų teisinių santykių specifika. Civilinėse bylose yra privatus ginčas, kurio dalyviai yra lygiaverčiai, o adm bylose - viešasis ginčas, kurio vienas iš dalyvių visada yra valstrybė ar atitinkama valstybės institucija.

Tradiciskai visos teisės šakos skirstomos į dvi dideles grupes: į viešąją teisę ir privatinę teisę. Viešosios teisės šakos reguliuoja santykius, grindžiamus subordinacijos principu, t. y. tokius, kai viena šalis yra valstybė ar valstybės institucija. Konstitucinė teisė, administracinė teisė, baudžiamoji teisė priskiriamos prie viešosios teisės šakų. Savo ruožtu privatinė teisė reguliuoja privačių asmenų (tiek fizinių, tiek juridinių) santykius.

Materialinės teisės šakos nustato subjekto teisinę padėtį. Materialinė teisė nenustato mechanizmo, kaip realizuoti prievartą. Pvz. jei asmuo atsisakys atlyginti žalą- kur reikia kreiptis, kad subjekto teisė būtų realizuota. Proceso teisė pradeda veikti, kai yra konfliktas. Proceso teisė - kaip tarnaitė. Kiekviena materialinė teisė turi ją aptarnaujančią procesinę teisę (BP teisė; CP teisė). Materialinė teisė apsprendžia ginčo nagrinėjimo būdą ir formą. Civilinių ginčų negalima nagrinėti baudžiamojo proceso tvarka. Materialioji t. nustato teisinių santykių subjektų teises ir pareigas, t.y. galimo ir leistino elgesio ribas ir atsakomybę už pareigų nevykdymą ar teisių pažeidimą. Proceso t. reguliuoja santykius, atsirandačius ginant pažeistas materialiąsias teises. Materialioji t. apibrėžia, ką asmuo gali ar privalo daryti, o proceso t. nusako, kaip apginti pažeistą ar ginčijamą materialiąją t ir užtikrinti jos įgyvendinimą. Materialinė teisė atsako į klausimą kokias teises aš turiu (ką galiu ar privalau daryti) Procesinė teisė - ką reikia daryti, kai negaliu realizuoti savo teisės (kaip apginti pažeistą ar ginčijamą materialinę teisę ir užtikrinti jos įgyvendinimą).

Bet kurios teisės šakos teisinio reguliavimo dalyku pripažįstami jos normų reguliuojami santykiai. CPK l straipsnyje nustatyta, kad civilinio proceso įstatymai reguliuoja bylų, kylančių iš civilinių, darbo, šeimos, intelektinės nuosavybės, bankroto, restruktūrizavimo ir kitų privatinių teisinių santykių, taip pat ypatingosios teisenos bylų nagrinėjimo tvarką, t. y. civilinio proceso teisė reguliuoja teismo veiklą nagrinėjant ir sprendžiant civilines bylas. Civilinio proceso teisės normos reguliuoja ir šių subjektų veiklą, nustato jų procesines teises ir pareigas. Tad civilinio proceso teisės dalyku reikėtų pripažinti civilinį procesą, t. y. teismo, byloje dalyvaujančių asmenų (CPK 37 str.) ir kitų proceso dalyvių veiklą nagrinėjant ir sprendžiant civilines bylas bei vykdant teismo sprendimus.

CP yra nuoseklus dalykas. Dažniausiai išskiriami du teisinio reguliavimo metodai - subordinacijos (imperatyvusis) ir šalių autonomijos (dispozityvusis). Subordinacijos metodas būdingas viešosios teisės šakoms. Jis reiškia, kad konkretūs teisinių santykių subjektų veiksmai ar visa veikla yra griežtai reglamentuojami teisės normų ir kad šie subjektai paprastai neturi pasirinkimo laisvės: jų tarpusavio teisės ir pareigos aiškiai apibrėžtos ir negali būti keičiamos tarpusavio susitarimu; be to, paprastai abipusiai šių subjektų santykiai grindžiami tarpusavio pavaldumu (subordinacija). Šalių autonomijos, arba dispozityvusis, metodas reiškia, kad teisės normos teisinių santykių subjektams suteikia plačių galimybių renkantis konkretų veikimo būdą: dažniausiai jiems patiems tarpusavio susitarimu leidžiama apibrėžti savo teises ir pareigas. Šis principas būdingas privatinei teisei (civilinėje teisėje tai ypač akivaizdu analizuojant sutarties laisvės principą). Koks teisinio reguliavimo metodas būdingas civilinio proceso teisei, būtų sudėtinga vienareikšmiškai atsakyti. Viena vertus, teismas yra valdžios institucija (Konstitucijos 5 str.), todėl santykiams, susiklostantiems tarp teismo ir byloje dalyvaujančių asmenų, tarp teismo ir kitų proceso dalyvių, būdinga subordinacija. Be to, nnemažai civilinio proceso normų, pavyzdžiui, CPK 9, ir daugelis kitų straipsnių, imperatyviai apibrėžia privalomą ir vienintelį subjektų elgesio būdą. Kita vertus, civilinio proceso tvarka ginamos subjektinės teisės, įtvirtintos normose tokių materialiosios teisės šakų, kurioms būdingas dispozityvusis teisinio reguliavimo metodas. Materialiojo teisinio santykio subjektai kilusį ginčą perdavus nagrinėti teismui tampa proceso šalimis. Vadinasi, dispozityvusis teisinio reguliavimo metodas neišvengiamai būdingas ir civilinio proceso teisei. Vadinasi, civilinio proceso teisės teisinio reguliavimo metodas yra mišrus - imperatyvusis ir dispozityvusis. Ši aplinkybė laikytina dar vienu argumentu teigti, kad civilinio proceso teisei būdingi ir viešosios, ir privatinės teisės elementai. CPT - tai normų, reglamentuojančių civilinį procecą visuma. CPT sąvoka visada yra susijusi su konkrečioje valstybėje konkrečiu laiku galiojančių CP normų sistema.

