Turto niokojimo apraiškos Lietuvoje: nuo kultūros iki kalbos

Šiandieninėje visuomenėje pastebimas socialinis nepasitenkinimas, kuriam palankiausia terpė - bulvarinis internetas, ypač anoniminis nuomonės reiškimas. Gatvės ir minios stiliaus įsiveržimas į rašytinę kalbą tampa problema. Vargu ar lietuvių kalbai gresia visiškas išnykimas. Bet kokiu atveju, dar ilgai išliks lietuviškai kalbančių žmonių, rašytinių lietuvių kalbos ir kultūros paminklų, tačiau virtimas puskalbe yra visiškai įmanomas.

Nepilnas sakinys, „nepilna“ mintis galvoje, „nepilnas“ mąstymas - tai „nepilna“ asmenybė. Tautos referendumas naujosios eros 2014 metais yra proga apsidairyti, susimąstyti ir apsispręsti, ar jau atsisakome Lietuvos kaip lietuvių valstybės, paskutinio žemės sklypo šiame pasaulyje tautos namams, su protėvių milžinkapiais, seniausia ir tyriausia „indoeuropiečių“ kalba.

Ar susigėdę nusisukame nuo tūkstantmetės lietuvių civilizacijos, išradusios pasauliui savininkišką santvarką ir suklojusios Vakarų kultūros pamatus su gamtajausmio dvasingumo, mokslo ir šeimininkiško ūkininkavimo papročiais?

Lietuvos žemėlapis

Kalbos darkymas ir kultūrinis paveldas

Valstybinė lietuvių kalbos komisija klastoja žodžius, skatina kalbajobus tyčiotis iš lietuvių kalbos ir persekioti padorius kalbininkus. Žiniasklaida jau sklidina vaipukų, weblenimo, mikčiojimo, amsėjimo, nebeaišku, kuris iš jų pažangiausias ir sektinas.

Bet Nacionalinio diktanto išrinktas ištiktukas Komisijai per silpnas, nepakankamai riebus, tad VLKK surengė savo rinkimus, iš aštresnių žodelių. Gimtoji kalba tapo Kalbos komisijos politikų įkaite. Lietuvių kalbai stengiamasi žūtbūt įpiršti, įbrukti, savo kažkokiu 60-uoju nutarimu prikergti tai, kas jai svetima, kas ardo, griauna mūsų rašybą, naikina linksniavimą, daro jį neįmanomą, sutrauko žodžių sintaksinius ryšius. Tuo būdu į mūsų linksniavimo ir sintaksinių žodžio ryšių sistemą įleidžiamas virusas, kuris ją sunaikins. Žinoma, ne per metus, bet šimtmečio irgi neprireiks.

Pranas Kniūkšta: Manau, kad didesnis autoritetas yra ne Alfredas Bumblauskas, o Jonas Jablonskis. Kokios yra kalbos sąsajos su tauta, Jablonskis yra taip nusakęs: „Tautos kalboje yra išdėta visa jos prigimtis - istorija, būdo ypatybės, siela, dvasia.“ Jei kas netiki Jablonskiu, galiu priminti Kazimiero Būgos žodžius: „Kalboje, it stebuklingame veidrodyje, atšviečia tautų gyvenimas, kultūra, jų ramieji ir kruvinieji santykiai su kaimynais.“

Justino Marcinkevičiaus asmenybė susijusi su pačia tautos sąvoka. Apmaudu, kad ligšiol neturime lietuvių - sanskrito kalbų žodyno, čia kažkoks nesusipratimas, o gal sąmokslas. Sanskrito kalboje tauta reiškia tyrą grynuolį. Justino poetikoje nėra įmantrių žodžių, vien paprasti, tautiniai, kaimo žmogaus. Ir tie žodžiai suspindėdavo deimantu, įgydavo šventumo.

Prieš karą Lietuvos menas buvo pasaulyje garsus, nors modernus, bet buvo tautiškas. Šiuo metu įsigali fluxus idėja - tautiškumo niekinimas, logikos, darnos ir grožio niokojimas, turto griovimas. Pasibaigė laikai, kai inteligentas buvo ant kranto. Dabar laive, neaiški kryptis, neaišku, kas už vairo.

