Darbuotojo Materialinė Atsakomybė: Savininko Turtas

Įmonės turtas yra svarbus jos veiklos pagrindas, todėl darbuotojų atsakomybė už jo saugojimą ir tinkamą naudojimą yra itin aktuali. Mūsų šalies Konstitucijos 23 straipsnis nustato, kad nuosavybė yra neliečiama, ją saugo įstatymai. Vadovaujantis šia nuostata, asmenys, pagal darbo sutartį samdomi dirbti pas darbdavį įmonėje, privalo saugoti ir tausoti darbovietės turtą. Jeigu nevykdydami šių reikalavimų darbuotojai padaro turtinės žalos darbdaviui, jie privalo atlyginti padarytą žalą Darbo kodekso (DK) XVII skyriuje nustatyta tvarka.

Pagrindinis materialinės atsakomybės uždavinys - garantuoti darbdaviui, t. y. įmonei, įstaigai, organizacijai (toliau - įmonė) ar fiziniam asmeniui, dėl darbuotojo kaltės padarytos visos ar dalies turtinės žalos (nuostolių) atlyginimą.

Materialinės Atsakomybės Sąlygos

Darbo kodeksas detaliai išaiškintos darbuotojų materialinės atsakomybės sąlygos. Jos iš esmės skiriasi nuo turtinės atsakomybės, kurią nustato Civilinis kodeksas (CK). Kai kurių kategorijų darbuotojų (pavyzdžiui: valstybės tarnautojų, kariškių ir kt.) darbinį statusą reglamentuoja specialūs teisės aktai (įstatymai, statutai ir pan.). Jie nustato ir tų darbuotojų materialinės atsakomybės išskirtines sąlygas; šioje publikacijoje jos neaptariamos.

Darbuotojų materialinė atsakomybė atsiranda dėl teisės pažeidimo, kuriuo darbuotojas padaro žalą darbdaviui aplaidžiai vykdydamas savo darbo pareigas arba jų iš viso neatlikdamas. Kaip nurodyta DK 246 straipsnyje, tokiai atsakomybei atsirasti vienu metu būtinos šios sąlygos:

1. Realios turtinės žalos padarymas darbdaviui;
2. Žala padaryta darbuotojo neteisėta veika;
3. Priežastinis ryšys tarp neteisėtos veikos ir žalos atsiradimo;
4. Darbuotojo kaltė dėl žalos padarymo;
5. Teisės pažeidimo metu darbuotojas ir darbdavys buvo susiję darbo santykiais;
6. Žalos atsiradimas yra saistomas su darbuotojo darbine veikla.

Žala yra darbdavio turtinio intereso pažeidimas, t. y. jo turtiniai ar kitokie praradimai, dėl kurių nukenčia jo turtinė padėtis. Dėl to atsiradę nuostoliai yra padarytos žalos piniginė išraiška.

Darbuotojas privalo atlyginti darbdaviui padarytą turtinę (materialinę) žalą, atsiradusią dėl šių priežasčių:

• Turto netekimo ar jo vertės sumažėjimo, sugadinimo (sužalojimo);
• Medžiagų pereikvojimo;
• Baudų ir kompensacinių išmokų, kurias darbdavys turėjo sumokėti dėl darbuotojo kaltės;
• Išlaidų, susidariusių dėl sugadintų daiktų;
• Netinkamo materialinių vertybių saugojimo;
• Netinkamos materialinių ar piniginių vertybių apskaitos;
• Dėl to, kad nesiimta priemonių užkirsti kelią blogai produkcijai išleisti, materialinėms ar piniginėms vertybėms grobti, ir kitokių darbo tvarkos taisyklių, pareiginių nuostatų ar kitų instrukcijų pažeidimo ( DK 253 str.).