Civilinio proceso teisė - kodifikuota teisės šaka. Dauguma jos normų yra CPK. CPK struktūrą, nesunkiai įžvelgiama tam tikra visų teisės normų išdėstymo sistema. į septynias dalis. Kiekviena dalis savo ruožtu skirstoma į skyrius, o šie - į skirsnius. Tradiciškai skiriamos dvi didelės šios sistemos dalys - bendroji ir ypatingoji. Bendrosios dalies normos (CPK I dalis pavadinta „Bendrosios nuostatos“)reguliuoja klausimus, bendrus visam civiliniam procesui: nustato civilinio proceso teisės tikslus, principus, reglamentuoja teismų kompetenciją, teismo sudėtį, įrodymus, byloje dalyvaujančių asmenų ir kitų proceso dalyvių teisinę padėtį, bylinėjimosi išlaidas, teismo šaukimų ir ppranešimų įteikimą, procesinius terminus, procesinius dokumentus, ieškinio, laikinųjų apsaugos priemonių institutus ir kita. Bendroji dalis apima CPK 1-175 straipsnius. Ypatingosios dalies normos reguliuoja civilinių procesinių teisinių santykių subjektų veiklą konkrečiose civilinio proceso stadijose (civilinės bylos iškėlimą; pasirengimą civilinės bylos nagrinėjimui; teisminį nagrinėjimą; teismo sprendimų vykdymą; apeliaciją; kasaciją; proceso atnaujinimą; tarptautinio civilinio proceso ypatumus), supaprastintą procesą, taip pat tam tikrų kategorijų civilinių bylų ir ypatingosios teisenos bylų nagrinėjimo ypatumus. Ypatingoji dalis apima CPK 176-817 straipsnius. Ir bendrosios, ir specialiosios dalies normos ttaip pat gali būti grupuojamos į institutus, t. y. tam tikrą civilinio proceso teisės sistemos sudedamąją dalį, kurią sudaro visuma tiek bendrųjų, tiek specialiųjų teisės normų, taikomų esant įvairioms stadijoms ir teisenai. Pavyzdžiui, skiriami įrodymų, ieškinio, procesinių terminų, jurisdikcijos ir kkiti institutai. Sisteminį civilinio proceso teisės pobūdį būtina prisiminti taikant ir aiškinant civilinio proceso teisės normas. Teisės norma į vieną ar kitą kodekso dalį, skyrių ar skirsnį įtraukiama ne atsitiktinai. Tad aiškinant normą reikia atsižvelgti į jos vietą visoje civilinio proceso teisės sistemoje. Sisteminio teisės pobūdžio svarbu nepamiršti ir leidžiant įstatymus. Ignoruojant jį galima sugriauti susiklosčiusią teisės sistemą, dėl to savo ruožtu būtų sunkiau aiškinti ir taikyti teisę.

Nėra vienos nuomonės dėl sąvokos civilinis procesas turinio arba apimties. Pavyzdžiui, kai kurie autoriai civilinį procesą supranta dvejopai - siaurai ir plačiai. Siaurai civilinį procesą jie supranta kaip teismo ir šalių procesinę veiklą sprendžiant civilines bylas ir vykdant teismų sprendimus, t. yy. civiliniu procesu tokiu atveju pripažįstamas tik teismo procesas. Plačiai civilinį procesą jie supranta kaip visus subjektinių teisių gynybos ir apsaugos būdus, išskyrus baudžiamąjį ir administracinį procesus. O civilinio proceso teisė, reguliuodama teismo, civilinės bylos šalių, kitų byloje dalyvaujančių asmenų ir proceso dalyvių procesinę veiklą, siekia užtikrinti, kad šalių ginčai būtų sprendžiami sąžiningai, ekonomiškai, operatyviai ir teisingai. Kartu su Didžiąja Prancūzijos revoliucija kaip neigiama reakcija į visagalę valstybę (o tiksliau į visagalį monarchą) į visuomenės gyvenimą ateina ir liberalizmo vertybės: nuosavybė, laisvė, lygybė ir įstatymas. Ekonominė XVIII-XIX a.

