Tvarkos laikymosi kareivinėse taisyklės

Drausmė ir tvarka kariuomenėje yra būtinos. Vykę karai nekartą patvirtino senai žinomą tiesą, kad ir šiais neregėtos technikos pažangos laikais daugiausiai laimėjimų laiduoja tvirtas tikėjimas, dvasios stiprybė ir drausmė.

Žymiausia ir autoritetingiausi pedagogai sutartinai pabrėžia,kad drausmė - pirmutinė ir svarbiausia bet kokios pozityvios veiklos ir elgsenos sąlyga. Ji ugdo teisingą požiūrį į gyvenimą ir jo priedermes.

Vaizdžiai drausmės reikšmę mokyklai ir mokymuisi nusako įžymus čekų pedagogas ir mąstytojas Janas Amosas Komenskis(1592-1670m.). Jis rašė: “Mokykla be drausmės - tai malūnas be vandens”. Kaip malūnas sustoja, nuleidus vandenį, taip viskas griūna mokykloje, jei joje nėra drausmės. Drausmė, anot J.A. Komenskio, yra būdas mokiniams tapti tikraisiais mokiniais.

Kariuomenė nuo pradžios iki galo pagrįsta griežtos drausmės principais, perfrazuojant J.A. Komenskio mintį, tikriausiai būtų galima taip pasakyti: jei drausmė mokykloje yra būdas tapti tikrais mokiniais, tai juo labiau drausmė kariuomenėje yra būdas tapti tikrais kariais, tikrais kovotojais, šauniais vyrais - Tėvynės gynėjais. Kariuomenė be drausmės apskritai negalėtų egzistuoti.

Prieš atsakydami į šį klausimą, panagrinėkime žodžio “drausmė” prasmę. Atrodo, šio žodžio kilmė labai aiški - kažką drausti, t.y. juo nubrėžiamos ribos tarp to, ką galima daryti ir ko daryti negalima.

Tačiau drausmės paskirtį ir esmę, mūsų manymu, geriau ir teisingiau išreikia tarptautinis žodžio “drausmės” atitikmuo - disciplina. Jis kilęs iš lot.k. žodžio “discipulus”, reiškiančio “moksleivis, mokinys”. Šiuo žodžiu senovėje buvo išreiškiamas daug platesnis turinys, apimantis ir mokymąsi ir mokymą, t.y. sistemingą moralinį, intelektinių ir fizinių galių ugdymą, lavinimą, mokymą ir auklėjimo kontrolės sistemą bei nustatytos tvarkos palaikymą.

Nuo seno yra įsigalėjusi nuomonė, kad tas, kuris palaiko nustatytą tvarką, palaiko ir nustatytą drausmę (discipliną). Terminu “drausmė” pirmiausiai nusakome ne draudimus ar apribojimus, bet išreiškiame siekį palaikyti nustatytą tvarką. Visais laikais labiausiai siektinu auklėjimo ir ugdymo tikslu buvo sąmoninga drausmė, kai auklėtiniai patys stengiasi palaikyti nustatytą tvarką.

Prievarta įvesta drausmė nebuvo gerai vertinama. Tik ne daugelis kareivių gali paaiškinti, kokia drausmės paskirtis, suvokia, kad drausmingas elgesys naudingas ne tik skyriui, būriui, kuopai ar batalionui, bet ir kiekvienam iš jų , kaip individui. Todėl vadai privalo ne tik reikalauti drausmingo karių elgesio, bet ir išsamiai išsiaiškinti drausmės paskirtį ir būtinumą.

Pagrindinė drausmės paskirtis kare yra suburti individų masę ir darnų kolektyvą, kuris veikia kaip vienas organizmas, turintis bendrą tikslą ir atkakliai siekiantis jį įgyvendinti. Tik drausmės ir paklusnumo dėka žmonių minia virsta gerai organizuota kariuomene.