Pagal bendras sąlygas darbuotojas už įmonei padarytą žalą atsako tik tuomet, kai ji atsiranda dėl jo neteisėto elgesio, kuriuo buvo pažeisti įstatymai ir kiti teisės aktai, taip pat įmonės lokaliniai norminiai aktai (darbo tvarkos taisyklės, kolektyvinė sutartis, pareiginiai nuostatai, saugos darbe instrukcija ir kt.). Darbuotojas šiuos neteisėtus veiksmus gali padaryti tiek tyčia, tiek ir dėl neatsargumo (nerūpestingumo, aplaidumo). Tam tikrais atvejais nuo darbuotojo kaltės formos priklauso ir atlygintinų nuostolių dydis. Darbo įstatymai nustato, kad atlygintinos žalos dydį sudaro tiesioginiai nuostoliai ir negautos pajamos (DK 257 str. 1 d.). Negautos pajamos yra tos pajamos, kurios prarandamos dėl darbuotojų kaltės padarytos žalos (pavyzdžiui, vairuotojas apgadina autobusą, su juo negalima išvažiuoti į reisą, dėl to darbdavys negauna pajamų).

Savo ruožtu darbdavio pareiga yra sudaryti darbuotojui tinkamas darbo sąlygas, kurios užtikrintų galimybę išsaugoti jam patikėtą įmonės turtą. Kaip konstatavo Lietuvos Aukščiausiasis Teismas (toliau - LAT), jeigu žala atsiranda dėl to, kad nebuvo sudarytos būtinos sąlygos išsaugoti patikėtas vertybes, teismas, atsižvelgdamas į minėtas aplinkybes ir darbuotojo kaltės laipsnį, gali sumažinti atlygintinos žalos dydį (LAT 2005 m. balandžio 4 d. nutartis, priimta byloje Nr. 3K-3-215/2005). Materialinė atsakomybė negali būti taikoma, kai darbuotojas padaro žalos darbdaviui teisėtais veiksmais, t. y. veikdamas būtino reikalingumo atveju (gelbėdamas įmonės turtą nuo gaisro, išlaužia cecho duris, apgadina įrenginius ir pan.). Manytume, kad neturėtų būti reikalaujama iš darbuotojo materialiai atlyginti žalą, atsiradusią dėl įmonės normalios gamybinės ir ūkinės veiklos rizikos. Pastaroji dažniausiai yra susijusi su naujos produkcijos gamyba. Tokia rizika laikoma normaliu dalyku, jeigu nuostoliai atsirado siekiant įmonei naudos ir jeigu jų išvengti kitomis priemonėmis nebuvo įmanoma.

Darbo įstatymai įpareigoja darbdavį įrodyti darbuotojo padarytą tikrąją žalą, jo neteisėtą ir tuo pačiu kaltą elgesį dėl tos žalos atsiradimo bei priežastinį ryšį tarp tos veikos ir žalos atsiradimo. Jei žala padaroma turtui, kai tarp darbo sutarties šalių pagal DK 256 straipsnį yra pasirašyta visiškos materialinės atsakomybės sutartis, darbuotojo kaltė yra preziumuojama, t. y. daroma prielaida, kad turtinė žala atsirado dėl darbuotojo kaltės. Tokiu atveju darbuotojas gali būti atleistas nuo pareigos atlyginti darbdavio patirtus nuostolius, jei jis įrodo, kad ši žala atsirado ne dėl jo kaltės (LAT 2001 m. sausio 31 d. nutartis, priimta byloje Nr. 3-3K-126/2001).

Materialinės Atsakomybės Rūšys

Darbo kodeksas nustato, kad už darbdaviui padarytą turtinę žalą darbuotojams gali būti taikoma ribota arba visiška (pilnutinė) materialinė atsakomybė.

Ribota materialinė atsakomybė taikoma tais atvejais, kai teisės aktai nenustato darbuotojo pareigos visiškai atsakyti už darbdaviui padarytą turtinę žalą. DK 254 straipsnis nustato, kad darbuotojas privalo atlyginti visą padarytą žalą, bet ne didesnę kaip trijų jo vidutinių mėnesinių darbo užmokesčių dydžio, išskyrus atvejus, įvardytus DK 255 straipsnyje, kai darbuotojai privalo atlyginti visą žalą. Be to, DK 85 str. 3 dalyje yra nustatyta, kad įmonės, struktūrinio padalinio vadovams ir kitiems pareigūnams, dėl kurių kaltės kilo streikas arba kurie nevykdė ar uždelsė įvykdyti taikinimo komisijos, darbo arbitražo, trečiųjų teismo sprendimus, arba kai jie pažeidė DK 83 straipsnio reikalavimus, gali būti taikoma materialinė atsakomybė iki šešių mėnesių pareiginės algos dydžio, jeigu dėl jų kaltės darbdaviui buvo padaryta turtinė žala.

