Įmonės ir jos vadovų atsakomybės atskyrimas yra vienas svarbiausių akcinės bendrovės veiklą apibrėžiančių principų. Vis dėlto jis nėra absoliutus, o kai kuriais atvejais akcinės bendrovės vadovui gali tekti asmeniškai atsakyti už tam tikrų įmonei tenkančių prievolių nevykdymą. Dažniausiai vadovo asmeninės atsakomybės klausimas iškyla įmonės nemokumo ar bankroto atveju, taip pat vykstant ginčams tarp įmonės akcininkų.
Teismui pripažinus, kad valdybos ar vadovo sprendimai įtakojo įmonės nemokumą ar bankrotą, vadovas ar įmonės valdybos nariai turi prisiimti asmeninę atsakomybę ir atlyginti įmonei padarytą žalą ar nuostolius. Įmonės vadovo, valdymo organų atsakomybė yra subsidiari, tai reiškia, kad civilinė atsakomybė gali atsirasti tuo atveju, kai įmonė pati negali patenkinti kreditorių reikalavimų. Vadovo civilinė atsakomybė galima tiek prieš pačią įmonę (pvz. vadovo atsakomybė už netinkamų pareigų vykdymą), tiek prieš jos kreditorius (pvz. tyčinio bankroto atveju).
Uždaroji akcinė bendrovė (UAB) yra ribotos civilinės atsakomybės privatusis juridinis asmuo, t.y. bendrovės turtas yra atskirtas nuo akcininkų turto. Pagal savo prievoles ji atsako tik savo turtu. Tačiau LR Civilinis kodeksas reglamentuoja papildomą atsakomybę juridinio asmens dalyviams.
Pagal LR Civilinio kodekso 2.50 straipsnio 3 dalį, kai juridinis asmuo negali įvykdyti prievolės dėl juridinio asmens dalyvio nesąžiningų veiksmų, juridinio asmens dalyvis atsako pagal juridinio asmens prievolę ir savo turtu.
Įmonės bankrotas ir vadovo atsakomybė
Jei įmonė tampa nemoki, jai gresia bankrotas. Pagrindinė bankroto priežastis - įmonės nemokumas. Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatyme (toliau -Įstatymas) nurodoma, kad įmonės nemokumas - įmonės būsena, kai įmonė nevykdo įsipareigojimų (nemoka skolų, neatlieka iš anksto apmokėtų darbų ir kt.) ir pradelsti įmonės įsipareigojimai (skolos, neatlikti darbai ir kt.) viršija pusę į jos balansą įrašyto turto vertės.
Įmonės bankrotą gali lemti tiek išorinės (ekonominė krizė, valiutų nestabilumas, nepalanki muitų politika ir pan.), tiek vidinės priežastys (vagystė, gaisras, atsakingų nerūpestingumas). Deja, bet praktika atskleidžia, kad dažnai lemiamą vaidmenį įmonės bankroto procese turi netinkama vadovų veikla, kompetencija, įžvalgumas.
Vadovą ir jo vadovaujamą įmonę sieja pasitikėjimo santykiai. Nuo tapimo vadovu momento jis privalo elgtis rūpestingai, atidžiai ir apdairiai, nes jis ne tik derina visų juridinio asmens veikla suinteresuotų asmenų interesus, bet vadovui suteikiamos labai plačios teisės - bendrovės vardu sudaryti sandorius, prisiimti įvairias teises ir pareigas, disponuoti bendrovės turtu bei piniginėmis lėšomis, atstovauti bendrovei santykiuose su trečiaisiais asmenimis. Atsižvelgiant į tai, įmonės vadovui įstatymai taiko aukštesnius veiklos ir atsakomybės standartus.
Itin svarbu atkreipti dėmesį, kad nuo 2016 m. sausio 1 d. įsigaliojo Įstatymo pakeitimai, numatantys konkrečius terminus: vadovas ar kt. asmenys pagal kompetenciją privalo pateikti pareiškimą teismui dėl bankroto bylos iškėlimo nedelsdami, bet ne vėliau kaip per 5 dienas po to, kai įmonė tapo nemoki ir jo dalyviai per minimalius įstatymuose arba steigimo dokumentuose nustatytus terminus dalyvių susirinkimui sušaukti, bet ne vėliau kaip per 40 dienų, nesiėmė priemonių įmonės mokumui atkurti.
