Šiame straipsnyje panagrinėsime, kaip turtas, išmintis ir protas susiję su žmogaus dvasiniu ir materialiu gyvenimu. Aptarsime įvairius požiūrius į religiją, dorovę, kultūrą ir lietuvybę, remiantis istorinėmis ir religinėmis įžvalgomis.
Katekizmo svarba
Katekizmas - tai pamokymas vaikams ir paprastiems žmonėms, kurį kiekvienas krikščionis būtinai privalo išmanyti. Jo neišmanantis negali būti priskiriamas prie krikščionių ir prileidžiamas prie sakramentų. Lygiai taip amatininkas, nemokantis savo amato taisyklių ir būdų, išmetamas ir laikomas netinkamu.
Kiekvienas šeimos tėvas privalo bent kartą per savaitę savo vaikus ir samdinius apklausti ir patikrinti, ką iš katekizmo jie žino ir moka, o jei nemoka, tai rimtai paraginti išmokti. Mes mokysimės, kol jos bus gerai išmoktos ir taps įprastomis tiek jaunam, tiek senam, įprastomis tiems, kurie vadinasi krikščionimis ir nori jais būti.
Tai būtiniausi artikulai, kuriuos iš pradžių reikia mokytis kalbėti žodis po žodžio ir vaikus taip įpratinti, kad jie kasdien, rytą atsikėlę, eidami prie stalo, ir vakare, eidami miegoti, sakytų juos mintinai, ir neduoti jiems nei valgyti, nei gerti, kol nepasakys. Taipgi kiekvienas šeimos tėvas privalo šitaip elgtis ir su samdiniais, tarnais bei tarnaitėmis - nelaikyti jų, jei šie negali ar nenori mokytis.
Jokiu būdu negalima pakęsti, kad žmogus būtų toks neišmanėlis ir laukinis ir nesimokytų, nes šiose trijose dalyse trumpai, paprastai ir kuo aiškiausiai sudėta visa, ką turime Rašte. Nepasikliauk tuo, kad jaunimas vien iš pamokslo jas išmoks ir atmins. Tačiau nereikėtų tenkintis tuo, kad vien pažodžiui galėtų suvokti ir atpasakoti, bet reikia leisti jaunimą eiti klausytis pamokslo ypač katekizmui skirtu laiku, kad girdėtų jį aiškinant ir mokytųsi suprasti, kas glūdi kiekvienoje dalyje, taiigi kad įstengtų pasakyti, ką girdėjo, ir klausiami teisingai atsakytų, idant nebūtų pamokslaujama nenaudingai ir bergžždžiai.
Katekizmo svarba dvasiniam ugdymui.
Dievo samprata ir pasitikėjimas
Dievas yra tai, iš ko privalome tikėtis visokeriopo gėrio ir kur galime rasti prieglobstį visose bėdose, taiigi "turėti Dievą" yra ne kas kita, kaip nuoširdžiai Juo pasitikėti ir jį tikėti; kaip dažnai esu sakęs, tik širdies pasitikėjimas ir tikėjimas kuria abu - ir Dievą, ir stabą.
Jei tikėjimas ar pasitikėjimas tikras, tai ir tavo Dievas tikras, ir priešingai, jei pasitikėjimas klaidingas ir netikras, tai nėra nė tikro Dievo. Jie abu neatsejami - tikėjimas ir Dievas. Šio įsakymo prasmė ta, kad jis reikalauja teisingo širdies tikėjimo ir pasitikėjimo, nukreipto į tikrą, vienintelį Dievą ir tik jo vieno besilaikančio.
Šiuo įsakymu norima pasakyti tik tai: "Žiūrėk, kad tik aš vienas būčiau tavo Dievas ir neieškok jokio kito!"; tai reiškia: "Jei tau trūksta gėrio, tikėkis jo iš manęs ir ieškok manyje, o jei kenti nelaimes ir vargą, ateik ir laikykis manęs.