Darbuotojų darbo užmokesčio vidurkis apskaičiuojamas pagal Vyriausybės 2003 m. gegužės 27 d. nutarimu Nr. 650 (Žin., 2003, Nr. 52-2326 ir kt.) nustatytą tvarką. Pagal ją darbuotojo vidutinis mėnesinis darbo užmokestis apskaičiuojamas iš trijų paskutinių mėnesių, einančių prieš tą mėnesį, per kurį paaiškėjo padaryta žala, to darbuotojo gauto uždarbio vidurkio. Jeigu žala įmonei padaroma nevienkartiniais ir tarpusavyje nesusijusiais veiksmais, už kiekvieną žalos padarymo faktą darbuotojui gali būti taikoma ribota, iki jo trijų vidutinių mėnesinių darbo užmokesčių dydžio materialinė atsakomybė. Tokiais atvejais visos išskaitos iš darbo užmokesčio, neviršijančio Vyriausybės nustatytos minimaliosios mėnesinės algos, yra sumuojamos, tačiau darbuotojui turi būti paliekama 50 proc. išmokėtino darbo užmokesčio ir išskaita daroma, kol bus galutinai atsiskaityta (DK 225 str. 2 d.).

DK 255 straipsnis įpareigoja darbuotojus atlyginti visą darbdaviui atsiradusią žalą, jeigu ji padaryta:

1. Tyčine veika;
2. Dėl nusikalstamos veikos, konstatuotos BPK nustatyta tvarka;
3. Darbuotojo, su kuriuo sudaryta visiškos materialinės atsakomybės sutartis;
4. Prarandant įrankius, drabužius, apsaugos priemones, perduotus darbuotojui naudotis darbe, taip pat prarandant medžiagas, pusgaminius ar gaminius gamybos procese;
5. Kitokiu būdu ar kitokiam turtui, kai visiška materialinė atsakomybė už padarytą žalą nustatyta specialiuose įstatymuose;
6. Neblaivaus arba apsvaigusio nuo narkotinių ar toksinių medžiagų darbuotojo;
7. Dėl priežasčių, nurodytų kolektyvinėje sutartyje.

Pateikta teisės norma rodo, kad Darbo kodekse nėra išvardyti visi darbuotojų visiškos materialinės atsakomybės atvejai. Darbdavio įgaliotų asmenų ir darbuotojų kolektyvo (profsąjungos, o jei jos nėra - darbo tarybos) atstovų parengtoje ir darbuotojų kolektyvui pritarus pasirašytoje darbovietės kolektyvinėje sutartyje gali būti numatyti ir kiti atvejai, kai už darbuotojo padarytą žalą jam galės būti taikoma visiška materialinė atsakomybė (pavyzdžiui, kai darbuotojas pradangina įmonės materialines vertybes, gautas pagal važtaraštį ar vienkartinį įgaliojimą, ir pan.).

Savitas teisinis statusas taikomas akcinių bendrovių vadovams, kurie bendrovėje dirba pagal darbo sutartį ir kuriems taikomos darbo įstatymų nuostatos. Mat akcinės bendrovės vadovo, kaip bendrovės vienasmenio valdymo organo, teisinį statusą reglamentuoja Civilinio kodekso normos, skirtos akcinių bendrovių veiklai reguliuoti, ir Akcinių bendrovių įstatymas (Žin., 2003, Nr. 123-5574 ir kt.). Akcinės bendrovės vadovo, dirbančio pagal darbo sutartį, teisinio statuso dualistinę prigimtį nurodė ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų išplėstinė kolegija 2001 m. spalio 16 d. išnagrinėtoje ieškovo V. P. civilinėje byloje Nr. 3K-7-760/2001. Tokią nuostatą šis teismas išsakė ir kitose kasacinėse nutartyse.