Vadovui kyla pareiga kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, nes jo ir jo vadovaujamos įmonės santykiai yra specifiniai, t.y. vadovas geriausiai žino finansinę įmonės būklę, o pavėluotas bankroto bylos iškėlimas pažeis kreditorių interesus. Taip pat pažeistų naujų klientų (potencialių kreditorių) interesus, kurie nežinodami apie įmonės nemokumą toliau su ja bendradarbiautų (tiektų prekes ar teiktų paslaugas). Toks vadovo elgesys neatitinka protingos verslo rizikos ir prieštarauja geriems verslo standartams.
Bankrotų statistika Lietuvoje
Įmonių bankroto valdymo departamento duomenimis, bankrotų skaičius Lietuvoje nuolat auga. 2015 m. sausio - rugsėjo mėn. laikotarpiu bankroto bylos teisme buvo iškeltos 1366 įmonėms (95,3 proc.), o 68 įmonėms (4,7 proc.) bankroto procesai pradėti ne teismo tvarka. Lyginant 2015 m. sausio - rugsėjo mėn. duomenis su atitinkamu 2014 m. laikotarpiu, teismo tvarka iškeltų bankroto bylų padaugėjo 15,8 proc., ne teismo tvarka pradėtų bankroto procesų - 2,8 karto.
Didžiąją dalį visų bankroto procesų, pradėtų per 2015 m. sausio - rugsėjo mėn., inicijavo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba (417 įm. arba 29,1 proc.), Valstybinė mokesčių inspekcija (toliau - VMI) (404 įm. arba 28,2 proc.) bei kiti kreditoriai (296 įm. arba 20,6 proc.). Įmonių savininkai - 7,3 proc., o darbuotojai - 3,1 proc., vadovai inicijavo tik 10,8 proc. visų per 2015 m. sausio - rugsėjo mėn. pradėtų bankroto procesų.
Atsakomybės rūšys
Vadovo atsakomybė gali būti įvairių rūšių:
- Drausminė atsakomybė
- Administracinė atsakomybė
- Baudžiamoji atsakomybė
- Civilinė atsakomybė
Drausminė atsakomybė gali būti taikoma už šiurkštų darbo pareigų pažeidimą, taigi, ji dažniausiai taikoma iki bankroto proceso pradžios pvz. jei vadovas nesuteikia reikalaujamos informacijos įmonės valdybai ar akcininkams, pastarieji turi teisę vadovui skirti vieną iš drausminių nuobaudų: pastabą, papeikimą ar atleidimą iš darbo.
Administracinė atsakomybė taikoma skiriant nuobaudas už administracinės teisės pažeidimus (pvz. Administracinių nusižengimų kodeksas vieną iš bendrovės vadovo atsakomybių numato atsakomybę už akcininko teisių pažeidimą (pvz. akcininko prašomos informacijos nepateikimą). Kodekse yra numatyta, kad tokia atsakomybė taikoma ne tik juridinio asmens vadovui, bet ir kitam atsakingam asmeniui.
Baudžiamoji atsakomybė gali būti taikoma už nusikaltimus finansų sistemai (pvz. Trumpai paliečiant baudžiamąją vadovo atsakomybę galima paminėti, kad Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 209 str. numatyta baudžiamoji atsakomybė už sąmoningai blogą įmonės valdymą, kuris nulėmė jos bankrotą, jei dėl to buvo padaryta didelė žala kreditoriams. Nusikalstamo bankroto objektas yra kreditorių turtiniai interesai gauti savo turimų turtinių reikalavimų patenkinimą už įmonei - bankrotui suteiktą turtą, prekes ar paslaugas.
Civilinė atsakomybė, siejama su akcininkų teise pareikšti ieškinį vadovui dėl visiško žalos atlyginimo, kuris atsirado dėl vadovo pareigų nevykdymo, netinkamo jų vykdymo ar atlyginimo. Vadovo fiduciarinės pareigos pažeidimas įmonės atžvilgiu jau gali būti traktuojami kaip neteisėti veiksmai.
