Atkočiškių kaimas įsikūręs Noriūnų seniūnijoje, Viešintų parapijoje, 8 kilometrai į šiaurės vakarus nuo Viešintų. Per kaimą eina kelias Rudiliai-Plačeniškiai. Greta yra Padeksnio, Paliepės, Plačeniškių kaimai. 2001 metais kaime buvo 7 sodybos ir 11 gyventojų.
Norint nuvykti į Atkočiškius, reikia važiuoti plentu pro Noriūnus, per Rudilius, pro Rudilių tvenkinį. Trumpai sakant, nuo plento pasukus Rudilių link, reikia visą laiką važiuoti tiesiai Morkūniškio gatvės kryptimi ir pirmoje žvyrkelių sankryžėlėje pasukti į kairę. Nuo ten Atkočiškiai jau ranka pasiekiami.
Panagrinėkime šio kaimo istoriją, gyventojus ir jų prisiminimus.
Lietuvos žemėlapis
Susitikimas su Rima Užubaliene
Pirmoje kaimo sodyboje žmonių neradome. Truputį toliau pavažiavus priešais kitą namą, vos ne jo palangėje, žirgliojo tikrų tikriausias gandras. Nekviestus svečius pasitiko trijuose sodybos šiltnamiuose triūsianti Rima Užubalienė. Moteris iš matymo buvo pažįstama, ne kartą matyta Kupiškio turguje pardavinėjanti gėlių, pomidorų, agurkų ir kopūstų daigus. Ji patvirtino, kad čia jos darbo vieta, ir aprodė sodinukus.
Vėliau pašnekovė papasakojo, kad jai yra tekę mokytojauti, dirbti vaikų globos namuose, pasimokyti maisto pramonės technikume. Pasikalbėti susėdome prie lauko stalo. Rima čia su vyru Rimu atsikraustė gyventi prieš keturiolika metų iš Ėriškių, iš Panevėžio rajono. Prieš porą mėnesių jos vyras žuvo per nelaimingą atsitikimą remontuodamas traktorių. Taip netikėtai pasikeitė gyvenimas. Vienai kaime kur kas sunkiau. Sumažino sodinukų. Reikia iš naujo pratintis vairuoti automobilį. Vairuotojo pažymėjimą turi seniai, bet praktiškai daug metų nesėdo prie automobilio vairo. Neprireikė.
Dabar jai vis kyla minčių, ar nereikėtų kraustytis arčiau sūnų į Panevėžį. Jie neprivažinės kaskart jai padėti, turi savo darbų, užsiėmimų. Kaip pasielgti, dar svarsto. O gal apsipras viena ir toliau čia gyvens?
„Ši vieta mums iš karto patiko, kai atvažiavome pasižiūrėti parduodamos sodybos. Šalia teka Suosos upelis, natūralus, nemelioruotas. Tik toliau už kaimo jo vaga jau sudarkyta. Sužavėjo neįprastai lentutėmis apkaltas namas. Iš toli atrodo jo sienos lyg būtų su žvynais. Tokių namų esu mačiusi Šveicarijoje, kur gyvena mano dukra. Tad stengėmės šį pažadą vykdyti. Namas statytas daugiau nei prieš šimtą metų. Nugriovėme tik visai sutrūnijusį tvartą. Čia man labiau patinka gyventi nei Ėriškiuose. Gal kad arčiau gimtinės. Esu kilusi iš Dusetų. Atkočiškiai patiko ir mano vyrui. Jis sakė netikėjęs, kad sugrįš gyventi į savo kraštą.
Šeima anksčiau gyveno ūkiškai. Pastaruoju metu nelaiko net vištų. Sunku kariauti su laukine gamta. Prieš keletą metų vilkas ožką papjovė. Lapės, šeškai yra ne vieną vištą nugvelbę. Sunku ir augalus, daržus nuo žvėrelių apsaugoti. Prie pat namų ateina stirnos, bulvių galūlaukyje yra mačiusi tris žaidžiančius lapiukus. Žvėrių takai ypač išryškėja snieguotą žiemą. Šaltuoju metų laiku sodybos kiemo lesyklėlėje šeimininkauja zylės.
