Užgavėnės lietuvių sodyboje: tradicijos, papročiai ir linksmybės

Užgavėnės - tai slenkstis tarp nueinančios žiemos ir ateinančio pavasario (panašaus pobūdžio šventės nuo senų laikų žinomos visoje Europoje). Tai kilnojama, visada antradienį švenčiama šventė (47-tą dieną prieš Velykas). Užgavėnių pavadinimas kilęs nuo gavėnios pavadinimo, o pastarasis - nuo žodžių „gavėti“ (silpti) bei „gautis“ (žemė atsigauna iš po žiemos miego).

Užgavėnės - viena seniausių bendruomenės švenčių, kurioje nėra žiūrovų, kurioje kiekvienam svarbu prisidėti ir dalyvauti. Juk taip pabudiname žemę, perduodame jai savo gyvybines jėgas ir kartu išvarome visas negeroves, taip pat palydime žiemą.

Seniau Užgavėnes žmonės Lietuvoje švęsdavo net 3-5 dienas: pradėdavo švęsti dar nuo ketvirtadienio, o vėliau įsitvirtino šventimas nuo šeštadienio, sekmadienio. Po Lietuvos krikšto Užgavėnių laikas ir šventės pavadinimas ilgainiui buvo priderintas prie Bažnytinio kalendoriaus (gavėnios išvakarės, nuo 02 03 iki 03 09, septintosios savaitės prieš Velykas antradienis), bet daugelis papročių išliko.

Tiesa, etnografė Birutė Imbrasienė rašo, kad Užgavėnės - ne šventė, o išskirtinė metų diena, baigiamasis pokalėdinio mėsiedo linksmybių akcentas. Diena po jų - jau priešvelykinio pasninko pradžia. Šventė kupina linksmybių ir triukšmo.

Užgavėnių tradicijos ir papročiai

Visoje Lietuvoje žinoma tradicija šios šventės metu daug valgyti (ypač mėsos patiekalų), naikinti pamėklę, atlikti įvairius maginius veiksmus tikintis užtikrinti ūkinę sėkmę, spėti ateitį dėl vedybų, oro ir kitų dalykų. Senovinėse Užgavėnių apeigose būdavo vaišės, važinėjimasis po laukus bei važiavimas į svečius, Morės vežiojimas ir žudymas, Užgavėnių maskaradas, žiemos demono Lašininio kova su pavasariu - Kanapiniu, laistymasis vandeniu, įvairūs būrimai.