Prastėjant įmonės finansinei būklei - didėja kreditorių interesų reikšmė. Tokiu atveju, vadovui atsiranda fiduciarinės pareigos priimant su įmonės veikla susijusius sprendimus ir atsižvelgti į kreditorių interesus. Kitas pavyzdys yra susijęs su vadovo pareiga nepažeisti teisės aktuose imperatyviai nustatytų pareigų (įmonės turto, dokumentų bankroto administratoriui neperdavimas ar netinkamas perdavimas, kt.).
Žala. Praktikoje galima rasti pavyzdžių, kuomet žala iš vadovo priteisiama, kai įmonė ilgą laiką nevykdo veiklos, bet prisiima naujus įsipareigojimus taip didindama nuostolius dėl neatsiskaitymo su esamais kreditoriais arba atsiranda naujų kreditorių su kuriais nėra galimybės atsiskaityti. Vadovui taikoma civilinė atsakomybė nėra bauda už neteisėtus veiksmus, žalos dydis yra nustatomas kiekvienu atveju individualiai: gali būti lygus bankroto byloje patvirtintų reikalavimų sumai, byloje patvirtintų, bet nepatenkintų reikalavimų sumai.
Įrodžius vadovo neteisėtus veiksmus, kurie nulėmė žalos atsiradimą, vadovo kaltė yra preziumuojama. Vadovas atsako dėl tyčinės kaltės, kitaip tariant, esant vadovo tyčiai ir veikimui (neveikimui) kuomet siekiama pažeisti kreditorių interesus ar didelio neatsargumo, kuris pasireiškia netinkamu savo pareigų vykdymų. Suinteresuotas kreditorius turi pats kreiptis į teismą ir įrodinėti, kad vadovo veiksmai buvo nesąžiningi.
Teismų praktikoje galima rasti ir vadovo, kaip įmonės dalyvio, veiksmų vertinimo kriterijų. Visų pirma teismas bankroto procese vertina kelerių metų įmonės finansinius dokumentus. Remiantis šiais dokumentais teismas padaręs išvada, kad įmonė yra (buvo) nemoki aišku, kad vadovui kyla pareiga kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo. Jei įmonės vadovas tuo nepasirūpino, tai gali būti traktuojama kaip nesąžiningas įmonės vadovo veiksmas prieš kreditorius.
Dažnai vadovas, kuris vykdo nesąžiningą veiklą, įmonės turtą „išdalina“ savo šeimos nariams. Tokiu atveju, kreditorius turi surinkti įrodymus apie „iškeliavusį iš įmonės“ turtą (dovanojant turtą, perkeliant turtą į kitas įmones, sudarant nuostolingus sandorius ir pan.) ir taip įrodyti nesąžiningus vadovo veiksmus. Taigi, vadovą galima priversti atsakyti už įmonei padarytą žalą bei įpareigoti tinkamai atsiskaityti su įmonės kreditoriais, bet reikia įrodyti, kad įmonės vadovas sąmoningai elgėsi nesąžiningai.
Kreditoriai dažnai galvoja, kad bankroto administratorius - tai asmuo, kuris atstovauja bankrutuojančią įmonę, bet tai nėra tiesa. Bankroto administratorius yra nešališkas asmuo, kuris atlieka tarsi tarpininko funkciją tarp skolininko ir kreditoriaus. Taigi, kreditorius turi teisę kreiptis į bankroto administratorių ir paraginti bankroto administratorių skirti vadovui baudą už pareigų nevykdymą (pvz. vadovui neperduodant bankroto administratoriui reikiamų įmonės finansinių dokumentų, taip ilginant procesą ir užkertant kelią įvertinti įmonės finansinę padėti).
Vadovo pareigos
Įmonės vadovo ar valdymo organo pareigos yra apibrėžtos Civilinio kodekso 87 straipsnyje:
- Veikti sąžiningai ir protingai;
- Būti lojaliam;
- Laikytis konfidencialumo;
- Vengti interesų konflikto;
- Laikytis turto atskyrimo principo.