Nesunku surasti pvz., rodančių, kad kolektyvinė drausmė duoda gerų rezultatų ne tik karyboje, bet ir kitose veiklos srityse. Antai futbolo komanda, sudaryta iš vienuolikos puikių žaidėjų, individualiais veiksmais turės nedaug šansų laimėti prieš vienuolika mažiau patyrusią, bet kolektyviškai žaidžiančių futbolininkų.

Neretai ne tik nesuvokiama drausmės paskirtis ir svarba, bet ir neįvertinamas drausmingumo pavojus kariuomenę. Kareiviai privalo įsisąmoninti,kad drausmė - ne šiaip sau sugalvotas, bet amžių praktikoje patikrintas visų laikų ir visų šalių kariuomenių pagrindas.

Svarstant drausmės esmę ir paskirtį, galima kalbėti apie kolektyvinę (masių) drausmei ir atskiro žmogaus (individo) drausmę. Nedrausmingai kariuomenei būdingas minios silpnybės, tokia kariuomenė - netikėto pavojaus atveju, dažniausiai virsta bėgančia minia.

Tuo tarpu tvirta drausmė žmonių minią paverčia kariuomene, kurią sunku išgąsdinti netikėtų puolimu. Teiginys,kad instinktyvaus paklusnumo įprotis užmuša iniciatyvą ir bukina protą, yra neteisingas. Drausmė - kariuomenės moralinės būklės pagrindas.

Tą liudija daugelio karo mokyklų absolventai, kurie nuo paauglystės mokomi ir auklėjami geležinės drausmės sąlygomis.

Kai jau drausmė apibrėžta, išsiaiškinkime, kas tai yra nusižengimas, kaip galima juos būtų suskirstyti. Taigi, įprastai manoma, kad neteisėtas veiksmas, nusižengimas, tai toks veiksmas, kai pažeidžiama nustatyta tvarka.

a)vieni autoriai, bandydami atskirti baudžiamosios teisės nusižengimus nuo kitų, nurodė tai,kad išskirtinis nusikaltimų bruožas yra tas, kad jie yra įvykdomi dėl tam tikrų poreikių.

b)kiti nusikalstami teisės pažeidimai skiriasi nuo kitų teorijomis, kurios teigia, kad nusikalstami aktai yra tie pažeidimai, kurie pažeidžia arba sukelia grėsmę svarbiems žmogaus ir tam tikriems grupės interesams.

c)šiai kategorijai priklauso teorijos kurios bando išskirti nusikalstamus teisės pažeidimus, rementis žmogaus nusikalstamo poelgio vertinimu arba sąvoka.

Jungimąsi į grupes,anot N.Smelser,sąlygoja psichologiniai ir biologiniai veiksniai, kurių pagrindu formuojasi žmonių tarpusavio ryšiai.

1. Grupės elgesio normos skirtingos, nelygu kokia grupė.
2. Nusikalstamų grupių elgesio normos skiriasi nuo labdaros draugijų elgesio normų.
3. Tos normos neturėtų prasmės, jei nebūtų jų laikymosi kontrolės mechanizmo.
4. Tas, kas laikosi grupės elgesio normų, yra pastiprinamas, jo elgesys laikomas geru, priimtinu, todėl asmuo jaučiasi saugus.

Jis priimamas į grupę, laikomas savu. Už grupės normų pažeidimą taikomos sankcijos. Jų diapozonas platus, nuo žodinių iki fizinių. Liūdnai pagarsėję nestatutiniai santykiai kariuomenėje irgi yra neoficialių sankcijų rūšis.Grupės normos kartais pažeidžiamos ir dėl paprasčiausio nežinojimo.

Šios normos, taisyklės nėra surašomos ir kabinamos ant sienos. Daugeliu atveju grupės normas reikia paprasčiausiai atspėti. Bet tam irgi reikia noro. Grupės normos gali apimti ne tik veiksmus, bet ir vertybes bei idealogiją. Norma-jau iš paties žodžio aišku, kad grupės normos reguliuoja, normuoja vidinį grupės gyvenimą.

