Archainiuose lietuvių mituose aitvaras yra dieviška būtybė, nešanti materialines gėrybes. O senolių išmintis byloja, kad aitvarai žmogui suneša turtus.
Kaukas - mitinė būtybė, nešanti turtus.
Kas yra aitvaras?
Áitvaras - tai žmonėms turtus nešanti pasakų būtybė. Kai pamatysi lekiant oru raudoną pagaikštį, žinok, kad aitvaras pinigus te neša. Lekia kai áitvarą mušęs (labai greitai). Ar tave áitvaras po visus laukus nešiojo (ko taip lakstei)?
Tačiau tautosakoje kaukas yra veikiau teigiama būtybė, nors ir chtoninė, t.y. žemiškos, požeminės, tamsios prigimties. Atrodo kaukai kaip maži “žemės žmogeliukai” ir primena nykštukus. Kai kurie mokslininkai, pirmiausia A.J.Greimas, iš paties jų vardo rekonstravo tam tikras kauko savybes, siejančias jį su vandeniu, drėgme, gleivėmis, žemės grumstu.
Iš tikrųjų kauku pavadinamas ir nekrikštytas kūdikis, arba nekrikštyto mirusio kūdikio vėlė. Ir žinomo šiuolaikinio mokslininko Vykinto Vaitkevičiaus įžvalgos leidžia šias mitines būtybes susieti su protėvių vėlėmis: jis iškėlė mintį, jog buvusio kunigaikščio Kukovaičio vardo reikšmė yra susijusi su kaukų, arba kukų vieta, senoviškai veita. Kukoveitis reikštų kapavietę, vėlių vietą.
Taigi viena vertus, kaukai yra anapusinio pasaulio atstovai, kita vertus, jie yra teigiamos būtybės, žmonėms nešančios derlių ir gerovę, o tai kaip tik būdinga protėvių vėlėms.
Paprastai kaukai ir apsireiškia žmonėms siūlydami pagalbą (kartais pradžioje atneša krūvelę skiedrų), ir jeigu žmogus ją priima, tai pas jį ir užsiveisia kaukučiai. Jie, beje, neša į namus tik bekraujus, pieno ir grūdinius produktus. Iš tikrųjų įvyksta savotiški mainai, atspindintys ir pačių kaukų interesus.
Kaukas, priešingai negu aitvaras, niekada nėra perkamas, tačiau kartais jį sąmoningai galima išperinti iš kuilio pauto (gali būti, jog tai aitvaro išperinimo iš gaidžio kiaušinio parodija). Kitąsyk kaukai kviečiami prie padengto stalo, jiems padedama sviesto, sūrio ir alaus, kurį jie, pasak senesnių šaltinių, labai mėgo. Jeigu šeimininkas pamato, kad valgis ragautas (kaip ir vėlių atveju), ateityje tikisi didesnės sėkmės. O jeigu valgis neliestas, būgštauja dėl gresiančių bėdų.
Kaip atsikratyti kauku?
Tereikia kaukui pasiūti rūbelius arba nepriimti jo atneštų skiedrų. Kita vertus, vėliau čia prisideda krikščioniškas požiūris, esą už bet kokią anapusinę pagalbą turėsi sielą velniui atiduoti, bet ir tai veikiau taikoma aitvarui, kuris yra pavojingesnė, kerštinga būtybė.
Beje, neretai kaukas yra būtent tapatinamas su aitvaru, irgi nešančiu savo šeimininkui turtus. Iš dalies - taip, Žemaitijoje aitvaras paprastai ir vadinamas kauku. Bet tai gal vis dėlto tik pastarųjų amžių maišatis. Kai kuriais būdingais požymiais aitvaras ir kaukas iš esmės ir labai ryškiai skiriasi. Antai kaukas niekad neskraido, dažniausia pasirodo ne vienas, o poromis ar nedideliais būreliais. Šaltiniuose nėra užfiksuota moteriškosios kaukės ar kaukos formos, bet kaukams būdinga sukurti šeimeles, pasirodyti su žmonomis. Aitvaras yra visai kitokios prigimties - tai šviesi, ugninga, dangiška (ar bent jau oriška), skraidanti būtybė. Aitvaras maitinamas kiaušiniene ir niekuomet - alumi.