Šis principas nurodo pareigą elgtis kaip rūpestingas asmuo - būtina surinkti aktualią informaciją ir jos pagrindu priimti sprendimą. Teismo atveju yra ieškoma įrodymų, kad vadovas surinko reikalingą informaciją ir priėmė pagrįstą sprendimą. Tokie įrodymai gali būti, pavyzdžiui, valdybos posėdžių protokolai, vadovo įsakymai, susirašinėjimai, skaičiavimai ir panaši informacija.
Yra du pagrindiniai lojalumo principai:
- Vadovas turi elgtis pagal įmonės įstatus;
- Vadovas turi siekti aktyviai įgyvendinti tikslus, kuriems buvo įkurta įmonė.
Jei įrodoma, kad įmonės vadovas ar valdyba žinojo, jog įmonė yra nemoki ir ji nesiėmė jokių veiksmų, ji gali būti pripažinta asmeniškai atsakinga už įmonės nuostolius ar patirtą žalą. Teismo atveju vadovui ar valdybai reikia įrodyti, kad tokie klausimai buvo apsvarstyti ir į juos buvo atsižvelgta, geriausiai tą gali pagrįsti susirinkimų protokolai ar liudininkų parodymai. Įdomu tai, kad teismuose aplinkybė, jog įmonės vadovas ne laiku arba visai nepateikė bendrovės finansinės atskaitomybės Registrų centrui, dažniausiai vertinama kaip neatsakingas vadovo elgesys.
Vadovas yra atsakingas už konfidencialios informacijos apsaugą. Jis privalo patvirtinti bendrovės konfidencialios informacijos sąrašą ir tvarką, kuri įpareigotų darbuotojus tą informaciją saugoti. Tvarkoje turi būti nurodyta, kaip yra saugomos bendrovės paslaptys bei kas ir kokiais atvejais gali naudotis konfidencialia informacija.
Jei įmonė sudaro sutartis su vadovo ar valdybos narių susijusiomis šalimis, pavyzdžiui giminių ar draugų įmonėmis, apie tai vadovas ar valdybos nariai privalo pranešti akcininkams. Net ir tuo atveju, jei tokių sutarčių sąlygos atitinka rinkos sąlygas ir jas sudarant nėra pažeistas interesų konflikto principas, vis tiek rekomenduojama apie tokius sandorius informuoti įmonės savininką.
Kadangi vadovui yra patikima valdyti įmonės turtą, iš jo yra reikalaujama šio turto nenaudoti savo asmeniniams tikslams. Tokiu turtu laikomas ne tik materialus bendrovės turtas, bet ir nematerialus turtas - informacija. Pavyzdžiui, jei vadovas naudodamas konfidencialią įmonės informaciją pradeda vystyti savo asmeninį verslą ir iš to gauna naudos - turto atskyrimo principas yra pažeistas.
Kitos vadovo pareigų pažeidimo situacijos
Remiantis teismų praktika, yra dar kelios situacijos, kurios įvardijamos kaip vadovo pareigų pažeidimai:
- Akivaizdus žalingumas: Dažna situacija, kai vadovas yra pripažįstamas akivaizdžiai daręs žalą įmonei. Pavyzdžiui, jei vadovas neatlygintinai suteikė paslaugų, perleido prekes ar perleido įmonės turtą. Taip pat galima ir priešinga situacija - įmonės vadovas įsigijo turto už nepagrįstai didelę ir rinkos sąlygų neatitinkančią kainą.
- Nepateisinama rizika: Vadovo sprendimas už grynuosius pinigus įsigyti bevertį turtą, ar esant įmonės nemokumo rizikai sudaryti naujas lizingo sutartis dėl, pavyzdžiui, prabangių automobilių įsigijimo yra vertinamas kaip nepateisinama rizika.