Negaliu atsitraukti nuo Igno Šeiniaus „Belaukiant stebuklo“. Paimčiau du šios knygos puslapius ir stambiomis raidėmis iškabinčiau Seime, kad jie matytų, kokie lietuviai buvome prieš užeinant internacionalistams, koks buvo patriotizmas - sako Gražina Drėmaitė, pasitraukdama iš valstybinės kultūros paveldo komisijos pirmininkės pareigų.

Dailės akademijos studentai jau nebemokomi lipdyti. Nebemokomi nemadingo tapymo, raižymo. Net piešimas daug kam tapo neprivalomas. Būsimieji menininkai paprasčiausiai „nuvaromi“ nuo profesijos. Visai kaip mūsų žemdirbiai nuo žemės - Europos Sąjunga jiems skiria išmokas, kad nedirbtų žemės. Beje, ir visas tas šiuolaikinis menas yra gausiai remiamas ES fondų.

Aplinkos niokojimas ir urbanistinis chaosas

Laiške-kreipimesi kalbama apie teritorijų planavimo, statinių projektavimo bei valstybinės žemės nuomos ydas, taip pat apie Orhuso konvencijos, numatančios visuomenės dalyvavimą priimant jai svarbius sprendimus aplinkos klausimais, ignoravimą.

Atkreipiamas dėmesys į chaotišką miestų plėtrą, statinių projektinių pasiūlymų svarstymo su visuomene problemas, neprofesionalų miestų parkų ir skverų projektų rengimą, skubotai įsisavinant ES lėšas ir naikinant brandžius želdinius bei nusikalstamai nepaisant visuomenės reikmių ir nuomonės.

Laiško autoriai atkreipia dėmesį, kad 2014 m. įsigaliojusi Teritorijų planavimo įstatymo trečioji redakcija iš esmės sudaro sąlygas teritorijų ne-planavimui. „Įstatymo nuostatos leidžia ne tik neplanuoti teritorijų, bet ir nevykdant planavimo procedūrų keisti iki 2014 m. parengtus bendruosius ir detaliuosius planus.“ Atsisakius planavimo procedūrų visuomenė praranda galimybę laiku ir tinkamai reaguoti į būsimus pasikeitimus, plėtra tampa nebekontroliuojama.

„Stebuklingas žodis investicija savaime nėra gėris“, rašoma laiške, statyti negalima bet ką ir bet kur. Žemės sklypo naudojimo būdą dabar galima keisti neatsižvelgiant į esamą urbanistinę situaciją, kvartalo ar seniūnijos reikmes ir apie tai visuomenės neinformuojant.

Laiške minimi keletas iš daugelio piktinančių urbanistinio chaoso ir teisės aktų nesilaikymo pavyzdžių Vilniaus mieste: UAB „Hanner“ biurais ir gyvenamaisiais namais užstatomas buvęs „Žalgirio“ stadionas Vilniuje, nors pagal galiojantį Vilniaus miesto savivaldybės teritorijos bendrąjį planą ši vieta skirta sporto ir pramogų objektams statyti.

Siesikų g. 14 statomame NT „Realco“ gyvenamųjų namų kvartale ignoruojami Vilniaus miesto bendrajame plane nustatyti reglamentai ir vietoj leidžiamų 2 aukštų statomi 5-9 aukštų pastatai. Konstitucijos pr. 18A statomas IB „Lords LB Asset Management“ pastatas suprojektuotas daugiau nei dvigubai aukštesnis, nei leidžia galiojantis Vilniaus miesto bendrasis planas, tačiau statybą leidžiantis dokumentas jau išduotas.

Kaip teigia laiško autoriai, dėl šių ir daugelio kitų atvejų buvo kreiptasi į Valstybinę teritorijų planavimo ir statybos inspekciją, ši patikrinimus atlieka, tačiau pažeidimų neranda. Ypač žalingu laiško autoriai laiko neapgalvotą ir neracionalų valstybei priklausančių išnuomotų žemės sklypų naudojimo būdo keitimą. Šie sklypai daugeliu atveju buvo suformuoti prie esamų statinių jų funkcijoms vykdyti, o įgyvendinant žemės reformą išnuomoti lengvatinėmis sąlygomis.