Vienas iš paties kauko vardo aiškinimų tiesiog sieja jį su veiksmažodžiu kaukti. Bet tai veikiau tėra antrinė, vėliau pagal žodžių panašumą atsiradusi sąsaja. Pirminė kauko vardo etimologija veikiau susijusi su veiksmažodžiu kukti, reiškiančiu linkimą, gaubimą. Taigi kaukas būtų kas sukukęs, kuktelėjęs arba reikštų tam tikrą gaubiantį paviršių, kaip kad kaukolė.
Viena iš kauko apraiškų leistų jį pavadinti naminuku arba šiuolaikinio naminuko vienas iš provaizdžių galėtų būti kaukas. Naminis kaip toks daugiau žinomas slavų kultūroje. Tačiau kategoriškai negalima sakyti, kad slavų naminis ir lietuvių kaukas yra vienas ir tas pat - skirtingų kultūrų mitinės būtybės nebūtinai turi sutapti.
Aitvarai šiandien
Lobius aitvarai kai kuriems neša ir šiandien, tik jų turtai su sąskaitomis bankuose nesusiję. Jie prisistato žmonėmis, mėgstančiais žiūrėti į dangų. Jie - tai aitvarų judėjimo aistruoliai, susibūrę į neoficialų klubą ir laisvalaikį leidžiantys meistraudami bei skraidindami įvairiaspalves vėjui paklūstančias konstrukcijas.
Aitvarų mėgėjai pasakoja, kad iš pradžių jie susižavėjo šių skraiduolių teikiamu laisvės pojūčiu ir polėkiu, tačiau vėliau aitvarai jiems patiems netikėtai atvėrė ir daug platesnį žemiškąjį pasaulį.
Jis, kaip ir dauguma aitvarų judėjimo entuziastų, visus savo aitvarus išpiešia ir apipavidalina pats.
„Eini prieš vėją, laikai virvę, danguje tave kažkas tempia - turi stebėti visą aplinką, turi jausti, ką daro aitvaras, turi matyti, kur pats eini, ar su niekuo [aitvaras] nesusipainios. Toks pajautimas ne tik sociumo, bet visos erdvės, vėjo, žemės, kur vanduo, kur kokie paukščiai ar dar kas nors. Toks suvokimas visos tos koordinacijos - kas esi, kur esi, ką veiki“, - teigia G.
Daugelis yra girdėję, kad aitvarui prie uodegos pririšus lapelį su užrašytais norais ir iškėlus jį į dangų, svajonės išsipildo greičiau.
„Toks smagumas, galėjimas pasidalinti, nustebinti, kažkaip pačiam nustebti, apsidžiaugti tuo. Žmonėms kažkoks toks lengvumas atsiranda“, - tikina M.
„Žiūrėjimas vien tik į žemę, į kažkokią aplinką susiaurina ir požiūrį, ir mąstymą, ir visa kita. O kai palakstai kelias valandas ar bent kažkiek, na, prie jūros lakstyti nereikia, kai iškeli tą aitvarą, tas pasikėlimas aukštyn stipriai keičia. Linkiu pabandyti“, - sako G.