Gyvena žmogus, manantis turįs Dievą ir visko pakankamai, nes turi pinigų ir turto; tuo jis kliaujasi ir didžiuojasi taip tvirtai ir stipriai, kad nieko kito nebevertina. Taigi jis irgi turi Dievą, vardu Mamoną, t. y. pinigų ir turto, paveda jiems visą savo širdį, ir jie yra įprasčiausias stabas pasaulyje.
Kas turi pinigų ir turto, tas mano esąs saugus, yra linksmas ir nieko nebijo, tarsi sėdėtų rojaus viduryje. Priešingai, kas jų neturi, tas abejoja ir nusimena, lyg nežinotų apie Dievą. Taip pat ir besikliaujantis ir besipūkuojantis tuo, kad jis didžiai moksliningas, protingas, galingas, turi užtarėjų, draugų ir mėgaujasi šlove, irgi turi Dievą, bet ne tą tikrąjį, vienintelį Dievą.
Lengviau supranti, ko ir kiek šis įsakymas reikalauja, būtent - visos žmogaus širdies ir visiško pasitikėjimo tik Dievu ir niekuo kitu. Turėti Dievą, kaip žinia, dar nereiškia Jį paimti ir nutverti pirštais, arba įkišti į maišą ar uždaryti skrynioje. Paimsi Jį tada, kai Jį nutvers ir Jo laikysis tavo širdis. Širdimi Jo laikytis reiškia ne ką kita, kaip visiškai juo pasikliauti. Todėl Jis nori mus nukreipti nuo visko, kas už Jo, ir traukti prie savęs, nes Jis yra vienintelis amžinas gėris.
Štai jau turi tai, kas yra tikroji pagarba ir Dievo tarnystė, patinkanti Dievui, ir Jis ją įsako, bauginamas amžinąja Dievo rūstybe, o tai reiškia, kad širdis neturi turėti jokios kitos paguodos ir pasitikėjimo, tik Jį, kad nesileistų nuo Jo atplėšiama ir viskam ryžtųsi dėl Jo, nepaisydama to, kas dedasi žemėje.
Bet lengvai pastebėsi ir suprasi, kad pasaulyje veši netikras tarnavimas Dievui ir stabmeldystė. Antai pagonys, kuriems kėlė pasitikėjimą prievarta ir valdžia, savo Jupiterį iškėlė aukščiausiu dievu; kiti, siekdami turto, laimės arba malonumų ir linksmybių, šlovino Herkulį, Merkurijų, Venerą; nėščios moterys - Dianą arba Luciną ir t. t., ir taip kiekvienas pasidarydavo savo dievu tą, prie kurio linko jo širdis, tad iš tikrųjų ir visų pagonių nuomone "turėti Dievą" reiškia pasitikėti ir tikėti.
Bet klaida ta, kad jų pasitikėjimas klaidingas ir netikras, nes nesiremiantis vieninteliu Dievu, o be Jo iš tiesų nėra jokio kito dievo nei danguje, nei žemėje. Tad, tiesą sakant, pagonys savo įsivaizdavimus ir svajones apie Dievą paverčia stabu ir pasitiki visišku nieku. Be šito, esama dar vienos netikros tarnystės Dievui, ir tai didžiausia stabmeldystė, iki šiol mūsų vykdyta ir vis dar valdanti pasaulį; ant jos pamatų sukurti ir visi dvasiniai luomai.
| Tikėjimas | Teisingas | Klaidingas |
|---|---|---|
| Dievas | Tikras | Stabas |
| Širdis | Pasitiki Dievu | Pasitiki turtu, valdžia |
Religija, dorovė ir kultūra
Religija yra tarytum audžiama juosta, kuri įsiaudžia į pačią Dievybę. Religija reikalauja ne tik klūpoti ir melsti, bet savo nors ir tyliu šešėliu - užstoti į Kristų taikomas vilyčias. Religija pribrandina žmogų kaip kviečio varpa grūdą. Nors varpą daužo spragilai ir varto vėtyklė, bet ji savo auka maitina žemę ir pro altorių Ostijas kelia sielas į Dievą.