Tam tikru metu žmogų gali aktyvinti keletas motyvų. Motyvų konflikto sąveiką įvedė K.Levinas. Jeigu žmogų tuo metu traukia du malonūs dalykai, jam tenka spręsti problemą kurį pasirinkti.

Konfliktas kyla tada, kai alternatyvos yra lygiavertės, vienodos svarbos. Įdomu, kad pasirinkus kurią nors alternatyvą,t.y. išsprendus konfliktą, pasirinktoji alternatyva pasąmoningai teisinama,giriama, o atmestoji peikiama.

Situacija kai tenka rinktis vieną iš dviejų nepatrauklių dalykų, vadinama vengimo ir vengimo konfliktu. Be abejo, kyla pagunda nedaryti nei vieno, nei kito, vilkinti sprendimą.

Daugelis žmogaus tikslų yra kartu ir malonūs, ir nemalonūs, patrauklūs ir atstumiantys. Jausmų dvilypumas, priešingų jausmų (kartu ir teigimų ir neigiamų) jautimas tam pačiam objektui vienu metu yra vadinamas ambivalencija.

Žmogus kaip tik daugiausia patiria troškimo ir vengimo konfliktą. Pasąmoningai įsitraukiame į pasikartojančias situacijas, ieškome partnerystės, žmonių, patenkinančių mūsų saugos, priklausomumo ar kitokius, gyvybiškai svarbius poreikius, o paskui nuo jų kenčiame kaip asmenybės.

Tai didina vengimo, nutolimo nuo partnerio tendencijas. Kai esame toliau nuo partnerio,atmintyje iškyla teigiamieji bendravimo aspektai, o neigiamu nuvertiname, laikome atsitiktiniais, nereikšmingais. Tokios racionalizacijos stiprina artėjimo tendencijas.

Saviraiškos poreikį žmogus patenkina, turėdamas savą, originalią reiškinio traktuotę, mokėdamas kritiškai vertinti kitų žmonių veiklos rezultatus. Saugos poreikiui patenkinti reikia jau žinomos, nesukeliančios problemų aplinkos, kurioje laikomasi konvencinių vertybių.

Retai kada naują mintį kiti žmonės pripažįsta besąlygiškai. Bendravimas paprastai tenkina saugos poreikį. Kai jaučiame nerimą, labiau norime siekti emocinio artumo. Bet noras bendrauti gali būti ir prieštaringas.

Siekimą užmegzti emocinį kontaktą gali lydėti atmetimo baimė. Siekimui artėti asmeniniuose santykiuose priešinasi prestižo praradimo baimė.

F.Fromas yra taip pasakęs: žmogaus egzistencija yra paradoksali, kad jis vienu ir tuo pačiu metu siekia ir artumo ir nepriklausomumo, nori ir vienybės su kitais ir išsaugoti savo individualumą. Susidūrus dviejų žmonių norams, tenka spręsti, kieno poreikis svarbesnis <.> Žmogaus poreikiai yra nesuderinami, tai individualistinė orientacija, propaguojanti konkurencijos neišvengiamumą.

Taip samprotaujant, vieno žmogaus pasiekimas kitam neišvengiamai yra pralaimėjimas. Tokios pasaulėžiūros pradininkas yra anglų filosofas T.Hobsas. Individualistinė orientacija turi nemažai ribotumų.

Joks žmogus neturi tiek sugebėjimų, žinių ir kitokių rezervų, kad vienas galėtų patenkinti savo poreikius. Kiti žmonės yra būtini poreikių patenkinimui ne tik kaip objektai, kuriais galima manipuliuoti, siekiant tikslo, bet ir kaip pastiprintojai, vertintojai.

Vieno žmogaus sėkmė nebūtinai reiškia kito žmogaus pralaimėjimą.Ji gali atnešti ir džiaugsmą, ne tik kartėlį. Suvokimas, kad kitą žmogų pastiprini, jam padedi, esi reikalingas, didina mūsų pačių vertės lygį.