Akcinių bendrovių įstatymo 37 straipsnis nurodo, kad bendrovės vadovas veikia bendrovės vardu ir turi teisę vienvaldiškai sudaryti sandorius, išskyrus atvejus, kai bendrovės įstatuose nustatytas kiekybinis atstovavimas bendrovei. Su bendrovės vadovu gali būti sudaryta jo visiškos materialinės atsakomybės sutartis. Kai bendrovės vadovas sudaro sandorį, viršydamas savo kompetenciją, normalią ūkinę riziką, ar atlieka kitus neteisėtus veiksmus ir tuo bendrovei padaro žalos (įskaitant ir negautą pelną) arba dėl to vadovas gauna tiesioginės ar netiesioginės naudos bendrovės akcininkų sąskaita, bendrovė ir jos akcininkai turi teisę teismine tvarka reikalauti atlyginti dėl tokio sandorio arba tokių veiksmų patirtą žalą, įskaitant ir negautą pelną. Tokiais atvejais bendrovės vadovui taikomi ne darbo įstatymai, bet Akcinių bendrovių įstatymas. Šios pozicijos laikosi teismo praktika. Taip Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, nagrinėdamas civilinę bylą pagal AB ,,Laivitė“ ieškinį, atsakovui G. R. nurodė, kad akcinių bendrovių vadovų žalos, padarytos bendrovei, santykiams taikytinas Akcinių bendrovių įstatymas ir kitos deliktinę atsakomybę reglamentuojančios teisės normos, bet ne darbo įstatymai (LAT 2001 m. lapkričio 28 d. nutartis, priimta byloje Nr. 3K-3-1203/2001).

Visiškos Materialinės Atsakomybės Sutartis

Visiškos materialinės atsakomybės sutarties sudarymas yra darbdavio prerogatyva, nes tokia sutartis visų pirma gina darbdavio interesus. Tačiau DK 256 straipsnis nurodo dvi vienu metu būtinas sąlygas, kad su pilnamečiu darbuotoju galėtų būti pasirašyta visiškos materialinės atsakomybės sutartis: pirma, tas darbas turi būti tiesiogiai susijęs su materialinių vertybių saugojimu, priėmimu, išdavimu, pardavimu, pirkimu, gabenimu; sutartis sudaroma ir dėl priemonių, perduotų darbuotojui naudotis darbe; antra, tokių konkrečių darbų ir pareigų sąrašas pateiktas darbovietės kolektyvinėje sutartyje. Tačiau mūsų šalyje tik nedaugelis įmonių turi kolektyvines sutartis, o gamybos interesai reikalauja apsaugoti materialines vertybes, kurios gamybinės veiklos procese yra perduodamos naudotis atskiriems darbuotojams. Todėl Seimas 2009 m. liepos 23 d. įstatymu Nr. XI-44 (Žin., 2009, Nr. 93-3993) papildė DK 256 str. 1 dalį, nurodydamas, kad, jeigu įmonėje nėra kolektyvinės sutarties, konkrečių darbų ir pareigų, kada reikia sudaryti visiškos materialinės atsakomybės sutartis, sąrašas pateikiamas darbovietės darbo tvarkos taisyklėse, jas suderinus su darbuotojų atstovais.

Teismų praktikoje tokios pozicijos laikytasi ir anksčiau. Taip 2003 m. balandžio 3 d. ieškovas A. S. įsidarbino UAB vadybininku ir kitą dieną su juo buvo pasirašyta visiškos materialinės atsakomybės sutartis. Ieškovas skunde teismui nurodė, kad UAB nėra kolektyvinės sutarties, ir prašė panaikinti su juo neteisėtai sudarytą visiškos materialinės atsakomybės sutartį. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, išnagrinėjęs A. S. kasacinį skundą, konstatavo, kad byloje nustatyta, jog ieškovas atsakovo įmonėje dirbo vadybininku ir jo darbas buvo tiesiogiai susijęs su materialinių vertybių priėmimu bei išdavimu. Esant tokiam darbo pobūdžiui, darbdavys pagrįstai sudarė visiškos materialinės atsakomybės sutartį su darbuotoju (LAT 2005 m. lapkričio 23 d. nutartis, priimta byloje Nr. 3K-3-600/2005). Šis teismas 2007 m. vasario 6 d. nutartyje, nagrinėdamas civilinę bylą Nr. 3K-3-37/2007, nurodė, kad visiškos materialinės atsakomybės sutartis sudaroma su darbuotojais, kurių darbas yra tiesiogiai susijęs su materialinių vertybių saugojimu, priėmimu, išdavimu, pardavimu, pirkimu, gabenimu, ir dėl priemonių, perduotų darbuotojui naudotis darbe (DK 256 str. 1 d.). Tokios sutarties sudarymo su darbuotojais prielaida yra ta, kad jų darbas tiesiogiai susijęs su materialinių vertybių išsaugojimu.

