Kaukas – turtus nešanti namų dvasia: kas tai?

Kaukas - tai viena iš įdomiausių ir paslaptingiausių lietuvių mitologinių būtybių. Mūsų protėviai puikiai pažinojo kaukus, kviesdavo juos prie stalo arba vydavo šalin. Ar gali būti, kad šios mūsų laikais jau primirštos būtybės niekur nedingo ir toliau glaudžiasi po mūsų namų stogais, tik dabar juos vadiname naminukais, bildukais, poltergeistais ar dar bala žino kokiais vardais?

Kaukas, kaip sako mitologija, - būtybė, esanti po slenksčiu ir namiškiams nešanti turtus. Bet tai greičiausia tik iliuzija, įsivaizduojant, kad turtai - tik laimė, džiaugsmai ir atradimai... Man kaukas atnešė viską: laimę, džiaugsmus, laimėjimus ir pralaimėjimus, atradimus ir praradimus. Taip pat ir patirtį, viltį, amžiną troškulį. Tai jau būtų kaita. (O kaip suderinti tą kaitą?) Tai jau vadintųsi išmintimi. Bet kaukas - išmintingas. Todėl jį tebesijaukinu, tikėdamasi ir pati tapti išmintinga. Mano kaukas visada po mano slenksčiu, kad ir kur būčiau - ant peties, kišenėje, šalia, virš galvos, po paranke ar kitoj gatvės pusėje, toje pačioje pievoje ar miške, palaukėje ar paupy. Aš jį įsivaizduoju kaip šiltą pūkuotą gumuliuką, panašų į mano kalytę Bertą, kuri visada atsiliepia šaukiama, miega tiek pat ilgai kaip ir aš. Nerimauja arba džiūgauja kartu su manimi, nekreipia dėmesio į apsimestinį liūdesį ar dirbtines provokacijas. Nes kaukas visuomet diktuoja pusiausvyrą”.

Anot mokslininko, kaukai - tai lietuvių ir prūsų mitinės būtybės. Krikščionybės autorių paliktuose istoriniuose šaltiniuose kaukas įgavęs neigiamą atspalvį, priskiriamas velniams ir pavadinamas velniu. Tačiau tautosakoje kaukas yra veikiau teigiama būtybė, nors ir chtoninė, t.y. žemiškos, požeminės, tamsios prigimties. Atrodo kaukai kaip maži “žemės žmogeliukai” ir primena nykštukus. Kai kurie mokslininkai, pirmiausia A.J.Greimas, iš paties jų vardo rekonstravo tam tikras kauko savybes, siejančias jį su vandeniu, drėgme, gleivėmis, žemės grumstu.

Kauko etimologija ir reikšmės

Turime mitologinį terminą subst. balt. *kaukas „kaukas“ = mažo, barzdoto žmogelio pavidalą turinti būtybė“, kurį kildinu iš subst. *„neūžauga“ = *„tas, kuris mažas, menkas, sunykęs“ < subst. *„tas, kuris sulinkęs, susikūprinęs ir pan.“, o šį [plg. lie. kaũkas//kaukà „kaukas“ gretybę, žr. LKŽ V 420 (kaũkas) ir 419 (3 kaukà)] - iš adj. (o/ā-kamieno) balt. *kaũkas „sulinkęs, sunykęs“.

Pastarasis (su cirkumfleksiniu *-aũ-), virsdamas į subst., bus patyręs metatoniją - bus išvirtęs į subst. balt. dial. (pr.-la.) *káukas (su *-áu- - metatoniniu akūtu), plg., pvz., adj. balt. *laũkas (> adj. lie. laũkas „blassig“, la. làuks „t. p.“) → subst. balt. dial. (pr.-la.) *láukas „laukas, Feld“ (> subst. la. laũks „t. p.“ = pr. laucks „t. p.“), žr. laucks.