Įrodymų vertinimas baudžiamajame procese

Įrodymai baudžiamajame procese yra įstatymų nustatyta tvarka gauti, BPK nustatytais proceso veiksmais patikrinti, teisiamajame posėdyje išnagrinėti ir teismo pripažinti duomenys, kuriais vadovaudamasis teismas daro išvadas dėl nusikalstamos veikos buvimo ar nebuvimo, šią veiką padariusio asmens kaltumo ar nekaltumo ir kitų aplinkybių, turinčių reikšmės bylai išspręsti teisingai (BPK 20 straipsnio 1, 3, 4 dalys). Pagrindines įrodymų vertinimo taisykles nustato BPK 20 straipsnio 5 dalis. Šioje dalyje nustatyta, kad teisėjai įrodymus vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu.

Dėl šios nuostatos teismų praktikoje nuosekliai aiškinama, kad įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva. Teismo vidinis įsitikinimas privalo turėti objektyvų pagrindą, t. y. jis turi būti pagrįstas visų byloje esančių duomenų patikrinimu, palyginimu, prieštaravimų pašalinimu ir savo sprendimų argumentavimu. Jokie įrodymai neturi teismui iš anksto nustatytos galios. Nė vieni įrodymai nėra pranašesni už kitus, teismas visus įrodymus turi vertinti, tirti ir analizuoti vienodai, bendra tvarka. Vertindamas įrodymus, teismas turi įsitikinti, ar jie patikimi, ar gauti teisėtu būdu, ir nuspręsti, ar įrodymais grįstinos teismo išvados, ar jie atmestini. Turi būti įvertintas kiekvienas įrodymas atskirai ir įrodymų visuma.

Esminiu įrodymų vertinimo nuostatų pažeidimu gali būti pripažįstami atvejai, kai kasacine tvarka apskųstame nuosprendyje ar nutartyje teismo išvados padarytos nesiėmus įmanomų priemonių visoms bylai teisingai išspręsti reikšmingoms aplinkybėms nustatyti; nebuvo vertinti visi proceso metu surinkti bylai išspręsti reikšmingi įrodymai; vertinant įrodymus daryta klaidų dėl įrodymų turinio; remtasi duomenimis, kurie dėl neatitikties BPK 20 straipsnio 1-4 dalyse nustatytiems reikalavimams negalėjo būti pripažinti įrodymais; įrodymais nepagrįstai nepripažinti duomenys, kurie atitinka BPK 20 straipsnio 1-4 dalių reikalavimus; neišdėstyti teisiniai argumentai dėl ištirtų įrodymų vertinimo ir pan.

Nagrinėjant kasacinį skundą, teisėjų kolegija nenustatė esminių BPK pažeidimų, susijusių su įrodymų vertinimu. Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl R. B. pareikštų kaltinimų pagrįstumo, jo veiksmų kvalifikavimo, išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo bylos aplinkybes, teisiamajame posėdyje patikrino teisėtais būdais gautus duomenis ir nuosprendį grindė teisiamajame posėdyje ištirtais įrodymais (BPK 301 straipsnio 1 dalis). Šio teismo priimto nuosprendžio išvados dėl nusikalstamos veikos, nustatytos BK 170 straipsnio 3 dalyje, požymių R. B. veiksmuose nebuvimo yra pagrįstos 2022 m. kovo 2 d. Lietuvos teismo ekspertizės centro lingvistinio tyrimo specialisto išvada Nr. 11-328 (22), specialistės G. Herasimenkienės paaiškinimais, iš dalies paties nuteistojo R. B. parodymais, kitais rašytiniais bylos įrodymais. Pirmosios instancijos teismo nuosprendžio aprašomojoje dalyje, kuri atitinka BPK 305 straipsnio 3 dalies 2, 3 punktų reikalavimus, aiškiai nurodyta, kodėl visus teismo nustatytus pavojingus R. B. veiksmus apima būtent BK 170 straipsnio 2 dalies dispozicija, išdėstyti įrodymų vertinimo motyvai ir bylos įrodymais pagrįstos išvados dėl R. B.