Algirdo Maižvilos prisiminimai
„Apie Atkočiškių praeitį mažai žinau. Jūs nuvažiuokite pas Algirdą Maižvilą. Jis vietinis. A. Maižvilą radome buvusioje tėvų sodyboje pjaunantį žolę. Vyras mielai sutiko pasikalbėti. Jis gyvena Rudiliuose, bet tėviškėje būna, kaip pats sakė, rytą vakarą. Tvarko aplinką, geni medžius. Šiame kaime yra jo giminės iš tėvo pusės šaknys. Čia gyveno jo proseneliai, seneliai, tėvai.
„Seneliai turėjo sūnus Pranciškų ir Julių bei tris dukteris Vladą, Emilę ir Liudą. Aš užaugau Pranciškaus ir Genės Maižvilų šeimoje kartu su seserimis Alma ir Dale. Mano mamos mergautinė pavardė buvo Jutkaitė. Jos tėviškė gretimas Padeksnio kaimas. Mano seserys pradinę mokyklą baigė Morkūniškyje, o aš jau ėjau į Maksvyčių aštuonmetę. Baigęs šią mokyklą mokiausi Panevėžio politechnikume. Baigus tuos mokslus buvau pašauktas atlikti privalomos karinės tarnybos. Esu elektrikas. Tą darbą dirbau kolūkyje ir Rudilių kiaulių komplekse. Vėliau buvau vienos Panevėžio įmonės, remontuojančios visuomeninio maitinimo įmonių šaldymo įrangą, darbuotojas. Su žmona Janina ūkininkavome. Laikėme dešimt karvių. Čia aplink buvo ganyklos.
„Vasarą į Atkočiškius suvažiuoja vaikai ir anūkai. Maižvilų kieme dar tebestovi daugiau nei šimto metų namas, tebežydi išlakus panašaus amžiaus kaštonas. Algirdas parodė ir vištų pulkelį aptvare. Nuo lapių, pasak jo, padeda apginti šuo, paliekamas kartu su vištomis. Atstatyta pirtelė irgi turi savo istoriją. Ji užsidegė tada, kai tekėjo jo teta Liuda Maižvilaitė ir jų kieme vyko ta proga nedidelis giminių suėjimas. Tą dieną pas Kaulakius buvo vaiko krikštynos. Matyt, prieš balius buvo pakurta pirtis, kad namiškiai galėtų išsimaudyti.
Šalia Maižvilų sodybos yra senosios Atkočiškių kapinės, saugomos valstybės. Čia 2017 metais atstatytas kaimo kryžius. Ant jo iškaltos dvi datos. 1949 metai byloja, kad tais metais buvo pastatytas pirmas kaimo kryžius. Algirdas prisiminė, kaip su seserimis vasarą jis eidavo miegoti ant šieno į daržinę, kurios viena siena yra visai palei kapinaites. Jaunesnį brolį sesės gąsdindavo, kad iš kapinių ateis giltinė ar numirėlis prisikels. Įsibaimindavo ne tik jis, bet ir pačios gąsdintojos. Algirdo vaikystės vasaros prabėgdavo Suosos upelyje braidant, gaudant vėžius ir vėgėles.
„Artimiausi kaimynai buvo Ragauskai. Mykolas Ragauskas vaidino spektaklyje „Senovinės kupiškėnų vestuvės“ tėvą. Jų name kurį laiką veikė skaitykla. Tas namas statytas apie 1936 metus. Po Ragauskų jį buvo įsigijęs Vytautas Strumskis iš Panevėžio. Dabar čia apsigyveno jauna Murnikovų šeima iš Kupiškio. R. Užubalienė gyvena buvusioje Jono Ragausko sodyboje. Kai Eugenija Ragauskaitė ištekėjo už Kaulakio, ta sodyba tapo Kaulakių.