Minčiai, kad tas subst. balt. dial. (pr.-la.) *kaukas turėjo akūtinį *-áu- (o ne cirkumfleksinį, kaip lie. kaũkas), man rodos, pritaria: a) subst. pr. *kauks = (E) cawx, t. y. diftongo (aiškiai kirčiuoto!) pr. *-au- (be to, po pr. *k-) parašymas (E) ne *-ow- (= cirkumfleksinis pr. *-aũ-), o -aw- (= akūtinis pr. *-áu-), b) subst. la. kaũc-e̹ns „rupūžė“, matyt suponuojantis subst. la. *kaũkas „kaukas“ (su akūtiniu *-au-), žr. anksčiau.150 Tas (o/ā-kamienis) adj. balt. *kauka- „sulinkęs, susikuprinęs“ bus išriedėjęs iš adj. (o/ā-kamieno) ide. dial. (balt.-sl.-germ.) *kouko- (: *keuko-) „lenkiantis (linkstantis, sulinkęs) dengiančiai“/„dengiantis (dengtas) lenkiančiai (linkstančiai, lenktai)“ > subst. lie. kaũkas „auglys, votis; medinis kablys ar lankas - tam tikras žvejų įrankis“ (LKŽ V 421), subst. sl. (masc.) *kukъ resp. (fem.) *kuka (> slovėn. kúk „kalva“ ir kt. resp. serb.-chorv. kȕka „kablys;…“, rus. кука „кулак, сжатая ладонь; леший, живущий в бане; …“ ir kt., žr. ESSJ XIII 94 resp. 86t.) bei (*keukā >) *čuka (> bulg. чука „каменистая вершина“ ir kt. ESSJ IV 131), go. hauhs „aukštas, hoch“ ir kt. Plg. Stang LS 27.

Minėtas adj. ide. dial. *kouko-/*keuko- yra vedinys iš verb. ide. *(s)keuk-/*(s)kouk-/*(s)kū̆k- „dengti(s) lenkiančiai (linkstančiai)/lenkti (linkti) dengiančiai“ (> s. ind. kuc-áti „jis susitraukia, susilenkia“, lie. kùk-ti „linkti, svirti, kumpti“ = la. kuk-t „krumm werden“ ir kt.), o šis - determinatyvo *-k- išplėstas verb. ide. *(s)keu-/*(s)kou-/*(s)kū̆- „t. p.“ (žr. s. v. keuto).

Tas verb. ide. *(s)keuk-/*(s)kouk-/*(s)kū̆k- slypi dar ir daugelyje kitų žodžių - ypač substantyvų (jų darybos nagrinėjimas čia užimtų nemaža vietos): lie. káuk-ė „Maske“, káuk-olė „(Hirn)schadel“, kiáuk-utas „Muschelschale“, kaũk-aras (kauk-arà) „kalnelis, kalva, kaubrys“ bei kaũk-uras (kaukura) „t. p.“, kiaũk-uras „t. p.“, kùk-uras „nugaros dalis ties sprandu; kupra, kukštera“ = la. kuk-urs „der Buckel“, sl. *kuč-erъ/*kuč-era resp. *kuk-orъ/*kuk-ara (žr. ESSJ XIII 80 resp. 88t.), go. hiuh-ma „krūva“, (verb.) huh-jan „surinkti (sukaupti)“ ir kt. Plg. Būga RR I 368, Trautmann BSW 121, ME II 303 (s. v. I kukurs), Pokorny IEW I 589, Fraenkel LEW 229 (s. v. kaũkaras), 232 (s. v. káušas), Stang l. c., Toporov PJ III 296t., ESSJ XIII 86t. (s. v. *kuka).

Kaukas ir vėlės

- Tenka išgirsti nuomonių, kad kaukai yra susiję su mirusiųjų pasauliu.- Iš tikrųjų kauku pavadinamas ir nekrikštytas kūdikis, arba nekrikštyto mirusio kūdikio vėlė. Senovėje į krikštą žiūrėta labai griežtai: kol vaikas nėra pakrikštytas, jis priklauso ne žemiškajam, o anapusiniam pasauliui.

Ir žinomo šiuolaikinio mokslininko Vykinto Vaitkevičiaus įžvalgos leidžia šias mitines būtybes susieti su protėvių vėlėmis: jis iškėlė mintį, jog buvusio kunigaikščio Kukovaičio vardo reikšmė yra susijusi su kaukų, arba kukų vieta, senoviškai veita. Kukoveitis reikštų kapavietę, vėlių vietą.

Tai, jog Kokiveitis pavadinimą turėjo vienas iš „ypatingų” miškų, kur buvo deginami mirusieji, neišskiriant nė kunigaikščių, leidžia manyti, jog kauko ir jam giminingų žodžių reikšmės buvo susijusios su vėlėmis. Būtent šias sąsajas atskleidė A. J. Greimas, parodydamas, jog kauko figūrą supa „mirties prezentacijos” (Greimas, 1990,61).