Nepagrįsti kasacinio skundo argumentai, kad žemesnės instancijos teismai, vertindami įrodymus, suteikė išskirtinę reikšmę lingvistinio tyrimo specialisto išvados bei specialistės lingvistės G. Herasimenkienės paaiškinimų daliai ir neanalizavo, nevertino nuteistojo R. B. parašyto komentaro turinio. Pagal BPK 89 straipsnio 1 dalį, specialistas yra reikiamų specialių žinių ir įgūdžių turintis asmuo, kuriam pavedama atlikti objektų tyrimą ir pateikti išvadą arba paaiškinimus jo kompetencijos klausimais. Pagal teismų praktikoje suformuluotas taisykles, ekspertizės aktą ar eksperto arba specialisto išvadą teismas turi įvertinti pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu visų byloje esančių įrodymų ištyrimu. Ekspertizės akto (specialisto išvados), kaip įrodymo, vertinimui keliami reikalavimai nustatyti BPK 20 straipsnio 5 dalyje. Kasacinės instancijos teismo praktikoje nurodoma, kad ekspertizės aktas (specialisto išvada) yra tik vienas iš įrodymų, kuris teismo turi būti įvertintas išsamiai ir nešališkai išnagrinėjus visas bylos aplinkybes.

Išvadas dėl to, ar tam tikras komentaras atitinka nusikalstamos veikos požymius, daro teismas, o kalbos specialisto atlikto tyrimo paskirtis - esant poreikiui padėti teismui teisingai suvokti komentarą, jo bendrą turinį, atskirus jo žodžius kalbine prasme, atriboti informacijos paskleidimą nuo nuomonės ir pan. B. parašytą komentarą, žemesnės instancijos teismai detaliai aptarė ir išanalizavo:

1. byloje pateiktą 2022 m. kovo 2 d. Lietuvos teismo ekspertizės centro lingvistinio tyrimo specialisto išvadą Nr. 11-328 (22), kurioje nurodyta, kad R. B. parašytame komentare „Piderasai jobani blet naikint jumis blet“ išsakyta mintimi, jog homoseksualius asmenis reikia naikinti, yra išreikšta agresyvi autoriaus nuostata ir propaguojama homoseksualių asmenų naikinimo idėja, tačiau ši mintis nėra išplėtota, komentare neatsispindi jo autoriaus siekis paveikti komentaro skaitytojus imtis fizinių smurtinių veiksmų;
2. specialisto išvadą davusios specialistės - Lietuvos teismo ekspertizės centro Dokumentų ekspertizių skyriaus vyriausiosios ekspertės, humanitarinių mokslų daktarės G. Herasimenkienės, turinčios teismo lingvisto eksperto kvalifikaciją ir 19 metų ekspertinio darbo stažą, paaiškinimus, kad komentare įžvelgiamas kurstymas, nuteikinėjimas prieš asmenų grupę, tačiau raginimas, siekis tokiu būdu pakviesti kitus žmones imtis realių veiksmų jame neatsispindi; veiksmažodis „naikinti“ nėra konkretus, neaišku, kokių veiksmų raginama, kviečiama imtis; naikinimo idėja propaguojama, tačiau kvietimo atlikti konkrečius veiksmus nėra. Pagal lingvistinę formuluotę, pasirinktus žodžius, laikus nuosakas, tai nėra kurstymas arba skatinimas. Byloje esantys duomenys, gauti pritaikius specialias žinias (gauti atlikus specialų tyrimą), gali būti atmetami kaip įrodymai, kai jie prieštarauja kitiems bylos įrodymams.

Apeliacinės instancijos teismas, pagal prokuroro apeliacinį skundą patikrinęs pirmosios instancijos teismo priimto nuosprendžio pagrįstumą ir teisėtumą ir dar kartą įvertinęs pirmosios instancijos teismo ištirtus įrodymus, pateikė motyvuotas išvadas dėl apeliacinio skundo ir motyvus, paaiškinančius, kodėl apeliacinio skundo argumentai dėl įrodymų vertinimo, parašyto komentaro turinio ir R. B. veiksmų kvalifikavimo atmetami, o pirmosios instancijos teismo padarytos išvados dėl R. B. išteisinimo pagal BK 170 straipsnio 3 dalį yra pagrįstos ir teisingos (BPK 332 straipsnio 3 ir 5 dalys). Apeliacinės instancijos teismo atliktas apeliaciniame skunde kvestionuotų įrodymų vertinimas taip pat atitinka BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimus. Priešingai nei teigia kasatorius, skundžiamame apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje atsakyta į visus esminius prokuroro apeliacinio skundo argumentus.

Apibendrinant, teismo sprendimų priėmimas yra sudėtingas procesas, kuriame svarbu užtikrinti, kad įrodymai būtų vertinami išsamiai, nešališkai ir vadovaujantis įstatymais. Tik tokiu atveju galima pasiekti teisingą ir pagrįstą sprendimą.

tags: #turto #vertinimo #atmesdamas #iromomoji #teismas