Deja, baigia sunykti Atkočiškiai. Pirmiausia kaimą praretino melioracija, sunaikinusi dalį vienkiemių. Tolumoje, už kapelių, tarp dirbamų laukų išlikusi medžių salelė žymi buvusią Bironų sodybos vietą. Toliau prie miško buvo dar vienas kiemas, gyveno Leono ir Danieliaus Ragauskų šeimos. Į Paliepės pusę buvo Kubilių vienkiemis.
Pasiteiravus, kas yra to originalaus medinio Atkočiškių kaimo riboženklio autorius, jis sakė, kad autorystė priklauso amžinatilsį jo antros eilės pusbroliui Broniui Maižvilai. Jo buvo pirma kaimo sodyba, kur nieko neradome. Ten tebestovi ir Broniaus darytas kryžius motinos 90-ojo jubiliejaus proga. „Čia buvo Broniaus tėvų Juozo ir Albinos Maižvilų namai. Be Broniaus, jie dar turėjo sūnų Joną ir dvi dukteris Stasę ir Onutę. Jonas ir Onutė gyvena Panevėžyje, o Stasė - Staniūnuose.
Juozas Maižvila droždavo skiedras, medžio lentutes gamino. Mano tėvas turėjo formas čerpėms gaminti. Prie transformatoriaus buvo kalvė. J. Čerkauskas ir mano tėvas darė alų. Galima sakyti, kad visi kaimo vyrai tai mokėjo. Kaimynai labai gerai sutardavo. Čia yra Viešintų parapija. Vieni artimieji palaidoti Viešintų kapinėse, kiti - Palėvenės ar Kupiškio. Į visas puses pasklidę ir iš čia kilę žmonės. 2017 metais daug tėviškėnų buvo atvažiavę į naujo kryžiaus pašventinimą.
Naujakuriai Murnikovai
Iš Algirdo nuskubėjome pasikalbėti su Atkočiškių naujakuriais Modestu ir Raminta Murnikovais, jų dukromis Arija ir Keira. Mat šeima ruošėsi važiuoti į miestą. Nepaisant to, sutiko trumpai šnektelėti.Raminta papasakojo, kad jie yra kupiškėnai. Gyventi kaime anksčiau neplanavo. Kai vyras prie upelio nusipirko 1 hektarą žemės, atvažiuodavo čia stovyklauti, šiltnamį pasistatė ir ėmė svajoti apie savo namą. Netrukus sužinojo, kad greta sodyba parduodama, ir ją įsigijo prieš maždaug šešerius metus. Tvarkyti pradėjo pernai pavasarį. Murnikovų šeima netrukus pagausės.
„Čia atsikraustėme dėl ryšio su gamta. Yra sodas, išsikasėme tvenkinį. Ūkininkaujame. Verčiamės augalininkyste. Aplinkui yra mano dirbama žemė. Statybininkas ne tik mano profesija, bet ir pomėgis. Namą remontuoju pats savo rankomis. Darbų dar daug laukia. Ne tik namą reikia baigti pertvarkyti, bet ir ūkinius pastatus atnaujinti. Pernai sugalvojau įrengti vieną kambarį, kad būtų kur apsistoti atvažiavus poilsiauti. Vėliau atėjo suvokimas, kad čia norėtume gyventi.
Pasak Ramintos, ir dukros patenkintos gyvenimu kaime. Iš pradžių mergaitės labai nenorėjo iš miesto kraustytis. Teko pažadėti, kad galės laikyti keturias kates. O dabar tų kačių visas pulkas. Dukras į mokyklą Kupiškyje vežioja. Matyt, kad vaikams čia pramogų ir įdomybių nestinga.
„Atvažiuokite po metų, kitų. Tada tikrai gražu čia bus. Dabar labiausiai gėrimės gamtos vaizdais.
Seserys Šimėnaitės
Iš kaimo pasukome į atokiau įsikūrusį vienkiemį, kuriame, anot A. Maižvilos, gražiai tvarkosi seserys Šimėnaitės.