Bendraudami taip pat atliekame socialinius vaidmenis <.> Problema yra ta, kad žmogus anaiptol ne visada įsisąmonina, kokius vaidmenis atlieka bendraudamas <.> Dažnai vieni vaidmenys trukdo, prieštarauja kitiems.

To priežastis yra žmogaus dalyvavimas daugelyje grupių, keliančių skirtingus reikalavimus ir pripažįstančius skirtingas elgesio normas.Dėl šios priežasties kokio nors vaidmens atlikimas vienoje grupėje ima prieštarauti vaidmens atlikimui kitoje grupėje. Bendraudami žmonės paprastai pasiskirsto vaidmenis.

Taip efektyviau pasidalijus veiklos funkcijomis, pasidaro aiškiau, kas ką daro. Ir ne vien tiktai.aiškesne tampa grupės narių atsakomybė už jiems patikėtą veiklos barą. `tačiau kartais žmogus imasi daryti tai, kas neįeina į jo vaidmenį ir jam nepriklauso. Tai vadinama vaidmens uzurpavimu.

Gyvenimas be konfliktų neįsivaizduojamas. Tarpasmeninis konfliktas nebūtinai būna išorinis,t.y. kaip vidinio konflikto, motyvo priešingybė. Jis gali būti slepiamas, užslopintas, išoriškai neišreiškiamas dėl daugybės priežasčių: konfrontacijos baimės, vengimo pripažinti konfliktą ir kt.

Tarpasmeninis konfliktas - tai socialinis reiškinys, kurio metu tarp dviejų ar daugiau asmenų vyksta priešingų interesų, nuostatų, tikslų ar tikslo siekimo būdų susidūrimas. M. Doičas (M. Deutch) konfliktus suskirstė į produktyviuosius ir destruktyviuosius (naikinančius).

Destruktyvusis konfliktas orientuotas ne į problemos išsprendimą, o į oponento sunaikinimą. sukėlusi problema išlieka, jo dalyviai laikosi priešingų nuostatų. Destruktyvus konfliktas būdingas plėtojimasis ir stiprėjimas. Stiprėjant destruktyviam konfliktui, kinta ir bendravimo pobūdis - mažėja loginis argumentiškumas, didėja elgesio gynybiškumas.

Naikinamasis konflikto pobūdis prisideda prie jo stiprėjimo. Meškos paslaugą atlieka vadinamoji pažintinio suderinamumo tendencija. Ji verčia konflikto dalyvį vėlesnes, laiko atžvilgiu, mintis ar vėlesnius poelgius derinti su tuo, kas anksčiau priešininkui pasakyta, kas padaryta.

Konfliktas - didelis iššūkis prestižui. Todėl ir kyla noras būti logiškesniam, nuoseklesniam. Konfliktą išprovokavusius, gal ir atsitiktinius, neapgalvotus žodžius tenka pagrįsti, ieškoti argumentacijos(kad ir netinkamos), žodžiu įteisinti savąją poziciją. Oponentas irgi daro tą patį.

Taip konfliktas suintensyvėja, bet kodėl iš karto nepasakius:”Atsiprašau, suklydau.” Taip elgiasi angelai, žmonės - rečiau. Yra ir labiau žemiškų priežasčių, dėl kurių vengiama atsisakyti ankstesnės klaidingos pozicijos. Tai baimė, kad oponentas ims piktnaudžiauti mūsų kaltės prisipažinimu.

Destruktyvusis konfliktas toks nebūtų, jei neturėtų tikslą naikinantį priešininką, jei nefiziškai, tai dvasiškai. Reikia leisti pralaimėjusiai pusei garbingai pasitraukti iš situacijos, juolab, jei tą pralaimėjimą stebi ir liudininkai.

Prestižo praradimas prie liudytojų yra daug skausmingesnis. Yra ir kitokių priežasčių, skatinančių destruktyvųjį konfliktą. Tai mąstymo fiksuotumas. Konflikto metu dėl didelio emocinio krūvio, mažiau suvokiamas reagavimas į problemų variantus.