Dažni atvejai, kai tokie sklypai nėra naudojami pagal paskirtį, statiniai juose taip pat nenaudojami, apleisti, tačiau Nacionalinė žemės tarnyba lengvai leidžia keisti žemės naudojimo būdą ir perrašo nuomos sutartis - šitaip privatus verslas ima naudotis valstybiniu turtu pelnui gauti. Pakeitus žemės naudojimo būdą sklypo rinkos kaina padidėja kelis ar net keliasdešimt kartų, o valstybė, būdama šio turto savininke, negauna beveik nieko.

Beje, įstatymai leidžia nuomininkams šiuos sklypus išsipirkti, tačiau kažkodėl taip nėra daroma, nors rinkoje parduoto sklypo kainos net negalima lyginti su nuomos kaina. Be to, rašoma laiške, „Žemės įstatyme numatyta, kad jeigu sklypas nėra naudojamas pagal paskirtį, nuomos sutartis turi būti nutraukta“.

Utenos g. 41A UAB „Hanner“ pakeitė iš valstybės nuomojamo sklypo, skirto sandėliavimui, naudojimo būdą ir projektuoja ten gyvenamųjų namų kvartalą. Prašant ginti viešąjį interesą buvo kreiptasi į prokuratūrą, tačiau jos pozicija liko neaiški (atsakymas dėl viešojo intereso gynimo negautas).

Gedimino pr. ir V. Kudirkos g. kampe UAB „Eika“ buvo „priskirta“ valstybinė žemė - Dainavos g. dalis, skveriukas su atraminėmis sienutėmis, pėsčiųjų šaligatviu ir medžiais (2 371 kv. m ploto). 2019 m. šiame sklype pastatytas viešbutis. Prokuratūra, nors ir nagrinėjo šį atvejį, veiksmų nesiėmė.

Dar vienas piktinantis atvejis - Ozo parko užstatymas. 60,8 hektaro valstybinės žemės sklypas tarp Ozo, Kalvarijų, Šiaurinės ir Geležinio Vilko gatvių LR Vyriausybės 2002 m. nutarimu buvo perduotas valdyti patikėjimo teise Vilniaus miesto savivaldybei pramogų parkui ir universaliai sporto arenai statyti.

Laiško autoriai konstatuoja, kad visuomenė realiai negali dalyvauti priimant sprendimus, kaip numato Orhuso konvencija. Statybos įstatyme įrašyta piliečių teisė susipažinti su būsimojo statinio projektiniais pasiūlymais, tačiau iš tiesų tai tėra visuomenės informavimas, o ne reali galimybė daryti įtaką sprendimams. Projektiniams pasiūlymams dažnai jau būna pritarta savivaldybėje, jie tenkina statytoją, jau būna sumokėti pinigai už projekto rengimą, todėl jokių keitimų statytojas nepageidauja.

Apskųsti dažnai teisės aktams prieštaraujančius projektinius pasiūlymus Valstybinei teritorijų planavimo ir statybos inspekcijai pagal galiojančius teisės aktus neįmanoma, nes ji projektinių pasiūlymų nenagrinėja.

Laiške su nerimu pažymima, kad su kiekviena nauja Statybos įstatymo redakcija trumpėjo projektų rengimo procedūrų terminai, ir, 2018 m. duomenimis, Lietuva yra šešta pasaulyje pagal statybą leidžiančių dokumentų išdavimo trukmę (pagal „Doing Business“ reitingą).

„Ar neapgaudinėjame patys savęs?“ - klausia laiško autoriai, ar tokių terminų užtenka įvertinti projektus kvalifikuotai ir kokybiškai? Jie atkreipia dėmesį į tai, kokias vietas šiame reitinge užima kitos šalys: Jungtinė Karalystė - 16, Norvegija - 21, Vokietija - 23, Švedija - 24, JAV - 25. O, pavyzdžiui, Suomija, Olandija, Belgija, Šveicarija, Portugalija, Ispanija, Italija, Slovakija, Slovėnija, Čekija net nepatenka į šio reitingo 30-tuką.

„Negi šiose šalyse statybą leidžiančių dokumentų išdavimas nėra tinkamai reglamentuotas? - klausia laiško autoriai.

Laiško Prezidentui autoriai kalba ir apie bene didžiausio visuomenės pasipiktinimo sulaukiantį reiškinį - miestų parkų ir skverų pertvarkymo projektus: „Europos Sąjungos fondų lėšos dažnai naudojamos ne pagal paskirtį, projektų darbai ir sąmatos išpučiamos norint įsisavinti maksimalias galimas sumas.