Lietuvoje pripažinta dainininkė Giedrė KAUKAITĖ prašo jos nevadinti moksliniais titulais, kurie tėra visų laikų pramanas. Sako: “Juk turiu vardą ir pavardę - esu Giedrė Kaukaitė. Mano pavardė pati gražiausia, bet tai ne mano nuopelnas - mano tėvelis Kazys Kaukas. (Kodėl gražiausia?) Nes prasmingiausia, mitologinė... Kaukas, kaip sako mitologija, - būtybė, esanti po slenksčiu ir namiškiams nešanti turtus. Bet tai greičiausia tik iliuzija, įsivaizduojant, kad turtai - tik laimė, džiaugsmai ir atradimai... Man kaukas atnešė viską: laimę, džiaugsmus, laimėjimus ir pralaimėjimus, atradimus ir praradimus. Taip pat ir patirtį, viltį, amžiną troškulį. Tai jau būtų kaita. (O kaip suderinti tą kaitą?) Tai jau vadintųsi išmintimi. Bet kaukas - išmintingas. Todėl jį tebesijaukinu, tikėdamasi ir pati tapti išmintinga. Mano kaukas visada po mano slenksčiu, kad ir kur būčiau - ant peties, kišenėje, šalia, virš galvos, po paranke ar kitoj gatvės pusėje, toje pačioje pievoje ar miške, palaukėje ar paupy. Aš jį įsivaizduoju kaip šiltą pūkuotą gumuliuką, panašų į mano kalytę Bertą, kuri visada atsiliepia šaukiama, miega tiek pat ilgai kaip ir aš. Nerimauja arba džiūgauja kartu su manimi, nekreipia dėmesio į apsimestinį liūdesį ar dirbtines provokacijas. Nes kaukas visuomet diktuoja pusiausvyrą”.
Vienas iš Žemaitijos kilusios dainininkės giminaitis, sudarydamas genealoginį medį, išsiaiškino, kad pirmasis šios pavardės atstovas - Jonas Kaukas iš prūsų atsikėlė maždaug 1712 m., išsikirto mišką ir toje vietoje pasistatė trobą. Ten dar tebestovi jo sodintas ąžuolas, Suvalkijoje jis yra saugomas gamtos paminklas. “Prieš porą metų organizuodami Kaukų giminės suvažiavimą aplankėme ir tą ąžuolą. Ir ką jūs manote - penkiese rankomis jo neapglėbėme”, - prisimena G.Kaukaitė.
“Taigi mitai, mitai, mitai, kurie žmoniją sieja daug giliau ir plačiau, nei įsivaizduotume. Konkrečiai - rašytojas Kostas Kaukas, su kuriuo visą gyvenimą aiškinamės, kodėl mes abu esame Kaukai, nors tikrai nesame giminės. Bet kodėl mes Kaukai, tikriausiai pats kaukas tik ir žino. Ir mano tėvo pusseserė revoliucionierė, pogrindininkė Marija Kaukaitė. Ji nugyveno labai ilgą amžių, bet niekada nesu su ja susitikusi”.
“Olialia Models” agentūrai priklausančią Astą KAUKAITĘ daugelis įsidėmėjo tuomet, kai “Mis Lietuva” konkurse iš Nemenčinės kilusi aštuoniolikmetė iškovojo “Mis gracija” titulą. Kai kam tuomet užstrigo labai reta ir išskirtinė gražuolės pavardė: “Žinau, kad kaukas yra tarsi laimę, sėkmę nešantis naminukas. Prisimenu, tėtis vis sakydavo: “Ar žinai, kas toks kaukas?” Jis labai didžiuojasi savo pavarde, todėl kiekvienąkart, kai pasirodau viešumoje - nusifilmuoju ar pelnau kokį titulą, vis primena: “Va, nebūtum Kaukaitė”. Kiek domėjausi, Lietuvoje yra labai nedaug Kauko pavardę turinčių žmonių, ir šie tikriausiai būtų mano giminaičiai”.
“Esu labai savikritiška, todėl dalyvaudama konkurse “Mis Lietuva” nieko nesitikėjau, tačiau merginos man prognozavo “Mis gracijos” arba “Mis elegancijos” titulą. Gerai pamenu tą momentą, kai skelbė nugalėtojas, stovėjau ir galvojau: “O Dieve, tegul ištaria “Asta Kaukaitė”. O kai išgirdau savo pavardę, mane apėmė tokia palaima, tarsi akmuo nuo širdies būtų nusiritęs”.
Šiuo metu Asta mėnesiui išvažiavo dirbti modeliu į Turkiją, tad jos vaikino laukia tikras išbandymas - jis šventes turės sutikti be mylimos merginos.
Galbūt priimčiau jo pavardę, tačiau norėčiau, kad bent vienas mūsų vaikas gautų mano pavardę.