Medinis namas Lietuvoje
„Čia senelio Augusto Ragausko statyti namai. Jis kaime turėjo Galinio pravardę, mat jo kiemas kaime buvo paskutinis. Prieš tai senelis gyveno kitame Atkočiškių gale. Kaime net septyni kiemai buvo Ragauskų ir visi ne giminės. Senelio dukra Marijona, būsima mūsų mama, ištekėjo už Liongino Šimėno. Tėvas čia atėjo užkuriom nuo Gaigalių pusės. Mes juokdavomės, kad abu tėvai kalba kupiškėniškai, bet šiek tiek skirtingai. Užaugome keturios dukros Aldona, Genovaitė, Zita ir Janina. Tėvelių jau nebeturime. Jie palaidoti Viešintų kapinėse. Dabar čia seserų sodyba, arba kupiškėniškai sakant, bobų ūkis. Tvarkomės, kad pačioms būtų smagu ir jauku. Atvažiuoja anūkai, proanūkiai. Džiaugiamės, kad galime čia atvažiuoti, gera, kad dar tebėra mūsų gimtieji namai. Sodybą lankome ištisus metus. Intensyviau vasarą. Sakome, kad važiuojame pas angelus ir naminukus. Kieme prie klėties tebėra senelio sodinta liepa, gimus dukrai Marytei. Tėtis mūsų klevus sodino. Patiko jam tie medžiai. Į mokyklą eidavome su būriu kaimo vaikų 3 kilometrus į Maksvyčius. Vasarą maudydavomės Suosoje. Su suaugusiais nueidavome ir prie Jurgiškio ežero. Tiesiai vietiniams žinomu taku iki ten apie pusantro kilometro būdavo.
Apžiūrėjome su pašnekove dailiai sukomponuotus gėlynus.
Kaimo istorija
„Kupiškėnų enciklopedijoje“ Vidmantas Jankauskas rašo, kad kaimo pavadinimas kilęs iš pavardės Atkočius. XVIII a. priklausė Jurgiškio-Pasuosių palivarkui, kurį valdė Ukmergės taurininkas Jonas Zigmantas Daunoravičius. 1781 metais Daunoravičius kartu su visu palivarku Atkočiškius įkeitė Jonui ir Magdalenai Petkevičiams. Tuomet kaime buvo 4 baudžiauninkų dūmai (ūkiai). 1914 metais kaime buvo 14 ūkių ir 135 gyventojai. Tais metais 8 savininkai panoro skirstytis į vienkiemius. Darbus sutrukdė vokiečių okupacija.
1919-1946 metais priklausė Panevėžio apskrities Viešintų valsčiaus Starkonių seniūnijai. 1923 metais buvo 4 sodybos ir 69 gyventojai. 1924 metais ūkininkai nusprendė baigti skirstytis į vienkiemius ir tam pasisamdė matininką Antaną Kubilių. Sklypus gavo 16 savininkų: Juozo Ragausko įpėd., Augusto Ragausko įpėd., Jonas Ragauskas (Petro sūnus), Jonas Ragauskas (Juozo sūnus), Juozo Ragausko įpėdiniai, Kazys Ragauskas, Antanas Maižvila, Rapolo Maižvilos įpėdiniai, Augustas Maižvila, Petronėlė Maižvilienė, Augustas Ragauskas, Emilė Daukienė, Antano Deveikio įpėdiniai, Tadas Eidukas, Marė Eidukaitė, Stasys Ragauskas. Daugiausia žemės gavo E. Daukienė (18,03 ha), A. Ragausko įpėdiniai (12,65 ha).
1942 metais kaime minima 12 ūkių ir 62 gyventojai. Sovietiniais metais kaimas priklausė Noriūnų apylinkei. Kaimo laukuose stribai nušovė nuo mobilizacijos besislapstantį Albiną Karosą iš Šilališkių. 1949 metų birželio 4 dieną įkurtas „Naujojo kelio“ kolūkis. Vėliau čia buvo „Laisvės“ kolūkio teritorija. 1959 metais kaime buvo 15 namų ūkių.
| Metai | Sodybų skaičius | Gyventojų skaičius |
|---|---|---|
| 1914 | 14 | 135 |
| 1923 | 4 | 69 |
| 1942 | 12 | 62 |
| 2001 | 7 | 11 |