Religija išsunkia iš žmogaus naudingiausius syvus, skirtus jo paties sielos maistui ir amžinajam gyvenimui. Religijų yra daug ir visokių: vienos trypinėja klaidose, kitos, jieškodamos Tiesos, išsiskaido tamsoj. Tik viena Kristaus Bažnyčia, žydėdama Ostijomis ir kildama, veda tautas tik pas vieną Meilės ir Taikos Karalių. Religija yra tarytum kompasas, rodąs tik į vieną - Augščiausiąjį Gėrį. Religija žudo tironus - mūsų klaidas mumyse.
Dora, moralė ir tikėjimas apdovanoja mus vidujiniu džiaugsmu už žmonių kalbamą netiesą. Gyvenk taip, kad nė viena valanda neneštų tau gėdos. Šių laikų kultūra šuoliais kyla, kuria ir stato, bet žmogaus siela verkia apleista, nes ji vis mažiau pradeda suprasti statytojų ir kūrėjų kalbų sumišimą. Kultūrai persiaura viename žiede ir perankšta vienoj širdy - ji išsiveržia per plunksną, sceną, stygas ir dažų spalvas. Kultūringas žmogus niekad nepasmerkia kvailio, o tik jo pasigaili. Moralė verkia, kai kultūra apsinuogina gėdai. Kultūra parodo tautos veidą ir jos besivystantį amžių.
Moralės svarba kultūroje.
Sunku nuslėpti kultūringumą, kai jis švelniais sparnais žmoguje plasda. Kultūringumas išlenda pro sermėgą, išskrenda pro lūpas; jos gestų nesulaiko šiurkštumas; dainai, muzikai, plastikai ir spalvų teptukams niekas negali užtvenkti erdvės nei laiko.
Lietuvių tauta
Lietuvių tauta yra brangiausia, nes ji yra - mano. Saviausia, nes iš jos gyslų gavau gyvybę, lopšį, duoną ir dvasią. Mieliausia, nes ten viskas sava: savi kapai, takai, giminės... Dažnas medis, krūmai ir gėlės - sava ranka sodinta. Miškai ir sodai - išbėgiota ir išglamonėta. Gėrėtasi siūbuojančiais javais, braidžiota pievomis, žvilgsniais ir širdimi - viskas sielon sugerta.
Tautos stipriausias pulsas - sava kalba, daina ir savi papročiai. Be savo tėvynės - nešioju širdy sunkų akmeninį kalną, ilgesiais ir siekiais niekaip neužkopiamą. Ten prie jūros mano tėvynė - deimantas visoj žemėj. Siaurai ir karštai įsidegusi patriotinė sąvoka išraito savo aukas į nesukalbamus fanatikus. Tauta remiasi ne fanatikais, bet išmintimi.
Kai tautiečiai nuskęsta ir savo vaikus nuskandina svetimų įtakų bangose, jie palieka tuščią aikštę su giltinės griaučiais. Iš tautų visuomet nubyra svėrės ir kūkaliai. Aš nepajėgiu su savo tautos minia eiti, bet tautą ir minią nešioju širdy. Tauta ir religija privalo suaugti į vieną celę taip, kaip sveikas obuolys. Tas obuolys privalo pribrandinti savyje sėklas tokias, iš kurių išaugtų geri medžiai. Tie medžiai neštų vis tobulėjančius ir tobulėjančius vaisius, ligi išaugintų pačiame žmoguje pilnutinę Dievo Karalystę.
Žmogus be maldos yra lyg užgesęs ir apleistas dykumų aukuras. Be maldos bus jums tuščia ir alkana kaip tyruose. Be Dievo užges jums žmoguje žmogus. Be tėvynės jūs būsite apvogti, nes jos visame žiede glūdi mūsų kankinių kraujo, kančių ir sopulių briliantai, savų baltų kaulų relikvijos, o kiekviename žemės grumste - susikristalizavę senolių ir prosenolių prakaito ir ašarų lašai, auginę mums gyvenimą ir duoną; juose žėruoja mūsų tėviškių žiburiai ir jų pėdsakai.
Lietuvos istorija – nuo priešistorės iki modernybės
Lietuvos vėliava - tautos simbolis.