Kaip nekompetencijos ir teisinės savivalės pavyzdys laiške minimas Sapiegų parkas Vilniuje, kur pažeidžiant Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymą suprojektuotas barokinio parko „atkūrimas“, nors tam nėra pakankamų archeologinių bei kitokių tyrimų duomenų, o projektas tėra jo autorių fantazijos vaisius, kuriam įgyvendinti užsimota iškirsti kelis šimtus brandžių medžių.

Ypatingu neskaidrumu ir visuomenės nuomonės nepaisymu pasižymi Reformatų sodo rekonstravimas. Projekto sukūrimas, nors inicijuotas Vilniaus miesto savivaldybės, buvo finansuotas UAB „Eika“, kuri pati vėliau ir laimėjo statybos darbų konkursą. Šį atvejį nagrinėjusi Viešųjų pirkimų tarnyba atkreipė dėmesį į teisės aktų pažeidimus, bet jokių veiksmų nebuvo imtasi.

Nekompetencija išsiskiria neseniai pristatytas Kalnų parko sutvarkymo projektas. Kalnų parkas yra Vilniaus kultūrinio pilių rezervato teritorijoje ir pagal Saugomų teritorijų įstatymą veikla čia yra griežtai reglamentuojama.

Ypač skaudus ir vandališkas Trakų Vokės parko suniokojimo atvejis, kur, nepaisant visuomenės protesto, iškirstos šimtametės liepos. Nors buvo kreiptasi į Vilniaus miesto savivaldybės administraciją, prašant atlikti želdinių būklės ekspertizę, tačiau nusižengiant įstatymams to nebuvo padaryta. Skubos tvarka išduotas leidimas šalinti kelis šimtus medžių, o juos kirsti pradėta tą pačią dieną, kai leidimas paskelbtas.

Laiške primenama, kad 2018 m. gegužę Lietuvos Respublikos Seime organizuotas forumas „Ką daryti, kad išsaugotume kultūros paveldą“, kuris priėmė rezoliuciją, pasirašytą bendruomenių, judėjimų, kūrybinių sąjungų narių ir aktyvių visuomenininkų, joje nuspręsta, kad „būtina pertvarkyti kultūros paveldo apsaugos sistemą, nes dabar ji akivaizdžiai neužtikrina net pačių vertingiausių Lietuvos paminklų ir istorinių kraštovaizdžių išsaugojimo. Dėl agresyvios plėtros, nevaldomos korupcijos, kompetencijų stokos ir kitų priežasčių vyksta sistemingas kultūros paveldo vertybių naikinimas […] kaip prioritetą iškeliant siaurą merkantilinį interesą.“

Laiške rašoma, kad forume dažniausiai minėti didžiulį rezonansą visuomenėje sukėlę atvejai: daugiabučių namų statyba Vilniaus Misionierių vienuolyno ir Viešpaties Dangun Žengimo bažnyčios ansamblyje bei planai užstatyti viešbučiu ir septynių aukštų administracinių pastatų kompleksu Vilniaus Lukiškių dominikonų vienuolyno statinių ansamblį su Šv. apaštalų Jokūbo ir Pilypo bažnyčia, taip pat prastai pagarsėję Kauno Vienybės aikštės ir Ąžuolyno parko pertvarkymo projektai.

Prezidento dėmesys atkreipiamas į tai, kad Lietuvoje tapo pavojinga reikšti nuomonę apie projektus, vykdomus visuomenei svarbiose viešosiose erdvėse, kultūros paveldo ar gamtos požiūriu išskirtinėse vietose.

Laiške minimas atvejis, kai UAB „Orkela“ buvo iškėlusi ieškinį asociacijos Aplinkos ir paveldo saugojimo sąjūdžio narei Rasai Kalinauskaitei, reikalaudama areštuoti jos turtą ir priteisti 50 000 eurų už tai, kad aktyviai reiškė nuomonę apie kultūros paveldo atžvilgiu ypač agresyvų projektą - daugiaaukščių biurų pastatų ir viešbučio statybą prie Šv. apaštalų Jokūbo ir Pilypo bažnyčios bei dominikonų vienuolyno ansamblio Vilniuje.