Anot A. J. Greimo, „sumažėjusią gyvybe pasižyminčių” mirusiųjų vėlių (Greimas, 1990, 66). Į XV a. rašytinių šaltinių akiratį patekusio Kokiveithus miško netoli Maišiagalos pilies pavyzdys rodo, jog tos mitinės reikšmės tiesiogiai koreliavo su mi­rusiųjų deginimo ritualu.

Apibendrinant, galima teigti, kad Kukumbaliu vadinamas duburys į pietryčius nuo me­namo XIII - XIV a. merkiniškių kapinyno turė­jo sakralinę ir, galimas dalykas, religinę reikšmę. Tai būta specifinės, su mirusiųjų kultu susi­jusios šventvietės - su šia vieta buvo siejami vaizdiniai apie vėles. Netoliese mirusiųjų pa­laikai, matyt, buvo deginami bei laidojami.

Kaukų vietovardžiai Lietuvoje

Laukiant kalbininkų išvadų, atkreiptinas dėmesys, kad šios šeimos vietovardžių žinoma ir kitų senųjų gyvenviečių aplinko­je: Mičiūnų Kaukaro kalnas ir miškas yra netoli Budelių (Kaišiadorių r.), Kukiškio vietovės - Trakinių (Anykščių r.) ir Paverknių (Prienų r.), Kukių - Dapšių (Mažei­kių r.), Kaukakalnių - Garnių 1 (Utenos r.) ir Antatilčių 2 (Ukmergės r.) piliakalnių. Tas pat pasakytina apie Merkinės Kukumbalį, kuris yra už 0,5 km į pietryčius nuo gyvenvietės-papilio.

Duomenų apie Kaukais arba Kukėmis vadinamų vietovių reikšmę praeityje labai nedaug. Tačiau Merkinės Kukumbalio ir kitų analoginių vietovardžių kalbinė analizė parodė, jog jie tiesiogiai susiję su žodžiu kaukas „velnias”, kuris kartu su ku yra tos pačios kilmės žodžiai, išvesti veikiausiai iš *keuk-/*kuk- daryti kreivą, linkti”.

Žinomi atvejai, kuomet senosios gyven­vietės su „Kukiškiais” buvo susijusios ir tiesiogiai - nuo Beižionių piliakalnio su pa­pėdės gyvenviete (Trakų r.) per Kukiškių pelkę į Kukiškių kalnelius vedė medgrinda. Nuo Varnik­ių piliakalnio (Marijampolės r.) apytikriai Kaukų kalnelių kryptimi per Palių pelkes vedė kūlgrinda (Totoraitis, 1908, 179).

Kauko savybės ir bruožai

Lietuvių kalboje daug žodžių, sudarytų su šaknimi kauk- (kuk-). Labiausiai žinomas kaukas - „turtus nešanti namų dvasia, aitvaras”. Tačiau tada dažniausiai kaukui suteikiama reikšmė visiškai nepaaiškina mitinių Kukiškėmis vadinamų vietovių reikšmių.

- Vis dėlto kauko tikslai ar atsiradimo aplinkybės yra gana miglotos...- Paprastai kaukai ir apsireiškia žmonėms siūlydami pagalbą (kartais pradžioje atneša krūvelę skiedrų), ir jeigu žmogus ją priima, tai pas jį ir užsiveisia kaukučiai. Jie, beje, neša į namus tik bekraujus, pieno ir grūdinius produktus. Iš tikrųjų įvyksta savotiški mainai, atspindintys ir pačių kaukų interesus.

Tarkime, skalsą nešantys kaukai pasirodo pliki ir, jeigu žmonės jiems pasiuva rūbelius, nuliūsta, nes priima tai kaip galutinį užmokestį, o tai reiškia, kad jiems reikia pasitraukti. Ir dingsta. Kaukas, priešingai negu aitvaras, niekada nėra perkamas, tačiau kartais jį sąmoningai galima išperinti iš kuilio pauto (gali būti, jog tai aitvaro išperinimo iš gaidžio kiaušinio parodija).

Kitąsyk kaukai kviečiami prie padengto stalo, jiems padedama sviesto, sūrio ir alaus, kurį jie, pasak senesnių šaltinių, labai mėgo. Jeigu šeimininkas pamato, kad valgis ragautas (kaip ir vėlių atveju), ateityje tikisi didesnės sėkmės. O jeigu valgis neliestas, būgštauja dėl gresiančių bėdų.