• Pasivažinėjimas rogėmis: Per Užgavėnes plačiai žinomas paprotys važinėtis rogėmis siejamas su linų bei javų augimo skatinimo magija - kuo toliau nuvažiuosi, tuo geriau augs javai ir linai. Važinėdavo ratu aplink laukus, kartais po tris kartus. Kad būtų geras ateinančių metų derlius, stengdavosi iš rogių išvirsti ir pasivolioti sniege arba voliodavosi iššokę į rugių ar linų lauką. Ne tik vaikai, bet ir jaunimas, o ypač jaunavedžiai važinėdavosi nuo kalniukų rogutėmis, geldomis bei kitomis priemonėmis. Su šiais papročiais siejasi ir Užgavėnių karuselė (vadinta ratu), kuria pasisukti mėgdavo ir suaugusieji, ir vaikai. Karuselę įsirengdavo ant ežero, kūdros ar pelkės ledo: ant įšaldyto kuolo užmaudavo vežimo ratą su pritaisyta kartimi, ant kurios galo užkabindavo rogutes.
• Laistymas vandeniu: Lietuvoje buvo plačiai paplitęs paprotys per Užgavėnes vežioti „bičių spiečių“ arba „bites“, kurias paprastai vaidindavo susodinti į kubilą ir apdengti drobule vaikai ar merginos dūgzdami ir erzėdami, o juos vežiojantys šaukdavo: „Vandens, vandens!“. Prie kiekvienos sodybos „bitės“ būdavo apliejamos pilnu kibiru vandens.
• Kaukės ir persirenginėjimas: Tai viena pagrindinių Užgavėnių ypatybių, ypač Žemaitijoje, kur kaukės vadinamos ličynomis. Tradicinės kaukės dažniausiai daromos iš medžio, medžio žievės, avikailio arba kitokio kailio, o vėliau imta gaminti kaukes iš popieriaus, kartono ir kitų medžiagų. Kaukės vaizduoja anapusinio pasaulio būtybes - protėvių dvasias, gyvenimo ir mirties dėsnius prižiūrinčias dievybes, namų, žmonių ir gamtos globėjas, skatinančias vaisingumą ir derlingumą. Seniausiomis pripažįstamos gyvūnus vaizduojančios zoomorfinės kaukės, kurios kažkada vaizdavo totemus - mešką, arklį, ožka ar ožį, gervę. Taip pat senos yra vadinamosios demonomorfinės kaukės - raganos, velnio, giltinės. Išskirtinės yra mitinės kaukės, kurioms priskiriami Lašininis, Kanapinis, Užgavėnių diedas ir kt. - jos tarsi tarpinės tarp demonomorfinių ir vėlesnių antropomorfinių kaukių, turinčių žmogaus pavidalą. Pastarosioms priskiriamas vyrų persirenginėjimas moterimis ir atvirkščiai, taip pat „čigonais“, „žydais“, „vengrais“, „ubagais“, „daktarais“. Ypatingą reikšmę turi „ubagai“ - pagal daugelį papročių elgetos laikomi tarpininkais tarp šio ir anapusinio pasaulio, tyrinėtojų nuomone, elgetomis tapo ir senieji žyniai, išvaryti iš savo šventviečių po krikščionybės įvedimo. Persirengėliai, stengdamiesi kuo išradingiau suvaidinti savo kaukės įvaizdį, lankydavo kaimus keldami triukšmą visokiais būdais - šūkaudami, barškindami įvairias barškynes, daužydami pagaliais į visokius rakandus, grodami instrumentais, dainuodami. Tikėta, kad keliamas triukšmas išbaido piktąsias dvasias, o sukeltas juokas skatina atgimimą. Keliaudami persirengėliai mėgdavo vaidinti vestuves, piršlybas, krikštynas ar laidotuves. Žmonės tokius netikrus vestuvininkus ir kūmus stengdavosi aplieti vandeniu, tik kartais apsirikus kliūdavo ir tikrų vestuvių ar krikštynų dalyviams, nes per Užgavėnes būta daug tikrų piršlybų ir vestuvių.
• Pamėklės vežiojimas ir naikinimas: Užgavėnių pabaigoje persirengėliai vežiodavo ir naikindavo iškamšą, kuri reiškia su žiema ir mirtimi susijusią mitinę būtybę. Skirtinguose etnografiniuose regionuose ji buvo vadinama įvairiai: Žemaitijoje - More, Kotre, o Aukštaitijoje - Gavėnu, Čiūčela. Skyrėsi ir iškamšos sunaikinimo būdai: Morė dažniausiai deginama, o Gavėnas skandinamas, išvaromas iš gyvenvietės ar išverčiamas į pusnį.
• Kanapinio ir Lašininio kova: Visoje Lietuvoje baigiant šventę vykdavo persirengėlių Kanapinio ir Lašininio dvikova. Kanapinis siejamas su gavėniai būdingu kanapių aliejumi ir pasninku, o Lašininis - su sotumu ir persivalgymu, būdingu mėsiedo laikotarpiui.

Tikėta: „Kurie Užgavėnių nešvenč, tiems tą metą didis ištrūkis pasidaro: ar gyvulys pakrint, ar namiškiai kokia limpama liga suserg, arba javams prastas metas yra, nors aplinkiniai kaimynai gerą metą tur“.

Užgavėnių valgiai

Tikima, kad jei per Užgavėnes gerai ir sočiai valgysi - būsi sotus ir stiprus visus metus. Pradėję švęsti nuo ketvirtadienio, valgydavo penktadienį 5 kartus, šeštadienį - 6 kartus ir taip toliau kasdien iki šventės pabaigos vis pridėdami po papildomą valgymą.

Šventei ypač daug ruošiama mėsos, nes po Užgavėnių prasideda gavėnia, kai mėsą valgyti draudžiama. Užgavėnių patiekalai būdavo aprūkomi dūmais, šlakstomi švęstu vandeniu, o valgio liekanos sušeriamos gyvuliams ir paukščiams, kad būtų sveiki, nes Užgavėnių valgiams buvo priskiriama gydomoji galia.