Nors ieškinys buvo atsiimtas, tačiau norint ateityje išvengti piktnaudžiavimo galia reikalingi teisinę apsaugą užtikrinantys įstatymai, kurių Lietuvoje nėra. Šis klausimas taip pat buvo aptariamas LR Seime 2018 m.

Prezidento dėmesys atkreipiamas į tai, kad Lietuva praranda pasitikėjimą tarptautinėse organizacijose. Skaudus to įrodymas - Tarptautinės paminklų ir paveldo vietovių tarybos ICOMOS generalinio sekretoriaus Peterio Phillipso 2019 m. liepos 22 d. laiškas, kuriuo informuojama, jog panaikinta Lietuvos ICOMOS nacionalinio komiteto akreditacija dėl statuto, etikos principų, procedūros taisyklių nesilaikymo.

Laiške reziumuojama, kad suminėti pavyzdžiai rodo, „kokią žalą mūsų visuomenei daro socialiai neatsakingas „verslo sąlygų gerinimas“, kai keičiant teisės aktus suinteresuotų grupių naudai yra paminamas viešasis interesas. Šio proceso pasekmės - chaotiška miestų ir kitų teritorijų plėtra, kultūros paveldo ir gamtos vertybių žalojimas bei naikinimas, vandališkas medžių kirtimas, pelnymasis valstybinės žemės sąskaita.“

Visa tai kelia pagrįstą visuomenės pasipiktinimą: dėl agresyvių statybų nuolat vyksta teismai ir visuomenės protesto akcijos Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje, Šiauliuose, Panevėžyje bei kituose Lietuvos miestuose. Akivaizdu, kad dabartinio procesų reglamentavimo sukeltas urbanistinis chaosas kelia visuomenėje įtampą ir dari šaliai didžiulius nuostolius.

Visuomenininkų kreipimasis baigiamas prašymu Jo Ekscelencijai Prezidentui „inicijuoti nuoseklų ir išsamų Teritorijų planavimo įstatymo ir Statybos įstatymo nuostatų ekspertinį vertinimą, kad būtų grįžta prie aiškios ir pagrįstos teritorijų planavimo ir statinių projektavimo sistemos, numatant ne tik visuomenės informavimą apie jau priimtą rezultatą, kurio pakeisti ar apskųsti realių galimybių nėra, bet ir galimybę visuomenei realiai dalyvauti priimant jai svarbius sprendimus, kaip numato Orhuso konvencija bei kiti mūsų valstybės prisiimti tarptautiniai įsipareigojimai“.

Vilniaus panorama

Kūrėjai ir vartotojai

Kūrėjų ir vartotojų pilietinės nuostatos demokratinėje santvarkoje labai skiriasi. Kūrėjas labiausiai pasikliauja savimi. Ėmėjai kliaujasi svetimas gėrybes skirstančia valdžia.

Kūrybingas davėjas yra taikus. Bedvasiai ėmėjai yra aršūs. Kūrėjas dažniausiai būna individualistas. Agresyvūs svetimo turto dalintojai lengvai spiečiasi į būrius ir minias. Ėmėjai aršiai kovoja su kūrėjais, kad šie jiems atiduotų kuo daugiau. Kūrėjas kovoja ne su žmonėmis, o su žmogiškomis ydomis - pirmiausia savo paties ydomis. Kūrėjas stoja už lygias teises visiems veikti savarankiškai, už veikos padarinius atsakant savo turtu ir garbe. Ėmėjai griebiasi tikrinti, apskaičiuoti ir pažaboti veikiančių kūrėjų, mūru stoja tik už teisę visiems po lygiai suvartoti, savo atsakomybę perkeliant valstybiniam socialiniam draudimui. Kūrėjas susitaiko su valdžia, kuri gerbia kūrybą ir gina nuosavybę.

Žmogus pats sau yra niekas, jo vertė ir nuopelnai matosi tik kitų žmonių, šeimos, tautos atžvilgiu. Prieštautinė valstybė neišvengiamai skatina blogį, švaisto ir naikina turtą, griauna gerovę.

Statybą leidžiančių dokumentų išdavimo trukmė pasaulyje 2018 m. (pagal „Doing Business“ reitingą)

tags: #pareiskimas #del #turto #niokojimo