- Neatitikimas geriems verslo standartams: Geriems verslo standartams prieštarauja paimtos paskolos panaudojimas ne pagal paskirtį, atitinkamai įkeisto turto praradimas, taip pat paskolų suteikimas, įkeitimų pasirašymas, premijų vadovui išmokėjimas be valdybos pritarimo ar akcininkų sutikimo. Didelės reprezentacinės išlaidos, nepagrįstos investicijos, kai įmonė nevykdo veiklos arba jos finansinė padėtis yra sunki, taip pat laikoma žalingais vadovo sprendimais.
Verslo sprendimo teisė
Pagrindinis išsigelbėjimo būdas - tai verslo sprendimo teisė, įteisinta 2014 m. (angl. business judgement rule) - kuri reiškia, jog sprendimus priima įmonės vadovas preziumuojant, kad buvo priimtas teisingas sprendimas, jeigu vadovas laikėsi šių trijų sąlygų:
- Surinko aktualią informaciją;
- Tuo metu jis nebuvo interesų konflikte;
- Gali paaiškinti, kokia buvo sprendimo logika.
Jei šios sąlygos yra įvykdytos vadovo pozicija jo priimtų sprendimų atžvilgiu yra saugi.
Praktiniai patarimai vadovams ir valdybos nariams
- Būtina saugoti dokumentus dėl esminių įmonės sprendimų - protokolus, susirašinėjimus el.paštu su finansininkais, teisininkais, konsultantais. Pavyzdžiui įsigyjant įmonę, būtina atlikti jos finansinės ir teisinės būklės patikrinimą (angl. due diligence).
- Elgesys posėdžių metu - valdybos susirinkimuose priimant įmonei nepalankų sprendimą „prieš“ balsavę valdybos nariai nuo atsakomybės yra atleidžiami.
- Narystės ar vadovo darbo sutartys - valdybos narių atsakomybė apribojama iki tam tikro dydžio.
- Įstatai - apribojimus dėl žalos atlyginimo galima nustatyti ir įmonės įstatuose.
- Akcininkų susirinkimas - ruošdamas metinį pranešimą akcininkų susirinkimui, vadovas turi identifikuoti galimą riziką. Jei akcininkai tokiam pranešimui pritaria ir patvirtina, vadovo asmeninė atsakomybė yra ribota.
- Draudimas - apdraudžiami valdybos nariai ir vadovai, tačiau būtina atsižvelgti į draudimo terminus. Draudimo sutartys dažniausiai galioja trumpą laiką ir jos nepadengia galimų teisinio bylinėjimosi kaštų.
- Įmonės informacijos ir finansinių ataskaitų perdavimas kitam vadovui turi būti tinkamai įforminamas, privaloma atlikti inventorizacijas, pasirašyti priėmimo - perdavimo aktus ir atlikti kitas būtinas procedūras.
Būtina atkreipti dėmesį, kad dar 3 metus po vadovo ir įmonės darbo santykių pasibaigimo, įmonės akcininkai gali kreiptis į teismą ir reikalauti asmeninės buvusio įmonės vadovo atsakomybės už įmonei padarytą žalą ar patirtus nuostolius.
Teismų praktika
Lietuvos apeliacinio teismo 2010-04-12 nutartyje civilinėje byloje Nr. 2A-145/2010 nagrinėti reikalavimai papildomai priteisti iš atsakovų UAB „Darstra grupė“ ir jos vienintelio akcininko D. S. Reikalavimas vienintelio akcininko atžvilgiu atmestas, nenustačius visų juridinio asmens dalyvio papildomos atsakomybės sąlygų. Teismas sprendė, kad juridinio asmens negalėjimas atsiskaityti su kreditoriumi - sutarties nevykdymas - gali būti suprantamas kaip juridinio asmens nesąžiningumas plačiąja prasme, nes sutartį vykdyti privalu (lot.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2009-11-30 nutartimi išnagrinėtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-528/2009 reikalaujama bendrovės vadovo J.G. J. G. argumentavo, kad, būdamas bendrovės vadovas, įgyvendino akcininkų sprendimus, už kuriuos atsakingi akcininkai, todėl neturėtų atsakyti už bendrovei padarytą žalą. Be to, J.G. Šių pareigų nevykdymas ar netinkamas vykdymas lemia valdymo organo atsakomybę pagal CK 2.87 str. 7 d. Teismas nurodė, jog tapęs bendrovės vadovu, J.B. privalėjo nedelsiant nutraukti bendrovei nuostolingą sandorį.