Užgavėnės buvo paskutinė žiemos mėsiedo diena, tada stengdavosi gausiai ir daug kartų prisivalgyti.

Tradiciniai Užgavėnių patiekalai:

• Šiupinys: Tradicinis Užgavėnių patiekalas - šiupinys, verdamas iš žirnių, pupelių, kruopų, bulvių, įdedant kiaulės galvą, kojas, uodegą. Ypatinga reikšmė šiupinyje buvo teikiama kiaulės uodegai: sakydavo, kad kas valgydamas ją ras, tas pirmas ir ves. Mažojoje Lietuvoje senoviškiausias Užgavėnių patiekalas buvo šiupinys, kurį virdavo iš žirnių, pupelių, kruopų, bulvių, kiaulės galvos ir kojų. Šiupinio šventė Mažojoje Lietuvoje įtraukta į Nematerialaus kultūros paveldo sąvadą. Šiupinys - „archajinės kilmės apeiginis valgis, verdamas iš žirnių, kruopų, bulvių, įdedant kiaulės galvą, kojas, uodegą - Mažosios Lietuvos rašytiniuose šaltiniuose minimas nuo XVIII a. Vokišku pavadinimu schuppnis jis buvo paplitęs kaip lengvai gaminamas ir sotus keliauninkų valgis Rytų Prūsijos užeigų namuose. Pirmąją Šiupinio šventę - lietuvininkų pobūvį, kurio metu ragaujama šiupinio košė, vyksta meninė programa - 1927 m. surengė Klaipėdos lietuvių moterų draugija Bumbulienės svetainėje“ (LNKC).
• Kiunkė (šutynė): Darydavo kiunkę (dar vadinamą šutyne) - mėsos ir bulvių troškinį, kartais patiekiamą kaip šiupinio pakaitalą.
• Šaltiena: Virdavo šaltieną iš kiaulės ausų, kojų, galvos, paliktų nuo kalėdinių skerstuvių.
• Avienė: Kai kur buvo iš avienos gaminama tradicinė Užgavėnių sriuba avienė, valgoma su miltiniais, bulviniais ar duonos kukuliais.
• Blynai: Užgavėnėms kepama daug įvairiausių blynų - daugiausia miltinių, iš raugintos mielinės tešlos, rečiau kepdavo bulvinius. Blynais būtinai vaišindavo svečius, o patys juos valgydavo vakare. Nuo seno taukuose virdavo spurgas. Dar kepdavo miltinius blynus, virdavo kukulius.

Vietos tradicijų puoselėtojas Helmutas Lotužis įsitikinęs, kad gyvosios tradicijos savo vertę atskleidžia per paprastas, bet tikras patirtis. Jis su šypsena prisimena Užgavėnes Doviluose, kai jaunimas net kelis kartus grįžo pasivaišinti šiupiniu - net ir tada, kai jame nebeliko mėsos, prašydami vien „tos košytės“.

Folkloristas, etnologas Jonas Balys pastebi, kad buvo plačiai paplitęs tikėjimas esą per Užgavėnes negalima verpti, nes vasarą kirmys (rūdys) mėsa, ypač lašiniai, sakyta, kad kirmėlės trins mėsą.

Užgavėnių valgių lentelė

Užgavėnių Pabaiga

Senovėje Užgavėnių pabaigoje ne tik Lietuvoje, bet ir kitose šalyse būdavo rengiamos žirgų lenktynės. Jų pėdsakų iki šiol išliko Sartų lenktynėse, kurios rengiamos Dusetose nuo XIX a.

Užgavėnių vakare jaunimas rinkdavosi į kokią nors didesnę trobą arba karčemą pašokti, susirinkdavo ir kiti kaimo žmonės. Į šokių vakarėlį atvykdavo ir persirengėliai, o tuomet įprastinius muzikos instrumentus pakeisdavo buteliai, puodai ir kiti skambantys daiktai. Visi šokdavo iki vidurnakčio, o paskutinis Užgavėnių šokis - „Šambaris“ („Šambaras“, „Šambario talka“), kurį sušokdavo artėjant dvylikai, suskambus bažnyčios varpams ar pasigirdus tam skirto barškalo garsams.

tags: #uzgavenes #lietuviu #sodyboje #2009