Pagal savo teisinį pobūdį visiškos materialinės atsakomybės sutartis yra tęstinė, dvišalė, t. y. pagal ją abi šalys (darbdavys ir darbuotojas) turi tam tikras teises ir pareigas. Kai su priimtu dirbti asmeniu sudaryta visiškos materialinės atsakomybės sutartis, darbo sutarties pavyzdinėje formoje (10 p.) nurodoma, kad darbuotojas pagal atskirą rašytinę sutartį prisiima visišką materialinę atsakomybę už jam patikėtą įmonės turtą.

Vadovo Pareigos Ir Atsakomybė

Įmonės vadovo ar valdymo organo pareigos yra plačiai ir išsamiai apibrėžtos Civiliniame kodekse:

• Veikti sąžiningai ir protingai;
• Būti lojaliam;
• Laikytis konfidencialumo;
• Vengti interesų konflikto;
• Laikytis turto atskyrimo principo.

Šių pareigų pažeidimas gali lemti civilinę, baudžiamąją arba materialinę atsakomybę.

Įmonių vadovų teisinis statusas yra dualus - jie veikia tiek kaip juridinio asmens organai, tiek kaip darbuotojai. Ši aplinkybė lemia ir dvejopą atsakomybės režimą: ribotą materialinę atsakomybę pagal darbo teisę bei neribotą civilinę atsakomybę pagal Civilinį kodeksą. Vadovas įstatymais yra įpareigotas veiklti sąžiningai, protingai ir išimtinai bendrovės interesais.

Bendrovės vadovybė turi veikti ypač rūpestingai, sąžiningai, o jos sprendimai turi būti priimami išimtinai tik bendrovės naudai. Pasitaiko atvejų, kai pažeidus šias pareigas, vadovui ar valdybos nariams iš savo kišenės tenka atlyginti bendrovės patirtus nuostolius.

Pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas (LAT) UAB „Druskininkų autobusų parkas“ direktoriaus veiksmus, kuriais jis kurį laiką nuomojo jam priklausančias transporto priemones vadovaujamam autobusų parkui, įvertino kaip ekonomiškai nenaudingus ir nereikalingus bendrovei. Teismo manymu, tokiais direktoriaus veiksmais buvo supainioti interesai bei veikta ne bendrovės, o išimtinai savo tikslų naudai.

Atsižvelgiant į tai, kad kiekvienas versle priimamas sprendimas neišvengiamai susijęs su komercine rizika, bendrovės vadovybė privalo atlyginti bendrovės patirtus nuostolius tik tada, kai yra peržengtos šios rizikos ribos.

LAT, spręsdamas „Star 1 Airlines“ buvusio vadovo asmeninės atsakomybės už beveik 3 mln. eurų siekiančius nuostolius klausimą, pritaikė taip vadinamą verslo sprendimų priėmimo taisyklę, pagal kurią, vadovas neatsako už bendrovės nuostolius, jei sprendimus priėmė įvertinęs galimas rizikas, siekdamas naudos įmonei, sąžiningai ir nesupainiodamas interesų. Taigi vadovas asmeniškai atsako už sprendimus tik tais atvejais, kai sprendimą jis priėmė neįvertinęs rizikos, toks sprendimas buvo akivaizdžiai nenaudingas bendrovei ar kai vadovas veikė aplaidžiai.

Bendrovės vadovybės civilinė atsakomybė galima ir už pavėluotą kreipimąsi dėl bendrovės bankroto bylos iškėlimo.

Siekiant asmeninės vadovybės atsakomybės už bendrovės nuostolius, į teismą besikreipiantis asmuo turės įrodyti nemažai civilinės atsakomybės sąlygų, įskaitant neteisėtus vadovybės veiksmus bei bendrovės patirtą žalą.

Išskyrus tuos atvejus, kai vadovas pasisavino ar iššvaistė bendrovės turtą, praktikoje įrodyti, jog vadovas veikė neteisėtai gana sudėtinga.