Oponentai įsikimba vienos kokios minties, vieno sprendimo. Tipiškam konfliktui būdingas mąstymo standartškumas, ribotumas. Pasireiškia ir laiko fiksuotumas. Dėmesys koncentruojamas į momentinius reiškinius, į jais pasiekiamus rezultatus, mažai atsižvelgiant į tolesnes pasekmes.

Žodžiu, bet kokia kaina siekiama pergalės efekto. Konflikto metu jo dalyviai elgiasi gynybiškai. Gynybiškumas pasireiškia specifiniu reagavimo į oponentą elgesiu. Oponento veiksmai ir žodžiai, nors ir teisingi, vertinami tik tuo aspektu, kiek jie gali pakenkti prestižui.

Konfliktuodami dažnai nustatome ribą, iki kurios leidžiame būti sau agresyviems. Tai konflikto stabdys. Riba yra nevienoda skirtingiems asmenims. Ribą taip pat lemia konflikto sukeltas efektas, simbolizuojantis pergalę.

Socializaciją lemiančių veiksnių įvairovė leidžia kalbėti apie tai,jog atsižvelgiant į šių veiksnių tarpusavio sąveikos ypatumus asmenybė gali perimti (išmokti) pačias įvairiausias elgesio formas- tiek prosocialias,tiek asocialias.Pastaruoju atveju mes susiduriame su nepageidaujamu asmenybės socializacijos variantu,arba desocializacija.

1. Vaiko kognytivinės brandos sutrikimai ir pan.
2. Tiesioginius desocializuojančius poveikius asmenybė patiria aplinkoje,kur yra demonstruojamas asocialus elgesys,vyrauja asocialios elgesio normos ir vertybės,kur asocialūs poelgiai pastiprinami,o prosocialūs - ignoruojami arba pamerkiami.
3. Desocializacijos instituto vaidmen5įpaprastai atlieka kriminogeniškos neformalios paauglių grupės,asocialios šeimos,nusikaltėlių grupės ir pan.
4. Tačiau asmenybės desocializacija toli gražu ne visuomet vyksta dėl tiesioginių nepgeidautinų aplinkos poveikių.

Pavyzdžiui,S.A.Beličeva nurodo,kad iš 1200 nepilnamečių teisės pažeidėjų,įtrauktų į nepilnamečių reikalų įskaitą,tik apie 335-45% paauglių išaugo asocialaus kryptingumo šeimose.

1. Socialinius-ekonominius faktorius (pvz.,nestabilią ekonominę padėtį).
2. Daugelis tėvų,auklėdami savo vaikus,iš visų galimų poveikio priemonių pirmenybę teikia fizinei pri...

Karinis vadovavimas-tai humaniški ir atitinkantys užduotį pavaldinių veiksmai,nukreipti į nurodytą ar numatytą tikslą. Vadovavimas-žmogaus veikla,individui ar kkolektyvui keliant tikslus,planuojant ir organizuojant darbą.

Humaniškas vadovavimas-tai viena iš pagrindinių elgesio normų,kurios laikantis žmogui skiriamas pagrindinis vaidmuo mąstant , jaučiant ir dirbant. Teisės pažeidimas - tai fizinių ir juridinių asmenų priešinga teisei,kalta veika(veikimas ar neveikimas), kuria padaroma žala visuomenei ir už ką yra numatyta teisinė atsakomybė.

Teisės pažeidimas - tai priešinga teisės normoms veika,už kurią numatoma teisinė atsakomybė.Priešinga teisei veika gali pasireikšti įvairiomis formomis:nevykdant pavestų pareigų; tiesiogiai pažeidžiant teisės draudimą; viršijant tarnybos įgaliojimus ir t.t. Vykdydami šį tyrimą, perskaičius tyrimo temos pavadinimą., pirmiausiai mes tūrėtume atsakyti į iškylančius klausimus. Taigi, išsiaiškinsime kas yra drausmė.

Kareivių priesaika

tags: #tvarkos #laikymosi #kareiviniu #patalpose #reikalavimai