Lietuvos apeliacinio teismo 2010-04-12 nutartimi išnagrinėtoje civilinėje byloje Nr. Byloje pateikti tik ilgalaikio turto likvidavimo aktai, tačiau nėra jokių įrodymų, jog šis turtas iš tiesų buvo nelikvidus ir jo nebebuvo galima realizuoti, jei bendrovės veikloje jis tapo nereikalingas.
Teismas išaiškino, kad vienos uždarosios akcinės bendrovės vadovas pažeidė įsipareigojimų vykdymo eiliškumą, kai beveik 90 proc. įmonės sąskaitoje esančių lėšų panaudojo pirmiausiai savo atlyginimui išsimokėti, o ne padengė bendrovės turimą įsiskolinimą Valstybinei mokesčių inspekcijai (VMI). Skola siekė beveik 70 tūkst. eurų, tačiau iš bendrovės, susidūrusios su mokumo problemomis, sąskaitoje esančių 2343 eurų vadovas didžiąją dalį lėšų (2207 eurų) skyrė būtent savo atlyginimui.
Visų pirma, Teismas išaiškino, kad įmonės vadovas ėmėsi sąmoningų būtent prieš VMI, kaip kreditorių, nukreiptų veiksmų, dėl kurių valstybės institucija negavo jai teisėtai priklausančių lėšų. Išsimokėjęs lėšas sau vadovas užkirto kelią jas gauti VMI, kuriai pagal reikalavimų vykdymo eiliškumą turi būti teikiama pirmenybė.
Maža to, jei įmonė yra nemoki ir negali įvykdyti savo įsipareigojimų, įskaitant ir mokesčių administratoriui, vadovas privalo pradėti įmonės nemokumo procedūrą. Būtent ji leidžia užtikrinti, kad esamas įmonės turtas būtų panaudotas tinkamai atsiskaityti su visais kreditoriais.
Vadovas ne tik nepasirūpino, kad būtų padengiami įsipareigojimai konkrečiam kreditoriui, bet ir matydamas, jog įmonė negali to padaryti, nesiėmė būtinų veiksmų ir neinicijavo nemokios įmonės bankroto procedūrų. Tai leido Teismui įžvelgti asmeninę vadovo atsakomybę ir priteisti iš jo žalą - t. y. Teismo vertinimu, šiuo atveju vadovo veiksmai buvo nukreipti prieš vieną konkretų kreditorių - VMI, kuriam buvo padaryta tiesioginė asmeninė žala.
Ši byla yra pavyzdys, kad akcinės bendrovės vadovui išskirtiniais atvejais gali tekti prisiimti asmeninę atsakomybę už neįvykdytus įmonės įsipareigojimus.
Panašaus pobūdžio bylos teismuose tikrai nėra retos, tačiau jose palankaus sprendimo anksčiau dažniau sulaukdavo ne kreditoriai, o įmonių vadovai. Iki šiol Lietuvos Aukščiausiasis Teismas nagrinėjo ne vieną bylą pagal tokio pobūdžio VMI ieškinį, tačiau jie būdavo atmetami.
Pavyzdžiui, vienu iš nagrinėtų atvejų vadovas vykdė atsiskaitymus su daugeliu kreditorių - tarp jų ir VMI. Tokiu būdu jis bandė derinti visų bendrovės kreditorių interesus, t. y. vykdė mokėjimus didžiajai daliai kreditorių, įskaitant ir VMI.
Kitoje byloje buvo įvertintos aplinkybės, kad liko nepadengti ne tik VMI, bet ir kitų tos pačios bei aukštesnės eilės kreditorių finansiniai reikalavimai. Kaip ir tai, kad mokėjimo eiliškumo pažeidimu buvo teikiamas prioritetas tiekėjams, patalpų nuomotojams bei darbuotojams.
Savo esme VMI ieškinys vadovui yra specifinis - t.