Kadangi teismų praktikoje pripažįstama ir taikoma verslo sprendimų priėmimo taisyklė, siekiant pagrįsti neteisėtus vadovo veiksmus, būtina įrodyti, jog vadovas neįvertino rizikos, sandoris bendrovei buvo nenaudingas, vadovas buvo nesąžiningas ar supainiojo interesus.

Remdamasis tuo LAT nusprendė, kad „Star 1 Airlines“ vadovo, kuris su finansinių sunkumų turinčia bendrove sudarė ir vykdė bendrovei nuostolingus sandorius, nėra asmeniškai atsakingas už bendrovės nuostolius, nes įmonė buvo pagrindinis bendrovės užsakovas bei dalinai atsiskaitydavo su bendrove.

Pavyzdžiai iš Teismų Praktikos

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra nagrinėjęs ne vieną situaciją, susijusią su įmonės vadovų atsakomybe. Štai keletas pavyzdžių:

1. Svetimo didelės vertės turto pasisavinimas: Akcinės bendrovės direktorius, kuris taip pat buvo ir akcininkas, pervedė pinigus už bendrovės parduotą nekilnojamąjį turtą į savo asmeninę banko sąskaitą. Teismas tokius veiksmus vertino kaip nusikaltimą - svetimo didelės vertės turto pasisavinimą ir iššvaistymą.
2. Nuostolingi sandoriai: UAB direktorius sudarė reikalavimo perleidimo sutartis, pagal kurias bendrovė įsigijo reikalavimo teises į nemokius skolininkus. Bankrutavus UAB, jos bankroto administratorius kreipėsi į teismą dėl žalos atlyginimo iš direktoriaus. Teismas pasisakė, kad tokiu atveju gali būti taikoma civilinė atsakomybė.
3. Savavališkas darbo užmokesčio pasididinimas: UAB direktorius savavališkai pasididino sau darbo užmokestį, nors tą daryti turėjo visuotinis akcininkų susirinkimas. Teismas, atsižvelgdamas į tai, kad akcininkai susiję artimais ryšiais ir neprieštaravo tokiam sprendimui, atsakomybės direktoriui netaikė.

Šios situacijos akivaizdžiai parodo, kad bendrovės vadovas visų pirma turi siekti ne asmeninės naudos, o naudos įmonei, vadovas turi būti sąžiningas ir lojalus bendrovei, tačiau daugeliu atveju, susidūrus su nemokumo problema, bendrovės vadovas siekia asmeninės naudos įmonės sąskaita. Tokiu atveju gali kilti atsakomybės klausimas.

Lietuvos Respublikos Civilinio Kodekso 2.87 straipsnis

Šiame straipsnyje apibrėžtos įmonės vadovo pareigos.

Vadovų civilinė atsakomybė šiandien tampa viena sparčiausiai kintančių verslo teisės sričių. Didėjant skaidrumo reikalavimams, griežtėjant reguliavimui ir sudėtingėjant verslo aplinkai, įmonių vadovų sprendimai vis dažniau tampa teisinių ginčų objektu. Šiame kontekste vadovų civilinės atsakomybės draudimas tampa ne tik finansinės apsaugos, bet ir strateginio įmonių valdymo įrankiu.

Advokatė D. Balčiūnė atkreipia dėmesį į dar vieną itin svarbų praktinį aspektą - kadangi sutartį dėl vadovų civilinės atsakomybės draudimo paprastai sudaro pati bendrovė, o vadovas ar valdybos narys nėra draudimo sutarties šalis, būtina iš anksto susitarti dėl draudimo galiojimo sąlygų. Vadovų civilinė atsakomybė Lietuvoje tampa vis labiau kompleksiška ir rizikinga. Nors verslo sprendimo taisyklė suteikia vadovams tam tikrą veikimo laisvę, ji nepanaikina atsakomybės už neteisėtus veiksmus ar sąžiningo veikimo pareigos pažeidimus. Pasak advokatės, didėjant ginčų skaičiui, vadovų civilinės atsakomybės draudimas tampa nebe „gerai turėti“, o „būtina turėti“.

Įmonės vadovo atsakomybė už įmonės turtą yra didelė.

tags: #uab #ab #materialine #atsakomybe #savininkas #savo