- Ar įmanoma kauką išvyti lauk?- Kaip jau minėjau, tereikia kaukui pasiūti rūbelius arba nepriimti jo atneštų skiedrų. Kita vertus, vėliau čia prisideda krikščioniškas požiūris, esą už bet kokią anapusinę pagalbą turėsi sielą velniui atiduoti, bet ir tai veikiau taikoma aitvarui, kuris yra pavojingesnė, kerštinga būtybė.

Kaukas ir aitvaras: skirtumai

- Beje, neretai kaukas yra būtent tapatinamas su aitvaru, irgi nešančiu savo šeimininkui turtus.Iš dalies - taip, Žemaitijoje aitvaras paprastai ir vadinamas kauku. Bet tai gal vis dėlto tik pastarųjų amžių maišatis. Kai kuriais būdingais požymiais aitvaras ir kaukas iš esmės ir labai ryškiai skiriasi. Antai kaukas niekad neskraido, dažniausia pasirodo ne vienas, o poromis ar nedideliais būreliais. Šaltiniuose nėra užfiksuota moteriškosios kaukės ar kaukos formos, bet kaukams būdinga sukurti šeimeles, pasirodyti su žmonomis.

Aitvaras yra visai kitokios prigimties - tai šviesi, ugninga, dangiška (ar bent jau oriška), skraidanti būtybė. Aitvaras maitinamas kiaušiniene ir niekuomet - alumi.

Kauko skleidžiami garsai

- Ar tiesa, kad vienas iš kauko skiriamųjų bruožų yra inkštimą, kaukimą primenantys garsai?- Iš tikrųjų, jie gali pasireikšti kaip kokie bildukai, skleisti tam tikrą garsą. Vienas iš paties kauko vardo aiškinimų tiesiog sieja jį su veiksmažodžiu kaukti. Bet tai veikiau tėra antrinė, vėliau pagal žodžių panašumą atsiradusi sąsaja. Pirminė kauko vardo etimologija veikiau susijusi su veiksmažodžiu kukti, reiškiančiu linkimą, gaubimą. Taigi kaukas būtų kas sukukęs, kuktelėjęs arba reikštų tam tikrą gaubiantį paviršių, kaip kad kaukolė.

Kaukas ir šiuolaikinės mitinės būtybės

- O ką bendro kaukai turi su šiuolaikinėje kultūroje atsiradusiais bildukais, poltergeistais arba tais pačiais naminukais?- Viena iš kauko apraiškų leistų jį pavadinti naminuku arba šiuolaikinio naminuko vienas iš provaizdžių galėtų būti kaukas. Naminis kaip toks daugiau žinomas slavų kultūroje. Tačiau kategoriškai negalima sakyti, kad slavų naminis ir lietuvių kaukas yra vienas ir tas pat - skirtingų kultūrų mitinės būtybės nebūtinai turi sutapti. Dabartinis mažybinis naminuko įvaizdis yra daugiau paveiktas populiariosios kultūros, tačiau atsirasti jis būtų galėjęs ir lietuvių atitinkamų mitinių būtybių pagrindu.

Bilduko terminas taip pat nėra senas. Ar tik nebus jis tiesiog vokiečių mokslinio termino “Poltergeist” (pažodžiui, besibaldanti dvasia) vertimas. Tai tik abstraktus pavadinimas pagal atliekamą veiksmą - beldimąsi. Tačiau kas būtent bilda, šis terminas nepatikslina. Gal tai mirusiojo vėlė, naktį grįžusi į namus? O gal vėjas? Vėjas, beje, irgi yra ne tik fizinis reiškinys, bet ir mitinė būtybė. Baladotis, bildėti gali ir kai kurios kitos lietuvių mitinės būtybės, tarp jų gal ir kaukai.

Kaukus puikiai pažinojo mūsų protėviai, kviesdavo juos prie stalo arba vydavo šalin. Ar gali būti, kad šios mūsų laikais jau primirštos būtybės niekur nedingo ir toliau glaudžiasi po mūsų namų stogais, tik dabar juos vadiname naminukais, bildukais, poltergeistais ar dar bala žino kokiais vardais?

tags: #turtus #nesanti #namu #dvasia